- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-26
- Bylos Nr.
- e2A-758-432/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Visvaldas Kazakiūnas, Loreta Bujokaitė
- Ieškovas
- S. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Vilniaus apygardos teismoCivilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Visvaldo Kazakiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) irŽilvino Terebeizos,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-10-16 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. P. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, pareikštą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamaspriteistijam išatsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, turtinės žalos atlyginimą- 3 737,92 Eur, neturtinės žalos atlygtinimą- 10 000,00 Eur, 6 procentų dydžio metines palūkanas už preiteistą sumą nuo byhlos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyjeparašyta, kad Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate 2014 m. - 2015 m. buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas Nr. 50-9-00151-14, kurio pagrindu inicijuota baudžiamoji byla Nr. 1-29-184/2016. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016-04-07 apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteisė ieškovą, pripažindamas jį kaltu dėl pasikėsinimo sukčiauti bei apgaulingos apskaitos tvarkymo. Ieškovui padavus apeliacinį skundą, Panevėžio apygardos teismas 2017-01-10 išteisinamuoju nuosprendžiu išteisino ieškovą.
Šalies argumentai
3. Ieškovo teigimu, ikiteisminis tyrimas pradėtas bei nenutrauktas, kaltinamasis aktas surašytas bei pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis priimtas neteisėtai, ką patvirtina apeliacinės instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje nurodytas ieškovo išteisinimo pagrindas. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, nepagrįstai suteikdamas pranašumą specialisto išvadai, bei nepagrįstai konstatavo, kad susiklostė civiliniai santykiai, kurie buvo išspręsti civilinio proceso tvarka.
4. Ieškovas įrodinėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir prokurorą buvus nepakankamai rūpestingus dėl neteisėtai pradėto ikiteisminio tyrimo, jo nenutraukimo, paaiškėjus, kad santykiai civiliniai, bei kaltinamojo akto surašymo. Ieškovo manymu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras neteisėtais veiksmais pažeidė baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias pareigas išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, per trumpiausią laiką atlikti ikiteisminį tyrimą, nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir aplinkybes, tinkamai atlikti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnyje, 18 straipsnio 1 dalyje, 164 straipsnio 1 dalyje.
5. Ieškovas įrodinėjo baudžiamąją bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo teisėjo neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė netinkamu įrodymų tyrimu (neišklausant ieškovo prašytos apklausti liudytojos) ir vertinimu (nepagrįstai prioritetą suteikiant Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - FNTT) specialisto išvadai). Ieškovo manymu, pirmosios instancijos teismas neteisėtais veiksmais pažeidė baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias pareigas priimti išteisinamąjį nusprendį, paaiškėjus, kad nepadaryta nusikalstama veika, išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, tinkamai išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvus, kuriais kiti įrodymai atmetami, įtvirtintas BPK 3 straipsnio 2 dalyje, 20 straipsnio 5 dalyje, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
6. Ieškovas įrodinėja baudžiamojoje byloje Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos specialistės neteisėtus veiksmus, teikus nepatikimą ir prieštaringą išvadą bei paaiškinimus. Ieškovo manymu, specialistė neteisėtais veiksmais pažeidė BPK 89 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą, davus priesaiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalyje, teikti teisingą išvadąir paaiškinimus. Ieškovo teigimu, specialistė tokiais veiksmais taip pat pažeidė ir Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo (toliau – FNTTĮ) 12 straipsnyje įtvirtintas pareigūno pareigas gerbti žmogaus orumą, nepiktnaudžiauti tarnybiniais įgaliojimais.
Šalies argumentai
7. Ieškovas teigė, kad neteisėtai jo atžvilgiu buvo pritaikyta ir kardomoji priemonė– rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dėl ko ieškovas negalėjo laisvai planuoti verslo kelionių, šeimos atostogų.
8. Ieškovas nurodo patyręs 3 737,92 Eur turtinę žalą, kurią sudarokelionės iš gyvenamosios vietos Vilniuje į Panevėžį, kur vyko baudžiamasis procesas, išlaidos- 550 Eur,išlaidos, patirtos dėl advokato ir advokato padėjėjo teisinės pagalbos apmokėjimo- 3 179,24 Eur bei dokumentų kopijavimo baudžiamojo proceso metu išlaidos- 8,68 Eur. Ieškovas nurodė patyręs neturtinę žalą- 10000 Eurdėl dvasinių išgyvenimų, streso ir nepatogumų vykstant baudžiamajam persekiojimui, taip pat dėl žalos ieškovo reputacijai, žalos jo asmeniniams ir profesiniams interesams, kuriuos pažeidė ir neteisėtai pritaikyta kardomoji priemonė– rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
Atsiliepimas
9. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atsiliepime į ieškinį prašėjį atmesti. Nurodė, kad ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo buvo pradėtas, gavus pilietės pareiškimą, jog ji, užtikrindama 637,16 Eur (2 200 Lt) paskolos grąžinimą, galvojo pasirašiusi ieškovo pateiktą vieną vekselį dėl283,66 Eur (979,44 Lt) sumokėjimo ir likusias vekselio kopijas, o vėliau ieškovas pradėjo reikalauti apmokėjimo pagal visus 13 vekselių. Tik gavus specialisto išvadą, ieškovui 2015-02-02 buvo pareikšti įtarimai dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo ir pasikėsinimo sukčiauti. Atsakovės atstovės teigimu, šios aplinkybės patvirtino, kad buvo pakankamai duomenų pradėti ikiteisminį tyrimą bei surašyti kaltinamąjį aktą. Be to, ieškovui buvo pritaikyta švelniausia kardomoji priemonė– rašytinis pasižadėjimas neišvykti tam, kad būtų užtikrintas įtariamojo dalyvavimas procese bei nebūtų trukdoma ikiteisminiam tyrimui. Atstovės nuomone, visi ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atlikti teisėtai, nes jie buvo atlikti pagal įstatyme įtvirtintus pagrindus, nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktų; tuo tarpu išteisinamojo nuosprendžio priėmimas, kuris savaime nepatvirtina teisėsaugos pareigūnų neteisėtų veiksmų, yra pakankama satisfakcija ieškovui už jo patirtus nepatogumus. Atstovė teigė, kad ieškovas neįrodė patirtų kelionės išlaidų (nes nepateikti įrodymai apie automobilio naudojimą kelionėms bei apie patirtas kuro išlaidas), atstovavimo baudžiamajame procese išlaidų (nes nepateiktos atstovavimo sutartys, o sąskaitos nedetalizuotos), patirtos neturtinės žalos.
10. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities policijos komisariato, atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti.Pažymėjo, kad ieškovas neįrodė negalėjimo pasinaudoti suplanuotomis šeimos atostogomis dėl pritaikytos kardomosios priemonės. Teigė, kad ieškovas deklaratyviai įvardino pažeistas baudžiamojo proceso normas, nepateikdamas tai patvirtinančių įrodymų.
11. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos,atsiliepime į ieškinį prašo jį atmesti.Šios institucijos atsiliepime išdėstyti analogiški motyvai, kaip ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūrosatsiliepime, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia teisėsaugos pareigūnų, teisėjų neteisėtų veiksmų bei kad ieškovas neįrodė patirtos turtinės ir neturtinės žalos fakto. Papildomai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas neapklausė ieškovo liudytojos pagrįstai, siekdamas išvengti bylos vilkinimo, kadangi pastaroji vengė atvykti į posėdžius, pareigūnams nepavyko jos atvesdinti, ji parodymus buvo davusi ikiteisminio tyrimo metu.
12. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama FNTT, atsiliepime į ieškinį prašėjį atmesti. Papildomai pažymėjo, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog specialistės išvada pripažinta melaginga ar žinomai neteisinga.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
13.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-10-16 sprendimu civilinės bylos dalį pagal ieškovo S. P. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės dėl FNTT specialistės veiksmų nutraukė, o likusią ieškinio dalį atmetė.
14. Pirmosios instancijos teismas nutraukė bylos dalį dėl ieškovo reikalavimo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės dėl FNTT specialistės pateiktosišvados ir duotų žodinių paaiškinimų baudžiamosios bylos metu, kaip nenagrinėtiną civilinio proceso tvarka (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
15. Sprendimą priėmęs teismas paaiškino, jog ieškovas dalimi ieškinio argumentų įrodinėja valstybės civilinę (deliktinę) atsakomybę dėl FNTT specialistės Z. M. veiksmų. Kaip FNTT specialistės neteisėtą veiksmą ieškovas įvardina FNTT Panevėžio apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2014-12-18 specialisto išvados Nr. 5-5/100 „Dėl UAB „Finansinių skolų supirkimo tarnyba“ ūkinės finansinė veiklos tyrimo“ parengimą (baudžiamosios bylos Nr. 1-29-184/2016 1 t., b. l. l. 154-170), kurią ieškovas laikoprieštaringa ir neteisinga. Ieškovas FNTT specialistės neteisėtu veiksmu laiko ir dėl šios išvados FNTT specialistės teiktus žodinius paaiškinimus baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, kuriuos ieškovas laiko melagingais bei duotais, pažeidus priesaiką dėl teisingos išvados ir paaiškinimų davimo. Sprendimą priėmęs teismas kosatavo, jog FNTT specialistė neatliko procesinio veiksmo, kaip valstybės teisėsaugos pareigūnė valstybės vardu ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. FNTT specialistė parengė vieną iš rašytinių įrodymų–išvadą, kuris buvo vertinamas ir tiriamas kartu su kitais baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais, sprendžiant dėl ieškovo baudžiamosios atsakomybės. FNTT specialistės atlikti veiksmai, kurių neteisėtumą įrodinėja ieškovas, nėra susiję su teisėsaugos pareigūno funkcijų ar/ir procesinių veiksmų atlikimu vykdant baudžiamąjį persekiojimą ar teisingumąvalstybės vardu, bei negali sudaryti vienos iš CK 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės civilinės atsakomybės sąlygų– neteisėtų veiksmų. Pastarieji FNTT specialistės veiksmai yra vertintini tik kaip baudžiamajame procese pateikti įrodymai (rašytinė išvada ir žodiniai paaiškinimai), kurie gali būti ginčijami baudžiamajame procese nustatyta tvarka, tačiau tokie baudžiamosios bylos įrodymai negali būti savarankiškos civilinės bylos dalykas, keliant klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį.
16. Kitą iešinio dalį primosios instancijos teismas atmetė, motyvuodamas tuo, jog apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl ieškovui pareikšto kaltinimo dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo, nebuvo konstatavęs, kad šioje kaltinimo dalyje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas (ar/ir kaltinamasis aktas surašytas ar/ir pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis priimtas) aiškiai nepagrįstai. Taip pat pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo netinkamą įrodymų tyrimą, nepagrįstai suteikęs prioritetą FNTT specialistės išvadai bei nepateikęs rimtų motyvų, kodėl atmetė ieškovo S. P. paaiškinimus apie pasirinktą buhalterinės apskaito tvarkymo būdą. Sprendimą priėmęs teismas pažymėjo, kad baudžamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nekonstatavo FNTT specialistės išvados, kaip įrodymo, netinkamumo ar ydingumo bei neįvardino kaip pažeidimo (ar tuo labiau esminio) aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas neapklausė ieškovo nurodytos liudytojos.Sprendimą priėmęs teismaskonstatavo, kad vien ta aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismas išteisino ieškovą dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo, byloje esančių įrodymų visetą įvertindamas kitaip, negu pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo teisėjo neteisėtą veiksmą, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, prokuroro neteisėtą veiksmą, surašant kaltinamąjį aktą, ikiteisminio tyrimo tyrėjo neteisėtą veiksmą, pradedant ikiteisminį tyrimą ir jo nenutraukiant.
17. Pirmosios intantancijos teismas taip pat konstatavo, jogapeliacinės instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje prieita išvada, jog ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo aiškiai nepagrįstas vien dėl to, kad kilusįšaliųginčą civilinio proceso tvarka buvo išsprendęs Lietuvos bankas, valstybės civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu nėra pakankama, konstatuoti pirmosios instancijos teismo teisėjo neteisėtą veiksmą, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, prokuroro neteisėtą veiksmą, surašant kaltinamąjį aktą, ikiteisminio tyrimo tyrėjo neteisėtą veiksmą, pradedant ikiteisminį tyrimą dėl įtarimo/kaltinimo/nuteisimo, pasikėsinus sukčiauti. Vien apeliacinės instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje nurodytas kitoks įrodymų (vekselių turinio, kaltinamojo ir nukentėjusios parodymų) įvertinimas, negu pirmosios instancijos teismo, nesudaro pagrindo konstatuoti buvus pirmosios instancijos teismo teisėjo neteisėtą veikimą, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, prokuroro neteisėtą veikimą, surašant kaltinamąjį aktą, ikiteisminio tyrimo tyrėjo neteisėtą veikimą, pradedant ikiteisminį tyrimą.
18. Sprendimą priėmęs teismas papildomai pažymėjo, kad ieškovo atžvilgiu pritaikius ikiteisminio tyrimo bei baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu kardomąją priemonę– rašytinį pasižadėjimą neišvykti, buvo nagrinėjami ieškovo prašymai dėl išvykimo į užsienį, kurių didžioji dauguma buvo patenkinti. Vadinasi, paties ieškovo veiksmai patvirtino, kad buvo būtina užtikrinti jo buvimą Lietuvoje ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo metu bei baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu tam, kad nebūtų vilkinamas procesas. Tuo tarpu ieškovas nepateikė konkrečių įrodymų, kaip jo prašymo nepatenkinimo atveju buvo suvaržytos jo teisės tokiu būdu ir tokiu mastu, kad jis būtų patyręs nuostolius.
III. Apeliacinių skundųir atsiliepimų į juos argumentai
19. Apeliantas(ieškovas)apeliaciniu skundu prašopanaikinti 2019-10-16 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-5730-987/2019, ir priimti naują sprendimą- patenkinti ieškovo ieškinį.
20. Apeliantas teigia, jog Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdyba kreipėsi į FNTT, kuri ikiteisminio tyrimo veiksmą–UAB„Finansinių skolų supirkimo tarnyba“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą– pavedė atlikti specialistei Z. M.. Išvadą parengėne privatus asmuo, o teisėsaugos įstaigos– FNTT specialistė Z. M.. Ši FNTT specialistė išvadą parengė ir pasirašė, kaip oficialų FNTT dokumentą. FNTT specialistės veiksmai vertintini kaip ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmai. Nurodo, kad nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada, jog FNTT specialistė valstybės vardu ikiteisminio tyrimo metu kaip valstybės teisėsaugos pareigūnė neatliko nė vieno procesinio veiksmo. Šio tyrimo metu parengta išvada tapo pagrindu valstybės vardu persekioti ieškovą. Nurodo, kad prašė įvertinti FNTT specialistės elgesio, rengiant išvadą ir teikiant paaiškinimus, atitikimą Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus ir bendrąją rūpestingumo pareigą.
Atsiliepimas
21. Apeliantas laikosi pozicijos, jog įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas nėra mažareikšmis pažeidimas. Taisyklių, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimas yra procesinis pažeidimas, lemiantis neteisingas išvadas ir nepagrįsto teismo procesinio sprendimo tiek baudžiamajame procese, tiek civilinėje byloje priėmimą.Įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas yra pagrindas panaikinti teismo procesinį sprendimą, priimtą pažeidžiant atitinkamas taisykles. Vilniaus miesto apylinkės teismas, pateisindamas apkaltinamąjį nuosprendį priėmusį Panevėžio miesto apylinkės teismą, pats priėmė nepagrįstą sprendimą.Vilniaus miesto apylinkės teismo išskirtos aplinkybės nepaneigia fakto, jog priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo padaryti procesiniai pažeidimai– netinkamai taikytos įrodymų vertinimo taisyklės, kas nulėmė neteisėtą ieškovo nuteisimą.
22. Teigia, kad dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 222straipsnio 1dalyje, padarymo buvo išteisintas ne dėl skirtingo vieno ar kito įrodymo interpretavimo. Išteisinamojo nuosprendžio 6.8punkte nurodoma, kad nenustačius ieškovo veikloje nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų nusikaltimo, numatyto BK 222straipsnio 1dalyje, požymių, ieškovas pagal minėtą straipsnį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taigi, ieškovas buvo išteisintas, konstatavus, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3straipsio 1dalies 1punktas). Apelinto teigimu, jeigu ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras būtų dirbę rūpestingai ir atidžiai, ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu nebūtų buvęs pradėtas arba būtų operatyviai nutrauktas. Jeigu savo darbą tinkamai būtų atlikęs Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjas, tai ieškovas būtų buvęs išteisintas, baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Rūpestingai ir atidžiai dirbo tik Panevėžio apygardos teismas, priėmęs išteisinamąjį nuosprendį.
23. Apelaintas taip pat nurodo, kad Panevėžio apygardos teismo išvada, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu dėl pasikėsinimo sukčiauti buvo aiškiai nepagrįstas, yra pagrįsta ne tik 2014m. rugpjūčio 19d. Lietuvos banko priežiūros tarnybos sprendimu Nr.241-128. Tokia išvada yra pagrįsta visų faktų analize, kurios metu nebuvo nustatyta, kad ieškovas būtų siekęs apgaule užvaldyti A. S. turtą. Byloje nebuvo duomenų, kad ieškovas tyčia būtų iškraipęs objektyvią tiesą, kuri suklaidintų A. S. ir lemtų nenaudingą A. S. turto disponavimą. Tai konstatavo Panevėžio apygardos teismas išteisinamajame nuosprendyje.
24. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos,atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nesutinka,jogpirmosios instancijos teismas nepagristai nutraukė civilinės bylos dali dėl valstybės civilinės atsakomybės, įrodinėjant FNTT specialistės neteisėtus veiksmus. Taip par pažymi, kad išteisinamuoju nuosprendžiu nėra preziumuojamas baudžiamosios bylos iškėlimo neteisėtumas, kadangi tokią prezumpciją gali numatyti tik įstatymai. Teigia, kad buvo pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą ir taikyti apeliantui kardomąją priemonę- rašytinį pasižadėjimą neišvykti, taip pat įvertinus ir tą aplinkybę, kad bylą tyrę ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, bei bylą nagrinėję teisėjai klaidų ar šiurkščių pažeidimų nepadarė, todėl, teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad apeilianto nurodyti ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ir teismas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu, kurie pagal CK 6.272 straipsnį lemtų valstybės civilinę atsakomybę.
24. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas turi reaguoti į kiekvieną gautą informaciją apie nusikalstamą veiką ir pradėti ikiteisminį tyrimą. Galima atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 168 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 2 straipsnio ir 171 straipsnio 1 dalies nuostatas, ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas, esant bent minimaliam pagrindui manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys ne tik patvirtino, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, bet ir suteikė pakankamą pagrindą įteikti ieškovui pranešimą apie įtarimą, padarius nusikalstamas veikas.
25. Atsakovė nurodo, kad tą pačią dieną, kai buvo įteiktas įtarimas, S. P. pateikė prokurorui prašymą leisti išvykti vasario 4-6 dienomis į Prahą, Čekijos Respubliką ir jo prašymas buvo patenkintas (baudž. bylos Nr. 1-29-184/2016 4 t, b. 1. 2). Taip pat ieškovas teikė prašymus teismui leisti išvykti į užsienį- į Ispaniją, Italiją, Lenkiją, Čekiją, Norvegiją (pvz., baudž. bylos Nr. 1-29- 184/20164 t., b. 1. 78, 103, 128, 158,162, 175, 5 t., b. 1. 37, 59). Civilinės bylos nagrinėjimo metu apeliantas patvirtino aplinkybę, kad pakankamai dažnai vykdavo į užsienį verslo reikalais, Čekijoje turi savo verslą. Visais atvejais jo prašymai leisti išvykti buvo patenkinami, išskyrus vieną atvejį, bet teisėjo sprendimo neleisti išvykti jis neskundė. Prašymus teikdavo, nurodydamas po kelias išvykimo datas, apsidrausdamas, bet tai nereikšdavo, kad tą dieną tikrai yra suplanuota išvyka. Įvertinus šias aplinkybes, atsakovė sutinka su teismo išvada, kad paties ieškovo veiksmai patvirtino, jog buvo būtina užtikrinti jo buvimą Lietuvoje ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo metu bei baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu tam, kad nebūtų vilkinamas procesas. Nėra duomenų, patvirtinančių, kad rašytinis pasižadėjimas neišvykti sukėlė ieškovui konkrečių nepatogumų. Pareigūnų veiksmai, skiriant kardomąją priemonę, atlikti pagal įstatyme išvardintus pagrindus, nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktuose detalizuotos tvarkos, todėl negali būti laikomi neteisėtais, vertinant valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygas.
26. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat teigiama, kad pareigūnai renka ir preliminariai vertina įrodomuosius duomenis, o galutines išvadas dėl jų pripažinimo įrodymais ir to, ar jų pakanka, daro teismas. Tokiu būdu galimi nesutapimai, darant išvadas dėl galimybės pripažinti įrodymais tam tikrus duomenis ar dėl to, ar surinktų duomenų pakanka nusikaltimui įrodyti. Apeliacinės instancijos teismas išteisino ieškovą, byloje esančių įrodymų visetą įvertindamas kitaip, negu pirmosios instancijos teismas, tačiau nenustatė, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas netinkamai ar kad įrodymai, kuriais buvo grindžiama ieškovo kaltė, buvo surinkti pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Ieškovas nėra pateikęs įrodymų, kad procesinis teismo sprendimas buvo akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus. Tokių aplinkybių nenustatyta ir civilinėje byloje.
27. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad byloje nebuvo įrodyti neteisėti teisėsaugos pareigūnų veiksmai.
28. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama FNTT, atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad fizinio ar juridinio asmens finansinės veiklos tikrinimas yra vienas iš ikiteisminio tyrimo veiksmų, kai įtariamas finansinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymas Pagal 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu Nr. 1-14 patvirtintų Rekomendacijų dėl užduočių specialistams ir ekspertams skyrimo 7.3 p. objektų tyrimas- ikiteisminio tyrimo veiksmas, kuris atliekamas siekiant surasti nusikalstamos veikos pėdsakus ir kitus objektus, turinčius reikšmės tyrimui, nustatyti įvykio situaciją ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes, o šių rekomendacijų 65-72 punktai skirti ekonominiams (ūkinės- finansinės veiklos, buhalteriniams, finansiniams ir pan.) tyrimams. BPK 180 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvauti, atliekant tyrimo veiksmus, gali būti pasitelkiami specialistai. Specialisto išvadoje, surašomoje kaip atskiras dokumentas, be kita ko, nurodomos specialisto nustatytos aplinkybės, turinčios reikšmės nusikalstamai veikai tirti (BPK 90 straipsnio 3 dalis). Taigi, ikiteisminiame tyrime pasitelktas specialistas dalyvauja, atliekant tyrimo veiksmus, padeda atlikti tyrimo veiksmus ar faktiškai atlieka dalį pavestų tyrimo veiksmų. Specialisto išvada yra vienas iš įrodymų teisme, kurį, kaip ir kitus įrodymus, vertina teismas, vykdydamas teisingumą, t. y. išsamiai tirdamas visus byloje esančius įrodymus. BPK 89 str. 1 dalyje nustatyta, kad „specialistas yra reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos klausimais“.Generalinio prokuroro rekomendacijų dėl užduočių specialistams ir ekspertams skyrimo, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 1-14 „Dėl Rekomendacijų dėl užduočių specialistams ir ekspertams skyrimo patvirtinimo“ 7.1 punkte nustatyta, kad „specialiosios žinios- tai išsilavinimo ir specialaus pasirengimo arba profesinės veiklos dėka įgytos išsamios mokslo, technikos, meno ar bet kokios kitos žmonių veiklos srities žinios, reikalingos ekspertizei atlikti“ FNTT specialistė, surašiusi 2014-12-18 išvadą dėl UAB „Finansinių skolų supirkimo tarnyba“ ūkinės finansinės veiklos, yra FNTT tarnaujanti karjeros valstybės tarnautoja, kuriai suteikti įgaliojimai atlikti asmenų ūkinės finansinės veiklos tyrimą pagal pavestą ikiteisminio tyrimo pareigūno užduotį ir atsakyti į užduodamus klausimus, o ne atlikti ikiteiminį tyrimą.
29. FNTT specialistės išvada, padarytos klaidos ar netikslumai tiek rengiant išvadą, tiek duodant parodymus teismo posėdyje baudžiamojoje byloje, negali būti laikomi ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmais dėl kurių gali kilti valstybės atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį. Specialisto tyrimas skiriamas,kai reikalingos specialiosios žinios tam tikroje srityje, tačiau specialistas neturi nei įgaliojimų, nei kompetencijos ir negali atlikti šių duomenų procesinio įrodomojo vertinimo. Šių duomenų tikrumą ir patikimumą turi įvertinti teismas. 2014-12-18 FNTT specialisto išvada Nr. 5-5/100 „Dėl UAB „Finansinių skolų supirkimo tarnyba“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo“nors ir buvo surašyta baudžiamajame procese atliekant objektų tyrimą, tačiau jos vaidmuo buvo tik pagalbinis, o ne lemiamas. Išvadoje pateikiamas specialiomis mokslinėmis žiniomis ir kvalifikacija grįstas objektų vertinimas negali būti niekaip gretinamas su ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais, dėl kurių gali kilti valstybės atsakomybė pagal CK 6.272 str. 1 d. nes savaime tiesioginių procesinių pasekmių proceso dalyviui negali sukelti ir nekelia, net jei išvada ir yra pagrindas pareigūnams atlikti procesinius veiksmus. Išvados pagrįstumas, leistinumas ir teisėtumas gali būti įvertintas, tik nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
30. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
31. Šalių ginčas kilodėl to, ar atsakovei- Lietuvos valstybei kyla civilinė atsakomybė dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teisėjo veiksmų.
32. Nustatyta, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate, 2014-04-24 gavus 2014-04-14 G. S. (kuri veikė kaip nukentėjusios A. S. įgaliotas asmuo) skundą (baudžiamosios bylos Nr. 1-29-184/2016 1 t., b. l. 3, 4, 6-9). Nukentėjusioji teigė, jog iš UAB „Pegasus Credit“ 2012-08-08 internetu paėmusi 637,16 Eur (2200 Lt) paskolą 24 mėnesių laikotarpiui, kas mėnesį turėjo mokėti po 55,90 Eur (193 Lt) dydžio įmokas, pirmąją įmoką turėjo sumokėti 2012-09-07, paskutinę – 2014-07-29. Nukentėjusioji nurodė sumokėjusi pirmas šešias įmokas, o septintąją įmoką už 2013 m. kovo mėnesį ir aštuntąją įmoką už 2013 m. balandžio mėnesį atliko pavėluotai, dėl ko sumokėjo ir delspinigius. 2013 m. liepos mėnesį į nukentėjusiosios namus atvyko vyriškis ir apgaulės būdu davė nukentėjusiajai pasirašyti 13 vekselių, kiekviename nurodant 283,67 Eur (979,44 Lt) sumą. Nukentėjusios teigimu, ji pasitikėjo paskolos davėjo atstovu ir manė, kad pasirašė tik vieną vekselį ir jo kopijas. Pasirašius vekselius, paskolos davėjo atstovas pradėjo reikalauti apmokėjimo pagal visus vekselius, kas iš viso sudaro 3 687,65 Eur (12732,72 Lt) sumą. Nukentėjusios dukra apmokėjo du vekselius, kiekvieną po 283,67 Eur (979,44 Lt). Nukentėjusioji manė esanti apgauta, nes tokios sumos nesiskolino (baudžiamosios bylos Nr. 1-29-184/2016 1 t., b. l. 3-4, 69-81). Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato nusikaltimų tyrimo biuras 2014-09-02 FNTT Panevėžio apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriui pavedė atlikti UAB „Pegasus Credit“ ir UAB „Finansinių skolų supirkimo tarnyba“ ūkinės finansinės veiklos tyrimus, atsakant į tyrėjo pateiktus klausimus (baudžiamosios bylos Nr. 1-29-184/2016 1 t., b. l. 92, 93, 151, 152). Pateiktos FNTT Panevėžio apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vyriausiosios specialistės Z. M. parengtos 2014-12-18 išvada Nr. 5-5/100 „Dėl UAB „Finansinių skolų supirkimo tarnyba“ ūkinės finansinė veiklos tyrimo“ ir 2015-03-02 išvada Nr. 5-5/15 „Dėl UAB „Pegasus Credit“ ūkinės finansinė veiklos tyrimo“ (baudžiamosios bylos Nr. 1-29-184/20161 t., b. l.95-109, 154-170). FNTT Panevėžio apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vyriausiosios specialistės Z. M. 2014-12-18 išvadoje Nr. 5-5/100 „Dėl UAB „Finansinių skolų supirkimo tarnyba“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo“ atsakyme į ikiteisminio tyrimo pareigūno užduotą klausimą Nr. 2 parašyta, kad UAB „Finansinių skolų supirkimo tarnyba“ 2013 m. balanse pateikė neteisingus duomenis apie iš skolininkų, taip pat ir iš A. S., gautinas sumas, nes skolininkės skola, perimta iš UAB „Pegasus Credit“ siekia 896,95 Eur (3 097,00 Lt), o būsimų laikotarpių pajamose buvo nurodyta pagal vekselius (o ne pagal perimtą reikalavimą į skolininkę) 3 687,65 Eur (12732,72 Lt) suma. Panevėžio apygardos prokuratūra 2015-03-19 surašė kaltinamąjį aktą, kuriuo ieškovą S. P. kaltino dviejų nusikalstamų veikų padarymu (baudžiamosios bylos Nr. 1-29-184/2016 4 t., b. l. 64-76, 93, 94). Pirma, ieškovui pareikštas kaltinimas dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo (BK 222 straipsnio 1 dalis), kuri pasireiškė tuo, kad ieškovas būdamas UAB „Finansinių skolų supirkimo tarnyba“ faktinis vadovas, nurodė buhalterei įregistruoti A. S. 3687,65 Eur (12 732,72 Lt) skolą pagal 13 vekselių, nors iš UAB „Pegasus Credit“ buvo perimta tik 896,53 Eur (3097 Lt) skola. Antra, ieškovui pareikštas kaltinimas dėl pasikėsinimo įvykdyti sukčiavimą (BK 22 straipsnio 1 dalis, 182 straipsnio 1 dalis), kuris pasireiškė tuo, kad ieškovas, kuris tuo pačiu metu buvo ir UAB „Pegasus Credit“ vadovas, žinodamas, kad iš UAB „Finansinių skolų supirkimo tarnyba“ perimtas reikalavimas į 896,95 Eur (3097Lt) skolą, parengė 13 neprotestuotinų vekselių, kuriuose nurodyta bendra prievolių suma- 3687,65 Eur (12732,72 Lt), padavė juos A. S. pasirašyti ir tokiu būdu kėsinosi apgaule UAB „Finansinių skolų supirkimo tarnyba“ naudai įgyti A. S. priklausantį turtą– 2790,70 Eur (9635,72 Lt).Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016-04-07 nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-29-184/2016, ieškovą S. P. pripažino kaltu dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo (BK 222 straipsnio 1 dalis) ir pasikėsinimo sukčiauti (BK 22 straipsnio 1 dalis, 182 straipsnio 1 dalis) (baudžiamosios bylos Nr. 1-29-184/2016 5 t., b. l. 25-35). Panevėžio apygardos teismas 2017-01-10 nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-12-366/2017, panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-04-07 nuosprendį ir ieškovą S. P. išteisino, nustatęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (baudžiamosios bylos Nr. 1-29-184/2016 5 t., b. l. 97-101).
Žemesnės instancijos teismas
33.CK6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos– arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Kasacinio teismo praktika, aiškinant ir taikantCK6.272 straipsnį, yra pakankamai gausi ir nuosekli. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio. Ieškovui neįrodžius bent vienos iš jų (CPK178straipsnis), žalos atlyginimas negalimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr.3K-3-283-1075/201934 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
34.CK6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo neteisėtų veiksmų sąrašas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime byloje Nr.23/04 pažymėjo, kad, reglamentuojant žalos atlyginimo klausimus, kai žalą padaro valstybės pareigūnai, įstatymų leidėjo diskrecija nesuteikia teisės laisva nuožiūra nustatyti išsamų baigtinį atvejų, kuriais ta žala turi būti atlyginama, sąrašą, nes tai prieštarauja konstituciniam principui, pagal kurį padaryta žala turi būti atlyginta. Dėl šios priežasties valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai– laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK6.263 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais taikytinos tiek bendrosios kasacinėje jurisprudencijoje suformuluotos atsakomybės taikymo sąlygos, tiek specifinis tokioms byloms būdingas kriterijus – pareigūnų klaidos esminė reikšmė asmens teisių pažeidimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-414/2012). Be to,CK6.272 straipsnio 1 dalyje nurodyti procesiniai veiksmai vertintini ir Konvencijos garantuojamų teisių apsaugos kontekste. Kasacinis teismas savo praktikoje, formuojamoje bylose dėl valstybės civilinės atsakomybės, be kita ko, remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-393-378/2015; 2017 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr.3K-3-167-684/2017 28, 29 punktą; 2018 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr.e3K-3-124-403/201822, 25–27, 30 punktus; 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr.3K-3-231-695/201943, 59–61 punktus).
35. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas, esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-346/2014).
36. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate 2014-04-24pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje (sukčiavimas), gavus asmens pareiškimą (dėl galimai neteisėtų UAB „PegasusCredit“ ir UAB „Finansinių skolų supirkimo tarnyba“ veiksmų) ir dokumentų, patvirtinančių pareiškime išdėstytas aplinkybes, kopijas (pareiškėjos laiškai kreditoriui, siekiant išsiaiškinti apie vekselius ir grąžintinos paskolos dydį, į kuriuo atsakymai nebuvo teikiami). Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (Baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsnio 1 dalis). Todėl pagal Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnio, 171 straipsnio 1 dalies nuostatas ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas, esant bent minimaliam pagrindui manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-374/2006, Nr. 3K-3-56/2007).Pirmosios instancijos teimas iš nukentėjusiosios A. S. ir jos įgaliotos atstovės (dukros) G. S. duotų parodymų, užfiksuotų liudytojų apklausos protokoluose ikiteisminio tyrimo metu nustatė, kad nukentėjusioji teigė iš UAB „Pegasus Credit“ 2012-08-08internetu paėmusi 637,16 Eur (2 200 Lt) paskolą 24 mėnesių laikotarpiui; kas mėnesį turėjo mokėti po 55,90 Eur (193 Lt) dydžio įmokas. Nukentėjusioji nurodo sumokėjusi pirmas šešias įmokas, o septintąją įmoką už 2013 m. kovo mėnesį ir aštuntąją įmoką už 2013 m. balandžio mėnesį sumokėjo pavėluotai, dėl ko sumokėjo ir delspinigius. 2013 m. liepos mėnesį į nukentėjusiosios namus atvyko vyriškis ir davė nukentėjusiajai pasirašyti 13 vekselių, kiekviename nurodant 283,67 Eur (979,44 Lt) sumą, tuo tarpu nukentėjusioji pasitikėjo paskolos davėjo atstovu ir manė, kad pasirašė tik vieną vekselį ir jo kopijas. Pasirašius vekselius, paskolos davėjo atstovas pradėjo reikalauti apmokėjimo pagal visus vekselius, kas iš viso sudaro 3687,65 Eur (12 732,72 Lt) sumą. Nukentėjusioji manė esanti apgauta, nes tokios sumos nesiskolino (baudžiamosios bylos Nr. 1-29-184/2016 1 t., b. l. 3-4, 69-81).Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra valstybėje ir bet kurioje žmonių visuomenėje būtina teisėta veikla. Ji negali būti vertinama kaip neteisėta vien dėl to, kad proceso numatytais pagrindais pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka. Vadinasi, tyrimo pabaigimo faktas, nenubaudus asmens, savaime nedaro ikiteisminio tyrimo ir teismo veiksmų neteisėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2002).Pažymėtina, jog siekiant nuteisti asmenį,taikomas įrodinėjimo standartas– bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Taigi gali būti atvejų, kai, išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas, pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje bylojeNr. 3K-3-181/2002).
37. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasisCivilinio proceso kodekso176–185straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d.nutartis civilinėje bylojeNr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d.nutartis civilinėje bylojeNr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d.nutartis civilinėje bylojeNr. 3K-3-4/2014). Nurodytų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnai disponavo duomenimis, sudarančiais daugiau nei minimalų pagrindą manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas yra reikalingas tam, kad būtų surinkta daugiau įrodymų, įvertintos visos teisiškai svarios aplinkybės, nes nepradėjus ikiteisminio tyrimo negalima atlikti tam tikrų veiksmų ir tik ikiteisminio tyrimo metu galima surinkti papildomus įrodymus ir nustatyti, bei tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką. Ikiteisminiame tyrime atliekami veiksmai nelaikytini baudžiamosios bylos nagrinėjimu, nes juos atlieka ne teismas, o ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnai bei prokuroras. Tai savo ruožtu leidžia teigti, kad pareigūnų veiksmai, konkrečiai– sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovo ir kitų įtariamųjų atžvilgiu– atitiko teisėtumo kriterijus. Aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas, nebuvo nustatyta, todėl tik pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo galima patikrinti faktusBPKnustatytomis priemonėmis.
38. Pradėjęs ikiteisminį tyrima Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato nusikaltimų tyrimo biuras 2014-09-02 FNTT Panevėžio apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriui pavedė atlikti UAB „Pegasus Credit“ ir UAB „Finansinių skolų supirkimo tarnyba“ ūkinės finansinės veiklos tyrimus, atsakant į tyrėjo pateiktus klausimus (baudžiamosios bylos Nr. 1-29-184/2016 1 t., b. l. 92, 93, 151, 152). Pateiktos FNTT Panevėžio apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vyriausiosios specialistės Z. M. parengtos 2014-12-18 išvada Nr. 5-5/100 „Dėl UAB „Finansinių skolų supirkimo tarnyba“ ūkinės finansinė veiklos tyrimo“ ir 2015-03-02 išvada Nr. 5-5/15 „Dėl UAB „Pegasus Credit“ ūkinės finansinė veiklos tyrimo“ (baudžiamosios bylos Nr. 1-29-184/2016 1 t., b. l. 95-109, 154-170).
39. Pirmosios instacijos teismas nutraukė bylos dalį dėl ieškovo reikalavimo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės dėl FNTT specialistės pateiktos į baudžiamąją bylą išvados ir duotų žodinių paaiškinimų baudžiamosios bylos metu, kaip nenagrinėtiną civilinio proceso tvarka (CPK 293 straipsnio 1 punktas). Teismas nurodė, jog FNTT specialistė tik parengė vieną iš rašytinių įrodymų- išvadą, kuris buvo vertinamas ir tiriamas kartu su kitais baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais, sprendžiant dėl ieškovo baudžiamosios atsakomybės. FNTT specialistės atlikti veiksmai, kurių neteisėtumą įrodinėja ieškovas, nėra susiję su teisėsaugos pareigūno funkcijų ar/ir procesinių veiksmų atlikimu, vykdant baudžiamąjį persekiojimą ar teisingumąvalstybės vardu, bei atitinkamai jokiomis aplinkybėmis negali sudaryti vienos iš CK 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės civilinės atsakomybės sąlygų– neteisėtų veiksmų. Apeliantas laikosi pozicijos, jog FNTT specialistės atliekamas tyrimas ir tyrimo išvados parengimas yra vienas iš ikiteisminio tyrimo veiksmų. Nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada, kad FNTT specialistė valstybės vardu ikiteisminio tyrimo metu kaip valstybės teisėsaugos pareigūnė neatliko nė vieno procesinio veiksmo. Teigia, jog šio tyrimo metu parengta išvada tapo pagrindu remiantis baudžiamuoju įstatymu nepagrįstai ir neteisėtai valstybės vardu persekioti ieškovą.
40. Pažymėtina, kad CK 6.272 str. 1 dalyje įstatymų leidėjas itvirtino sąrašą ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų, kuriuos neteisėtai atlikus (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinės nuobaudos- arešto paskyrimas) kyla valstybės visiška civilinė teisinė atsakomybė. Kasacinis teismas, plėtodamas praktiką dėl ikteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų neteisėtumo, nurodė, kad kiti neteisėtų veiksmų, nenurodytų CK 6.272 str. 1 d., atvejai turi būti panašūs, priešingi Konvencijos bei baudžiamojo proceso tikslams ir tiesiogiai kelti materialines teisines pasekmes asmeniui. Pvz.: kasacinis teismas prie tokių kitų atvejų priskiria nepateisinamai ilgą ikiteisminio tyrimo trukmę, pareigūnų neveikimą (ilgą laiką veiksmų neatlikimą) ar provokavimą daryti nusikalstamą veiką. Tokiais atvejais taikytina įstatymo analogija - CK 6.272 str. 1 d. straipsnio nuostatos (CK 1.8 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007). Kasacinis teismas nuosekliai laikosi nuomonės kad specialisto tyrimas skiriamas,kai reikalingos specialiosios žinios tam tikroje srityje, pavyzdžiui, gamtos, techninių, ekonominių bei kitų mokslų srityse, tačiau specialistas neturi nei įgaliojimų, nei kompetencijos ir negali atlikti šių duomenų procesinio įrodomojo vertinimo. Šių duomenų tikrumą ir patikimumą turi įvertinti teismas. Specialisto išvada apie šias aplinkybes ir iš jų kylančias pasekmes įrodomąją reikšmę gali turėti tik tuomet, jei šių aplinkybių buvimas patvirtinamas bylos (kurioje išvada pateikta) teisminio nagrinėjimo metu ir nekelia abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. kovo 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-29-511/2019). Kasacinis teismas yra aiškiai nurodęs, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog specialisto išvada (ekspertizės aktas) BPK 20 straipsnio prasme gali būti priskirta prie įrodymų, nustatant tiek priežastinį ryšį, tiek kaltę asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, tačiau tai yra tik vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje, jis neturi didesnės įrodomosios galios, nei kiti bylos duomenys ir turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, specialisto išvadoje pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-390- 1073/2017).
41. Darytina išvada, jog FNTT specialistės išvada yra rašytinis įrodymas baudžiamojoje byloje, kuris buvo vertinamas kartu su kitais baudžiamojoje byloje pateiktais įrodymais ir pats savaime teisinių pasekmių ieškovui nesukėlė. Nei FNTT, nei šios institucijos specialistė neturi suinteresuotumo baudžiamosios bylos baigtimi. FNTT išvada yra tik rekomendacinio, bet ne privalomojo pobūdžio ir negali būti įgyvendinama priverstine tvarka, kas reiškia, jog ji nepažeidžia ginčo šalių teisių bei teisėtų interesų. Išvados vaidmuo procese buvo tik pagalbinis, o ne lemiamas. Išvadoje pateikiamas specialiomis mokslinėmis žiniomis ir kvalifikacija grįstas objektų vertinimas negali būti gretinamas su ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais, dėl kurių gali kilti valstybės atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį nes savaime tiesioginių procesinių pasekmių proceso dalyviui negali sukelti ir nekelia, net jei išvada ir yra pagrindas pareigūnams atlikti procesinius veiksmus. Išvados pagrįstumas, leistinumas ir teisėtumas gali būti įvertintas, nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad FNTT specialistės atlikti veiksmai nėra susiję su teisėsaugos pareigūno funkcijų ir procesinių veiksmų atlikimu, vykdant baudžiamąjį persekiojimą ar teisingumą valstybės vardu, bei atitinkamai negali sudaryti vienos iš CK 6.272 straipsio 1 dalyje įtvirtintos valstybės civilinės atsakomybės sąlygų- neteisėtų veiksmų.
42. Apelianto teigimu, Panevėžio miesto apylinkės teismui priimant 2016-04-07 apkaltinamąjį nuosprendį buvo padaryti procesiniai pažeidimai– netinkamai taikytos įrodymų vertinimo taisyklės, kas lėmė neteisėtą ieškovo nuteisimą.Apeliantas laikosi pozicijos, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas baudžiamojoje byloje buvusių įrodymų viseto vertinimo neatliko, nes suabsoliutino FNTT specialistės parengtą išvadą ir nekreipė dėmesio į ją paneigiančius kitus įrodymus. Nebuvo įrodymų, rodančių ieškovo pasikėsinimą sukčiauti bei nebuvo duomenų, kad ieškovas tyčia būtų iškraipęs objektyvią tiesą, kuri suklaidintų A. S. ir lemtų nenaudingą A. S. turto disponavimą. Teigia, jog tai aiškiai konstatavo Panevėžio apygardos teismas išteisinamajame nuosprendyje. Pirmosios instacijos teismas sprendime nurodė, jog apeliacinės instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje prieita išvada, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo aiškiai nepagrįstas vien dėl to, kad kilusį šaliųginčą civilinio proceso tvarka buvo išsprendęs Lietuvos bankas priimtu sprendimu, valstybės civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu nėra pakankama konstatuoti pirmosios instancijos teismo teisėjo neteisėtą veiksmą, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, prokuroro neteisėtą veiksmą surašant kaltinamąjį aktą, ikiteisminio tyrimo tyrėjo neteisėtą veiksmą, pradedant ikiteisminį tyrimą dėl įtarimo/kaltinimo/nuteisimo, pasikėsinus sukčiauti. Vien apeliacinės instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje nurodytas kitoks byloje esančių įrodymų (vekselių turinio, kaltinamojo ir nukentėjusios parodymų) įvertinimas, negu pirmosios instancijos teismo, nesudaro pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo teisėjo neteisėtą veiksmą, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, prokuroro neteisėtą veiksmą surašant kaltinamąjį aktą, ikiteisminio tyrimo tyrėjo neteisėtą veiksmą, pradedant ikiteisminį tyrimą.Pažymėtina, kad A. S. atstovės G. S. skundas dėl UAB „Finansinių skolų supirkimo tarnyba“ atstovo veiksmų prokuratūroje gautas 2014-04-15 (baudžiamosios bylos Nr. 1-29-184/2016 1 t., b. l. 6), o Panevėžio apygardos teismo 2017-01-10 nuosprendyje nurodytas Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimas dėl UAB „PegasusCredit“ ir A.S. sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. 241-128 (dėl kurio 2017-01-10 nuosprendžio 7.9 punkte nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas S. P. atžvilgiu dėl galimo sukčiavimo buvo aiškiai nepagrįstas), priimtas 2014-08-19. Vertinant anksčiau paminėtas datas, matyti, kad ikiteisminis tyrimas turėjo pagrindą nuo skundo gavimo (2014-04-15) iki Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimo priėmimo (2014-08-19). Ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo pagrindą ieškovo veiksmus, atliktus iki Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimo priėmimo, vertinti kaip priešingus teisei. Taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 5 dalies nuostatas Lietuvos banko sprendimas dėl ginčo esmės yra rekomendacinio pobūdžio ir teismui neskundžiamas. Panevėžio apygardos teismo 2017-01-10 nuosprendyje, prieinant išvadą dėl A. S. ir UAB „Finansinių skolų supirkimo tarnyba“ ginčo „išsprendimo civilinio proceso tvarka“ ši Lietuvos banko sprendimo ypatybė neaptarta.Todėl baudžiamąją bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusios teisėjų kolegijos2017-01-10 nuosprendžio 7.9 patraipoje suformuluotas teiginys apie ikiteisminio tyrimo S. P. atžvilgiu dėl galimo sukčiavimo nepagrįstumą, nagrinėjant civilinę bylą dėl valstybės civilinės atsakomybės už ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo veiksmus, laikytinas Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegijos narių baudžiamosios bylos aplinkybių įvertinimu pagal kolegijos narių vidinį įsitikinimą, o ne neginčijamu ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir pirmosios instancijos teismo neteisėtų veiksmų įrodymu.
43. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs (CPK4straipsnis), jog: i) išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nepripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, t. y. išteisinamojo nuosprendžio priėmimas reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ab initio (liet. nuo pat pradžių); ii) tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“; visais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą; iii) valstybės civilinės atsakomybės požiūriu išteisinamojo nuosprendžio priėmimas nėra ipso iure (pačia teise, pagal įstatymą) pagrindas pripažinti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti.Asmens veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi, todėl turi būti įvertintos valstybės civilinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-06-19 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-393-378/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-04 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-5/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2019-04-03 nutarties civilinėje byloje Nr.e2A-190-464/2019 30 punktas). Aptartas išaiškinimas reiškia, kad teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, turi įvertinti nurodytas aplinkybes civilinę atsakomybę reguliuojančių teisės normų požiūriu pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir gali prieiti prie priešingos išvados, negu padarytoji baudžiamajame procese.
44. CPK įtvirtinta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę į apeliaciją ir kasaciją: žemesnės instancijos teismo sprendimas gali būti peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme ir aukštesnės instancijos teismo sprendimas gali pakeisti žemesnės instancijos teismo sprendimą, tačiau tai nereiškia teismo veiksmų neteisėtumo. Išteisinamuoju nuosprendžiu nėra preziumuojamas baudžiamosios bylos iškėlimo neteisėtumas, kadangi tokią prezumpciją gali numatyti tik įstatymai.Pirmosios instancijos priimtas apkaltinamasis nuosprendis neįsiteisėjo, ieškovui nebuvo paskirta kardomoji priemonė- suėmimas. Panevėžio apygardos teismo 2017-01-10 nuosprendyje išdėstytos išvados (įskaitant ir dėl įrodymų nepakankamumo) savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, rinkdami ar vertindami įrodomuosius duomenis ar kad teisėjas atliko neteisėtą veiksmą, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Pareigūnai renka ir preliminariai vertina įrodomuosius duomenis, o galutines išvadas dėl jų pripažinimo įrodymais ir to, ar jų pakanka, daro teismas. Tokiu būdu galimi nesutapimai, darant išvadas dėl galimybės pripažinti įrodymais tam tikrus duomenis ar dėl to, ar surinktų duomenų pakanka nusikaltimui įrodyti. Apeliacinės instancijos teismas išteisino ieškovą, byloje esančių įrodymų visetą įvertindamas kitaip, negu pirmosios instancijos teismas, tačiau nenustatė, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas netinkamai ar kad įrodymai, kuriais buvo grindžiama ieškovo kaltė, buvo surinkti, pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Ieškovas nėra pateikęs įrodymų, kad procesinis teismo sprendimas buvo akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus. Tokių aplinkybių nenustatyta ir civilinėje byloje. Taigi, aplinkybė, kad dėl ieškovo buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, visų pirma, reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybe, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas bei kiti su ikiteisminiu tyrimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio. Taip pat pažymėtina, jogminėtoje baudžiamojoje byloje buvo vertinami ieškovo veiksmai baudžiamosios teisės prasme, tačiau nebuvo spręstas pareigūnų veiksmų teisėtumo/neteisėtumo bei valstybės deliktinės atsakomybės klausimas. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, matyti, jog neteisėti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmai– pirmoji ir būtina valstybės deliktinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnį sąlyga– lieka neįrodyti.Pirmosios instancijos teismo sprendime teisingai nurodyta, kad neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų (nagrinėjamos bylos atveju – neteisėtų veiksmų), žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-319/2008; 2014 m. sausio 10 d. nutartiscivilinėjebyloje Nr.3K-3-129/2014).
45. Pasisakydamas dėl kardomosios priemonės– rašytinio pasižadėjimo neišvykti– skyrimo teisėtumo, kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad pagal EŽTT praktiką ši kardomoji priemonė yra teisės į judėjimo laisvę apribojimas pagal Konvencijos protokolo Nr. 4 2 straipsnį (e. g. Kravtas v. Lithuania, No.12717/06, judgmentof 18 January 2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-2/2012). Konvencijos protokolo Nr. 4 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, teisėtai esantis valstybės teritorijoje, turi teisę joje laisvai judėti ir laisvę pasirinkti gyvenamąją vietą, o 2 dalyje – kad kiekvienas asmuo turi teisę išvažiuoti iš bet kurios šalies, taip pat ir iš savosios. Ieškovo (apelianto) akcentuojama judėjimo laisvė nėra absoliuti. Pagal Konvencijos protokolo Nr. 4 2 straipsnio 3 dalies nuostatas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų teisių įgyvendinimui negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nustato įstatymas ir kurių demokratinėje visuomenėje reikia valstybės ar visuomenės saugumui, viešajai tvarkai palaikyti, nusikalstamumui sustabdyti, žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-2/2012; 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-439/2013). EŽTT sprendimuose taip pat pažymėta, kad savaime nekvestionuotina, jog valstybė gali taikyti įvairias prevencines (kardomosios) priemones, kuriomis ribojama kaltinamojo (persekiojamo asmens) laisvė, siekiant užtikrinti veiksmingą baudžiamojo persekiojimo organizavimą, įskaitant rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
46. Kardomoji priemonė– rašytinis pasižadėjimas neišvykti– nustatyta baudžiamojo proceso įstatyme.BPK119straipsnyje įtvirtinta galimybė skirti kardomąsias priemones, siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Rašytinis pasižadėjimas neišvykti yra rašytinis įtariamojo įsipareigojimas nepasišalinti iš savo gyvenamosios ar laikino buvimo vietos be prokuroro arba teismo leidimo (BPK136 straipsnio 1 dalis). Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, įsitikinęs, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad ieškovas padarė nusikalstamą veiką, paskyrė jam kardomąją priemonę– rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Pažymėtina, kad kardomosios priemonės taikymas ikiteisminio tyrimo metu gali būti skundžiamasBPKIII skyriaus 5 skirsnio nustatyta tvarka, tagi BPKyra įtvirtinta šios kardomosios priemonės skyrimo teisminės (ikiteisminio tyrimo teisėjo) kontrolės galimybė. Nėra duomenų, kad kardomosios priemonės paskyrimo neteisėtumas būtų konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka, priimant atitinkamą procesinį sprendimą. Siekiant užtikrinti ieškovo dalyvavimą procese, greičiau užbaigti ikiteisminį tyrimą ir bylą perduoti nagrinėti teismui, atsakovui buvo paskirta kardomoji priemonė– rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Šios priemonės paskyrimas negali būti laikomas neteisėtu veiksmu civilinės atsakomybės taikymo prasme.Nenustačius neteisėtų pareigūnų veiksmų, dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nėra būtinybės pasisakyti. Papildomai pažymėtina,kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovui paskyrus nurodytą kardomąją priemonę, jam buvo padaryta žala. Ieškovui buvo paskirta švelniausiaBPK120 straipsnio 1 dalyje nustatyta kardomoji priemonė– rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Nėra duomenų, kad ieškovas būtų patyręs realių judėjimo laisvės suvaržymo padarinių (pavyzdžiui, jis būtų negalėjęs išvykti į suplanuotą kelionę, mokymus, komandiruotę, būtų patyręs nuostolių ir pan.). Pažymėtina, jog tą pačią dieną, kai buvo įteiktas įtarimas, S. P. pateikė prokurorui prašymą leisti išvykti vasario 4-6 dienomis į Prahą, Čekijos Respubliką ir jo prašymas buvo patenkintas (baudž. bylos Nr. 1-29-184/2016 4 t., b. 1. 2). Vėliau ieškovas teikė prašymus teismui leisti išvykti į užsienį: į Ispaniją, Italiją, Lenkiją, Čekiją, Norvegiją (baudž. bylos Nr. 1-29- 184/2016 4 t., b. 1. 78, 103, 128, 158,162, 175, 5 t. b. 1. 37, 59). Civilinės bylos nagrinėjimo metu apeliantas patvirtino aplinkybę, kad pakankamai dažnai vykdavo į užsienį verslo reikalais, Čekijoje turi savo verslą. Visais atvejais jo prašymai leisti išvykti buvo patenkinami, išskyrus vieną atvejį, bet teisėjo sprendimo neleisti išvykti jis neskundė. Kadangi nenustatyta, jog kardomosios priemonės paskyrimas realiai ir žymiai paveikė ieškovo laisvę judėti, nėra duomenų, kad dėl šio suvaržymo ieškovui kilo neigiamos pasekmės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir šį ieškovo nurodytą turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pagrindą.
47. Aptariamu atveju ieškovo išteisinimą lėmė ne ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo neteisėti veiksmai, bet kitoks byloje esančių įrodymų visumos įvertinimas apeliacinės instancijos teisme.Nei baudžiamąją bylą, nei šią civilinę bylą nagrinėjusiems teismams nenustačius neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar pirmosios instancijos teismo veiksmų, t. y. kad šie veiksmai, įskaitant kardomosios priemonės paskyrimą, būtų atlikti, nesant įstatyme įtvirtintų pagrindų ir nesilaikant teisės aktuose nustatytų procedūrų ir tvarkos, konstatuotina, jog ieškovas neįgijo teisės į žalos atlyginimą (kompensaciją).
48. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio ieškovo apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra teisinio pagrindo. Dėl to ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-10-16 sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti ieškovo S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-10-16 sprendimo.
Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-10-16 sprendimą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.