- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-28
- Bylos Nr.
- eAS-839-492/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02827-2017-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- N. M. G., D. G.
- Atsakovas
- Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų N. M. G., D. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. M. G., D. G. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl nurodymų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjos N. M. G. ir D. G. su 2017 m. rugpjūčio 18 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamos panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, Atsakovas) priimtus nurodymus: 2017 m. liepos 13 d. Privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)-PN-1124; 2017 m. liepos 14 d. Privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)-PN-1131; 2017 m. liepos 14 d. Privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)-PN-1130.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi pareiškėjų N. M. G., D. G. skundą atsisakė priimti.
Teismas nurodė, kad nors ginčijami administraciniai aktai priimti viešojo administravimo subjekto, tačiau šiuo atveju keliamo ginčo išsprendimas iš esmės yra susijęs su pareiškėjų nuosavybės teisių ribojimu (nurodymas nugriauti joms nuosavybės teise valdomus statinius, esančius valstybinėje žemėje), t. y. su civiliniais teisiniais santykiais. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos į teismą kreipėsi dėl savo, kaip statinių savininkių nuosavybės teisių ribojimo, todėl aptartų teisės nuostatų, reglamentuojančių turto savininko teises, apimtyje darytina išvada, kad pareiškėjų keliamas ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio, todėl jis turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22, 25 straipsniai). Nustačius, kad pareiškėjų keliamas ginčas susijęs su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatų įgyvendinimu, tokio pobūdžio ginčas negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
III.
Pareiškėjos N. M. G. ir D. G. 2017 m. rugsėjo 6 d. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartį bei perduoti 2017 m. rugpjūčio 18 d. skundo priėmimo klausimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjos nurodo, kad skundo esmė ir kilusio ginčo dalykas yra individualių administracinių teisės aktų, priimtų Atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto pareiškėjų atžvilgiu, teisėtumo ištyrimas ir panaikinimas, o ne nuosavybės teisių gynimas. Pažymi, kad teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjų skundą, nutartyje cituoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.103 straipsnį ir 2 jo dalį, nurodydamas, kad pareiškėjos dėl kilusio ginčo išsprendimo turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą šio straipsnio pagrindu. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, iš esmės padarė išvadą (kuri savo esme, be kita ko, gali būti teismo padaroma tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir ištyrus byloje esančius įrodymus bei šalių paaiškinimus, o ne skundo priėmimo stadijoje), t. y. kad pareiškėjų nuosavybės teise valdomi statiniai yra pastatyti savavališkai, nors skunde buvo aiškiai nurodyta, kad ginčo faktinė situacija yra visiškai kitokia, o būtent šią aplinkybę pareiškėjos neigia ir įrodinėja savo skundu.
Pareiškėjų įsitikinimu, klaidinga yra ir pati pirmosios instancijos teismo išvada, kad šio ginčo pobūdis yra civilinės, o ne administracinės kilmės. Ginčas yra kilęs dėl Atsakovo – viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinius teisės aktuose nustatytus įgaliojimus savo diskrecijos ribose, priimtų individualių administracinių teisės aktų – privalomų, neigiamas teisines pasekmes pareiškėjoms sukeliančių skundžiamų aktų teisėtumo. Pareiškėjų teises ir interesus, skirtingai, nei nurodė teismas nutartyje, pažeidžia ne trečiųjų asmenų neteisėti veiksmai, o atitinkamus įgaliojimus turinčio ir vykdančio viešojo administravimo subjekto teisėti (kol jų teisėtumas nėra paneigtas teismo, įstatymų nustatyta tvarka) veiksmai, kurių teisėtumą pareiškėjos gali paneigti tik paduodamos skundą ABTĮ nustatyta tvarka.
Atskirajame skunde akcentuojama, kad pačiuose skundžiamuose aktuose yra aiškiai nurodyta, jog privalomas nurodymas gali būti skundžiamas teismui ABTĮ nustatyta tvarka. Taip pat pareiškėjos atkreipia dėmesį, jog ginčus dėl Inspekcijos ir jos padalinių Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies pagrindu priimtų privalomųjų nurodymų pašalinti pažeidimus (analogiškai, kaip ir šioje byloje), jau yra nagrinėję ne tik pirmosios instancijos teismai, tačiau ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas keliamas dėl Inspekcijos privalomųjų nurodymų pašalinti pažeidimus t. y. nugriauti ūkio pastatą, metalinę tvorą bei krepšinio aikštelę, esančius valstybinėje žemėje ir sutvarkyti teritoriją, išvežti statybines atliekas.
Pareiškėjų teigimu, skundžiami aktai yra priimti viešojo administravimo subjekto, jam įgyvendinant administracinius teisės aktuose nustatytus įgaliojimus, kurių vykdymas laikytinas viešojo administravimo veikla, aktuose suformuluoti privalomo pobūdžio nurodymai, adresuoti konkrečiam subjektui, todėl, pareiškėjų manymu, skundas pagrįstai teikiamas administraciniam teismui.
Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Kita vertus, Konstitucija asmeniui suteikia ne tik teises, kaip jau minėtą teisę į teisminę gynybą, bet nustato ir pareigas. Konstitucijos 28 straipsnis numato, kad asmuo įgyvendindamas savo teises privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Taigi, asmenys, kreipdamiesi teisminės gynybos, taip pat turi laikytis vienos iš teisės kreiptis į teismą prielaidų, šiuo atveju numatančios, kad inicijuojamas ginčas būtų priskirtinas atitinkamo teismo kompetencijai.
Iš aktualaus teisinio reguliavimo matyti, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Šiame kontekste viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1 d.). Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalis inter alia numato, jog teismams nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių.
Rūšinį teismingumą, be kita ko, gali nustatyti specialieji įstatymai. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597; TAR, 2016-07-13, Nr. 2016-20300)) numatyta, jog nustačius, kad statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, kiti šio įstatymo 27 straipsnio 24 dalyje nurodyti viešojo administravimo subjektai ar kiti asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, kreipiasi į: 1) bendrosios kompetencijos teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta; 2) administracinį teismą, kai statyba dar nėra pradėta ir teisme ginčijamas tik statybą leidžiantis dokumentas.
Pažymėtina, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis; kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (ABTĮ 22 str. 2 d.), o kai vis dėlto kyla abejonių, ar byla teisminga bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui, bylos rūšinio teismingumo klausimus rašytinio proceso tvarka išsprendžia speciali teisėjų kolegija, kurią sudaro Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų pirmininkų paskirtą teisėją (ABTĮ 22 str. 3 d.).
Būtent nagrinėjamam ginčui panašiais atvejais, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, Specialioji teisėjų kolegija yra ne kartą nurodžiusi, jog reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius yra susijęs su statinio savininko nuosavybės teisių ribojimu, t. y. civiliniais teisiniais santykiais (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 15 d. nutartį Nr. T-2/2016; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-765-492/2017). Matyti, kad ir šiuo atveju skundžiami privalomieji nurodymai įpareigoja nugriauti statinius. Taigi klausimas yra kilęs dėl statybos padarinių, kaip nuosavybės teisės objektų ir jų tolimesnio disponavimo ribojimo, t. y. galimybės naudotis panaikinimu, bet ne pačios statybos procedūros. Todėl byloje vyraujant civiliam teisiniam santykiui, konstatuotina, jog keliamas ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio.
Iš atskirojo skundo turinio matyti, kad pareiškėjos iš esmės nepritaria administracinių teismų suformuotai praktikai, pagal kurią administraciniam teismui gali būti skundžiami ne visi viešojo administravimo subjekto priimti aktai ar veiksmai. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. spalio 24 d. nutarimą bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pabrėžęs, kad iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta tokių individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo aptartos Specialiosios teisėjų kolegijos, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei taikė procesinės teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos analogiškose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį atsisakyti priimti pareiškėjų skundą, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Dėl šios priežasties pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjų N. M. G., D. G. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.