Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių N. M. G. ir D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų N. M. G. ir D. G. ieškinį atsakovėms Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai dėl privalomųjų nurodymų pašalinti neteisėtos statybos padarinius bei sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų - P. T., N. T., L. G. ir R. Ž..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovės patikslintu ieškiniu prašė panaikinti administracinius aktus: 2017-07-13 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)-PN-1124, 2017-07-14 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)-PN-1131 ir 2017-07-14 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)-PN-1130. Taip pat prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2017-12-14 sprendimą Nr. 1 SS-2952-(8.5) ir Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017-09-20 raštą Nr. 49SFN-2067-(14,49.104) ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrių priimti visus administracinius sprendimus, būtinus pradėti žemės sklypo ir aplinkinės teritorijos formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą su tikslu išplėsti ieškovių valdomos namų valdos žemės sklypą iki miškų ūkio paskirties žemės sklypo ribų pagal pridedamą žemės sklypo planą. Ieškovės rėmėsi Aplinkos ministerijos valstybinės miškų tarnybos raštu, kad 0,16 ha ploto teritorija, esanti šalia žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. 0101/0046:4, neatitinka miškui keliamų reikalavimų.

2. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba (toliau – ir NŽT) atsiliepime nurodė, kad gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), tuometiniai savininkai nusipirko 1 994 m² ploto žemės sklypą tokiomis dalimis, kokiomis ir siekė įsigyti. Namų valdos, (duomenys neskelbtini), ribos buvo nustatytos remiantis Vilniaus miesto valdybos 1993-05-27 potvarkiu Nr. 1938V, kuris nėra nuginčytas. 1985 m. inventorinėje byloje žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), plotas nurodytas 1,2564 ha, o suformuotas žemės sklypo plotas (0,1994 ha) neapima tvoros, krepšinio aikštelės ir ūkinio pastato, sodinių bei daržo. Pasikeitus teisiniam reglamentavimui buvo nustatyta, kad jeigu naudojamas žemės sklypas yra didesnis kaip 0,2 ha arba 0,3 ha, piliečio pageidavimu, jis gali būti didinamas atitinkamai iki 0,3 ha ir 0,4 ha, jeigu tos žemės sklypo dalies, pagal detalųjį planą suformavus atskirą atidalijamą žemės sklypą nenumatoma panaudoti individualiai statybai, miesto ūkio ar visuomenės poreikiams. Kadangi žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), buvo suformuotas ir Nekilnojamojo turto registre bei kadastre įregistruotas laikantis galiojančių teisės aktų nuostatų, t. y. suformuotas esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, nėra jokio teisinio pagrindo performuoti namų valdos sklypą. Žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), patenka į ypač vertingą teritoriją - Pavilnių regioninio parko (duomenys neskelbtini) rekreacinę zoną, kurią sudaro 51,5 ha plotas. Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose esančiose ypač vertingose ekologiniu ir rekreaciniu požiūriu teritorijose žemės sklypai gali būti formuojami tik prie Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių, kuriems eksploatuoti iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo Nr. 1173 įsigaliojimo naudojami žemės sklypai nebuvo suformuoti. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija nepritarė žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), padidinimui, o pagal Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 punktą, tokia valstybinė žemė, kokią siekia įgyti ieškovės, negali būti parduodama. Pažymėjo, kad ginčo teritorija visada priklausė Vilniaus miestui, todėl sprendžiant ginčą negali būti vadovaujamasi Naudojamų kitos paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 4 punktu, kuris reglamentuoja žemės sklypų pardavimą kaimo gyvenamosiose vietovėse.

3. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad su ieškovių reikalavimu nesutinka. Nurodė, kad savivaldybė kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą dėl nuomonės pateikimo, ar, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, reglamentuojančiais sklypų projektavimą, yra galimybė suprojektuoti namų valdų žemės sklypus, didinant juos iki viso faktiškai naudojamo ploto, rengiant žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus. Nacionalinė žemės tarnyba nesutiko su ieškovių reikalavimu performuoti žemės sklypą pagal 1985 m. inventorinę bylą, todėl, jei Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir pradėtų žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimą su tikslu išplėsti ieškovių namų valdos žemės sklypą, Nacionalinė žemės tarnyba nesuderintų Projektų rengimo taisyklių 24.2 punkte numatytų reikalavimų ir procesas sustotų. Teritorija, kurią ieškovės nori prijungti prie savo sklypo yra ypač vertinga, o Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija nepritarė žemės sklypo padidinimui. Pažymėjo, kad pardavimo ir nuomos taisyklių 4 punktas šiuo atveju netaikytinas, nes ginčo teritorija visada priklausė Vilniaus miestui, o minėtas Taisyklių punktas taikytinas kaimo gyvenamosioms vietovėms. Ieškovių nurodyti statiniai nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, todėl nėra pagrindo inicijuoti faktiškai naudojamo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą.

4. Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija atsiliepime nurodė, kad ginčo objektas - valstybinė žemė prie esamo sklypo (duomenys neskelbtini), patenka į ekologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingą teritoriją. Tokioje teritorijoje žemės sklypai gali būti formuojami tik prie nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių, kuriems eksploatuoti iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-08-12 nutarimo Nr. 1173 įsigaliojimo naudojami žemės sklypai nebuvo suformuoti. Ieškovės nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jų pastatyti statiniai – 26 m² ūkio pastatas, 114 m ilgio metalinė tvora ir trinkelėmis grįsta apie 23 m² ploto krepšinio aikštelė buvo pastatyti teisėtai, laikantis statybą leidžiančių teisės aktų reikalavimų. Kadangi 0,1994 ha žemės sklypas yra suformuotas su visais jame esančiais statiniais ir Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruota kitų šalia sklypo esančių statinių, reikia laikyti, kad žemės sklypas prie Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių jau yra suformuotas ir teisės aktais numatytos galimybės žemės sklypo suformavimui jau yra įgyvendintos. Nurodė, kad ieškovių pirminiai ieškinio reikalavimai buvo susiję su inspekcijos privalomaisiais reikalavimais pašalinti savavališkos statybos padarinius, kas leidžia teigti, kad valstybinėje žemėje buvo savavališkai pastatyti statiniai, o nelegalios statybos ir žemės pardavimo klausimai nėra susiję.

5. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, ieškovių pusėje - P. T., N. T., L. G. ir R. Ž. atsiliepimuose prašė tenkinti ieškinio reikalavimus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 2 d. sprendimu ieškovių ieškinį atmetė, iš ieškovių priteisė 84,63 Eur lygiomis dalimis (po 42,31 Eur iš kiekvienos ieškovės) bylinėjimosi išlaidų atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos naudai ir 13,28 Eur lygiomis dalimis (po 6,64 Eur iš kiekvienos ieškovės) valstybės naudai išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

7. Teismas nurodė, kad 1 994 m² žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), tuometinio gyvenamojo namo savininkai 1992-09-24 susitarimu pasidalino tokiomis dalimis – 1 buto savininkei R. D. teko 365 m², 2 buto savininkei D. G. – 438 m², 3 buto savininkui A. T. – 723 m² ir 6 buto savininkei V. K. – 468 m². Ieškovė D. G. 1992-09-24 pateiktame Vilniaus m. Rasų seniūnijai pareiškime nurodė, kad D. G. išperka 438 m² žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), R. D. perka 365 m² žemės sklypo, V. K. perka 468 m² žemės sklypo, A. T. – 723 m² žemės sklypo ir visi bendrai perka 143 m² bendro naudojimo žemės sklypo. Vilniaus miesto valdyba 1993-05-27 potvarkiu Nr. 1038 V „Dėl žemės sklypų pardavimo ne konkurso tvarka privačių namų (butų) savininkams“ nusprendė parduoti D. G. asmeninės nuosavybės teise 295 m² žemės sklypą su 143 m² bendro naudojimo žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini). Atitinkamai nuspręsta R. D. parduoti 222 m² žemės sklypą su 143 m² bendro naudojimo žemės sklypo, A. T. – 580 m² žemės sklypą su 143 m² bendro naudojimo žemės sklypo ir V. K. -325 m² žemės sklypą su 143 m² bendro naudojimo žemės sklypo. Namų valdos žemės sklypo ribų plane nurodyta, kad jo visas plotas sudaro 1 994 m². Pagal Nekilnojamojo turto registro 2019-05-28 duomenis ieškovei N. M. G. priklauso 260/1994 dalių 0,1994 ha ploto žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Ieškovei D. G. priklauso 100/1994 dalių minėto žemės sklypo. Tretiesiems asmenims P. T. ir N. T. priklauso 468/1994 dalys minėto žemės sklypo, R. Ž. - 259/1994 dalys, o L. G. – 204/1994 dalys minėto žemės sklypo. Ieškovės N. M. G. nuosavybės įregistravimo į 260/1994 dalių žemės sklypo pagrindas nurodytas 1999-11-02 paveldėjimo teisės liudijimas, o D. G. nuosavybės įregistravimo į 100/1994 dalių žemės sklypo pagrindu nurodyta 1993-09-09 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 1038 ir 1997-02-06 pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 14-693. 0,1994 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), yra įregistruotas 180,56 m² bendro ploto gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Duomenų apie kitus įregistruotus statinius (išskyrus pagalbinio ūkio pastatą), esančius valstybinėje žemėje šalia žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nėra.

8. NŽT Vilniaus miesto skyrius, vadovaudamasis Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 9 punkto ir 36 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatais 2016-08-30 atliko žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), patikrinimą ir nustatė, jog šalia minėto sklypo valstybinėje žemėje yra pastatyta tvora ir 26 m² ploto statinys. Dėl to NŽT kreipėsi į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių, kad šis pagal kompetenciją išnagrinėtų statinių teisėtumo klausimą. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija iškvietė žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), savininkus pateikti paaiškinimus dėl valstybinėje žemėje esančių statinių, paprašė pateikti statybą leidžiančius dokumentus. Į šį kvietimą 2017-03-30 raštu atsakė ieškovių atstovas, kuris prašė atidėti statinių teisinio įvertinimo klausimą iki bus baigtos administracinės procedūros, susijusios su ginčo valstybinės žemės naudojimu. Valstybinė miškų tarnyba 2017-07-24 sprendimu Nr. 1707-39 nusprendė patikslinti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Vilniaus miesto miškų Pavilnių girininkijos 20 kvartalo 2, 52 taksaciniuose sklypuose bei išregistruoti R-1 ir R-2 sklypus pagal pridedamus dokumentus. Valstybinės miškų tarnybos direktorius 2017-07-26 įsakymu Nr. 187-17-V įsakė patikslinti Vilniaus miesto miškų Pavilnių girininkijos 20 kvartalo, priskirto valstybinės reikšmės miškų plotams, grafines ribas pagal pridedamą schemą, išbraukiant iš valstybinės reikšmės miškų plotų 0,16 ha plotą, kuris neatitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytų miškui ir miško žemei keliamų reikalavimų. Pagal schemą tai tas pats valstybinės žemės sklypas, kuriame yra ieškovių pastatyti statiniai. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas 2017-03-06 įsakymu Nr. A30-684 iniciavo 2 221 m² ploto kitos paskirties teritorijos naudojimo būdo žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio tikslas sujungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu, nes laisvoje valstybinėje žemėje negalima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų sklypo. Įsakymu pavesta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentui parengti projekto rengimo reikalavimus ir pavesta kreiptis į NŽT Vilniaus miesto skyrių dėl projekto rengimo reikalavimų pateikimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyrius 2017-03-22 raštu kreipėsi į Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją su prašymu, esant galimybei, rengti žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą, pagal direkcijos kompetenciją pateikti sklypo projektavimui būtinus reikalavimus. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija 2017-03-29 raštu Nr. 2-54 savivaldybės Žemės duomenų skyriui atsakė, kad žemės sklypas yra Pavilnių regioninio parko geomorfologinio draustinio teritorijoje, todėl pagal Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 punkto nuostatas tokioje zonoje valstybinė žemė negali būti parduota, dėl ko direkcija negali pritarti žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), didinimui laisvoje valstybinėje žemėje.

9. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2017-06-30 raštu „Dėl tarnybinės pagalbos sprendžiant žemės sklypų projektavimo klausimus“ kreipėsi Nacionalinę žemės tarnybą su prašymu pateikti nuomonę, ar vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, reglamentuojančiais sklypų projektavimą, yra galimybė suprojektuoti namų valdų žemės sklypus didinant juos iki viso faktiškai naudojamo ploto, parengiant žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus. Nacionalinė žemės tarnyba 2017-07-31 rašte nurodė, kad, tarnybos nuomone, žemės sklypai gali būti didinami tik iš karto teritorijų planavimo dokumente formuojant didesnį namų valdos žemės sklypą. Papildomos laisvos valstybinės žemės plotas gali būti formuojamas ir prijungiamas prie jau esamo, teritorijų planavimo dokumente suformuoto ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoto namų valdos žemės sklypo tik tuo atveju, jei toks laisvos valstybinės žemės plotas atitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvoką, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-02 nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 papunktyje. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, žemės sklypo savininkams nepateikus šalia valstybinėje žemėje pastatytų statinių statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų surašė ieškovėms privalomuosius nurodymus - 2017-07-13 privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)-PN-1124 nugriauti 26 m² ploto ūkio pastatą, 2017-07-14 privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)-PN-1131 nugriauti 23 m² ploto krepšinio aikštelę ir 2017-07-14 privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)-PN-1130 nugriauti 1,50 m aukščio ir 114 m ilgio metalinę tvorą iki 2018-01-17.

10. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, gavusi ieškovių ir P. T. 2017-05-08 prašymą, kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą dėl nuomonės pateikimo įgyvendinti pareiškėjų prašymą. Tačiau Nacionalinė žemės tarnyba 2017-07-31 raštu atsakė, kad nėra duomenų apie tai, kad laisvos valstybinės žemės plotas atitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvoką. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracija atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus siekiant išspręsti valstybinės žemės prijungimo prie ieškovių namų valdos žemės sklypo. Teismo vertinimu, Nacionalinė žemės tarnyba pagrįstai nesutinka su ieškovių reikalavimu suformuoti žemės sklypą pagal 1985 m. inventorinę bylą, todėl, nors Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir inicijuotų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą tikslu išplėsti ieškovių valdomos namų valdos žemės sklypą pagal matininko S. R. 2017-04-05 parengtą faktiškai naudojamos namų valdos žemės sklypo planą, Nacionalinė žemės tarnyba neturėtų pagrindo išduoti Projektų rengimo taisyklių 24.2 punkte numatytų reikalavimų. Kadangi teritorija, kurią ieškovės siekia prijungti prie žemės sklypo, patenka į ypač vertingą teritoriją, yra būtina laikytis specialiųjų tai teritorijai taikomų reikalavimų ir projektavimo klausimus suderinti su Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2017 m. kovo 22 d. raštu kreipėsi į Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją prašant išnagrinėti pateiktą medžiagą ir informuoti departamentą ir užsakovą apie galimybę pradėti rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, prijungiant valstybinės žemės plotą prie esamos namų valdos, tačiau Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija nepritarė žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), padidinimui ir tokios pačios pozicijos laikėsi nagrinėjant šį ginčą.

11. Ieškovių teigimu, pagal Pardavimo ir nuomos taisyklių (2004-11-18 redakcija) 4 punktą, namų valdai yra priskirtinas žemės plotas, kurį užima statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Tačiau nagrinėjamu atveju minėto Pardavimo ir nuomos taisyklių 4 punkto nuostatos netaikomos, nes jos reglamentuoja žemės sklypų pardavimą kaimo gyvenamosiose vietovėse ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtose teritorijose. Ginčo teritorija priklauso ir visada priklausė Vilniaus miestui ir jokių tą aplinkybę paneigiančių duomenų ieškovės nepateikė. Statiniai – krepšinio aikštelė ir tvora nėra įregistruoti. Tuometiniai žemės sklypo (duomenys neskelbtini), naudotojai D. G., R. D., V. K. ir A. T. 1993-09-089 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimis išreiškė valią pirkti žemės sklypą dalimis – po 365 m², 438 m², 723 m² ir 468 m², t. y. siekė nusipirkti iš valstybės būtent 0,1994 ha (ne didesnį) faktiškai naudojamą namų valdos žemės sklypą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad už žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribos likę statiniai nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre arba nėra pripažinti teisėtai pastatytais, sprendė, kad nėra jokio teisinio pagrindo pradėti rengti formavimo ir pertvarkymo projekto faktiškai naudojamo žemės sklypo plotui – 1,2564 ha, t. y. įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Nacionalinę žemės tarnybą inicijuoti ginčo žemės sklypo pertvarkymą. Taip pat ir Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija neturi pareigos duoti sutikimus valstybinės žemės saugomoje teritorijoje pertvarkymui. Teismas atmetė ieškovių argumentą, kad valstybinė žemė, kurioje yra ginčo statiniai neatitinka miško apibrėžimo, todėl ji galėtų būti prijungta prie ieškovų turimo žemės sklypo, nes nepriklausomai nuo žemės paskirties (pobūdžio) nustatymo, žemė išliko valstybine ir ji yra saugomoje teritorijoje. Statiniams esant valstybinėje žemėje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija pagrįstai surašė privalomuosius nurodymus pašalinti savavališkos statybos padarinius. Įvertinus aplinkybę, kad nustatytas savavališkų statinių faktas valstybės saugomoje teritorijoje, tai laikytina viešo intereso pažeidimu, dėl ko inspekcija turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą inicijuoti viešo intereso gynimą, nepriklausomai nuo statinių valstybinėje žemėje atsiradimo momento.

12. Ieškovės 2017-08-21 pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti 2017-07-13 ir du 2017-07-14 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos nurodymus pašalinti pažeidimus. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017-08-29 nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-4936-1063/2017 atsisakė priimti ieškovių skundą kaip nepriskirtą administracinių teismų kompetencijai ir išaiškino pareiškėjoms teisę kreiptis į bendros kompetencijos teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017-09-28 nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-839-492/2017 N. M. G. ir D. G. skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017-08-21 nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-09-28 nutartis pareiškėjų atstovui buvo išsiųsta 2017-10-03. Į bendros kompetencijos teismą šioje byloje ieškovės su ieškiniu kreipėsi 2017-10-09. Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis numato, kad skundas administraciniam teismui gali būti paduodamas per 1 mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo dienos. Privalomieji nurodymai pareiškėjų atstovui buvo įteikti 2017-07-18. Teismas sprendė, kad pareiškėjos, skaičiuojant nuo inspekcijos aktų įteikimo momento keliomis dienomis praleido terminą skundui administraciniam teismui paduoti, tačiau, nors jos kreipėsi ne į kompetentingą teismą, tačiau aktyviai siekė ginti savo teises. Pagrindas kreiptis į bendros kompetencijos teismą ieškovėms paaiškėjo tik po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo jų skundą. Dėl nurodytų aplinkybių teismas neturėjo pagrindo atmesti ieškinį dėl 1 mėnesio administracinio akto apskundimo termino praleidimo, nes sprendė, kad yra pagrindas terminą atnaujinti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

13. Ieškovės N. M. G. ir D. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovių ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-05-28 civ. byloje Nr. 3K-3-2121-2007 suformavo praktiką, pagal kurią ta aplinkybė, jog 0,2 ha žemės sklypas buvo suformuotas iki reguliavimo pasikeitimo teisiškai netrukdo iš naujo suformuoti žemės sklypą į jo plotą įskaičiuojant ieškovo naudojamą namų valdos dalį pagal techninės apskaitos bylą. Šiuo metu galioja įstatymai, kurie keturių bendraturčių naudojamai namų valdai leidžia formuoti iki 0,8 ha žemės sklypą. Ši teritorija nebuvo tinkama ir niekada nebuvo naudojama nei miesto ūkio, nei individualių namų statybos reikmėms, nei jokiems kitiems visuomenės poreikiams, todėl NŽT bei Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėjo inicijuoti žemės valdos projekto rengimą su tikslu iš naujo suformuoti žemės sklypą į jo plotą įskaičiuojant ieškovo naudojamą namų valdos dalį. Nei Saugomų teritorijų įstatymas, nei Žemės reformos įstatymas regioniniuose parkuose ir jų rekreaciniu požiūriu ypač vertingose teritorijose nedraudžia formuoti namų valdų sklypų, o teismas tinkamai neįvertino tos aplinkybės, kad Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija namų valdos išplėtimui prieštaravo vadovaudamasi rekomendacinio pobūdžio nutarimo nuostatomis ir nepagrįstai teigdama, pirminis 0,1994 ha žemės sklypo suformavimas teisiškai užkerta kelią iš naujo suformuoti žemės sklypą pagal pasikeitusį reguliavimą į jo plotą įskaičiuojant ieškovių naudojamą namų valdos dalį.

15. Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 punktas taikytinas tik regioninių parkų ir jų rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų miškams, vandenims, krūmams, pelkėms, akmenynams ir kitai nenaudojamai žemei. Ieškovės sklypo išplėtimą prašė vykdyti faktiškai naudojamoje namų valdoje, todėl Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 punktas netaikytinas. Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 punktas numato išimtį, tiesiogiai nukreipiančią į Žemės reformos įstatymą: „žemė neparduodama, išskyrus pagal Žemės reformos įstatymą parduodamą namų valdų, asmeninio ūkio, taip mėgėjų sodo ir sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemę bei iki 1 hektaro žemės ūkio veiklai tinkamus naudoti žemės plotus, įsiterpusius tarp privačios žemės sklypų“. Ginčo teritorija atitinka šią Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalies išimtį: joje yra faktiškai naudojama namų valdos dalis, kurioje yra sodas, daržai, ūkiniu pastatu bei lauko WC užimta teritorija, kiemas palei gatvę, vidinis kiemas. Teismas ignoravo aplinkybę, kad sodas, daržai, kiemas, neregistruotinos tvoros taip pat yra namų valdos dalys. Rengiant apeliacinį skundą ieškovių atstovei atsitiktinai tapo žinoma, jog 2017 m. birželio 14 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja priėmė įsakymą Nr. A30-1754 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini)formavimo ir pertvarkymo projekto tvirtinimo“, kuris buvo priimtas remiantis 2009-02-23 Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažyma Nr. 4D-2008/3-909 dėl M. V. skundo prieš Vilniaus miesto savivaldybės administraciją. Pažymoje buvo analizuojama ir teisiškai kvalifikuojama situacija, kone identiška analizuojamai šioje byloje.

16. Pardavimo ir nuomos taisyklių 4 punktas, skirtas kaimo teritorijoms, ir 5 punktas, skirtas miesto teritorijoms, vienas nuo kito skiriasi ne namų valdos samprata, o maksimaliais namų valdų sklypų dydžiais ir procedūromis, taikomomis namų valdos sklypo formavimui: mieste namų valdos formavimui reikia žemės valdos projekto arba teritorijų planavimo dokumento, tuo tarpu kaime jie neprivalomi. Ieškovės neprašė taikyti Pardavimo ir nuomos taisyklių 4 punkte numatytų supaprastintų procedūrų ir nerengti žemės valdos projekto, taip pat neprašė taikyti 4 punkte aptartų plotų maksimumų, o rėmėsi šiuo punktu sąvokos vien sąvokos aiškinimo tikslais. Todėl teismo argumentas, kad Pardavimo ir nuomos taisyklių 4 punktas netaikytinas miesto teritorijoje nėra tinkamas, nes namų valda turėtų būti suprantama vienodai ir mieste, ir už miesto ribų. Teismas klaidingai nustatė, jog už esamo žemės sklypo ribų nėra ieškovėms priklausančių statinių. Už esamo žemės sklypo ribų yra laiptai prie senojo gyvenamojo namo pagrindinio įėjimo, ūkio pastatas, kuris yra įregistruotas, tvora (jos registracija nebuvo privaloma). Ieškovės ir P. T. nesirėmė įsiterpusių žemės sklypų formavimo ir pardavimo teisiniu reguliavimu ir savo 2017-05-05 prašymą NŽT, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai bei Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai, kurio pagrindu buvo priimti ginčijami NŽT sprendimai, grindė ne įsiterpusių žemės sklypų formavimo ir pardavimo teisiniu reguliavimu, o normomis, skirtomis namų valdų sklypų formavimui ir bei tokių sklypų pardavimui.

17. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad apeliaciniame skunde nėra įvardytas nei vienas teisės aktas, kurį teismas skundžiamu sprendimu dalyje dėl privalomųjų nurodymų nepanaikinimo būtų pažeidęs, taip pat nenurodytas nei vienas skundžiamo sprendimo (dalyje dėl privalomųjų nurodymų panaikinimo) neteisėtumo bei nepagrįstumo pagrindas. Apeliacinis skundas apskritai grindžiamas aplinkybėmis, teisės aktais ir teismų praktika, taikytinais dėl žemės formavimo, pertvarkymo, įsigijimo ir pan. klausimų, tačiau jokių aplinkybių dėl statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų netinkamo taikymo (ar netaikymo) nėra nurodyta. Inspekcija negali tinkamai įgyvendinti savo teisių ir gintis nuo pareikšto apeliacinio skundo, apeliacinis skundas dalyje dėl privalomųjų nurodymų neatitinka apeliaciniam skundui keliamų reikalavimų. Teisinis reglamentavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą įvertinti, ar apeliančių pasirinktas teisių gynybos būdas atitinka įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, be kita ko, ar toks būdas gali būti taikomas konkretaus teisių pažeidimo atveju, ar egzistuoja alternatyvūs teisių gynybos būdai, ar įstatyme neįtvirtinta konkretaus teisių gynybos būdo taikymo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat turės nustatyti, kokiu tikslu apeliantės pareiškė reikalavimą panaikinti skundžiamą sprendimą dalyje dėl privalomųjų nurodymų, ar apeliantės nurodė, kad šioje dalyje yra pažeidžiamos ir kaip pažeidžiamos jų teisės arba įstatymų saugomas interesas, kurie galėtų būti apginti tenkinus jų apeliacinį skundą.

18. Inspekcija apeliantėms surašė privalomuosius nurodymus. Privalomieji nurodymai apeliantėms buvo surašyti už tai, kad šios valstybinėje nesuformuotoje žemėje pastatė statinius. Atitinkamai privalomaisiais nurodymais pareikalauta nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietę bei taip atlaisvinti apeliančių statiniais užstatytą valstybinę žemę. Taigi Inspekcijos privalomųjų nurodymų surašymą sąlygojo tai, kad apeliantės, be atitinkamų valstybinės žemės patikėtinio sutikimų, valstybei nuosavybės teise priklausančioje žemėje, pažeisdamos teisės aktų reikalavimus, įvykdė statybos darbus. Apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai apie tariamai ydingą teisinį reguliavimą ir tai, jog apeliantėms dar nuo 1993 metų buvo žinoma, kad žemė, kurioje yra ginčo statiniai, yra nesuformuota ir priklauso Lietuvos Respublikai, neįrodo, jog privalomieji nurodymai priimti nepagrįstai ar neteisėtai. Priešingai, šios aplinkybės patvirtina, jog apeliantės savo veiksmais ne tik kad pripažįsta neteisėtai naudojančios valstybinę žemę, bet ir įrodo, jog privalomieji nurodymai yra pagrįsti, o ta aplinkybė, kad apeliantės siekia suformuoti, prijungti bei įsigyti nesuformuotą valstybinę žemę, kurioje yra neteisėtai pastatyti statiniai, neatleidžia apeliančių nuo pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų ir vykdyti privalomuosius nurodymus. Apeliantės aplinkybių, kurioms esant skundžiamas sprendimas dalyje dėl privalomųjų nurodymų panaikinimo, būtų nepagrįstas ir neteisėtas, ne tik kad nenurodė, bet ir neįrodė, kad privalomieji nurodymai, kaip administraciniai aktai, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Inspekcija, kaip statybos valstybinę priežiūrą atliekanti institucija, pagal kompetenciją jai priskirtas funkcijas atliko teisėtai, veikė neviršydama įgaliojimų ir privalomuosius nurodymus priėmė remdamasi NŽT atliktų patikrinimų metu užfiksuotomis aplinkybėmis dėl neteisėtai užimtos valstybinės žemės, o pagrindo abejoti šia NŽT pateikta informacija, neturėjo ir šiuo metu neturi.

19. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas ieškovių skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuoja, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus siekiant išspręsti valstybinės žemės prijungimo prie ieškovių namų valdos žemės sklypo. Ieškovės nepateikė į bylą duomenų, kad ankstesni statinių ar žemės sklypo savininkai būtų kreipęsi į apskrities valdytoją dėl papildomai naudojamo žemės ploto suformavimo ir išnuomojimo ar viso faktiškai naudojamo namų valdos žemės sklypo įsigijimo, kas reiškia, kad su sklypo plotu sutiko ir jo neginčijo. Apeliantės nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2007, kadangi skiriasi civilinių bylų faktinės aplinkybės. Apeliantės nepagrįstai remiasi ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus išvada, priimta nagrinėjant skundą dėl žemės sklypo ploto padidinimo Pavilnių regioninio parko rekreaciniu požiūriu ypač vertingoje teritorijoje, kadangi šioje išvadoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad nagrinėjant skundą buvo nustatytos aplinkybės, jog pageidaujamas privatizuoti likęs žemės plotas yra faktiškai naudojamo žemės sklypo dalis, kurioje yra Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių. Nagrinėjamu atveju už žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribos likę statiniai nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre arba nėra pripažinti teisėtai pastatytais.

20. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė Įstaiga Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad ginčo sklypas patenka į saugomą teritoriją, nes 1993 m. buvo įsteigtas parkas. Nagrinėjamoje teritorijoje jau yra suformuotas žemės sklypas prie statinių, įregistruotų adresu (duomenys neskelbtini), todėl Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 1173 suteikta teisė formuoti sklypus įgyvendinta, o kitokių žemės sklypo formavimo teisių valstybės išperkamojoje žemėje (ypač vertingose ekologiniu ir rekreaciniu požiūriu teritorijose) Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato. Pradinis ieškovių kreipimasis į teismą buvo dėl inspekcijos privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus (savavališkos statybos) sprendimo panaikinimo. Žemės pardavimo ir nelegalios statybos klausimai šiuo atveju visiškai nesusiję tarpusavyje. Statiniai neregistruoti, statybos leidimų jiems nebuvo išduota, todėl nelegalūs savavališkai pastatyti statiniai turi būti pašalinti. Ieškovių minimas atvejis su žemės sklypo performavimu adresu (duomenys neskelbtini), nors yra panašioje ypač vertingoje teritorijoje, tačiau jo formavimo laiku galiojo jau kitokie žemės sklypo pardavimo reglamentavimai - žemės sklypo suformavimo teisėtumas bei jo Įsigijimo Įforminimas žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi vyko 2006 metais.

21. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad asmenys įsigiję žemės sklypą neteikė ir nereiškė jokių pretenzijų dėl to, kad žemės sklypo ribos ir plotas 1993 m. valdžios institucijų buvo nustatytas neteisingai ir nepagrįstai, su perkamo Žemės sklypo dalimis sutiko, todėl neaišku, kokiu pagrindu apeliantės siekia įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę ir Nacionalinę žemės tarnybą atlikti apeliančių (ieškovių) ieškinio reikalavimais prašomus veiksmus, tokiu būdu įpareigojant valstybines institucijas pažeisti teisės aktų reikalavimus ir atlikti teisės aktams prieštaraujančius veiksmus. Žemės sklypas 1993-1994 metais buvo suformuotas ir parduotas laikantis teisės aktų reikalavimų ir atitiko namų valdos žemės sklypo reikalavimus. Esant akivaizdžiam apeliančių tikslui pertvarkyti žemės sklypą, prijungiant valstybinės žemės dalį ir taip įteisinti valstybinės žemės sklype stovinčius statinius, įvertinus tai, kad žemės sklypas jau yra suformuotas ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas laikantis galiojančių teisės aktų nuostatų nesudaro teisinio pagrindo performuoti namų valdos, su kuo sutiko ir pirmosios instancijos teismas. Apeliančių cituojamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-05-28 sprendimas civilinėje byloje Nr. 3K-3-2121/2007 negali taikomas pagal analogiją dėl skirtingų faktinių aplinkybių. Iš apeliančių naujai pateikto įrodymo nėra aišku, kada minėta Seimo kontrolieriaus pažyma tapo žinoma apeliantėms, bei tai, kokiu pagrindu ir būdu apeliantės šį dokumentą gavo. Rašytiniai įrodymai turi būti patikimi ir nedviprasmiški, nes nagrinėjamu atveju kyla pagrįstų abejonių ir klausimų, kodėl minėtas rašytinis įrodymas turėtų būti prijungtas ir vertinamas apeliacinės instancijos teismo ir kodėl šis įrodymas negalėjo būti pateiktas ankščiau. Pažymoje nagrinėtos situacijos atveju, privatizuojamame plote, kuris buvo faktiškai naudojamo žemės sklypo dalis, buvo nekilnojamojo turto registre registruoti statiniai, skirtingai negu nagrinėjamu atveju.

22. Tretieji asmenys N. T., P. T., R. Ž. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nurodė, kad susipažinę su Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu bei ieškovių apeliaciniu skundu, visiškai palaiko apeliacinio skundo argumentus ir reikalavimus.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

23. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl naujų įrodymų

24. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovės pateikė naujus įrodymus – Seimo kontrolieriaus pažymą, 2017 m. birželio 14 d. Vilniau miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos įsakymą Nr. A30-1754 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto tvirtinimo“, (duomenys neskelbtini)formavimo ir pertvarkymo projekto brėžinį, (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto aiškinamąjį raštą ir prašo šiuos rašytinius įrodymus prijungti prie bylos. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Šiuo atveju apeliančių prašomi prijungti dokumentai yra parengti 2009 m. ir 2017 m., vadinasi galėjo būti teikiami į bylą, ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliantės nepateikia įrodymų, jog šiuos dokumentus teikė pirmosios instancijos teismui ir jis atsisakė juos priimti, taip pat nenurodo jokių aplinkybių, jog būtinybė teikti šiuos įrodymus būtų atsiradusi tik po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Apeliančių nurodoma aplinkybė, jog šiuos dokumentus gavo tik po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme yra deklaratyvi ir nėra grindžiama jokiais įrodymais. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pagrindo priimti apeliančių teikiamus naujus įrodymus nėra.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių

25. Byloje nustatyta, kad 1 994 m² žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), tuometinio gyvenamojo namo savininkai 1992-09-24 susitarimu pasidalino tokiomis dalimis – 1 buto savininkei R. D. teko 365 m², 2 buto savininkei D. G. – 438 m², 3 buto savininkui A. T. – 723 m² ir 6 buto savininkei V. K. – 468 m². Ieškovė D. G. 1992-09-24 pateiktame Vilniaus m. Rasų seniūnijai pareiškime nurodė, kad D. G. išperka 438 m² žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), R. D. perka 365 m² žemės sklypo, V. K. perka 468 m² žemės sklypo, A. T. – 723 m² žemės sklypo ir visi bendrai perka 143 m² bendro naudojimo žemės sklypo. Vilniaus miesto valdyba 1993-05-27 potvarkiu Nr. 1038 V „Dėl žemės sklypų pardavimo ne konkurso tvarka privačių namų (butų) savininkams“ nusprendė parduoti D. G. asmeninės nuosavybės teise 295 m² žemės sklypą su 143 m² bendro naudojimo žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini). Atitinkamai nuspręsta R. D. parduoti 222 m² žemės sklypą su 143 m² bendro naudojimo žemės sklypo, A. T. – 580 m² žemės sklypą su 143 m² bendro naudojimo žemės sklypo ir V. K. -325 m² žemės sklypą su 143 m² bendro naudojimo žemės sklypo. Namų valdos žemės sklypo ribų plane nurodyta, kad jo visas plotas sudaro 1 994 m². Pagal Nekilnojamojo turto registro 2019-05-28 duomenis ieškovei N. M. G. priklauso 260/1994 dalių 0,1994 ha ploto žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Ieškovei D. G. priklauso 100/1994 dalių minėto žemės sklypo. Tretiesiems asmenims P. T. ir N. T. priklauso 468/1994 dalys minėto žemės sklypo, R. Ž. - 259/1994 dalys, o L. G. – 204/1994 dalys minėto žemės sklypo. Ieškovės N. M. G. nuosavybės įregistravimo į 260/1994 dalių žemės sklypo pagrindas nurodytas 1999-11-02 paveldėjimo teisės liudijimas, o D. G. nuosavybės įregistravimo į 100/1994 dalių žemės sklypo pagrindu nurodyta 1993-09-09 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 1038 ir 1997-02-06 pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 14-693. 0,1994 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), yra įregistruotas 180,56 m² bendro ploto gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

26. Byloje yra kilęs ginčas dėl statinių, pastatytų valstybinėje žemėje. Valstybinės žemės sklypo socialinė paskirtis yra ta, kad žemė būtų naudojama pagal nustatytą pagrindinę tikslinę jos naudojimo paskirtį ir teiktų visuomeninę naudą. Žemės santykiai turi būti tvarkomi atsižvelgiant į įstatymuose įtvirtintus žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisių apsaugos, būtinybės žemę naudoti pagal pagrindinę tikslinę paskirtį ir kitus principus. Teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas. Šių teisinių santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus. Jis riboja šių santykių šalių galimybę tarpusavio susitarimu nusistatyti kitokias tarpusavio teises ir pareigas, negu tas, kurias įtvirtina imperatyviosios įstatymų nuostatos. Viešojoje teisėje yra įtvirtintas teisėtumo principas, kuris reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų bei kad jų sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pagal teisėtumo principą reikalaujama atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bendriesiems teisės principams, įstatymo galią turintiems ir įstatymų įgyvendinamiesiems teisės aktams bei kt. Viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai teritorijų planavimo srityje turi atitikti teisėtumo principo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1357-520/2018).

27. Ieškovės ieškiniu prašė panaikinti 2017-07-13 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)-PN-1124, 2017-07-14 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)-PN-1131 ir 2017-07-14 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)-PN-1130. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovių reikalavimą atmetė. Šiais privalomaisiais nurodymais Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija ieškovę D. G. įpareigojo nugriauti ūkio pastatą, pastatytą valstybinėje žemėje ir sutvarkyti teritoriją, o ieškovę N. M. G. įpareigojo nugriauti krepšinio aikštelę ir metalinę tvorą, pastatytas valstybinėje žemėje ir sutvarkyti teritoriją. CK 4.103 straipsnyje nustatyta, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Koks statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai, nustato įstatymai. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl galimybės leisti statytojui (savininkui) įteisinti savavališką statybą, turėtų aiškintis, kada ir esant kokioms faktinėms bei teisinėms aplinkybėms statytojas atliko statybos darbus, kokie faktiniai ir teisiniai pagrindai nulėmė jo veiksmus. Pagal nustatytas aplinkybes teismas turėtų spręsti, ar tokių statinių statyba atitinkamoje teritorijoje iš viso galima, dėl kokių priežasčių savavališka statyba nėra įteisinta ir ar statytojo nurodytos galimybės ją įteisinti yra realios, taip pat – per kokį terminą statytojas galėtų sutvarkyti reikalingą statybų dokumentaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015). Šiuo atveju apeliantės apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, jog pirmosios instancijos teismas šioje dalyje būtų netinkamai pritaikęs galiojančius teisės aktus ir dėl to priėmęs neteisingą sprendimą. Byloje nėra ginčo, kad apeliančių statiniai stovi valstybinėje žemėje, privalomieji nurodymai nėra įvykdyti, apeliantės ėmė reikalauti valstybines institucijas pradėti žemės sklypo ir aplinkinės teritorijos formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą tik tada, kai buvo atliktas patikrinimas. Byloje nesant argumentų ir įrodymų, jog šie privalomieji nurodymai būtų neteisėti, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas šioje dalyje ieškovių ieškinį atmetė pagrįstai.

28. Taip pat apeliantės reikalauja panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2017-12-14 sprendimą Nr. 1 SS-2952-(8.5) ir Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017-09-20 raštą Nr. 49SFN-2067-(14,49.104) ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrių priimti visus administracinius sprendimus, būtinus pradėti žemės sklypo ir aplinkinės teritorijos formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą su tikslu išplėsti ieškovių valdomos namų valdos žemės sklypą iki miškų ūkio paskirties žemės sklypo ribų pagal pridedamą žemės sklypo planą. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovių reikalavimą taip pat atmetė. Apeliantės su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad miesto gyvenamosiose vietovėse (iki 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje), išskyrus Neringos miestą, fiziniams asmenims, turintiems nuosavybės teise priklausančius gyvenamuosius namus, parduodami jų namų valdų naudojami žemės sklypai, pažymėti namų valdos techninės apskaitos bylose, teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų, bet ne didesni kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesni kaip 0,3 ha – kituose miestuose. Parduodamo žemės sklypo plotas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu gali būti padidintas, bet ne daugiau kaip atitinkamai iki 0,3 ha arba iki 0,4 ha ir parduotas visas naudojamas namų valdos žemės sklypas, jeigu šio žemės sklypo arba jo dalies pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus nenumatoma panaudoti miesto ūkio, visuomenės poreikiams ar individualiai statybai suformavus atskirą atidalijamą žemės sklypą. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, jog jeigu gyvenamasis namas priklauso kartu keliems savininkams, fiziniams asmenims parduodamas bendras namų valdos naudojamas žemės sklypas, pažymėtas namų valdos techninės apskaitos byloje ir teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų, bet ne didesnis kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnis kaip 0,3 ha - kituose miestuose.

29. Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, jog žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai rengiami kai formuojami žemės sklypai esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513, 2.4. papunktyje įtvirtinta, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas rengiamas, kai formuojami žemės sklypai esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Vadovaujantis Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktu ir 10 straipsnio 5 dalies 1 punktu, valstybinės žemės sklypai išnuomojami ar parduodami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniai, nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog šiuo atveju pagrindo žemės sklypo formavimui ir pertvarkymui nėra pagrindo. Valstybinės žemės sklype yra įregistruotas ūkinės paskirties pastatas, kuris laikytinas ūkinės veiklos pobūdžio statiniu, tarnaujančiu pagrindiniam statiniui, kas nesudaro pagrindo valstybės žemės sklypo nuomai.

30. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-08-12 nutarimo Nr. 1173 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-05-14 nutarimo Nr. 583 „Dėl ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų patvirtinimo“ pakeitimo 1.2. punktu patvirtintas rekreaciniu požiūriu ypač vertingų teritorijų, esančių valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose, ribų planų sąrašas, į kurį patenka Pavilnių regioninio parko (duomenys neskelbtini) rekreacinė teritorija, kurią sudaro 51,5 ha plotas. Šio Vyriausybės nutarimo 2.2. punkte Vilniaus miesto savivaldybei rekomenduota nustatyti, kad Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose esančiose ypač vertingose ekologiniu ir rekreaciniu požiūriu teritorijose žemės sklypai gali būti formuojami tik prie Nekilnojamojo turto registre įregistruotų statinių, kuriems eksploatuoti iki šio nutarimo įsigaliojimo naudojami žemės sklypai nebuvo suformuoti. Šiuo atveju byloje esantys duomenys patvirtina, jog ginčo žemės sklypas jau yra suformuotas 1993 – 1994 metais. Ieškovės žemės sklypą įsigijo 1993 – 1999 metais, kai jau žemės sklypas buvo suformuotas ir buvo aišku, kokios yra žemės sklypo ribos ir kurie statiniai patenka į jas. Įsigiję žemės sklypą nei apeliantės, nei kiti bendraturčiai nereiškė pretenzijų dėl to, jog žemės sklypo ribos ir plotas 1993 m. buvo nustatyti neteisingai. Nors apeliantės pagrįstai nurodo, jog tokia nuostata dėl žemės sklypų formavimo yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių nukrypti nuo rekomenduojamos tvarkos ir jos nesilaikyti. Ieškovės nuo žemės sklypo įsigijimo dienos žinojo 1993 m. suformuoto žemės sklypo ribas ir plotą, aplinkybes, jog privalomuose nurodymuose išvardinti statiniai nepatenka į jų žemės sklypo ribas, tačiau iki pat privalomųjų nurodymų surašymo nesiėmė jokių veiksmų statinių įteisinimui ar žemės sklypo ribų pakeitimui. Pavilnių regioninis parkas yra ypač vertinga ekologiniu ir rekreaciniu požiūriu teritorija, todėl valstybės žemės sklypai turėtų būti performuojami tik griežtai laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų ir atsižvelgiant į viešąjį interesą.

31. Apeliantės remiasi 2007-12-11 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje 3K-3-212/2007. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014). Šioje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl asmeniui nuosavybės teise priklausančio ūkinės paskirties pastato, esančio už privatizuotos namų vados dalies. Byloje nustatyta, jog ūkinis pastatas buvo ieškovui padovanotas ir po juo esantį žemės sklypą teismas laikė neprivatizuota namų valdos žemės sklypo dalimi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios nagrinėjamos bylos ir apeliančių minimos bylos faktinės aplinkybės ir teisinė situacija nėra tapačios. Apeliantės taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad valstybinėje žemėje nėra apeliantėms priklausančių statinių, tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kokie statiniai stovi valstybinėje žemėje, todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

32. Dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06- 01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

33. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais dėl ginčo esmės, todėl sprendžia, jog ieškovių apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 2 d. sprendimą nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovių N. M. G. ir D. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.