Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-302-544/2022

teisėjas Vytautas Kalnius Teisminio proceso Nr. 2-08-3-06444-2020-5

2022 m. birželio 23 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Vyginto Mažuikos ir Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. sausio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-55-1137/2022 pagal ieškovės E. V. ieškinį atsakovui A. V. ir atsakovo A. V. priešieškinį ieškovei E. V. dėl santuokos nutraukimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, esant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų „Swedbank“, AB, V. M., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

27. Mano, jog visas santuokoje įgytas turtas į balansą buvo įtrauktas teisingai, teismas teisingai nustatė santuokoje įgyto turto vertę, surinktus įrodymus įvertino tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, todėl bylos esmė buvo atskleista, o šiuo pagrindu naikinti teismo sprendimo nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

29. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų ir, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

30. Apeliacijos dalyką pagal apeliacinio skundo ribas sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas, iš dalies patenkinęs ieškinį ir priešieškinį, nutraukė šalių santuoką dėl atsakovo kaltės, priteisė ieškovei iš atsakovo neturtinę žalą, sudarė šalių santuokoje įgyto turto balansą ir padalijo šalių santuokoje įgytą turtą natūra bei priteisiant iš ieškovės atsakovui kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį, jos mokėjimą išdėstydamas trejų metų laikotarpiui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

31. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nes suteikė vieniems įrodymams, tokiems kaip ieškovės ir jos artimųjų žodiniams paaiškinimams didesnę įrodomąją reikšmę, bet visiškai nevertino ir neanalizavo jo pateiktų paaiškinimų dėl santuokos iširimo priežasčių, galimybės padalinti gyvenamąjį namą natūra ir pateikto namo padalinimo projekto, netinkamai sudarė sutuoktinių turto balansą, nes nepagrįstai nustatė mažesnę namo su priklausiniais vertę, didesnę automobilio (duomenys neskelbtini) vertę, į balansą įtraukė nesamus ir ne visus nekilnojamuosius, nepagrįstai neįtraukė siuvimo mašinų, dėl ko nebuvo atskleista bylos esmė, t. y. nebuvo išsiaiškintos bylai išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės. Teisėjų kolegija vertina, kad nurodyti apeliacinio skundo argumentai iš dalies pagrįsti ir sudaro pagrindą panaikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl šalių santuokoje įgyto turto padalijimo ir perduoti ją nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o kiti apeliacinio skundo argumentai vertinami nepagrįstais ir atmetami.

Dėl santuokos nutraukimo ir neturtinės žalos atlyginimo

32. Apeliantas nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi nutraukti šalių sudarytą santuoką dėl jo, atsakovo, kaltės ir iš jo ieškovei priteisti 2 000 Eur neturinei žalai atlyginti, nes, dar iki to vienintelio smurto atvejo prieš ieškovę, dėl kurio baudžiamojoje byloje jis pripažintas kaltu, šalys tik gyveno viename name, bet bendras ūkio vedimas ir jų santuokiniai ryšiai buvo nutrūkę žymiai anksčiau dėl nuolat kildavusių ginčų, barnių, dėl to, kad jie abu neieškojo bendro sutarimo ir kompromiso, nešalino nesutarimų, buvo netolerantiški vienas kitam, supriešindavo savo asmeninius ir kito sutuoktinio interesus, abiem trūko tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos, todėl turėjo būti pripažinta, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka.

33. CK 3.60 straipsnio 1 dalis numato, kad sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką, jei ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Teismų praktikoje konstatuojama, jog CK 3.60 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85 ir 3.92 straipsniuose. Tai lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Vykdydami abipusės pagarbos pareigą, sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinės ir turtinės paramos teikimas reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011 ir kt.). Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2013). Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (CK 3.60 straipsnio 3 dalis). Pagrindu taikyti CK 3.60 straipsnio 1 dalį gali būti pripažįstami ir kiti sutuoktinio veiksmai, tokie, kaip nuolatinis jam tenkančių pareigų nevykdymas, nesirūpinimas šeimos nariais, jų žeminimas ir kt. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgiama į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. CK 3.61 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, jog santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Be to, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Sprendžiant dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių teismų praktikoje pripažįstama, kad sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį, jeigu kito sutuoktinio kaltė nepreziumuojama (CK 3.60 straipsnio 3 dalis), privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo kaip sutuoktinio pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370-687/2016).

34. Teisėjų kolegija nustatė, kad bylos duomenys rodo, jog šalys susituokė (duomenys neskelbtini), nepilnamečių vaikų neturi. 2021 m. kovo 16 d. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad atsakovas, visiškai prisipažinęs kaltu, parodė, jog 2020 m. rugpjūčio 20 d. namuose vyko barnis su žmona (atsakove) ir jis, supykęs ir nesusivaldęs, sudavė žmonai į veidą, jai nukritus ant žemės delnu mušė per kitas kūno vietas. Šiuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo pripažinta, kad atsakovas smurtavo prieš atsakovę, savo veiksmais jai sukėlė fizinį skausmą, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, kad jo kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnyje, įrodyta ir teisingai kvalifikuota. Nors apeliantas skunde teigia, jog 2020 m. rugpjūčio 20 d. įvykęs konfliktas, kurio iniciatorė buvo ieškovė, buvo vienintelis ir tik pagreitino jau faktiškai iširusios jų šeimos ištuokos procesą, tačiau minėtos baudžiamosios bylos duomenys rodo priešingai, nes posėdžio pats atsakovas patvirtino, kad smurto atvejis prieš ieškovę buvo nevienintelis, šį faktą patvirtino ir liudytojai V. M. ir A. S.. Sutiktina, kad šalių artimųjų giminaičių parodymai dėl giminystės ryšių gali turėti subjektyviškumo, tačiau, iš kitos pusės, paprastai tik šeimos nariai ir artimieji giminaičiai ir gali matyti sutuoktinių elgesį buityje ir žinoti apie šeimos iširimo priežastis. Byloje nėra duomenų, kad liudytojai buvo priešiškuose santykiuose su atsakovu, kad turėjo pagrindą jį apkalbėti. Jų parodymai iš dalies sutapo su paties atsakovo parodymais ir minėtos baudžiamosios bylos duomenimis. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis aptartais bylos duomenimis, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (CPK 178 – 185 straipsniai).

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nepateikė duomenų, paneigiančių jo kaltės prezumpciją, todėl, esant nustatytai vieno sutuoktinio kaltei dėl šeimos iširimo, iš kito sutuoktinio negalima tikėtis nepriekaištingo sutuoktinio pareigų, numatytų CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85 ir 3.92 straipsniuose, vykdymo. Nustačius CK 3.60 straipsnio 3 dalyje numatytą prezumpciją, kuriai esant laikoma, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, pagal įrodinėjimo paskirstymo taisykles ieškovė neturėjo pareigos įrodinėti, o teismas – nustatinėti, aplinkybių, kad atsakovas dar ir kitaip iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas. Esant nustatytoms tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės. Todėl apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad teismas be pagrindo pripažino, jog šalių santuoka iširo dėl atsakovo, o ne dėl abiejų sutuoktinių, kaltės, nepagrįsti ir atmesti, o ši skundžiamo teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

36. Apeliantas mano, jog ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo turi būti atmestas, tačiau šią skundo dalį argumentuoja tuo, kad, teismui konstatavus, jog šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nėra pagrindo taikyti CK 3.70 straipsnio 2 dalies nuostatos. Kadangi teisėjų kolegija, pasisakydama dėl santuokos nutraukimo esant atsakovo kaltei, padarė priešingą išvadą, nei siekia apeliantas (32-35 nutarties punktas), laikytina, kad dėl šios aplinkybės detaliau pasisakyti nėra pagrindo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovė dėl santuokos iširimo dėl atsakovo kaltės patyrė ne tik neigiamus dvasinius išgyvenimus, stresą, įtampą, bet ir fizinį skausmą, sveikatos sutrikdymą dėl panaudoto smurto bei kitas neigiamas emocijas, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas iš atsakovo ieškovei priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos nustatyto priteisto neturtinės žalos dydžio apeliantas neginčija. Šioje byloje 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas ieškovei iš atsakovo priteistas CK 3.70 straipsnio 2 dalies pagrindu dėl santuokos nutraukimo. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje ieškovei iš atsakovo priteistas 800 Eur neturtinės žalos atlyginimas priteistas visai kitu, CK 6.250 straipsnyje numatytu teisiniu pagrindu dėl nusikaltimu ieškovės sveikatai padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Taigi jis nesudaro pagrindo netenkinti šioje byloje pareikšto ieškovės reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš dėl santuokos iširimo kaltu pripažinto sutuoktinio.

Dėl santuokoje įgyto turto padalijimo

37. Teismo sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai, todėl nagrinėjant apeliacinį skundą privaloma patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė ir išaiškino, ar teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė civilinio kodekso bei civilinio proceso normas ir ar priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti pirmosios teismo sprendimą ir perduoti bylą teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teismas negali išnagrinėti bylos iš esmės. Bylos esmė pagal CPK 327 straipsnio nuostatas suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių pobūdį. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių pobūdžio yra pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reiškia, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyti pagrindai panaikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl šalių santuokoje įgyto turto padalijimo, nes dėl šios bylos dalies liko neatskleista bylos esmė, kadangi liko nenustatyta reikšmingos esminės teisinės ir faktinės aplinkybės, kurių tyrimas pagal jų pobūdį reikštų, kad bylos dalis dėl sutuoktinių turto padalijimo apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš naujo beveik visa apimtimi naujais aspektais.

39. Bendro turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą, sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad CK 3.118 straipsnio 1 dalies prasme turto sąvoka apima tiek aktyvą (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvą (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams). Privalo būti padalijamas visas sutuoktinių turtas, nes santuokos nutraukimas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga (CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Į dalijamo sutuoktinių bendro turto balansą gali būti įtraukiamas tik realiai egzistuojantis abiem sutuoktiniams ar vienam iš jų priklausantis nuosavybės teise turtas. Laikytina, kad turtas realiai egzistuoja, jeigu prašantis padalyti bendrą turtą sutuoktinis nurodo konkretų bendrosios nuosavybės teise sutuoktiniams priklausantį turtą ir pateikia įrodymus, pagrindžiančius tokio turto buvimo vietą ir jo valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad dėl dalijamo turto vertės gali susitarti pačios šalys. Jei šalys dėl dalytino turto vertės nesusitaria, kiekviena iš jų turi teisę remtis savo pateikiama turto verte ir ją įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2012).

40. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad šalių santuokoje įgyto turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis). Teismas vertino, jog bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje: šalims priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė yra 6 000 Eur, o nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė yra 95 000 Eur; šalims priklausančių kilnojamųjų daiktų ir automobilių rinkos vertė yra 12 373 Eur; šalys turėjo kreditorinį įsipareigojimą kreditoriui „Swedbank“, AB, kuris 2021 m. lapkričio 19 d. sudarė 42 139,85 Eur; ieškinio pareiškimo metu bankui negrąžinta kredito dalis sudarė 44 256,92 Eur; viso santuokoje įgyto turto vertė sudaro 113 373 Eur, įsipareigojimai sudaro 42 139,85 Eur. Taigi, skundžiamame sprendime nenurodyta data, nuo kurios teismas taiko santuokos nutraukimo teisinius padarinius šalių (sutuoktinių) turtinėms teisėms, t. y. teismas nenustatė, ar tarp sutuoktinių dalija turtą, įgytą iki šalims pradedant gyventi skyrium, ar bylos iškėlimo dienai, ar teismo sprendimo priėmimo dienai.

41. CK 3.67 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Pagal CPK 137 straipsnio 1 dalį, byla iškeliama tada, kai teisėjas priima rezoliuciją dėl ieškinio priėmimo. CK 3.67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis, išskyrus tą, kuris buvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi. CK 3.127 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo sprendimu padalijamas turtas, kurį, kaip bendrąją jungtinę nuosavybę, sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo, o 2 dalyje nustatyta, kad vieno sutuoktinio prašymu teismas gali nustatyti, kad dalijamas tik turtas, bendrai įgytas iki tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium.

42. Atsižvelgusi į šios nutarties 40-41 punktus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas reikalavimą dėl šalių santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgyto turto padalijimo, pirmiausia turėjo nustatyti datą, nuo kurios taikomi santuokos nutraukimo teisiniai padariniai sutuoktinių turtinėms teisėms pagal CK 3.67, 3.127 straipsniuose nurodytą teisinį reguliavimą, o ne apsiriboti bendra išvada be konkrečios datos, kad šalių santuokoje įgytas turtas padalijamas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos dienai. Datos, nuo kurios taikomi santuokos nutraukimo teisiniai padariniai sutuoktinių turtinėms teisėms, nustatymas turi esminės reikšmės, nes nuo jos priklauso šalių santuokoje įgyto tarp jų dalijamo turto sudėtis, kiekis ir vertė, kuri nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalijamo turto vertės nustatymas yra viena iš esminių teisingo turto padalijimo garantijų, todėl svarbu, kad dalijant turtą būtų nustatyta jo tikroji vertė. Nagrinėjamu atveju teismas nurodė, kad 2021 m. lapkričio 19 d. šalių negrąžinto kredito bankui suma yra 42 139,85 Eur ir šia suma rėmėsi sudarydamas balansą, tačiau teismas nenustatė, kad minėta data, kuri nesutampa nei su šalių paaiškinimu, kad jie pradėjo gyventi skyrium 2020 m. rugpjūčio 20 d., nei su bylos iškėlimo teisme data 2020 m. gruodžio 14 d., yra data, nuo kurios taikomi santuokos nutraukimo teisiniai padariniai sutuoktinių turtinėms teisėms.

43. Byloje nustatyta, kad šalys santuokos metu bendrojon jungtinėn nuosavybėn yra įgiję (duomenys neskelbtini) esantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nebaigtą statyti pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,0602 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino ieškovės reikalavimą ir visą šį nekilnojamąjį turtą natūra priteisė ieškovei, o iš ieškovės atsakovui priteisė 25 383,58 Eur piniginę kompensaciją, kurios išmokėjimą išdėstė lygiomis dalimis trejų metų laikotarpiui. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, dėl kurių apeliantas nesutinka tokiu padalijimo būdu, ir siekia, kad nekilnojamasis turtas būtų padalintas natūra, iš dalies pagrįsti.

44. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes.

45. Turto padalijimas natūra labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises, kadangi šalių teisės į nuosavybę yra vienodos ir dėl to nė vienas iš jų neturi svaresnių objektyvių poreikių gauti visą turtą natūra. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad turto padalijimo natūra būdas yra laikomas prioritetiniu, tačiau tam tikrais atvejais sutuoktiniams turtas negali būti padalytas natūra dėl objektyvaus pobūdžio veiksnių, t. y. dėl to, kad konkretus turtas yra nedalus (pvz., kai techniškai neįmanoma paskirstyti konkrečių turto objektų ar atskirti turto dalių). Kitais atvejais turtas negali būti padalytas natūra dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, t. y. dėl bendraturčių santykių, jų galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą, dėl vaikų ar pačių buvusių sutuoktinių interesų apsaugos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2006). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vien tik buvusių sutuoktinių konfliktiški tarpusavio santykiai, nesant kitų kasacinio teismo praktikoje išvardytų veiksnių, neturėtų nulemti turto padalijimo natūra būdo netaikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-378/2015).

46. Nustatęs, kad sutuoktinių pageidavimai dėl konkretaus turto padalijimo būdo skiriasi, teismas, parinkdamas taikytiną būdą, be kita ko, turi įvertinti, ar turtą priteisus vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais, vienam iš sutuoktinių netektų neproporcingai didelė vykdytinų prievolių, kylančių iš įstatymo ir įsiteisėjusio teismo sprendimo, našta. Ši teisiškai reikšminga faktinė aplinkybė nustatoma atsižvelgiant į potencialios turtinės prievolės dydį, sutuoktinių amžių, darbingumą, turimą kitą turtą, gaunamas pajamas, jei dalijamas nekilnojamasis turtas, kuriame iki santuokos nutraukimo gyveno sutuoktiniai ar vienas iš jų, – sutuoktinių galimybę apsirūpinti gyvenamąja patalpa (sprendžiant, ar sutuoktinis, kuriam priteisiama kompensacija, nebus paliktas be gyvenamojo būsto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254-969/2016). Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad sutuoktinis, kuriam priteisiamas turtas natūra, gali jį realizuoti, siekdamas atsiskaityti su kitu sutuoktiniu, kuriam priteista kompensacija, todėl, vertinant turto natūra teiktiną naudą, turi būti atsižvelgiama į visas aplinkybes, kad būtų surastas kiek labiau abi šalis tenkinantis sprendimas turėti didžiausią naudą iš dalijamo turto; tais atvejais, kai piniginė kompensacija priteisiama už tokį socialiai vertingą turtą kaip gyvenamasis namas ar butas, turėtų būti įvertinamos ir sutuoktinio, gaunančio piniginę kompensaciją, galimybės įsigyti kitą panašaus pobūdžio daiktą (daikto dalį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-378/2018).

47. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo nutarties 43 punkte nurodyto šalių santuokoje įgyto nekilnojamojo turto padalijimo tarp šalių natūra nepriimtinumą ir negalimumą dėl to, kad tai nepriimtina ieškovei, kad atsakovui teismo nuosprendžiu yra uždrausta artintis prie ieškovės arčiau nei 100 metrų atstumu ir kad padalijus turtą natūra tarp šalių neišvengiamai kiltų nesutarimai dėl sąskaitų už suteiktas komunalines paslaugas (vandens, elektros, nuotekų tvarkymo) apskaitymo ir apmokėjimo.

48. Teisėjų kolegija su nutarties 47 punkte nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl turto padalijimo natūra nepriimtinumo ir negalimumo nesutinka. Pirmiausia, nei viena iš šalių neįrodinėjo, o ir teismas nenustatė, kad minėtas nekilnojamasis turtas yra nedalus ir kad nėra techninių sąlygų pagal tinkamai parengtus projektus jo tarp šalių padalinti natūra. Teismas turėjo pareigą įvertinti ne tik ieškovės, bet ir atsakovo paaiškinimus apie tai, koks nekilnojamojo turto padalijimo variantas jiems priimtinas/nepriimtinas. Kaip matyti, esminis teismo argumentas buvo tas, kad Panevėžio aplinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 16 d. nuosprendžiu buvo nuspręsta paskirti atsakovui baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą 1 metus gyventi skyrium nuo ieškovės ir nesiartinti prie jos arčiau nei 100 m atstumu. Tačiau teismas visiškai nevertino reikšmingų aplinkybių apie tai, kad minėtos poveikio priemonės atsakovui pritaikytos laikinai ir baigsis (baigėsi) 2022 m. kovo mėnesį, kad poveikio priemonė nebuvo susijusi su atsakovo nuosavybės teisių (turtą valdyti, jo naudotis ir disponuoti) apribojimu, kad nuosprendyje konstatuota, jog atsakovo tikimybė ateityje nusikalsti minimali.

49. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo nutarties 44-46 punktuose nurodyto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos, nes netyrė, nevertino ir nenurodė išvadų bei motyvų apie tai, kad, turtui esant daliam, sprendimas gyvenamąjį būstą priteisti tik ieškovei nepažeis atsakovo teisių ir teisėtų interesų ir ar tai atitiks proporcingumo principą. Byloje buvo duomenys, kad atsakovas yra beveik 50 metų amžiaus, pagal pateiktus duomenis kito nuolatinio gyvenamo būsto neturi, nevertinta, ar gautinos pajamos užtikrins kito gyvenamo ploto įgijimą. Skundžiamame sprendime teismas nusprendė pritiesti atsakovui iš ieškovės 25 383,58 Eur kompensaciją už ieškovei tenkančią didesnė turto dalį, bet šios kompensacijos mokėjimą išdėstė 3 metų laikotarpiui lygiomis dalimis, taip pat pripažino, kad atsakovas yra solidariai skolingas bankui 42 139,85 Eur paskolos, kurios dalis turi mokėti iš karto periodinėmis išmokomis kas mėnesį. Taigi, minėtos kompensacijos mokėjimas galimybės įsigyti būstą, tikėtina, neužtikrins. Taip pat teismas iš esmės neanalizavo ir nevertino ieškovės finansinės galimybės išmokėti atsakovui 25 383,58 Eur piniginę kompensaciją, apsiribodamas faktiniais duomenimis nepagrįstu pasvarstymu, jog galimai ieškovė galės pasinaudoti kreditorių paslaugomis. Tačiau, minėta, atsakovė bankui su atsakovu solidariai tebėra skolinga virš 42 tūkst. Eur, todėl, visapusiškai neištyrus ieškovės kreditingumo, išvada apie galėjimą gauti papildomą kreditavimą nepagrįsta. Todėl teismas turėtų svarstyti ir įsitikinti, ar byloje pritaikytas nekilnojamojo turto padalijimo būdas tikrai nepažeis proporcingumo principo, tuo labiau, kad ieškovei priteistas visas turtas, tačiau atsakovui liko nustatyta solidari pareiga mokėti kreditorinį įsipareigojimą pagal „Swedbank“, AB kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) už to turto įgijimą.

50. Apeliantas nurodo, kad jis kartu su priešieškiniu teikė namo ir žemės sklypų atidalinimo projektus, kuriuose numatė sąlygas, kaip tarp šalių padalinti turtą natūra, kad šalys būtų maksimaliai izoliuotos ir kuo mažiau kontaktuotų. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog tinkamo plano, pagal kurį teismas būtų galėjęs spręsti dėl turto padalijimo natūra, nepateikė. Vien tik pabraukymas su pastabomis ant namo patalpų ir sklypų plano nėra tinkamas projektas, pagal kurį teismas galėtų spręsti klausimą dėl turto tarp šalių padalijimo natūra. Jeigu ieškovas siekė (siekia) nekilnojamojo turto padalijimo natūra, tai jo pareiga buvo (yra) pateikti įstatymo reikalavimus atitinkantį specialistų parengtą to turto atidalijimo planą, nurodant, kokia ideali to turto dalis (1/2 dalis ar kitokia) kiekvienai iš šalių turi būti paskirta, kokia reali turto dalis (atitinkamo ploto patalpos) turi būti paskirtos ir kokia jų naudojimosi tvarka, pagrįsti, kad galimi ekonomiškai racionalūs techniniai pertvarkymai, kuriais šalims skiriamos patalpos būtų maksimaliai atskirtos, nurodyti, kiek kainuos pertvarkymai, kieno sąskaita, kokia tvarka ir terminais jie bus atlikti. Šioje vietoje pažymėtina, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga (CPK 185 straipsnio 2 dalis, (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Civilinis procesas, be kita ko, grindžiamas ginčo šalių rungimosi principu, kurio esmė yra ta, kad būtent dėl įrodinėjamų aplinkybių nustatymo suinteresuotoms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo, renkant įrodymus.

51. Tačiau kolegija nesutinka su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad teismas be jokio teisinio pagrindo, byloje nesant visiškai jokių faktinių duomenų, į turto balansą įrašė daiktus, kuriuos išsivežė atsakovas. Ieškovė į bylą yra pateikusi daiktų fotonuotraukas, įrodančias tokių daiktų egzistavimą ir jų vertę. Atsakovas šiuos įrodymus paneigiančių duomenų nepateikė, todėl šie daiktai pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai įtraukti į santuokoje įgyto turto balansą. Tai, kad siuvimo mašinos nebuvo įgytos santuokoje, patvirtino ne tik ieškovė, bet ir siuvimo mašinų savininkas D. B., kuris nurodė, kad siuvimo mašinas jis ieškovei suteikė naudotis neatlygintinai, t. y. jis jų ieškovei nepardavė, todėl teismo sprendimas neįtraukti siuvimo mašinų į santuokoje įgyto turto balansą yra pagrįstas. Apelianto teigimu, jis pateikė duomenis, jog už automobilį (duomenys neskelbtini) mokėjo 3 400 Eur, tačiau teismas jį įkainavo 3 700 Eur (patikslintina, jog teismas automobilį įkainavo 4 700 Eur). Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kartu su priešieškiniu pateiktu dokumentu „(duomenys neskelbtini) pirkimo sutartis“ vadovautis nebuvo pagrindo, kadangi jis neatitiko įrodymams keliamo leistinumo reikalavimo dėl to, kad pats apeliantas neįvykdė jam nustatytos pareigos dokumentus į bylą pateikti valstybine lietuvių kalba arba juos į šią kalbą išverstus (CPK 113 straipsnio 3 dalis). Apelianto manymu, teismas neteisingai nustatė nekilnojamojo turto kainą, kadangi jis pateikė į bylą UAB „Ober Haus“ įvertinimą, kuriame nurodyta, jog gyvenamojo namo vertė yra 112 000 Eur, o ne 95 000 Eur. Pažymėtina, kad apelianto pateikta konsultacija dėl galimos nekilnojamojo turto vertės paprastai turi mažesnę įrodomąją galią už Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, kurią šiuo atveju pateikė ieškovė, todėl teismas, vertindamas šiuos įrodymus, įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų nepažeidė.

52. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas kaip padalyti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe įgytą turtą, visą nekilnojamąjį turtą priskyrė ieškovei, nurodydamas jai atsakovui išmokėti piniginę kompensaciją už natūra tekusią didesnę turto dalį, tačiau tinkamai nepagrindė tokių savo išvadų, todėl šioje dalyje priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Nors teismas sprendime ir sudarė šalių dalintino turto balansą, tačiau niekaip nepasisakė dėl daiktų, kurie atsakovui nėra reikalingi gyvenant nuomojamame bute (pavyzdžiui, trimerio, žoliapjovės ir kai kurių baldų), ir kurie yra reikalingi gyvenant nuosavame name su žemės sklypu. Todėl byloje nebuvo nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės šalių turto padalijimo klausimui išspręsti, kurias reikia iš naujo nustatyti. Dėl papildomai tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio bylos dalis turi būti nagrinėjama didesne apimtimi naujais aspektais, išreikalaujant naujus įrodymus bei įvertinant papildomus paaiškinimus.

53. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismui neatskleidus bylos esmės dėl šalių santuokoje įgyto turto padalijimo, skundžiama sprendimo dalis negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta, todėl ji naikinama ir bylos dalis perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes pagal tirtinų aplinkybių mastą bei pagal byloje pateiktus įrodymus jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją ir pakeičia pirmosios instancijos teismą. Be to, šalis, nesutikdama su teismo išvadomis dėl iki šiol nenagrinėtų esminių ginčo aplinkybių, prarastų galimybę šias išvadas apskųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat kaip išvestinė naikinama sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo (šis klausimas spręstinas galutinai išnagrinėjus bylą) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. sausio 26 d. sprendimo dalį dėl šalių santuokoje įgyto viso turto (prievolių) padalijimo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą skundžiamo teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.