- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-03-30
- Bylos Nr.
- e2A-174-302/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01397-2021-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė (pirm.), Danguolė Martinavičienė, Aldona Tilindienė
- Atsakovas
- S. Z.
- Ieškovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.18Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. Z. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 25 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėse bylose pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinius atsakovui S. Z. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Bendida“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo S. Z. 36 387,91 Eur žalos atlyginimą, kurį sudaro bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Bendida“ paskirta 10 051,89 Eur bauda ir 26 336,02 Eur delspinigiai, bankrutavusiai UAB „Bendida“. Taip pat ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo S. Z. 100 518,90 Eur žalos atlyginimą, kurį sudaro bankrutavusios UAB „Bendida“ nesumokėtas į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM), bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą PVM sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovė pažymėjo, kad ji yra bendrovės kreditorė, kurios patvirtintas finansinis reikalavimas bankroto byloje sudaro – 597 229,99 Eur. Ieškovės vertinimu, buvęs bendrovės vadovas atsakovas S. Z. netinkamai atlikdamas bendrovės vadovo pareigas padarė žalą bendrovei, tuo pačiu ir bendrovės kreditoriams.
4. Atsakovas S. Z. buvo bendrovės vadovas nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2018 m. gegužės 21 d. ir šiuo laikotarpiu buvo atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, turėjo užtikrinti, kad jo vadovaujama bendrovė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Patikrinimo metu nustatyta ir Patikrinimo akte konstatuota, kad bendrovė nepagrįstai pritaikė 0 procentų PVM tarifą pagal PVM sąskaitas faktūras įformintam dyzelinio kuro tiekimui Kipro įmonei Geli Petroleum Ltd už 3 179 451,75 Eur, kadangi bendrovė nepateikė pakankamų įrodymų, kad prekės buvo patiektos būtent PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems pirkėjams, kurie neįgijo teisės disponuoti prekėmis kaip savo. Be to, bendrovė nepateikė įrodymų, kad verslo sandoriuose elgėsi sąžiningai ir ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, jog įsitikintų dėl nedalyvavimo PVM sukčiavime. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1347-575/2018 padarė išvadą, kad bendrovė turėjo žinoti, jog sudarydama sandorius su Geli Petroleum Ltd, ji dalyvavo sukčiavime, jos vykdyti tiekimai Kipro įmonei Geli Petroleum negali būti apmokestinti 0 procentų PVM tarifu. Atsakovo S. Z. vadovavimo laikotarpiu bendrovė nedeklaravo 100 518,90 Eur mokėtino PVM. Be to, už nurodytų laikotarpių prievoles apskaičiuota 26 336,02 Eur delspinigių. Sprendimu Nr. 337 bendrovei skirta 10 procentų bauda. S. Z. atsakingas už 10 051,89 Eur baudą, apskaičiuotą proporcingai atsakovo vadovavimo laikotarpiu apskaičiuotam PVM. Atsakovui S. Z., kaip bendrovės vadovui, tinkamai vykdžius nustatytas pareigas ir teisingai apskaičiavus bei sumokėjus PVM, valstybės biudžetui nebūtų padaryta žala, be to, bendrovei nebūtų skirta bauda ir priskaičiuoti delspinigiai, taigi egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir padarytos žalos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė bendraieškiui bankrutavusiai UAB „Bendida“ iš atsakovo 36 387,91 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gruodžio 6 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas valstybei.
6. Teismas sprendė, kad atsakovui turėjo būti žinoma, jog jo vadovaujama bendrovė dalyvauja sukčiaujant dėl pridėtinės vertės mokesčio ir bendrovės vykdyti kuro tiekimai Kipro įmonei Geli Petroleum negali būti apmokestinti 0 procentų PVM tarifu, todėl konstatuota, kad atsakovas S. Z. pažeidė fiduciarines pareigas veikti sąžiningai ir protingai, imperatyvias mokestinių įstatymų nuostatas, o jo veiksmai yra neteisėti ir sudaro pagrindą civilinei atsakomybei kilti.
7. Teismas pažymėjo, kad atsakovas S. Z. atsakingas už 10 051,89 Eur baudą, apskaičiuotą proporcingai atsakovo vadovavimo laikotarpiu priskaičiuotam PVM.
8. Teismas konstatavo, kad bendrovei nebūtų buvę apskaičiuoti PVM delspinigiai ir paskirta bauda, jei atsakovas S. Z. būtų užtikrinęs, jog bendrovė laiku ir teisingai deklaruotų bei sumokėtų PVM.
9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 26 336,02 Eur delspinigiai ir 10 051,89 Eur bauda yra žala bendrovei, už kurios padarymą atsakingas buvęs bendrovės vadovas atsakovas S. Z., kadangi jam, kaip bendrovės vadovui, tinkamai vykdžius nustatytas pareigas ir teisingai apskaičiavus bei sumokėjus PVM, bendrovei nebūtų skirta bauda ir priskaičiuoti delspinigiai. Teismas sprendė, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir bendrovei padarytos žalos.
10. Teismas pažymėjo, kad pelną bendrovė galėjo gauti iš sudarytų sandorių, o žalą patyrė dėl netinkamai vykdytų mokestinių prievolių, todėl gauta nauda (pelnas) negali būti įskaityta į žalos atlyginimą.
11. Teismo sprendime akcentuota, kad ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1347-575/2018 priėmimo, kuria buvo baigtas mokestinis ginčas ir tapo aiškus atsakovo bendrovei padarytos žalos (baudos ir delspinigių) dydis, todėl ieškinio senaties terminas nėra suėjęs.
12. Panevėžio apygardos teismas 2022 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovo 100 518,90 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gruodžio 7 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas valstybei, atmetė prašymą pripažinti dalį bylos medžiagos nevieša.
13. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 100 518,90 Eur nesumokėtas PVM yra žala bendrovės kreditorei ieškovei, už kurios padarymą atsakingas buvęs bendrovės vadovas atsakovas S. Z., kadangi jam, kaip bendrovės vadovui, tinkamai vykdžius nustatytas pareigas ir teisingai apskaičiavus bei sumokėjus PVM, ieškovė nebūtų patyrusi žalos, todėl ieškovė turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį. PVM mokesčio nepriemoka vertinta kaip kreditorės patirta žala, kuri atsirado dėl vadovo neteisėtų veiksmų.
14. Teismo sprendime konstatuota, kad atsakovui turėjo būti žinoma, jog jo vadovaujama bendrovė dalyvauja sukčiaujant dėl pridėtinės vertės mokesčio ir bendrovės vykdyti kuro tiekimai Kipro įmonei Geli Petroleum negali būti apmokestinti 0 procentų PVM tarifu, todėl atsakovas pažeidė pareigas veikti sąžiningai ir protingai, imperatyvias mokestinių įstatymų nuostatas, o jo veiksmai lėmė PVM nepriemokos susidarymą ir yra neteisėti.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
15. Atsakovas S. Z. apeliaciniuose skunduose prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 25 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismas 2022 m. lapkričio 30 d. sprendimą; kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
15.1. Mokestinio ginčo išvada, kad juridinis asmuo nebuvo pakankamai rūpestingas ir neatitiko padidinto rūpestingumo standarto, negali būti naudojama įrodinėjant bendrovės vadovo civilinės atsakomybės sąlygas. Nenustačius atsakovui S. Z. priskirtinų neteisėtų veiksmų, jų atsiradimo laiko, neįmanoma patikrinti, koks S. Z. veiksmų ryšys su PVM nepriemokos susidarymu, mokestinės baudos ir delspinigių skyrimu.
15.2. Mokestinių delspinigių suma, apskaičiuota už mokestinio ginčo laikotarpį, nėra susijusi su atsakovo neteisėtais veiksmais apskritai, kadangi tai nėra sankcija ir mokestiniai delspinigiai skaičiuojami tik kaip kompensacinė priemonė, todėl jie negali būti laikomi žala, kadangi nekyla iš neteisėtų veiksmų.
Žemesnės instancijos teismas
15.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįskaitė bendrovės uždirbto pelno iš tiekimų Geli Petroleum į prašomą priteisti iš atsakovo bendrovei padarytą žalos sumą.
15.4. Pirmosios instancijos teismai nepagrįstai neišreikalavo iš Vilniaus teritorinės muitinės Kipro mokesčių administratoriaus išvados, kadangi Kipro mokesčių mokėtojas Geli Petroleum LTD tinkamai vykdė visas mokestines prievoles Kipre.
15.5. Mokestinės baudos suma, apskaičiuota dėl sandorių su Geli Petroleum Ltd, ieškovei tapo žinoma ne nuo 2018 m. gruodžio 5 d., o nuo ieškovės 2015 m. gegužės 27 d. Sprendimo Nr. 337 priėmimo momento, t. y. nuo tada, kai ieškovė paskyrė mokestinę baudą bendrovei, todėl senaties terminas reikalavimui dėl baudos priteisimo prasidėjo 2015 m. gegužės 27 d. ir baigėsi 2018 m. gegužės 27 d. Be to, galutinė delspinigių suma, kuri galėtų būti vertinama kaip bendrovės patirta žala, paaiškėjo nuo ieškovės 2015 m. gegužės 27 d. Sprendimo Nr. 337 priėmimo momento, todėl ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl delspinigių priteisimo prasidėjo 2015 m. gegužės 27 d. ir baigėsi 2018 m. gegužės 27 d.
15.6. Ginčas turi būti nagrinėjamas pagal taisykles, kad PVM prievolės gali būti perkeliamos kitam asmeniui, todėl būtina kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, siekiant išsiaiškinti, ar 2006 m. lapkričio 28 d. Europos Tarybos direktyva 2006/112/EB leidžia perkelti PVM prievolę fiziniam asmeniui bei ar delspinigių ir baudos perkėlimas fiziniam asmeniui atitinka proporcingumo principą.
15.7. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu atsisakė dalies ieškinio reikalavimų dėl delspinigių priteisimo, todėl teismas nepagrįstai priteisė ieškovei visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
16. Bendraieškis (trečiasis asmuo) bankrutavusi UAB „Bendida“ atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepimai į apeliacinius skundus grindžiami tokiais argumentais:
Atsiliepimas
16.1. Bankrutuojančios bendrovės kreditorė turi teisę pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui, jei šis subjektas padarė tiesioginę žalą kreditoriui. Bendrovės nesumokėtas pridėtinės vertės mokestis yra tiesiogiai kreditorei padaryta žala.
16.2. Bendrovės vadovo veiksmais padarytą bankrutavusios bendrovės žalą sudaro nesumokėtas pridėtinės vertės mokestis ir mokesčių administratoriaus dėl minėto mokesčio nesumokėjimo laiku apskaičiuoti delspinigiai ir paskirta bauda.
16.3. Tai, kad atsakovas nesutiko su priimtais sprendimais, neatleidžia atsakovo nuo pareigos sumokėti delspinigius, atsiradusius dėl laiku neįvykdytos prievolės.
16.4. Atsakovas, kaip bendrovės vadovas, vykdė kasdieninę bendrovės veiklą, įskaitant ir sandorius su Geli Petroleum, todėl turėjo pareigą patikrinti sandorių sudarymo aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
16.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad naudą bendrovė galėjo gauti iš sudarytų sandorių, o žalą patyrė dėl netinkamai vykdytų mokestinių prievolių, todėl nauda negali būti įskaityta į žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
17. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepimai į apeliacinius skundus grindžiami tokiais argumentais:
17.1. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų padidėję bendrovės įsipareigojimai turi būti laikomi žala bendrovei, kaip šios bendrovės patirti nuostoliai, kurių bendrovė nebūtų patyrusi, jei atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų. Atsakovui užtikrinus, kad mokesčiai būtų laiku ir teisingai deklaruoti, jie būtų buvę sumokėti, o bendrovei nebūtų apskaičiuoti delspinigiai ir paskirta bauda.
17.2. Atsakovas yra atsakingas už bendrovės veiksmus, todėl nustatyti bendrovės neteisėti veiksmai, atlikti atsakovo vadovavimo laikotarpiu, laikomi ir atsakovo neteisėtais veiksmais. Atsakovas, kaip bendrovės vadovas, atsakingas už tinkamą ir teisingą pridėtinės vertės mokesčio deklaravimą ir sumokėjimą.
17.3. Atsakovo pateikti skaičiavimai nepagrindžia aplinkybės dėl bendrovės gauto pelno iš sandorių. Be to, neteisėtais veiksmais, t. y. vengiant mokestinių prievolių, bendrovės gauto pelno atskaitymas iš žalos bendrovei ir jos kreditoriams, neatitiktų sąžiningumo ir teisingumo kriterijų.
17.4. Ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1347-575/2018 priėmimo, kuria buvo baigtas mokestinis ginčas ir tapo aiškus atsakovo bendrovei padarytos žalos (baudos ir delspinigių) dydis, todėl ieškinio senaties terminas nėra suėjęs.
17.5. Prašymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priėmimo negali būti nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, kadangi toks reikalavimas nebuvo pareikštas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimų negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimų negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimų negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.
Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių
19. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovas S. Z. ėjo UAB „Bendida“ vadovo pareigas nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2018 m. gegužės 21 d.
20. Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atliko bankrutuojančios UAB „Bendida“ pridėtinės vertės mokesčio 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. birželio 30 d. apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir surašė 2015 m. vasario 12 d. patikrinimo aktą Nr. (21.31-28)-FR0680-90, kuriuo apskaičiuota 2 318 699,78 Eur į biudžetą mokėtina pridėtinės vertės mokesčio suma. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. S-139(7-137/2015) patvirtino Sprendimo Nr. 337 dalį, kuria patvirtintas Patikrinimo akte apskaičiuotas 667 684,87 Eur PVM ir su juos susijusias sumas, panaikino Sprendimo Nr. 337 dalį, kuria patvirtintas Patikrinimo akte apskaičiuotas 1 651 014,92 Eur PVM ir su juo susijusias sumas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-794-142/2017 atmetė bendrovės skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1347-575/2018 atmetė bendrovės apeliacinį skundą. Valstybinė mokesčių inspekcija 2019 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. (7.45.-4.7) K10-36 atleido bendrovę nuo 160 981,91 Eur delspinigių mokėjimo.
21. Kauno apygardos teismas 2020 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1334-587/2020 iškėlė UAB „Bendida“ bankroto bylą.
22. Ieškovė žalos faktą bei dydį įrodinėja tuo, kad atsakovo S. Z. vadovavimo laikotarpiu bendrovė nedeklaravo 100 518,90 Eur mokėtino PVM (mokestiniai laikotarpiai 2013 m. gruodžio 1 d. – 2013 m. vasario 28 d. ir 2013 m. kovo 1 d. – 2013 m. kovo 31 d.), taip pat už nurodytų laikotarpių prievoles apskaičiuota 26 336,02 Eur delspinigių bei Sprendimu Nr. 337 bendrovei skirta bauda, už kurios 10 051,89 Eur dalį yra atsakingas atsakovas S. Z.
Dėl apeliacinių skundų argumentų
23. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad mokestinio ginčo išvada, jog juridinis asmuo nebuvo pakankamai rūpestingas ir neatitiko padidinto rūpestingumo standarto, negali būti naudojama įrodinėjant bendrovės vadovo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, neįmanoma patikrinti, koks S. Z. veiksmų ryšys su PVM nepriemokos susidarymu, mokestinės baudos ir delspinigių skyrimu. Be to, apelianto nuomone, mokestiniai delspinigiai skaičiuojami tik kaip kompensacinė priemonė, todėl jie negali būti laikomi žala, kadangi nekyla iš neteisėtų atsakovo veiksmų. Taigi, apeliantas kvestionuoja įmonės vadovo pareigą atlyginti bendrovės patirtą žalą, kurią sudaro neįvykdyta mokestinė prievolė valstybės biudžetui ir jos pagrindu apskaičiuoti delspinigiai bei paskirta bauda.
24. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 7 dalis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar juridinio asmens steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais.
25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad įmonės administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vadovo rūpestingumo pareiga, visų pirma, nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyviųjų teisės normų, be to, vadovas privalo prižiūrėti, kad ir įmonės veikla būtų teisėta: vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai, daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015).
26. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015).
27. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas S. Z. ėjo UAB „Bendida“ vadovo pareigas nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2018 m. gegužės 21 d. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atliko bankrutuojančios UAB „Bendida“ pridėtinės vertės mokesčio 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. birželio 30 d. apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą, kuriuo apskaičiuota 2 318 699,78 Eur į biudžetą mokėtina pridėtinės vertės mokesčio suma. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. S-139(7-137/2015) patvirtino Sprendimo Nr. 337 dalį, kuria patvirtintas Patikrinimo akte apskaičiuotas 667 684,87 Eur PVM ir su juo susijusios sumos, panaikino Sprendimo Nr. 337 dalį, kuria patvirtintas Patikrinimo akte apskaičiuotas 1 651 014,92 Eur PVM ir su juo susijusios sumos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-794-142/2017 atmetė bendrovės skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1347-575/2018 atmetė bendrovės apeliacinį skundą.
28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1347-575/2018 padarė išvadą, kad UAB „Bendida“ turėjo žinoti, jog sudarydama sandorius su Geli Petroleum Ltd, ji dalyvavo sukčiaujant PVM, jos vykdyti tiekimai Kipro įmonei Geli Petroleum Ltd negali būti apmokestinti 0 procento PVM tarifu, o UAB „Bendida“, siekdama pelno, ignoravo akivaizdžius mokestinio sukčiavimo požymius, veikė nesąžiningai ir iš esmės nesiėmė jokių priemonių, kad įsitikintų, jog tiekimo operacijos nelėmė sukčiavimo mokesčių srityje. Minėtoje nutartyje akcentuota, kad bendrovė, būdama savo srities veiklos profesionalė, turėjo žinoti, kad Kipro įmonė Geli Petroleum Ltd sukčiauja mokesčių srityje, ir nesiėmė priemonių, jog būtų išvengta sukčiavimo, todėl UAB „Bendida“ praranda teisę į neapmokestinimą PVM.
29. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1347-575/2018 nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad atsakovui turėjo būti žinoma, jog jo vadovaujama bendrovė dalyvauja sukčiaujant PVM ir bendrovės vykdyti tiekimai Kipro įmonei Geli Petroleum Ltd negali būti apmokestinti 0 procento PVM tarifu. Pažymėtina, kad juridinio asmens vadovas yra atsakingas už tinkamą įmonės veiklos organizavimą, teisės aktuose nustatytų įpareigojimų vykdymą, jis privalo imtis visų įmanomų priemonių tam, kad jo vadovaujama įmonė veiktų teisėtai ir nepažeistų įstatymų. Šie reikalavimai juridinio asmens vadovui kyla iš įstatymo, todėl sutiktina su apskųstuose sprendimuose padaryta išvada, jog S. Z. pažeidė CK 2.87 straipsnyje nustatytas fiduciarines pareigas veikti sąžiningai ir protingai ir tokiu būdu sukėlė žalą. Taigi, atsakovas, kaip vadovas, neužtikrino, kad bendrovė laiku ir tinkamai deklaruotų PVM mokestį, nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus sudarant bendrovės vardu sandorius, o tai pagrindžia, jog tokie atsakovo veiksmai (neveikimas) sukėlė žalą, susijusią su mokestinių prievolių vykdymu, valstybės biudžetui ir bendrovei. Atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiu teismo procesiniu 2018 m. gruodžio 5 d. sprendimu konstatuota, jog UAB „Bendida“, siekdama pelno, ignoravo akivaizdžius mokestinio sukčiavimo požymius, veikė nesąžiningai, turėjo žinoti, kad Kipro įmonė Geli Petroleum Ltd sukčiauja mokesčių srityje, tačiau nesiėmė priemonių siekiant išvengti sukčiavimo, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismai nepagrįstai neišreikalavo iš Vilniaus teritorinės muitinės Kipro mokesčių administratoriaus išvados, kadangi minėta išvada negali paneigti nustatytų neteisėtų veiksmų, susijusių su netinkamu UAB „Bendida“ mokestinių prievolių vykdymu.
30. Kita vertus, tiek kasacinio teismo, tiek Lietuvos apeliacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pareiga vykdyti mokestinę prievolę (pareiga mokėti mokestį) savo esme reiškia pareigą įvykdyti prievolę natūra, o ne atlyginti žalą, todėl ji negali būti sutapatinama su civiline atsakomybe. Civilinėse bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl bendrovės vadovų civilinės atsakomybės pagal neįvykdytą bendrovės mokestinę prievolę, iš juridinio asmens vadovų paprastai priteisiamą žalą sudaro juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą priskaičiuoti delspinigiai ir paskirtos baudos už mokesčių sumokėjimą ne laiku, o nesumokėtų mokesčių suma lieka juridinio asmens prievole. Tokia teismų praktika pagrįsta tuo, kad mokestinis reikalavimas juridiniam asmeniui kyla įstatymo, o ne civilinės atsakomybės pagrindu, be to, bendrovės mokestinės prievolės atsiranda ne kaip neteisėtų veiksmų rezultatas, o jos kyla mokesčių įstatymų nustatytais pagrindais ir yra būtinosios veiklos išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013, 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. civilinėje byloje Nr. e2A-561-330/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 2 d. civilinėje byloje Nr. e2A-43-790/2020).
31. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtą teismų išaiškinimą, konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovui, kaip bendrovės vadovui, kyla civilinė atsakomybė atlyginti žalą, kurią sudaro bendrovės į valstybės biudžetą nesumokėtas 100 518,90 Eur pridėtinės vertės mokestis, kadangi, kaip nurodyta šios nutarties 36 punkte, ši nesumokėto mokesčio suma yra juridinio asmens prievolė, kylanti pagal įstatymą, o ne civilinės atsakomybės pagrindu, t. y. bendrovės mokestinė prievolė sumokėti 100 518,90 Eur pridėtinės vertės mokestį atsirado ne kaip atsakovo neteisėtų veiksmų rezultatas. Darytina išvada, kad Panevėžio apygardos teismas 2022 m. lapkričio 30 d. sprendime netinkamai įvertino nagrinėjamam ginčui aktualias aplinkybes ir į bylą pateiktus įrodymus, o tai lėmė neteisėto bei nepagrįsto sprendimo priėmimą.
32. Kita vertus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su apskųstame Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 25 d. sprendime padaryta išvada, jog atsakovas turi pareigą atlyginti žalą, kurią sudaro priskaičiuoti 26 336,02 Eur delspinigiai ir paskirta 10 051,89 Eur bauda už laiku nesumokėtą pridėtinės vertės mokestį į valstybės biudžetą, kadangi jis, kaip UAB „Bendida“ vadovas, neužtikrino, kad bendrovė laiku ir tinkamai deklaruotų bei sumokėtų pridėtinės vertės mokestį į valstybės biudžetą. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad UAB „Bendida“ iš sandorių su Kipro įmone Geli Petroleum Ltd gavo pelno, nepaneigia nustatyto fakto, jog bendrovė laiku neįvykdė mokestinės prievolės valstybės biudžetui.
33. Apelianto teigimu, delspinigių ir baudos suma ieškovei tapo žinoma nuo 2015 m. gegužės 27 d. Sprendimo Nr. 337 priėmimo momento, t. y. nuo tada, kai ieškovė paskyrė mokestinę baudą bendrovei ir apskaičiavo delspinigius, todėl trejų metų senaties terminas prasidėjo 2015 m. gegužės 27 d. ir baigėsi 2018 m. gegužės 27 d. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu.
34. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).
35. Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė taikyti ieškinio senatį, nurodęs, kad ieškovės prašomi priteisti delspinigiai apskaičiuoti ir bauda paskirta Sprendimu Nr. 337, priimtu 2015 m. gegužės 27 d., o ieškinys teismui pateiktas 2018 m. birželio 28 d., t. y. praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti.
36. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
37. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-219/2017 24 punktą).
38. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties termino pradžią pagrįstai siejo su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1347-575/2018 priėmimu, kadangi šiuo teismo procesiniu sprendimu buvo galutinai išnagrinėtas mokestinis ginčas dėl bendrovės prievolės (baudos ir delspinigių) valstybei pagrįstumo ir dydžio. Ieškovė nagrinėjamoje byloje ieškinį pareiškė 2021 m. gruodžio 3 d. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ieškinys šioje byloje pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).
Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo
39. Apeliantas S. Z. apeliaciniuose skunduose prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Apeliantas teigia, kad būtina gauti išaiškinimą dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Europos Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos nuostatų, numatančių galimybę perkelti pridėtinės vertės mokesčio prievolę kitam asmeniui, turinio.
40. Pagal CPK 3 straipsnio 5 dalį teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.
41. Pažymėtina, kad šalies pateiktas prašymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas. Tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės taikymas yra akivaizdus ir dėl jo nekyla jokių pagrįstų abejonių, teismas neturi kreiptis dėl prejudicinio sprendimo. Kilus neaiškumų dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo, tik teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismui, privalo kreiptis dėl teisės išaiškinimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimas byloje Joao Filipe Ferreira da Silva e Brito ir kt. prieš Estado portugus, C-160/14, ECLI:EU:C:2015:565).
42. Nagrinėjamoje byloje apeliantas kelia klausimą dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Europos Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 205 ir 273 straipsnių, numatančių galimybę perkelti pridėtinės vertės mokesčio prievolę kitam asmeniui nei mokesčio mokėtojas, išaiškinimo.
43. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad apeliacinio proceso metu nustatyta, jog atsakovui, kaip bendrovės vadovui, netaikytina civilinė atsakomybė atlyginti žalą, kurią sudaro bendrovės į valstybės biudžetą nesumokėtas pridėtinės vertės mokestis, kadangi pareiga vykdyti mokestinę prievolę (mokėti mokestį) yra juridinio asmens prievolė, kylanti pagal įstatymą, sprendžia, kad apelianto prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, siekiant gauti išaiškinimą dėl teisės normų, numatančių galimybę perkelti pridėtinės vertės mokesčio prievolę kitam asmeniui nei mokesčio mokėtojas, išaiškinimo neteko teisinės reikšmės, todėl netenkinamas.
Dėl bylos procesinės baigties
44. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas atsakovo apeliacinį skundą tenkinti, Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kita vertus, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo pareiga atlyginti žalą, kurią sudaro priskaičiuoti 26 336,02 Eur delspinigiai ir paskirta 10 051,89 Eur bauda už laiku nesumokėtą pridėtinės vertės mokestį į valstybės biudžetą, tinkamai ją kvalifikavo, todėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme
45. CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jei apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šiuo atveju panaikinus Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir ieškinį atmetus, tarp šalių perskirstomos ir pirmosios instancijos teismo šioje bylos dalyje priteistos bylinėjimosi išlaidos.
46. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
47. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo ieškinys atmetamas, už ieškinį mokėtinas 1 729 Eur žyminis mokestis iš atsakovo nepriteisiamas.
48. Atsakovo S. Z. pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 6 087,50 Eur (už atsiliepimo į ieškinį, tripliko, prašymų rengimą, atstovavimą teismo posėdžiuose).
49. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija, įvertinusi teiktų procesinių dokumentų kiekį, jų apimtį ir turinį, sprendžia, jog atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, todėl 6 087,50 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, priteistinos iš ieškovės.
50. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, todėl šioje bylos dalyje bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos. Pažymėtina, kad priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovo priteisė 771 Eur žyminį mokestį, mokėtiną proporcingai už priteistą sumą, į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalys).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
51. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo atsakovo apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 25 d. sprendimo atmetamas, bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme atsakovui priteisiamos tik už apeliacinio skundo dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 30 d. sprendimo rengimą (CPK 93, 98 straipsniai).
52. Apeliantas S. Z. už apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 30 d. sprendimo sumokėjo 1 729 Eur žyminį mokestį, o kaip matyti iš pateiktos PVM sąskaitos faktūros kitos patirtos 3 191 Eur bylinėjimosi išlaidos yra susijusios su apeliacinio skundo, kuris atmetamas, rengimu, todėl atsakovui priteisiama iš ieškovės 1 729 Eur sumokėtas žyminis mokestis.
53. Taigi, atsakovui priteisiama iš ieškovės 7 816,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
54. Ieškovė ir trečiasis asmuo nepateikė įrodymų apie patirtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Panevėžio apygardos teismo 2022 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, 7 816,50 Eur (septynis tūkstančius aštuonis šimtus šešiolika eurų ir 50 centų) bylinėjimosi išlaidų atsakovui S. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini).