Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Pikelienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transtira“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transtira“ ieškinį atsakovei užsienio įmonei QBE Insurance (Europe) Ltd, Lietuvoje atstovaujamai uždarosios akcinės draudimo bendrovės „MAI Baltics“, dėl nuostolių atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 15 197,22 Eur nuostolių, 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2015 m. gegužės 16 d. Didžiojoje Britanijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė ieškovės naudojamas ir jos darbuotojo vairuojamas vilkikas su priekaba MAN TGX ir automobilis Range Rover. Eismo įvykis įvyko dėl automobilio Range Rover vairuotojo kaltės, kadangi automobilis Range Rover automagistralėje staigiai sustabdė ir sustojo, taip sukeldamas eismo įvykį. Dėl staigaus Range Rover stabdymo ir gretimose eismo juostose važiuojančių kitų eismo dalyvių ieškovės transporto priemonių sąstatas neturėjo galimybės sustoti ir išvengti susidūrimo. Įvykis užfiksuotas ieškovės automobilyje esančiu vaizdo reguliatoriumi.Automobilio Range Rover vairuotojas, staigiai stabdydamas automagistralėje, pažeidė Didžiosios Britanijos Kelių eismo taisyklių 270 punkto reikalavimą, pagal kurį draudžiama sustoti magistralėje, kelkraštyje, slidžiame kelyje, magistralės skiriamojoje juostoje arba prie bordiūro, išskyrus nenumatytais atvejais, arba, jei stabdo policija, uniformuoti greitkelių policijos pareigūnai, tai liepia daryti avariniai ženklai arba mirksinčios raudonos šviesos. Dėl eismo įvykio ieškovė patyrė 15 197,22 Eur žalą, kurią sudaro 13 182,22 Eur be PVM žala transporto priemonei ir 2015 Eur už prastovą. Atsakovė yra automobilio Range Rover draudikė.Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog pagal pateiktus vaizdo registratoriaus užfiksuotus duomenis eismo įvykio metu transporto priemonės važiavo ta pačia kryptimi toje pačioje eismo juostoje. Range Rover vairuotojas, matydamas staigiai lėtėjančią kliūtį iš priekio, taip pat pradėjo mažinti greitį, taip pasirinkdamas saugesnį ir išlaikydamas tinkamą atstumą tarp transporto priemonių. Ieškovės vairuotojas netinkamai vertino susidariusią situaciją ir nesilaikė saugaus atstumo bei nepasirinko tinkamo greičio. Range Rover automobilis nesustojo, o tik sulėtino greitį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas ginčui nagrinėti buvo paskyręs teismo ekspertizę. Lietuvos teismo ekspertizės centro Ekspertizės akto išvada – vilkiko MAN TGX vairuotojas, atsižvelgdamas į savo važiavimo greitį ir transporto priemonės ypatumus, turėjo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma. Ėmęsis šių veiksmų vilkiko MAN TGX vairuotojas būtų turėjęs techninę galimybę neatsitrenkti į priekyje jo buvusį automobilį Range Rover. Ekspertė nustatė, kad vilkiko MAN TGX vairuotojo veiksmai – važiuodamas pasirinktu greičiu nesilaikė lokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojantį automobilį Range Rover, kuris buvo stabdomas – techniniu požiūriu buvo nepriimtini.Teismas sutiko su atsakovės argumentais bei su ekspertės išvadomis, ir pripažino, kad byloje yra surinkta įrodymų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad ieškovės vairuotojas, važiavęs ta pačia kelio juosta paskui automobilį Range Rover, nepasirinko saugaus atstumo, bei tinkamo greičio, todėl neišvengė automobilių susidūrimo. Teismui pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad automobilis Range Rover negalėjo išvengti greičio sumažinimo, nes priekyje jo atsirado kliūtis.CK 6.270 straipsnio 1 d. nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Bylos įrodymų visetu (vaizdo įrašu, ekspertizės aktu, įvykio schema ir kt.) įrodyta, kad ieškovės vairuotojas, pasirinkdamas nesaugų atstumą bei greitį, buvo labai neatsargus, todėl neišvengė nuostolių atsiradimo.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Ieškovė UAB „Transtira“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, grąžinti ieškovei permokėtus 285,08 Eur už ekspertizės atlikimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Teismas rėmėsi Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. spalio 24 d. Ekspertizės aktu. Teismas nekreipė dėmesio į tai, kad ekspertė nurodė, jog remiantis aukščiau atliktu tyrimu ir teismo nutartyje nurodytomis aplinkybėmis dėl Didžiosios Britanijos kelių eismo reikalavimų (nagrinėjamoje kelio eismo situacijoje) galima teigti, kad automobilis „Range Rover“ sustojo automagistralėje, kuomet eismo saugumo požiūriu tai daryti draudžiama ir sudarė staigią kliūtį paskui jį važiavusio vilkiko MAN TGX judėjimui – techniniu požiūriu buvo nepriimtini.Ekspertės išvadų negalima laikyti objektyviomis ir teisingomis, nes tyrimo metu ekspertė padarė apibendrinimą, jog tirti pateiktoje medžiagoje esančiame vaizdo įraše neužfiksuota, kaip kelio eismo situacija vystosi iki nagrinėjamame eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių susidūrimo. Iš tyrimui pateiktos medžiagos negalima nustatyti vilkiko MAN TGX važiavimo greičio, negalima nustatyti atstumo, kuriuo nuo susidūrimo vietos buvo vilkikas tuo metu, kai automobilis Range Rover stabdė. Dėl nurodytų priežasčių negalima spręsti, kurio eismo dalyvio ir kokie veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti (negalima spręsti apie šio eismo įvykio dalyvių veiksmus ir jų priimtinumą, nagrinėjamoje kelio eismo situacijoje).Nurodytas apibendrinimas patvirtina ekspertizės akto trūkumus: 1) ekspertizės akte nurodyta, kad byloje neužfiksuota objektyvių duomenų, kuriais būtų galima apskaičiuoti vilkiko MAN TGX greitį, tačiau vilkiko MAN TGX greitis užfiksuotas vaizdo įrašo langelyje; 2) vaizdo įraše užfiksuotas abiejų automobilių važiavimas ir sustojimas, tačiau neskaičiuota vilkiko MAN TGX vairuotojo galimybė sustabdyti vilkiką, esant automobiliui pakrautam; 3) ekspertei padarius išvadą, kad iš tyrimui pateiktos medžiagos negalima spręsti, kurio eismo dalyvio ir kokie veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, ekspertė negalėjo padaryti išvados, kad ėmęsis šių veiksmų (atstumo laikymosi) vilkiko MAN TGX vairuotojas būtų turėjęs techninę galimybę neatsitrenkti į priekyje jo buvusį automobilį Range Rover.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gegužės 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014 nurodė, kad CK 1.44 straipsnyje nustatyta, kad reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Šios konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta, kad taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė, nustatanti atsakomybės pagrindą ir mastą, žalos pobūdį ir dydį, ieškinio senaties terminą ir kt. (Hagos konvencijos 8 straipsnis). Todėl ieškovė kreipėsi į Didžiosios Britanijos specialistus ir pateikė teismui eksperto D. L. (D. L.) atlikto tyrimo išvadas, pagal kurias vilkikas važiavo už „Range Rover“, išlaikydamas tinkamą maždaug 2 sekundėms prilyginamą atstumą. Vilkiko vairuotojo reakcijos laikas atitinka atidžiai kelią stebinčio vairuotojo reakcijos laiką. Kadangi jis turėjo tik 0,9 sekundės tam, kad išvengtų smūgio, transporto priemonių susidūrimas tapo neišvengiamas, kai tik Range Rover vairuotojas ėmėsi stipraus ar avarinio stabdymo veiksmų. Range Rover vairuotojo veiksmai prieštaravo greitkelių taisyklėms ir Kelių eismo taisyklių kodekso 270 taisyklėje numatytiems reikalavimams.Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertei konstatavus, kad iš tyrimui pateiktos medžiagos negalima spręsti, kurio eismo dalyvio ir kokie veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, teismas privalėjo įvertinti visus kitus įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant vertinimą atsižvelgti į tų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti, kaip patikimą įrodymą, arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles, nes nevertino kitų įrodymų ir nepasisakė dėl Didžiosios Britanijos kelių eismo reikalavimų, nevertino D. L. eksperto išvados.Pirmos instancijos teismui ieškovė 2017 m. vasario 17 d. pateikė prašymą grąžinti 285,08 Eur. Ieškovė pagal 2016 m. liepos 21 d. nutartį sumokėjo 500 Eur užstatą už ekspertizę ir pateikė tai patvirtinantį įrodymą. Ekspertizės atlikimas kainavo 214,92 Eur, teismas tokią sumą 2016 m. spalio 26 d. pavedimu pervedė Lietuvos teismo ekspertizės centrui. Teismas nepasisakė sprendime dėl šio prašymo ir negrąžino ieškovei už ekspertizę permokėtos sumos. Atsakovė QBE Insurance (Europe) Ltd atsiliepimo į apeliacinį skundą per teismo nustatytą terminą nepateikė. Pirmos instancijos teismo išsiųstas pranešimas dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo atsakovės atstovui Š. G. nebuvo įteiktas ir grįžo su žyma, jog adresatas siuntos neatsiėmė per saugojimo terminą. Tačiau atsakovės atstovas 2017 m. gegužės 3 d. pateikė teismui prašymą dėl prisijungimo prie elektroninės bylos, todėl pripažintina, jog apie apeliacinio skundo gavimą bei teismo nustatytą terminą atsiliepimui pateikti atsakovė buvo informuota tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškinys dėl 15 197,22 Eur nuostolių, patirtų dėl eismo įvykio, priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.Byloje esantys duomenys patvirtina, jog Didžiojoje Britanijoje 2015 m. gegužės 16 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu ieškovės naudojamas ir jos darbuotojo vairuojamas vilkikas susidūrė su priešais jį važiavusiu ir netikėtai pradėjusiu staigiai stabdyti automobiliu Range Rover. Kadangi eismo įvykis įvyko dėl dviejų didesnio pavojaus šaltinių (transporto priemonių) susidūrimo, teisę į žalos atlyginimą ieškovė galėtų būti laikoma įgijusia tik tuo atveju, jei būtų nustatytos bendrosios būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – Range Rover vairuotojos neteisėta veika, atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Ieškovė teigia, jog eismo įvykis įvyko dėl Range Rover vairuotojos kaltės, todėl žalos, patirtos dėl eismo įvykio, atlyginimo reikalauja iš automobilio Range Rover valdytojo civilinės atsakomybės draudiko, tai yra atsakovės. Tuo tarpu atsakovė teigia, jog eismo įvykis įvyko dėl ieškovės darbuotojo, vairavusio vilkiką, kaltės. Taigi byloje pagrindinis ginčas tarp šalių kilo dėl transporto priemonės valdytojų neteisėtų veiksmų ir kaltės dėl eismo įvykio, teismo paskirtos ekspertizės eksperto išvados ir kitų byloje esančių įrodymų vertinimo.

Dėl teismo eksperto išvados vertinimo

Pirmos instancijos teismas byloje skyrė teismo ekspertizę, kurią atlikęs, Lietuvos teismo ekspertizės centras 2016 m. spalio 24 d. ekspertizės akte padarė išvadą, jog vilkiko vairuotojas, atsižvelgdamas į savo važiavimo greitį ir transporto priemonės ypatumus, turėjo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma. Ėmęsis šių veiksmų, vilkiko vairuotojas būtų turėjęs techninę galimybę neatsitrenkti į priekyje buvusį automobilį (b.l. 110-112). Ieškovė nesutiko su šia teismo ekspertės išvada ir pateikė teismui 2017 m. sausio 23 d. parengtą D. L. eksperto išvadą (b.l. 120), kurioje nurodyta, jog vilkikas važiavo už Range Rover, išlaikydamas tinkamą maždaug 2 sekundžių vertei prilyginamą atstumą. Vadovaujantis Kelių eismo taisyklių kodekso rekomendacijomis, dviejų sekundžių vertės atstumas greitkelyje yra tinkamas atstumas, kurio reikia laikytis važiuojant kitai transporto priemonei iš paskos.Iš dalies sutiktina su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, jog pirmos instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl ieškovės pateiktos D. L. išvados. Tačiau pagal teismų praktiką šio specialisto išvada negali būti vertinama kaip eksperto išvada ir gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada – CPK 212 straipsnio prasme. Aiškindamas CPK 212–214, 216, 217 straipsnius kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad eksperto išvada kaip įrodymas civiliniame procese yra tik dėl civilinėje byloje teismo ar teisėjo nutartimi paskirto tyrimo gauta išvada, kurią pateikia teismo paskirtas ekspertu asmuo, pritaikęs specialias žinias, o kai ekspertizė atliekama asmenų, kurie teismo nepaskirti byloje ekspertais, jų surašyta išvada nelaikoma įrodinėjimo priemone – eksperto išvada. Tačiau kartu kasacinis teismas yra nurodęs, kad toks dokumentas, jame esant žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, priskirtinas kitai įrodinėjimo priemonių rūšiai, nurodytai procesinio įstatymo, t. y. rašytiniam įrodymui (CPK 197 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312-313/2017). Taigi ieškovės pateikta D. L. išvada yra vertintina tik kaip papildomas rašytinis įrodymas.Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje.Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2012).Teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 48 punktas).Nagrinėjamoje byloje Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertė tyrimą atliko pagal pateiktas nuotraukas bei vilkike įrengtame vaizdo registratoriuje užfiksuotą vaizdo įrašą. Ieškovės pateikta D. L. išvada buvo parengta pagal vilkiko vairuotojo parodymus, susidūrimo vietos ir vilkiko nuotraukas bei apsauginės vaizdo stebėjimo sistemos užfiksuotus vaizdus. Nei vienas iš tyrėjų neturėjo užfiksuotos eismo įvykio schemos, nebuvo eismo įvykio vietoje ir savo išvadas rengė iš esmės pagal lygiaverčius, tai yra neišsamius duomenis. Teismo paskirtos ekspertizės tiriamojoje dalyje nurodyta, jog vilkiko vairuotojas, atsižvelgdamas į savo važiavimo greitį ir transporto priemonės ypatumus, turėjo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma. Ėmęsis šių veiksmų, vilkiko vairuotojas būtų turėjęs techninę galimybę neatsitrenkti į priekyje jo buvusį automobilį. Remiantis aukščiau atliktu tyrimu galima teigti, kad vilkiko vairuotojo veiksmai, - važiuodamas pasirinktu greičiu nesilaikė tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojantį automobilį, kuris buvo stabdomas, – techniniu požiūriu buvo nepriimtini. Kartu ekspertė nurodė, jog dėl Didžiosios Britanijos kelių eismo reikalavimų galima teigti, kad automobilis Range Rover sustojo automagistralėje, kuomet eismo saugumo požiūriu tai daryti draudžiama ir sudarė staigią kliūtį paskui jį važiavusio vilkiko judėjimui – techniniu požiūriu buvo nepriimtini. Taigi tiriamojoje ekspertizės akto dalyje ekspertė pažymėjo abiejų transporto priemonių vairuotojų netinkamus veiksmus. Tačiau galutinėje išvadoje konstatavo, jog vilkiko vairuotojas turėjo galimybę savo veiksmais išvengti eismo įvykio.D. L. padarė išvadas, jog vilkikas važiavo už Range Rover išlaikydamas tinkamą maždaug 2 sekundžių vertei prilyginamą atstumą. Vadovaujantis Kelių eismo taisyklių kodekso rekomendacijomis, dviejų sekundžių vertės atstumas greitkelyje yra tinkamas atstumas, kurio reikia laikytis važiuojant kitai transporto priemonei iš paskos. Transporto priemonių susidūrimas tapo neišvengiamas, kai tik automobilio vairuotojas ėmėsi stipraus ar avarinio stabdymo veiksmų. Vadovaujantis skaičiavimais, pasukti transporto priemonę į šoną ir išvengti susidūrimo nebuvo pakankamai laiko, o atstumas taip pat buvo per mažas. K. K. (C. C.) veiksmai sustabdant automobilį antrojoje eismo juostoje prieštaravo greitkelių taisyklėms ir Kelių eismo taisyklių kodekso 270 taisyklėje numatytiems reikalavimams. Pažymėtina, jog šiose išvadose buvo paminėta, jog atstumas tarp abiejų transporto priemonių buvo per mažas. Taip pat šiame tyrime buvo cituota Didžiosios Britanijos Kelių eismo taisyklių kodekso 126 taisyklė, numatanti, jog tarp vairuojamos transporto priemonės ir priešais važiuojančios transporto priemonės turi būti toks atstumas, kuris leistų saugiai sustoti, jei priešais važiuojanti transporto priemonė staiga sumažintų važiavimo greitį arba sustotų. Tyrime taip pat buvo nurodyta, jog nuspaudus stabdį, automobiliui Range Rover prireikė 2,4 sekundės, kad jis sustotų. Vilkikui stabdyti prireiktų nuo 4 iki 4,8 sekundės. Akivaizdu, kad tam, jog T. D. imtųsi avarinio transporto priemonės stabdymo ir vilkiką sustabdytų iki transporto priemonių susidūrimo, nebuvo pakankamai laiko ir atstumo.Pripažintina, jog tiek teismo paskirtoje ekspertizėje, tiek ieškovės pateiktame D. L. atliktame tyrime yra nustatyta ta pati aplinkybė, turėjusi įtakos kilti eismo įvykiui, tai yra per mažas atstumas tarp abiejų transporto priemonių, kad vilkiko vairuotojas būtų galėjęs išvengti susidūrimo, Range Rover vairuotojui staiga pradėjus stabdyti. Pažymėtina, jog pagal CPK 212 straipsnio 1 dalį ekspertas nesprendžia teisės bei teisės taikymo klausimų. Nagrinėjamu atveju teismo ekspertė transporto priemonių vairuotojų veiksmus vertino tik atsižvelgdama į jų įtaką eismo įvykiui techniniu požiūriu. Aplinkybė, jog ekspertė pripažino, kad neturi galimybės iš pateiktų duomenų nustatyti vilkiko važiavimo greičio prieš eismo įvykį, šiuo atveju neturi įtakos jos išvadų pagrįstumo vertinimui. Abi transporto priemonės važiavo ta pačia eismo juosta, viena paskui kitą, todėl bet kokiu atveju vilkiko vairuotojas, atsižvelgdamas į savo važiavimo greitį ir transporto priemonės ypatumus, turėjo galimybę laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma. Todėl pripažintina, jog nagrinėjamu atveju vilkiko vairuotojas nepaisė protingo ir apdairaus vairuotojo kriterijų ir dėl to pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nei ieškovės apeliacinio skundo argumentai, nei jos pateikto D. L. atliktame tyrime nustatytos aplinkybės nepaneigia teismo ekspertės tyrimo pagrįstumo ir jos išvadų teisingumo.

Dėl eismo įvykio teisinio vertinimo

Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu tarp draudiko bei trečiojo asmens, kuriam buvo padaryta žala, susiklostantys civiliniai teisiniai santykiai yra deliktinio pobūdžio. CK 1.44 straipsnyje nustatyta, kad reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Šios konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta, kad taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė, nustatanti atsakomybės pagrindą ir mastą, žalos pobūdį ir dydį, ieškinio senaties terminą ir kt. (Hagos konvencijos 8 straipsnis). Panašios nuostatos, nukreipiančios į eismo įvykio vietos valstybės teisę, įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (pavyzdžiui, TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis, 16 straipsnio 1 dalis). Remiantis tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais tais atvejais, kai draudikas pagal draudimo sutartį turi atlyginti žalą, padarytą trečiajam asmeniui kitoje valstybėje, visų pirma yra taikoma eismo įvykio vietos valstybės teisė ir tik jei ištyrus šios teisės turinį paaiškėtų, kad Lietuvos nacionalinė teisė nustato didesnę apsaugą nukentėjusiajam, galėtų būti taikoma Lietuvos nacionalinė teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014).Nagrinėjamas eismo įvykis įvyko Didžioje Britanijoje. Ieškovė pateikė teismui Didžiosios Britanijos Kelių eismo taisyklių 270 punkto turinį, kuriame nurodyta, jog draudžiama sustoti magistralėje, kelkraštyje, slidžiame kelyje, magistralės skiriamojoje juostoje arba prie bordiūro, išskyrus nenumatytais atvejais, arba jeigu stabdo policija, uniformuoti greitkelių policijos pareigūnai, tai liepia daryti avariniai ženklai arba mirksinčios raudonos šviesos (b.l. 16-20). Tačiau ieškovė nepateikė su šio punkto taikymu susijusios teismų praktikos ir doktrinos, oficialaus jo aiškinimo bei sisteminio taikymo kartu su kitomis Kelių eismo taisyklėmis.Ieškovės pateiktame D. L. tyrime yra pacituotas Didžiosios Britanijos Kelių eismo taisyklių kodekso 126 punktas, reglamentuojantis stabdymo atstumus, kuriame numatyta: „Važiuokite tokiu greičiu, kad transporto priemonei sustabdyti visiškai pakaktų matomos tuščios kelio atkarpos. Vadovaukitės šiais principais: tarp jūsų vairuojamos transporto priemonės ir priešais važiuojančios transporto priemonės turi būti toks atstumas, kuris leistų jums saugiai sustoti, jei priešais važiuojanti transporto priemonė staiga sumažintų važiavimo greitį arba sustotų. Saugumą užtikrinanti taisyklė – niekuomet nevažiuokite mažesniu atstumu nei bendrasis stabdymo atstumas. Jei važiuojate keliu, kur vyksta greitesnis transporto eismas, arba tuneliuose, kur matomumas prastesnis, tarp jūsų ir priešais važiuojančios transporto priemonės privalo būti bent 2 sekundžių tarpas. Taigi eismo įvykio vietoje taip pat galiojo imperatyvus reikalavimas transporto priemonių vairuotojams laikytis saugaus atstumo.Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta Range Rover vairuotojos staigaus automobilio stabdymo priežastis. Eksperto išvadoje buvo nurodyta, jog pagal vaizdo registratoriaus duomenis priekyje vilkiko ta pačia eismo juosta važiavo automobilis Range Rover, o priekyje šio automobilio kitas tamsios spalvos automobilis. Automobilio Range Rover stabdžių šviesos žibintai užsidega, prieš jį esantis tamsios spalvos automobilis pradeda tolti. Iš tirti pateikto vaizdo įrašo negalima nustatyti šio automobilio judėjimo pobūdžio. D. L. tyrime taip pat nurodyta, jog priešais Range Rover automobilį, gana nedideliu atstumu, važiavo dar vienas automobilis. Tyrėjas padarė išvadą, jog šis automobilis nesudarė pagrindo Range Rover vairuotojai sureaguoti ir pradėti staigia stabdyti automobilį. Pažymėtina, jog minėtame tyrime D. L. nurodė, jog nebuvo nuvykęs į eismo įvykio vietą. Taip pat tyrime buvo apklaustas tik vilkiko vairuotojas T. D., tuo tarpu Range Rover vairuotoja K. K. nebuvo apklausta, nors tyrėjas turėjo galimybę tai padaryti. Pripažintina, jog iš byloje esančių duomenų negalima nustatyti automobilio Range Rover stabdymo priežasčių, tačiau galima daryti prielaidą, jog prieš pat jį važiavęs kitas automobilis galėjo įtakoti K. K. veiksmus. D. L. tyrime nurodyta, jog Range Rover glaudžiai sekė priešais važiuojantį automobilį. Taigi, stabdydama, vairuotoja galėjo siekti sugrįžti į saugaus atstumo padėtį. Todėl negalima daryti kategoriškos išvados, jog Range Rover vairuotoja be jokios priežasties sustabdė savo automobilį, pažeisdama Kelių eismo taisyklių 270 punkto reikalavimą.Kadangi Didžiosios Britanijos Kelių eismo kodekso 126 punktas imperatyviai reikalauja laikytis tokio atstumo, jog tarp viena priešais kitą važiuojančių transporto priemonių būtų toks atstumas, kuris leistų automobiliui saugiai sustoti, jei priešais važiuojanti transporto priemonė staiga sumažintų važiavimo greitį arba sustotų, pripažintina, jog nagrinėjamoje byloje eismo įvykį nulėmė vilkiko vairuotojo veiksmai, kadangi, jam laikantis šio reikalavimo ir išlaikant saugų atstumą, jis būtų laiku sustabdęs vilkiką ir neatsitrenkęs į staiga stabdyti pradėjusį Range Rover automobilį. Todėl konstatuotina, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi eksperto išvada ir nustatė, jog dėl eismo įvykio nėra Range Rover automobilio vairuotojos kaltės. Taigi atsakovė, kaip šio automobilio civilinės atsakomybės draudikė, neturi pareigos atlyginti ieškovei vilkikui padarytą žalą.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties

Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. Byloje yra duomenys, jog ieškovė į Vilniaus miesto apylinkės teismo sąskaitą sumokėjo 500 Eur užstatą už ekspertizę (b.l. 107-108), tuo tarpu ekspertizės kaina buvo tik 214,92 Eur (b.l. 114). Todėl pripažintina, jog 285,08 Eur turėtų būti grąžinti ieškovei. Pirmos instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl šios sumos grąžinimo. Kadangi užstatas buvo sumokėtas į Vilniaus miesto apylinkės teismo sąskaita, kuria apeliacinės instancijos teismas nedisponuoja, ieškovei išaiškintina jos teisė kreiptis dėl šios užstato dalies grąžinimo tiesiogiai į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.