Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“ ir atsakovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2479-656/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“ ieškinį atsakovui „Danske Bank A/S“, veikiančiam per „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialą, dėl delspinigių sumažinimo, trečiasis asmuo I. R.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, apeliaciniame skunde (b. l. 101–104) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo dalį dėl netesybų sumažinimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – delspinigius, išieškomus antstolio V. M. vykdomojoje byloje Nr. 0240/12/04879, sumažinti nuo 460 296,11 Eur iki 109 841,60 Eur, iš atsakovo valstybės naudai priteisti 4 266,12 Eur žyminio mokesčio. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas netinkamai nustatė laikotarpį, už kurį skaičiuotina netesybų suma. Pagal tuo metu galiojusio CPK 588 straipsnio redakciją buvo nustatyti du būtini etapai kreipiantis dėl priverstinio skolos išieškojimo, kai daiktas įkeistas pagal hipotekos taisykles. Pirmasis etapas prasidėjo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi, kuria, be kita ko, nuspręsta areštuoti ieškovei priklausantį turtą, antrasis etapas prasidėjo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartimi, kuria, be kita ko, nuspręsta išieškoti iš ieškovės atsakovo naudai skolą. Taigi atsakovas 2011 m. lapkričio 3 d. pradėjo realizuoti savo teisę priverstinai išieškoti skolą, įskaitant ir netesybas, ir šios teisės realizavimą baigė 2012 m. kovo 15 d. Nustatant laikotarpį, už kurį skaičiuotinos netesybos, atsižvelgtina ir į tai, kad šis laikotarpis užsitęsė dėl nesąžiningų trečiojo asmens I. R. veiksmų – ji, kaip atsakovo naudai įkeistų patalpų savininkė, skundė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartį, tačiau teismui nustačius terminą pašalinti atskirojo skundo trūkumus, jų neištaisė, ir atskirasis skundas buvo laikytas nepaduotu. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, netesybos skaičiuotinos už paskutinius šešis mėnesius iki Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutarties priėmimo, pridedant laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 3 d. iki 2012 m. kovo 15 d., tokiu būdu delspinigiai skaičiuotini iš viso už 316 dienų, o apskaičiuotų netesybų suma yra 109 841,60 Eur (434 504,51 Eur x 0,08 proc. x 316 d.).Teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, padarė skaičiavimo klaidą, nes priėmus skundžiamą sprendimą buvo patenkinti ne 89 procentai, o 86,26 procento ieškinio reikalavimų. Patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, būtų tenkinta 76,14 procento ieškinio reikalavimų, todėl iš atsakovo priteistina bylinėjimosi išlaidų dalis sudarytų dar mažiau – 4 266,12 Eur.Ieškovė UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“ apeliaciniame skunde (b. l. 108–111) prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą pakeisti, ieškinį tenkinant visiškai – delspinigius, išieškomus antstolio V. M. vykdomojoje byloje Nr. 0240/12/04879, sumažinti nuo 460 296,11 Eur iki 15 777,47 Eur; atidėti 1 239 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą už teikiamą apeliacinį skundą iki skundo išnagrinėjimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai nustatė, kad kredito sutartis buvo sudaryta tarp dviejų lygiaverčių verslo subjektų, nes ginčo kredito sutartis yra parengta atsakovo iniciatyva, o realios derybos dėl netesybų dydžio nevyko. Tokiu būdu teismas suabsoliutino sutarties laisvės principo reikšmę.Sprendžiant dėl atsakovo kaltės ieškovei tinkamai neįvykdžius prievolių pagal ginčo kredito sutartį kaip pagrindo mažinti netesybas, teismas nevertino trečiojo asmens I. R. atstovo paaiškinimų. Šios kredito sutarties įvykdymui buvo sudaryta ir refinansavimo sutartis, tačiau atsakovas ją vienašališkai nutraukė ir pradėjo priverstinio išieškojimo veiksmus. Dėl refinansavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu vyksta teisminis ginčas (Vilniaus miesto apylinkės teisme yra išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-1022-819/2015, sprendimas nėra įsiteisėjęs). Ta aplinkybė, kad ieškovės finansinės prievolės yra įvykdytos 33 procentais, leidžia teigti, kad kreditoriaus praradimai tokia apimtimi yra mažesni. Be to, atsakovas nepateikė įrodymų, kad dėl prievolės neįvykdymo jis patyrė ir patiria nuostolius.Atsiliepime į ieškovės UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“ apeliacinį skundą (b. l. 117–120) atsakovas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:Ieškovė yra verslo subjektas, kuris sutartis su verslo partneriais sudaro laisva valia. Ieškovės niekas nevertė sudaryti ginčo kredito sutarties. Visos kredito sutarties sąlygos buvo individualiai aptartos su ieškove. Todėl argumentai, kad ieškovė neturėjo galimybių derėtis dėl atskirų kredito sutarties sąlygų, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti įrodymais. Vadovaujantis kredito sutarties 47.3 punktu, ieškovė užtikrino, kad kredito sutarties sąlygos neprieštarauja ieškovės steigimo dokumentams, taigi ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams. Ieškovė visą kredito sutarties galiojimo laikotarpį neginčijo jos sąlygų ir nemėgino jų keisti ar atsisakyti dėl esminės šalių nelygybės (CK 6.227, 6.228 str.).Iš ieškovės ieškinio nematyti, kad ieškovė būtų siekusi įrodyti atsakovo kaltę dėl neįvykdytų prievolių, ieškinio netikslino. Refinansavimo sutartis atsakovo buvo sudaryta ne su ieškove, o su kitu subjektu – UAB „Senamiesčio svečių namai“, be to, teismo sprendimas dėl refinansavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu nėra įsiteisėjęs. Dėl to teismas pagrįstai nepasisakė dėl šio ieškovės argumento.Ieškovė nepagrįstai teigia, kad teismas klaidingai įvertino tą aplinkybę, jog ieškovė įvykdė 33 procentus iš kredito sutarties kylančių įsipareigojimų. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad kredito sutartimi suteikta kredito suma laikytina didele, kreditas suteiktas dvejų metų laikotarpiui, tačiau jis ir teismo sprendimo priėmimo dieną nėra grąžintas, ieškovė nėra grąžinusi daugiau kaip 66 procentus suteikto kredito sumos. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovas neįrodė, kad dėl prievolės neįvykdymo jis patyrė ir patiria nuostolius – laiku bankui negrąžinta kredito suma ir nesumokėtos palūkanos vertintinos kaip atsakovo patirti nuostoliai. Pagal kasacinio teismo praktiką atsakovas neprivalo tiksliai įrodyti jo patirtų nuostolių dydžio.Atsiliepime į apeliacinius skundus trečiasis asmuo I. R. prašo ieškovės UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“ skundą tenkinti, atsakovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, skundą atmesti; iš atsakovo priteisti I. R. apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:Trečiasis asmuo sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais. Civilinėje byloje dėl delspinigių priteisimo aplinkybės, susijusios su pagrindinės prievolės įvykdymu, įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį, todėl, kaip pagrįstai nurodo ieškovė skunde, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo jas vertinti. Atsakovas neginčijo įrodymų, susijusių su kredito sutarties vykdymu, nepateikė duomenų dėl patirtų nuostolių realumo, byloje elgėsi pasyviai.Atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nesirėmė argumentais dėl ieškinio senaties termino nutrūkimo. Todėl tokio pobūdžio argumentais apeliacinis skundas negali būti grindžiamas (CPK 306 str. 2 d.). Atsakovo pareiškimas dėl delspinigių išieškojimo pateiktas ne 2011 m. lapkričio 3 d., o 2012 m. vasario 13 d. Delspinigiai gali būti priteisiami tik už paskutinius šešis mėnesius iki ieškinio dėl delspinigių išieškojimo pareiškimo, todėl atmestini atsakovo argumentai, jog delspinigiai skaičiuotini ne tik už šešis mėnesius iki kreipimosi dėl jų išieškojimo, tačiau ir už laikotarpį nuo kreipimosi dėl delspinigių išieškojimo iki tos teisės realizavimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas.Byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo iš dalies sumažinti delspinigiai, priteisti įsiteisėjusia hipotekos teisėjo nutartimi, teisėtumo ir pagrįstumo.Ieškovės ir atsakovo apeliaciniai skundai atmestini.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-611/2017 panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą nagrinėjamoje byloje, ir perdavė Lietuvos apeliaciniam teismui bylą nagrinėti iš naujo. Kasacinis teismas konstatavo, jog įsiteisėjusi hipotekos teisėjo nutartis išieškoti skolą iš įkeisto turto neužkerta kelio skolininkui pareikšti savarankišką ieškinį teisme ginčo teisenos tvarka dėl hipotekos teisėjo nutartimi išieškotinos skolos apimties, tokia skolininko iškelta byla nelaikytina tapačia byla CPK 293 straipsnio 3 punkto prasme, todėl teismas neturėjo pagrindo bylą nutraukti (minėtos nutarties 22 p.). Kasacinio nagrinėjimo dalykas neapėmė apeliaciniuose skunduose keliamų klausimų dėl pagrindų mažinti netesybas (ne)buvimo, dėl to teisėjų kolegija šiais klausimais pasisako.

Dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino skaičiavimo netesybų reikalavimui

Atsakovas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, apeliaciniame skunde iš esmės nekvestionuoja aplinkybės, jog nagrinėjamu atveju delspinigiams už laiku negrąžintą kreditą turėtų būti taikomas CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas, tačiau mano, kad ieškinio senatis nutrūko jam kreipusis į hipotekos teisėją, dėl ko delspinigiai priteistini ne tik už šešis mėnesius iki kreipimosi į hipotekos teisėją dienos, bet ir už laikotarpį nuo kreipimosi į hipotekos teisėją dienos iki hipotekos teisėjo nutarties išieškoti skolą.Pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktą, ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo taikomas sutrumpintas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas; CK 1.127 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad reikalavimams priteisti delspinigius pareikšti nustatytas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo kiekvieną praleistą dieną (arba kitą sutartyje nustatytą laikotarpį) atskirai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2014).Pirmosios instancijos teismas vertino, jog šiuo atveju kreipimosi į teismą diena laikytina 2012 m. kovo 15 d., kuomet buvo priimta hipotekos teisėjo nutartis dėl išieškojimo iš įkeisto turto. Atsakovo vertinimu, atsižvelgiant į hipotekos procedūrų specifiką, savo pažeistą teisę jis pradėjo realizuoti dar 2011 m. lapkričio 3 d., kuomet hipotekos teisėjas nutarė areštuoti įkeistą turtą, o 2012 m. kovo 15 d. laikytina tik šios teisės realizavimo pabaigos momentu. Vadovaujantis CK 1.130 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka, todėl, anot atsakovo, delspinigiams taikytina šešių mėnesių ieškinio senatis laikytina nutraukta 2011 m. lapkričio 3 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ne visiškai tiksliai identifikavo kreipimosi į teismą momentą, juo nepagrįstai nurodydamas hipotekos teisėjo nutarties dėl išieškojimo iš įkeisto turto priėmimo dieną (2012 m. kovo 15 d.), nes atsakovo pakartotinis pareiškimas dėl išieškojimo iš įkeisto turto pateiktas 2012 m. vasario 13 d., ir būtent ši diena laikytina atsakovo kreipimosi į teismą dieną, t. y. momentu, kuomet laikytina nutrūkusi ieškinio senaties termino eiga. Tačiau nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad kreipimosi į teismą diena laikytina dar ankstesnė data, siejama su jo pirminiu pareiškimu dėl arešto taikymo įkeistam turtui, ar kad dėl šios aplinkybės ieškinio senaties terminas turėtų būti pratęsiamas laikotarpiu nuo pirminio kreditoriaus kreipimosi iki hipotekos teisėjo nutarties išieškoti skolą.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog kreipimasis į hipotekos skyrių su pirmuoju pareiškimu iš esmės yra tik prašymas areštuoti įkeistą turtą ir įspėti skolininką vykdyti prievoles, o išieškojimas teismine tvarka iš įkeisto turto šio pareiškimo pagrindu neprasideda. Galutinis kreditoriaus apsisprendimas pradėti išieškojimą išreiškiamas pakartotiniu kreipimusi, todėl būtent šio kreipimosi momentas yra reikšmingas palūkanoms pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skaičiuoti. Atsižvelgiant į hipotekos bylų ypatumus, palūkanų skaičiavimo laikotarpis, CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas nuo bylos iškėlimo teisme momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, hipotekos procedūros atveju reiškia laikotarpį nuo hipotekos kreditoriaus pakartotinio prašymo gavimo iki hipotekos teisėjo nutarties išieškoti skolą iš įkeisto turto įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003. Teismų praktika. 2003, 20). Nors minėti kasacinio teismo išaiškinimai buvo pateikti vertinant procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momentą, įstatymo siejamą su bylos iškėlimo teisme diena (CK 6.37 str. 2 d.), nėra teisinio pagrindo kreipimosi į teismą diena laikyti kito momento, sprendžiant ieškinio senaties termino taikymo klausimus. Pažymėtina, kad hipotekos teisėjo 2012 m. kovo 15 d. nutartimi (b. l. 35–37) procesinės metinės palūkanos nuo negrąžintos skolos buvo nurodytos skaičiuoti taip pat nuo pakartotinio, o ne pirminio atsakovo pareiškimo hipotekos teisėjui gavimo dienos, t. y. nuo 2012 m. vasario 13 d., iki visiško išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į įkeistą turtą. Ginčo kredito sutartimi šalys susitarė, jog netesybos bus skaičiuojamos iki tos dienos, kada klientas visiškai grąžina bankui atitinkamą įsiskolinimą, arba bankas pateikia pareiškimą (ieškinį) dėl skolos išieškojimo įstatymų nustatyta tvarka, priklausomai nuo to, kas įvyksta anksčiau (ginčo kredito sutarties 19 p.). Šiuo atveju anksčiau buvo pateiktas pareiškimas dėl skolos išieškojimo nei grąžintas atitinkamas įsiskolinimas, vadinasi, pagal šalių susitarimą netesybos ginčo atveju skaičiuotinos iki kreipimosi į teismą dienos, o ne visiško prievolės įvykdymo. Taigi nepriklausomai nuo to, kuri data būtų laikoma kreipimosi į teismą momentu (pirminio ar pakartotinio kreditoriaus kreipimosi į hipotekos teisėją diena), kreditoriui pripažintina teisė į delspinigius, susidariusius tik iki kreipimosi į teismą dienos ir apskaičiuotus taikant ieškinio senaties terminą, už paskutinius šešis mėnesius, t. y. dėl šios aplinkybės vertinimo delspinigių suma nepasikeistų. Ginčo kredito sutarties 43 punkte šalys susitarė, kad klientas, vykdant prievoles bankui priverstine tvarka pagal teismo arba arbitražo sprendimą, mokės 9 proc. dydžio metų palūkanas nuo bankui priteistos sumos nuo pareiškimo pateikimo teismui ar arbitražui iki skolos išieškojimo. Taigi atsakovo nuostoliai iki pakartotinio kreipimosi į hipotekos teisėją dienos kompensuojami netesybomis, o nuo šio momento – sutartinėmis metinėmis palūkanomis, todėl spręsti, kad nurodyta situacija neatitinka sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų, nėra jokio pagrindo.Atmestini ir atsakovo argumentai, kad nustatant netesybų skaičiavimo laikotarpį, turėtų būti atsižvelgta ir į tai, kad šis laikotarpis užsitęsė dėl nesąžiningų trečiojo asmens I. R. veiksmų – ji, kaip atsakovo naudai įkeistų patalpų savininkė, skundė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartį, tačiau teismui nustačius terminą pašalinti atskirojo skundo trūkumus, jų neištaisė, ir atskirasis skundas buvo laikytas nepaduotu. Nesutiktina su atsakovo vertinimu, jog vien mėginimas pasinaudoti įstatymų suteiktomis procesinėmis teisėmis (apskųsti teismo procesinį sprendimą), nesant požymių, kad šia teise naudojamasi ne pagal paskirtį, laikytinas nesąžiningu elgesiu. Todėl nėra jokio pagrindo dėl šios aplinkybės delspinigius apskaičiuoti už atsakovo nurodomą ilgesnį laikotarpį. Be to, trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinius skundus pagrįstai nurodo, kad atsakovo argumentai, sietini su ieškinio senaties termino trukmės skaičiavimu, laikytini naujais. Atsakovas atsiliepime į ieškinį savo nesutikimą su reikalavimu taikyti ieškinio senatį motyvavo vien tuo, kad, jo vertinimu, atsakovas laiku negalėjo įgyvendinti savo teisės išieškoti skolą dėl ieškovės kaltės, pasireiškusios nuolatinių skundų banko atžvilgiu teikimu (b. l. 60–63), neteikė argumentų nei dėl ieškinio senaties termino nutrūkimo momento nustatymo, nei dėl aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimą. Todėl savo iniciatyva pirmosios instancijos teismas neturėjo vertinti šių aplinkybių, atsakovui jų nenurodant ir neįrodinėjant, o atsakovas šiomis aplinkybėmis grįsti apeliacinio skundo apskritai negali (CPK 306 str. 2 d.). Šiame kontekste pastebėtina, kad atsakovas byloje nepateikė jokių duomenų, kodėl dėl skolos išieškojimo kreipėsi praėjus beveik ketveriems metams nuo kredito sutarties termino.

Dėl pagrindų mažinti netesybų dydį kaip neprotingą (ne)buvimo

CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad aplinkybė, ar netesybos yra neprotingai didelės, turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008).Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad netesybų, kaip civilinės atsakomybės, sumažinimą reglamentuoja CK 6.251 straipsnis, kuriame nustatyta, į ką turi būti atsižvelgiama, kai teismas nukrypsta nuo visiško nuostolių atlyginimo principo: atsakomybės prigimtis, šalių turtinė padėtis, tarpusavio santykiai, ar visiškas nuostolių atlyginimas nesukurs nepriimtinų ir sunkių padarinių. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad, sprendžiant dėl konkrečių netesybų dydžio, atsižvelgtina į tokius kriterijus: sutarties dalyko vertę, sutartinių santykių pobūdį (komercinis ar nekomercinis), neįvykdytos prievolės terminą, priskaičiuotą delspinigių (netesybų) sumą, šalių sąžiningumą ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2012; 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016).Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl netesybų dydžio mažinimo, įvertino kredito sutarties sudarymo aplinkybes, ypač tai, kad kredito sutartį sudarė du verslininkai, taip pat atsižvelgė į kredito sutartimi suteiktą sumą, vertindamas ją esant didele, kredito sutarties nevykdymo laikotarpį, pažymėdamas, jog kreditas iki šiol nėra grąžintas, negrąžintos kredito sumos dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šios konkrečios situacijos aplinkybes, pasisakydamas dėl kasacinio teismo praktikoje nurodomų kriterijų (šios nutarties 29 p.), kurie gali būti svarbūs sprendžiant, ar netesybų dydis nėra protingas. Vien ieškovės nesutikimas su teismo atliktu paminėtų aplinkybių vertinimu negali būti pagrindas spręsti dėl teismo sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo.Kasacinis teismas savo išaiškinimuose yra suformulavęs kriterijus, kuriais vadovaujantis sprendžiamas netesybų mažinimo klausimas. Vienas esminių kriterijų yra sutarties šalis siejantis teisinių santykių pobūdis. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad svarbu įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo ir derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2012). Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai sutarties šalys yra profesionalios verslininkės, sudariusios komercinę sutartį, tai reiškia, kad jos geba pamatuoti prisiimtą riziką, todėl galimas teismo įsikišimas į jų sutartinius santykius yra labai ribotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-313/2017).Nurodytos kasacinio teismo praktikos kontekste spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė, jog nagrinėjamu atveju ginčo kredito sutartį sudarė du verslo subjektai. Ieškovė nesutinka su teismo atliktu nurodytos aplinkybės vertinimu, teigdama, jog dėl netesybų dydžio derėtis neturėjusi jokios galimybės, o ginčo kredito sutartį sudariusios šalys nelaikytinos lygiavertėmis. Tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų buvusi verčiama sudaryti kredito sutartį ar ją sudaryti privalėjo dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, t. y. nenustatyta buvus ieškovės valios trūkumų, sudarant šią sutartį. Todėl būtent ieškovė kaip profesionalus verslo subjektas prieš sudarydama sutartį, privalėjo įvertinti, ar sugebės laiku ir tinkamai įvykdyti prisiimamus įsipareigojimus, o jeigu ne – nesudaryti ginčo kredito sutarties. Šalių autonomija komerciniuose teisiniuose santykiuose, sutarties laisvės ir privalomumo principai yra labai svarbios vertybės, užtikrinančios profesionalių verslo subjektų galimybę laisvai veikti ir patiems matuoti savo riziką, todėl teismo kišimasis į jų suderėtas netesybas galima tuo atveju, kai netesybų dydžio neprotingumas yra akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-313/2017).Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, pagrindžiančias atsakovo kaltę dėl to, jog ieškovė tinkamai neįvykdė prievolių pagal ginčo kredito sutartį, ir sudarančias pagrindą mažinti netesybas. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio aplinkybės nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodytos (CPK 178 str.). Ieškovės argumentai, kad atsakovas nepagrįstai vienašališkai nutraukė UAB „Senamiesčio svečių namai“ ir atsakovo 2008 m. rugpjūčio 18 d. sudarytą kredito sutartį, kurios tikslas buvo refinansuoti, be kitų, ir ieškovės ginčo kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą, todėl atsakovas laikytinas atsakingu dėl ieškovės negalėjimo tinkamai įvykdyti ginčo kredito sutartį, buvo paneigti ieškovės nurodomoje kitoje civilinėje byloje dėl refinansavimo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs nurodytą bylą kasacine tvarka, 2016 m. gruodžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-544-219/2016 konstatavo nesant pagrindo vertinti, kad refinansavimo sutartį atsakovas būtų nutraukęs neteisėtai; teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, kad bankas būtų elgęsis nesąžiningai, vengęs bendradarbiauti su UAB „Senamiesčio svečių namai“ (kasacinio teismo nutarties 37–42 p.). Nors ieškovė pateikė į bylą UAB „Senamiesčio svečių namai“ tranzitinės sąskaitos judėjimo duomenis (b. l. 71), tačiau jų pagrindu negalima spręsti, kad bent dalis ieškovės įsipareigojimų buvo įvykdyta minėtos refinansavimo sutarties pagrindu. Šiame tranzitinės sąskaitos judėjimo išraše daroma nuoroda tik į pagal kitas kredito sutartis dengiamus kreditus, o ne pagal ginčo kredito sutartį susidariusį įsiskolinimą. Todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad minėtos refinansavimo sutarties sudarymo faktas leidžia vertinti nebuvus ginčo kredito sutarties pažeidimo, suteikusio pagrindą delspinigiams skaičiuoti.Tai, kad dalis prievolės (trečdalis) buvo įvykdyta, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl netesybų dydžio mažinimo, atsižvelgė, vertindamas, jog šiuo atveju svarbiau yra tai, kad didesnė dalis kredito visgi nebuvo grąžinta. Teisėjų kolegija šios aplinkybės neturi pagrindo vertinti kitaip. Nors aplinkybė, kad dalis prievolės yra įvykdyta, sudaro savarankišką pagrindą netesybų mažinimui, vadovaujantis CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pažymėtina, kad šiuo atveju priteistų delspinigių suma yra apskaičiuota ne nuo visos suteikto kredito, o tik nuo negrąžinto kredito, sumos, todėl papildomai į šią aplinkybę atsižvelgti nėra pagrindo, juo labiau, kad, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, didesnė dalis prievolės yra neįvykdyta. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir aplinkybę, kad ginčo kreditas iki šiol nėra grąžintas. Pažymėtina, jog sumažinus priteistų delspinigių dydį dėl ieškinio senaties termino taikymo, jų suma – 63 263,85 Eur, nėra laikytina akivaizdžiai per didele, įvertinus, jog ši suma skirta kompensuoti beveik ketverių metų prievolės nevykdymo laikotarpį, susidariusį nuo kredito sutarties termino pabaigos (2008 m. birželio 12 d.) iki atsakovo kreipimosi dėl hipoteka įkeisto turto išieškojimo (2012 m. vasario 13 d.). Vadinasi, atsakovo negalėjimas disponuoti pagal kredito sutartį negrąžinto kredito dalimi, sudarančia 433 447,15 Eur sumą, yra kompensuojamas 63 263,85 Eur dydžio netesybų suma, nors už ketverių metų laikotarpį skaičiuojant įstatymo numatytas 6 proc. dydžio palūkanas, laikytinas minimaliais kreditoriaus nuostoliais, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 str. 2 d.), būtų gaunama žymiai didesnė suma (104 027,32 Eur). Ieškovė apeliaciniame skunde ir trečiasis asmuo I. R. atsiliepime į apeliacinius skundus pagrįstai nurodo, jog tokio pobūdžio bylose dėl netesybų mažinimo svarbu įvertinti ir netesybų bei faktiškai patirtų nuostolių dydį. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tam tikrais atvejais kreditorius privalo pagrįsti netesybas įrodinėdamas nuostolius – jeigu skolininkas pareiškia reikalavimą mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas. Tokiais atvejais kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius, tačiau tik tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013; 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013; 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016). Anot ieškovės ir trečiojo asmens, atsakovas nepateikė įrodymų, kad dėl prievolės neįvykdymo jis patyrė ir patiria nuostolius, todėl tai sudaro pagrindą mažinti netesybų dydį. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiai aplinkybei nagrinėjamu atveju nesuteikė esminės reikšmės. Pirmiausia pažymėtina, jog ginčo atveju prašomi sumažinti delspinigiai yra apskaičiuoti dėl piniginės prievolės neįvykdymo laiku, t. y. teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog kreditorius, laiku neatgavęs suteikto kredito, dėl negalėjimo naudotis kredito suma patiria nuostolių. Antra, nekyla abejonių, jog bankui šio įsipareigojimo nevykdymas (kredito negrąžinimas sutartu terminu) turėjo esminės reikšmės. Pačioje kredito sutartyje šalys kredito galutinį grąžinimo terminą įvardijo kaip vieną esminių kredito sąlygų (sutarties 2.2 p.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Todėl teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai reikalauja, kad kreditoriui būtų atlyginti nuostoliai dėl negalėjimo naudotis jam priklausančia pinigų suma, ypač atsižvelgiant į šios nutarties 36 punkte jau aptartas aplinkybes dėl ilgai trunkančio prievolės pažeidimo. Kaip minėta, netgi įstatymo numatytos 6 proc. dydžio palūkanos, apskaičiuotos už tą patį prievolės nevykdymo laikotarpį, yra didesnės nei prašomi sumažinti delspinigiai.Neprotingai didelės netesybos turi būti mažinamos tiek, kad būtų užtikrinta prievolės šalių interesų pusiausvyra – tiek skolininko interesas, jog netesybos išliktų kompensuojamojo pobūdžio ir nebūtų baudinės, tačiau taip pat turi būti gerbiamas kreditoriaus interesas, kad netesybos atliktų ir sutartinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės funkciją, todėl mažinant netesybas neturi būti visiškai pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 str. 1 d., 6.156 str.), o toks pažeidimas būtų, jei netesybos būtų mažinamos iki realiai patirtų ar minimalių nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju netesybų dydį, apskaičiuotą pritaikius ieškinio senatį, dar labiau mažinti nėra jokio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo

Atsakovas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, vienu iš apeliacinio skundo argumentų nurodo netinkamai, jo vertinimu, nustatytą pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporciją. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinys patenkintas 89 procentais, todėl iš atsakovo valstybei priteistina 89 procentai – 4 986,96 Eur – už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio, nuo kurio ieškovė buvo atleista. Atsakovas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, nurodo, jog priėmus skundžiamą sprendimą buvo patenkinti ne 89 procentai, o 86,26 procento ieškinio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skaičiavimo klaidų, skirstydamas bylinėjimosi išlaidas, nepadarė, ir tenkintų ieškinio reikalavimų procentinį dydį nustatė tinkamai.Ieškinio suma nagrinėjamoje byloje sudarė 444 518,64 Eur, t. y. šia dalimi ieškovė reikalavo sumažinti jos mokėtinus atsakovui delspinigius. Skundžiamu sprendimu ieškovės mokėtini delspinigiai sumažinti 397 032,26 Eur dalimi – ši suma ir sudaro tenkintų ieškinio reikalavimų dydį, kuris procentine išraiška lygus 89 procentams ieškinio reikalavimų (397 032,26 Eur x 100 / 444 518,64 Eur), kaip ir nustatė pirmosios instancijos teismas. Atsakovas tenkintų ieškinio reikalavimų dalį skaičiuoja nuo visos ieškovės mokėtinos delspinigių sumos (t. y. 460 296,11 Eur) ir tokiu būdu gauna 86,26 procento ieškinio reikalavimų (397 032,26 Eur x 100 / 460 296,11 Eur), nors toks skaičiavimo būdas nepagrįstas, nes ieškovė su dalimi jos mokėtinų delspinigių sutiko. Todėl vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostata, numatančia, jog patenkintų reikalavimų dalis nustatoma būtent nuo ieškinio reikalavimų (ginčo) sumos, atsakovo skaičiavimas negali būti pripažintas teisingu.Apibendrinant šioje nutartyje išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose paskirstymo

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartimi (b. l. 112–113) buvo tenkintas ieškovės prašymas ir jai atidėtas viso už apeliacinį skundą mokėtino 1 239 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki bus išnagrinėtas ieškovės apeliacinis skundas. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš ieškovės priteistina jai atidėto žyminio mokesčio dalis, t. y. 1 239 Eur. Duomenų apie kitas apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas dalyvaujantys byloje asmenys iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas (CPK 98 str. 1 d.).Kasacinės instancijos teismui nagrinėjamoje byloje panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį ir perdavus Lietuvos apeliaciniam teismui bylą nagrinėti iš naujo, išspręstinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme, paskirstymo klausimas. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovei buvo atidėtas 929 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka (b. l. 157–158). Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ieškinys patenkintas 89 procentais, todėl atsakovui kyla pareiga sumokėti 89 procentus ieškovei atidėto žyminio mokesčio valstybei, t. y. 826,81 Eur (929 Eur x 0,89). Atitinkamai iš ieškovės valstybei priteistina 102,19 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą.Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės kasacinės instancijos teisme dienos ieškovė (kasatorė) pateikė 2017 m. gegužės 30 d. prašymą priteisti ieškovei jos kasacinės instancijos teisme patirtas išlaidas – 505 Eur už kasacinio skundo parengimą ir pridėjo patirtų išlaidų dydį patvirtinančius dokumentus (b. l. 174–176). Prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.12 punkte nustatyto dydžio. Todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 89 procentai ieškovės kasacinės instancijos teisme patirtų atstovavimo išlaidų, t. y. 449,45 Eur (505 Eur x 0,89).Atitinkamai paskirstytinos ir procesinių dokumentų siuntimo išlaidos: 6,27 Eur pirmosios instancijos teisme ir 3,15 Eur kasacinės instancijos teisme (b. l. 184), iš viso – 9,42 Eur. Pagal tenkintų ieškinio reikalavimų proporciją valstybei iš atsakovo priteistina 8,38 Eur, o iš ieškovės – 1,04 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“ (įmonės kodas 300010702) valstybei 1 341,19 Eur (vienas tūkstantis trys šimtai keturiasdešimt vienas euras devyniolika centų) žyminio mokesčio už apeliacinį ir kasacinį skundus ir 1,04 Eur (vienas euras keturi centai) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti iš atsakovo „Danske Bank A/S“ (įmonės kodas 61126228), veikiančio per „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialą (filialo kodas 301694694), ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“ (įmonės kodas 300010702) 449,45 Eur (keturi šimtai keturiasdešimt devyni eurai keturiasdešimt penki centai) kasacinės instancijos teisme patirtų atstovavimo išlaidų.

Priteisti iš atsakovo „Danske Bank A/S“ (įmonės kodas 61126228), veikiančio per „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialą (filialo kodas 301694694), valstybei 826,81 Eur (aštuoni šimtai dvidešimt šeši eurai aštuoniasdešimt vienas centas) žyminio mokesčio už kasacinį skundą ir 8,38 Eur (aštuoni eurai trisdešimt aštuoni centai) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.