Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-2347-640/2018

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-10-23
Bylos Nr.: 2A-2347-640/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-31111-2013-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Jelena Šiškina, Andrius Ignotas
Atsakovas: R. K.
Ieškovas: R. K.

Kategorijos

2.3.4.6Tėvų valdžios apribojimas

Civilinė byla Nr. 2A-2347-640/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31111-2013-2 Procesinio sprendimo kategorija 2.3.4.6.; 3.3.1.20.

(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Jelenos Šiškinos ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovui R. K. dėl tėvo valdžios apribojimo, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. ieškovė 2013 m. rugsėjo 20 d. ieškiniu bei 2015 m. gruodžio 18 d. patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama apriboti atsakovo R. K. tėvo valdžią nepilnamečiam sūnui A. K. iki A. K. sukaks 14 metų, tėvo valdžios apribojimo laikotarpiu panaikinant atsakovo R. K. teisę matytis su sūnumi A. K.; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo, buvo susiaurintos atsakovo ir sūnaus bendravimo teisės, įpareigojant atsakovą pereinamuoju laikotarpiu bendrauti su sūnumi tik tarpininkaujant psichologui/psichoterapeutui. Atsakovo bendravimas su sūnumi kenkia vaikui, traumuoja jį psichologiškai, neatitinka vaiko individualių interesų, norų pažiūrų, daro neigiamą įtaką vaiko brandai ir pasaulėžiūrai. Atsakovas sąmoningai ignoruoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytą įpareigojimą bendrauti su sūnumi tik tarpininkaujant psichologui/psichoterapeutui, jo veiksmai kaskart tampa įžūlesni, atsakovas savavališkai siekia bendrauti su vaiku nedalyvaujant psichologui/psichoterapeutui, tuo tarpu sūnaus A. K. psichologinė būsena nuo tokių tėvo veiksmų yra labai įtempta, vaikas ne tik jaučiasi nesaugus, būdamas su tėčiu, tačiau paniškai jo bijo. Ieškovės teigimu, atsakovas 2015-12-04 atvyko į sūnaus mokyklą ir pareiškė, kad jis lydės sūnų bei jo klasės draugus į kino teatrą, dėl ko sūnus atsisakė vykti, nors labai laukė ir norėjo suplanuotos išvykos. 2015-12-07 ieškovė telefonu buvo informuota, kad atsakovas kreipėsi į UAB „Žvėryno klinika“ ir pareikalavo informuoti jį, kai į klinikas yra užrašomas ir atvyksta jo sūnus, o visi sprendimai dėl vaiko sveikatos būklės bei gydymo turi būti priimami tik jam leidus. 2015-11-11 ieškovė sužinojo, jog atsakovas į teismą padavė LR Teisingumo ministeriją, iš kurios reikalauja atlyginti jam neturtinę žalą, taip pat ieškinys pareikštas V. Č., kuriuo reikalaujama vaikui priteistą neturtinę žalą pervesti į atsakovo banko sąskaitą, bei L. S., iš kurio reikalaujama grąžinti už konsultacijas sumokėtus pinigus bei atlyginti patirtą neturtinę žalą. Ieškovės teigimu, atsakovas manipuliuoja vaiko vardu bei piktnaudžiauja tėvo valdžia, siekia turtinės naudos sau. Ieškovė nurodė, jog psichiatras L. S. pateikė išvadą, kuri patvirtina, kad atsakovo teisė matytis su vaiku būtų apribota. Ieškinio reikalavimą ieškovė taip pat motyvavo tuo, jog faktinės aplinkybės pagrindžia, jog dėl atsakovo agresijos pažeidžiami nepilnamečio A. K. interesai, vaikas yra patyręs emocinį šoką, išgąstį, nerimą. Atsakovo nesikeičiantys veiksmai rodo, kad jis piktnaudžiauja tėvo valdžia, kryptingai siekia elgtis priešingai vaiko interesams, savo amoraliu elgesiu daro didelę žalą vaikui, sūnų kaip įrankį naudoja konfliktinėse situacijose norėdamas atkeršyti jį palikusiai ieškovei arba tiesiog pasiekti savo asmeninius tikslus. Atsakovas deklaratyviai demonstruoja savo dėmesį vaikui, tačiau realiai nesiekia atkurti ryšio su sūnumi, ignoruoja vaiko išgyvenimus, patiriamus bendraujant bei matant tėvą.

Atsiliepimas

2. Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su patikslintu ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą; paskirti ieškovei 5790 Eur baudą už piktnaudžiavimą teise, 50 proc. iš šios baudos paskiriant atsakovo naudai; priteisti iš ieškovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės siekiami tikslai ir argumentai prieštarauja Vilniaus miesto apylinkės teismo, Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose civilinėse bylose nustatytiems prejudiciniams faktams ir nustatytai vaikų ir atsakovo bendravimo tvarkai. Atsiliepime atsakovas nurodė, jog su atsakove gyveno nesusituokę nuo 2004 m. iki 2011 m. rugsėjo mėnesio. Ieškovei su vaikais išsikrausčius, ieškovė sukelia atsakovui kliūtis bendrauti ir išlaikyti ryšį su šalių mažamečiais vaikais, t.y. taiko tėvo atstūmimą. Pasak atsakovo, teismai, nagrinėję civilinę bylą dėl bendravimo, neįžvelgė nei menkiausio pagrindo, dėl ko atsakovas negalėtų bendrauti su sūnumi, spręsti klausimus, susijusius su jo gydymu, ugdymu ar doroviniu auklėjimu, tuo tarpu ieškovės nurodomi argumentai, dėl ko esą reikalinga apriboti atsakovo tėvo valdžią, prieštarauja tėvo valdžią ir jos apribojimą apsprendžiantiems teisės aktams. Atsakovo teigimu, ieškovė, siekdama apriboti tėvo valdžią, pirmiausia susigalvojo siekiamą rezultatą, o tada mėgina jį kažkuo pagrįsti, todėl tokia nesąžininga argumentacija yra vienas iš piktnaudžiavimo teise požymių. Be to, ieškovės teiginiai, kad atsakovas ignoruoja teismo nustatytą bendravimo tvarką, yra nepagrįsti, nes atsakovas lankosi mokykloje ne siekdamas bendrauti su vaiku, o siekdamas dalyvauti jo ugdyme. Ieškovė klaidingai argumentuoja, kad atsakovo pasimatymai su sūnumi daro sūnui žalą. Atsakovo nuomone, mylinčio ir niekada gyvenime nieko blogo ar žalingo nepadariusio tėčio pasimatymas su sūnumi mokykloje negali būti žalingas, anaiptol, ieškovės sūnaus nuvedimas į kitą patalpą ar filmavimas kitų vaikų akivaizdoje, traumuoja sūnų, formuoja sūnaus priešiškumą tėčiui, tokie motinos veiksmai gali paskatinti ir klasės draugų patyčias. Atsakovo teigimu, jo bendravimas su sūnumi yra būtinas ir tai yra konstatavę specialistai, kurie nėra nustatę, kad reikia riboti tėvo bendravimą su sūnumi. Pažymėjo, jog ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės, yra tiesiog samprotavimai, niekuo nepagrįsti teiginiai. Atsakovas nesutinka, kad jis nepripažino tėvystės, kadangi vaikų gimimo liudijimuose atsakovas įrašytas vaikų tėvu, taip pat, kad neva ignoravo sūnaus gimimą, nes tam prieštarauja byloje esančios fotonuotraukos. Ieškovės teiginiai, kad ji esą patyrė smurtą yra išgalvoti, nes atsakovo nuomone, moteris, patyrusi smurtą, būna taip įskaudinta, kad jo niekada nepamiršta, todėl ieškovės skirtingų versijų kiekis rodo, kad ieškovės patirtas smurtas yra paprasčiausiai išgalvotas. Atsakovas nurodė, jog ieškovė patikslintuose reikalavimuose atsisakė melagingų kaltinimų atsakovui seksualiniu dukters išnaudojimu, tačiau dėl ieškovės tokiu pareiškimų atsakovo darbdaviams buvo atskleista privati informacija, atsakovas jaučiasi pažemintas. Taip pat nurodė, jog jis neturi galimybės sužinoti apie vaikų gydymą, ar sūnus lankėsi pas psichologą ir pas kurį, neturi galimybės priimti sprendimų dėl vaikų gydymo, suteikti vaikams palaikymą, o tai sukelia jam didžiulį moralinį skausmą ir kančias. Taip pat atsakovas nurodė, jog kai vienas iš tėvų (dažniausia tas, su kuriuo nustatyta vaikų gyvenamoji vieta, taigi motina) visomis įmanomomis priemonėmis, bet be atitinkamo pagrindo, stengiasi riboti kito iš tėvų (dažniausiai tėvo) ryšį su vaikais (bendravimą ir tėvo teises), psichologijos moksle ir teisėje vadinamas tėvo atstūmimu, kas pripažįstama kaip smurtas prieš vaikus. Atsakovo nuomone, ieškovė nesąžiningai reiškia nepagrįstus reikalavimus, kuriuos patenkinus kiltų itin sunkios pasekmės – be pagrindo nutrūktų atsakovo ir sūnaus šeimos ryšiai. Ieškovė ir ankstesniame ieškinyje kėlė nesąžiningus reikalavimus (dėl atsakovo seksualinio išnaudojimo, dėl įpareigojimų byloje nedalyvaujančiai šaliai – atsakovo darbovietei), todėl ieškovei skirtina 5790 Eur bauda.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu iš dalies tenkino ieškovės ieškinį ir laikinai – iki išnyks apribojimo pagrindu buvusios aplinkybės – apriboti atsakovui R. K. tėvo valdžią sūnaus A. K. atžvilgiu. Kitą patikslinto ieškinio reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą bei sprendimą dalyje dėl laikino tėvo valdžios apribojimo nukreipė skubiai vykdyti; paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas.

4. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime konstatavo, jog byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais nustatyta, kad atsakovas ne kartą lankėsi vaiko ugdymo įstaigoje. Ir nors atsakovas neigia, kad jis ignoruoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytą bendravimo su sūnumi tvarką, kadangi, anot atsakovo, jis lankosi mokykloje ne siekdamas pasimatyti/pabendrauti su vaiku, o siekdamas dalyvauti jo ugdyme, tačiau teismo vertinimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai patvirtina priešingas faktines aplinkybes, t.y. sąmoningą ir kryptingą siekį susitikti su sūnumi: Vilniaus „Genio“ pradinės mokyklos 2015-10-14 Nr. SD-84 rašte nurodyta, kad 2015-10-16 atsakovas „Genio“ mokykloje susitiko su savo sūnui A. K.; tėvas pasisveikino su vaiku ir pasiūlė jam balioną (t.3, b.l. 128); savo iniciatyva atsakovas atvyko lydėti klasės į kino teatrą, nors atsakovui buvo nurodyta, kad lydintis asmuo jau yra, dėl to vaikas atsisakė dalyvauti išvykoje, analogiškos situacijos pasikartojo Kaziuko mugės ir Šv. Kalėdų šventės metu, kuriose vaikas nedalyvavo vien dėl to, kad į jas buvo atvykęs atsakovas. Vertinant šias faktinės aplinkybes, teismas pažymėjo tai, kad atsakovas, nepaisydamas kitų asmenų daugkartinių žodinių ir rašytinių paaiškinimų, pateisindamas savo atvykimus į mokyklą ir siekius susitikti su sūnumi, savaip interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, teigdamas, jog nutartyje nurodyta, jog psichologas turi tarpininkauti, o ne dalyvauti bendravimo procese, nors 2014-10-24 nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienareikšmiškai nustatė tėvo ir sūnaus bendravimo tvarką dalyvaujant psichologui (psichoterapeutui) iki abu tėvai sutars, kad psichologo dalyvavimas nėra būtinas. Taigi, atsakovo įsitikinimu jis gali lankytis vaiko mokykloje ir mokyklos renginiuose, nepaisant to, kaip tai paveikia jo sūnų. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovą, kaip turintį polinkį iškreipti faktus, teismo posėdžio metu apibūdino ir liudytojas L. S..

5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai bei liudytojų parodymai patvirtina, jog tėvo (atsakovo) ir sūnaus santykiai yra atitolę, vaikas bijo tėvo, atsisako su juo bendrauti, nesijaučia saugus, tuo tarpu tėvas (atsakovas) emociškai neatliepia sūnaus, ignoruoja berniuko jausmus. Kita vertus, remiantis eksperčių S. S., D. P. paaiškinimais, esant tinkamai psichologinei pagalbai, padedant specialistui tėvo ir sūnaus ryšys galėtų būti sustiprintas. Surinkti duomenys ir byloje ištirti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovo elgesys laikytinas priešingu vaiko interesams. Be to, ekspertizės akte nustatytas tėvo atstūmimo sindromas, kaip psichologų vartojama sąvoka, o ne psichiatrinė diagnozė, nes ji nėra įrašyta į oficialių ligų klasifikatorių, ką patvirtino S. S., L. S., I. B., nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kad atsakovas sąmoningai ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi nustatytą jo bendravimo su sūnumi Aisčiu tvarką dalyvaujant psichologui/psichoterapeutui, suteikdamas šiai nutarčiai iškreiptą savo prasmę; aktyviais savo veiksmais atsakovas kūrė tokias situacijas, kad atsidurtų šalia sūnaus nesant nei psichologui/psichoterapeutui, nei kitam vaikui artimam šeimos žmogui, ką patvirtina liudytojų A. K., D. K., R. L., K. G. liudijimai apie daugkartinius atsakovo apsilankymus mokykloje, tikslu pamatyti sūnų, mėginti su juo pabendrauti, įduoti jam balioną, saldainių ir pan. Be to, atsakovas nepaisė su šeima dirbusių specialistų nurodymų laipsniškai, be įtampos, prievartos ir kategoriškumo, atsižvelgiant į vaiko emocinę būklę ir paisant vaiko interesų atkurti jo ir sūnaus ryšį. Atsakovas nepripažino jokios dalies savo kaltės dėl santykio su sūnumi atitolimo ir visą atsakomybę už jo ryšio su vaiku atkūrimą permetė ieškovei, nors liudytoja I. B. patvirtino, kad abu tėvai daug metų palaipsniui ėjo į sūnaus ir tėvo santykių atitolimą, o tėvo atstūmimo sindromas yra abiejų tėvų devynerių metų darbo vaisius, todėl stengtis atkurti prarastą sūnaus ir tėvo ryšį lygiai taip pat turi abu tėvai. Tai, kad abu tėvai turi dėti pastangas atkurti tėvo ir sūnaus ryšį, patvirtino ir ekspertės D. P. bei S. S.. Atsakovas pabrėžtinai demonstravo savo paniekinamą požiūrį ir negatyvų nusistatymą, o baigiamojoje kalboje ieškovę vadino „išgama“, ieškovės tėvus – degradavusiais alkoholikais, sūnaus mokytoją ir mokyklos direktorę – neadekvačiomis, L. S. parodymus – postringavimais ir kliedesiais, L. B. parodymus – paistalais, o jos darbą, kaip visiškai nekompetentingą, visus su jais dirbusius specialistus – neturinčiais smegenų, ir t.t. ir pan. Tuo tarpu teisme liudiję L. S., S. S., I. B. atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo ir ieškovės tarpusavio santykiai turi įtakos sėkmingam tėvo ir sūnaus bendravimo atkūrimui. Iš I. B. parodymų nustatyta, kad ieškovė dėjo pakankamai pastangų tėvo ir sūnaus ryšiui atkurti, be to, ieškovė proceso metu atsakovo atžvilgiu elgėsi santūriai ir pagarbiai, tuo tarpu atsakovas – priešingai – žemino ir menkino ieškovę. Atsakovas konfliktavo ir kėlė savo reikalavimus, kaip specialistai turėtų dirbti, užuot kantriai vykdęs specialistų nurodymus, o jei pastarieji neturi pakankamai žinių ir kompetencijos – turi leisti atsakovui pačiam naudoti agresyvias, intensyvias, Lietuvoje neadaptuotas metodikas ir parodyti, kaip galima atkurti jo ryšį su sūnumi per penkias dienas. Specialistams (L. S., I. B.) nesutikus vykdyti atsakovo nurodymų, atsakovas teikė gydymo įstaigos administracijai ir įvairioms medicinos įstaigoms daugkartinius skundus, nors jokių įrodymų dėl netinkamo specialistų darbo su šeima į bylą nepateikta, priešingai – eksperčių ir I. B. nuomone, su šeima dirbo labai kompetentingi specialistai. Dėl kaltų atsakovo veiksmų, išprovokuoto konflikto ir nepagarbaus elgesio specialistų atžvilgiu bendradarbiavimas su šeima arba nutrūkdavo, arba bendradarbiavimas iš viso net neprasidėdavo, nes atsakovas iš anksto keldavo neadekvačias bendradarbiavimo sąlygas (sutarčių nepasirašymas su J. S. ir S. A.). Atsakovas laikė save aukščiau visų paskirtų specialistų, demonstravo savo žinias ir kompetenciją tėvo atstūmimo sindromo srityje, pripažino, kad tik jis vienintelis visoje Lietuvoje yra labiausiai išprusęs ir gali savarankiškai per kelias dienas atkurti ryšį su sūnumi, nors byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas yra kompetentingesnis už paskirtus specialistus ir gali duoti jiems privalomus vykdyti nurodymus, kokiomis metodikomis dirbti, lygiai kaip ir nėra įrodymų, kad atsakovo siūlyti drastiški metodai, jei jie būtų panaudoti, būtų davę norimą rezultatą. Priešingai, tiek ekspertės, tiek su šeima dirbę specialistai vienareikšmiškai patvirtino, kad šiuo atveju psichologo/psichoterapeuto tarpininkavimas yra būtinas, be specialisto pagalbos rezultatas nebus pasiektas, o drastiškos prievartinės metodikos ne tik neduos jokios naudos, bet gali dar labiau pakenkti vaikui. Nepaisydamas specialistų nuomonės, atsakovas kuo greičiau, aršiai siekė pats, be psichologo/psichoterapeuto pagalbos, naudojant Lietuvoje neaprobuotas metodikas, atkurti ryšį su sūnumi, nors byloje apklausta ekspertė S. S. nurodė, kad švelnumas ir pozityvumas, gražūs veiksmai bei teigiami jausmai yra būtini, prievartinis ir nelankstus siekimas bendrauti neduos naudos, tam pritarė ir byloje liudiję L. S., I. B.. Dėl atsakovo kaltų veiksmų specialistų kaita buvo pernelyg didelė, kas anot S. S. ir I. B., neigiamai atsiliepia vaiko emocinei būklei ir kenkia jo interesams. Aukščiau išdėstytą atsakovo elgesio visumą teismas vertino kaip sąmoningą veikimą prieš vaiko interesus ir piktnaudžiavimą tėvo valdžia, sudarantį pagrindą riboti atsakovui tėvo valdžią sūnaus A. K. atžvilgiu. Liudytojos J. Z. parodymai, kad atsakovas pasiryžęs vykdyti visus jos nurodymus, bendradarbiauti, siekti atkurti ryšį su sūnumi specialistės siūlomais darbo metodais, nekenkiant vaiko interesams, leidžia teismui pagrįstai tikėti, kad padėtis dar gali keisti, todėl atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-14 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-915/2015 remiantis LR CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu teisėjų kolegija suformulavo aktualią teismų praktikai teisės taikymo taisyklę: taikant CK 3.180 straipsnio 2 dalį ir laikinai apribojant tėvų valdžią, tokio apribojimo nustatymas neturi būti susiejamas su konkrečiu terminu. Laikinas tėvų valdžios apribojimas gali būti panaikintas, kai teismas, gavęs tėvų, kuriems apribota valdžia, ieškinį (CK 3.182 straipsnio 3 dalis), priima sprendimą konstatuodamas, kad išnyko pagrindai, dėl kurių laikinai apribota tėvų valdžia, teismas ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimą apriboti atsakovo R. K. tėvo valdžią nepilnamečiam sūnui A. K. iki A. K. sukaks 14 metų tenkina iš dalies ir nusprendžia laikinai – iki išnyks apribojimo pagrindu buvusios aplinkybės – apriboti atsakovui R. K. tėvo valdžią nepilnamečio vaiko A. K. atžvilgiu. Sprendimas dėl tėvo valdžios apribojimo vykdomas skubiai (LR CPK 496 str.).

6. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs faktines ir teisines bylos aplinkybes pripažino, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-24 nutartimi nustatyta atsakovo R. K. ir sūnaus A. K. bendravimo tvarka dalyvaujant psichologui (psichoterapeutui) iki abu tėvai sutars, kad psichologo dalyvavimas nėra būtinas, užtikrina laipsnišką, neprievartinį, adekvatų atsakovo ryšio su vaiku atstatymą ir atitinka nepilnamečio vaiko interesus, todėl nėra teisinio pagrindo jos keisti ar naikinti, taigi ieškovės reikalavimą panaikinti atsakovo teisę matytis su sūnumi atmetė, kaip nepagrįstą.

7. Atsakovo prašymą paskirti ieškovei 5790 Eur baudą už piktnaudžiavimą teise, 50 proc. iš šios baudos paskiriant atsakovo naudai, motyvuojant tuo, kad ieškovė net kelis kartus keitė ieškinio pagrindą ir dalyką, o reikalavimą riboti atsakovui tėvo valdžią pareiškė ankščiau nei buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, teismas atmetė, kaip nepagrįstą, nes vadovaujantis LR CPK 377 straipsniu šeimos bylose iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos ieškovas turi teisę keisti ieškinio dalyką ar pagrindą, o atsakovas – pareikšti priešieškinį, taigi konstatuoti ieškovės piktnaudžiavimą procesu LR CK 95 straipsnio prasme teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo.

8. Paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, teismas nurodė, jog ieškovės patikslintas ieškinys tenkintas iš dalies – 90 proc. ir jas paskirstė pagal šią proporciją.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Apeliaciniu skundu atsakovas R. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą dalyje dėl ieškinio tenkinimo laikinai – iki išnyks apribojimo pagrindu buvusios aplinkybės – apriboti atsakovui tėvo valdžią sūnaus atžvilgiu, taip pat skubų šios sprendimo dalies vykdymą bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantas prašo ieškovei skirti 5000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų baudos sumokant apeliantui. Atsakovas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, leisti apklausti byloje dalyvavusius liudytojus, prijungti prie bylos naujus įrodymus bei pirmosios instancijos teismo nepriimtus įrodymus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas ginčija teismo sprendimą dėl laikino tėvo valdžios apribojimo sūnaus atžvilgiu ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą tarp šalių. Nurodo, jog teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes ir jas subjektyviai interpretavo, taip netinkamai taikė teisės normas. Byloje atliktos ekspertizės išvados nepatvirtina jokių aplinkybių dėl apelianto netinkamo elgesio ar žalos vaikui padarymo. Priešingai, ekspertizės akte nurodyta, jog išimtinai ieškovės elgesys sukėlė atsakovo ir sūnaus ryšio nutrūkimą ir yra esminis kliuvinys ryšio atstatymui. Apeliantas teigia, jog teismas apribojo jo valdžią sūnaus atžvilgiu nesant jokio teisės aktuose numatyto pagrindo. Nurodo, jog teismas neleido pateikti į bylą įrodymų, įtraukti svarbių aplinkybių, neleido užduoti klausimų liudininkams. Apelianto teigimu, teismas buvo šališkas ir akivaizdžiai nusistatęs prieš atsakovą. Aplinkybės, kurias teismas laikė svarbiomis apriboti valdžią yra seniai išnykusios.

9.1. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo įrodymų visuma, o tik subjektyviai pasirinktais faktais ir ignoravo esminį įrodymą – ekspertizės išvadas. Teismas nemotyvavo savo priešingo ekspertizės išvadoms sprendimo, tačiau visai nepasisakė, kokia jo pozicija dėl tėvo atstūmimo. Nurodo, jog joks specialistas byloje nenurodė, kad atsakovas būtų netinkamai elgęsis su vaiku vykdant bendravimo tvarką. Teismas ignoravo psichologinę literatūrą ir neatsižvelgė į apelianto baigiamojoje kalboje išdėstytus išsamius, naujausia 2016-2018 metų moksline literatūra pagrįstus motyvus. Nurodo, jog teismas vienpusiškai vertino melagingą L. S. liudijimą teismo posėdyje. Teismas nepagrįstai nurodė, jog jis žemino ieškovę. Nurodo, jog kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tėvų konfliktai ir teismo procesai nėra priežastimi riboti vaiko bendravimą su skyrium gyvenančiu tėvu.

9.2. Apeliantas nurodo, jog teismo sprendime neteisingai konstatuota, jog jis apsilankydamas mokykloje sąmoningai ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi nustatytą jo bendravimo su sūnumi tvarką. Nurodo, jog atsakovui nebuvo apribotos teisės ir pareigos sūnaus atžvilgiu, todėl jo dalyvavimas sūnaus ugdyme, tame tarpe ir lankymais mokykloje, nebuvo apribotas. Nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo nutartyje dėl ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, buvo nurodyta, jog uždrausti atsakovui lankytis atitinkamose vietose nėra jokio pagrindo. Apeliantas teigia, jog teismas galimai siekdamas kiek įmanoma diskredituoti atsakovo nuomonę, sprendime pasisako, jog atsakovas savaip interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, teigdamas, jog psichologas turi tarpininkauti, o ne dalyvauti. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas laikinai apribodamas tėvo valdžią atsakovui tuo pagrindu, jog atsakovas keletą kartų atvyko į sūnaus mokyklą, netinkami taikė bendravimo tvarkos ir tėvo valdžios institutus. Apelianto nuomone, tėvo valdžios ribojimas yra ultima ratio priemonė, kai rezultatų negalima pasiekti švelnesnėmis priemonės. Esant netinkamam bendravimo tvarkos įgyvendinimui turėtų būti sprendžiamas ginčas dėl bendravimo tvarkos, o ne ribojama tėvo valdžia. Nurodo, jog sūnaus mokykloje jau daugiau nei 2 metai nesilanko. Todėl teismo nurodytos aplinkybės, kurias jis neva laikė pagrindu laikinai apriboti tėvo valdžią, ne tik neegzistavo sprendimo priėmimo metu, bet jau neegzistuoja nuo 2015 metų gruodžio mėnesio. Nurodo, jog apelianto keletą apsilankymų mokykloje negali būti vertinami kaip sąmoningas veikimas prieš vaiko interesus ir piktnaudžiavimas tėvo valdžia.

9.3. Apeliantas teigia, jog teismo išvada, jog dėl atsakovo veiksmų specialistų kaita buvo pernelyg didelė, yra nepagrįsta. Teismas nepagrįstai nurodė, jog jis kelia išankstines sąlygas specialistams, nepagarbiai elgėsi su specialistais, nurodinėjo kaip dirbti. Nurodo, jog niekada neatsisakė tarpininkaujančių specialistų, o sprendimus dėl tarpininkavimo nutraukimo specialistai priimdavo patys savo iniciatyva. Teismas iškraipė byloje pateiktus faktus. Apeliantas neatsisakė nė vieno specialisto, vykdė jų nurodymus. Apeliantas teigia, jog ekspertizės išvadose nėra nurodyta apie atsakovo kaltę dėl netinkamų veiksmų ar atsakomybės dėl specialistų kaitos. Nurodo, jog teismas nevertino specialistų darbo tėvo atstūmimo kontekste, nesigilino į tarpininkavimo turinį. Nurodo, jog teismas iškraipė faktines aplinkybes, nes jis nebuvo nurodęs kaip specialistai turėtų jam pačiam leisti atkurti ryšį su vaiku, o tik siūlė taikyti metodikas.

9.4. Skunde nurodoma, jog teismo motyvai, jog jis nepaisydamas specialistų nuomonės, kuo greičiau, aršiai siekė pats atkurti ryšį su sūnumi, neatitinka faktų. Atsakovas nurodo, jog siūlė specialistams vadovautis JAV klinikinės psichologijos profesoriaus R. W. 2010 aprašytos programos „Šeimos tiltai“ principais. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovas būtų siekęs pats be psichologo pagalbos atkurti ryšį su vaiku ir būtų ėmęsis tokių veiksmų.

9.5. Nurodo, jog tėvo valdžia apribota nesant jokio teisinio pagrindo. Teismo išvados, jog apeliantas piktnaudžiauja tėvo valdžia, kenkia sūnaus interesams, yra nepagrįstos. Nurodo, jog nesuprantama, kokių aplinkybių pagrindu šiai dienai teismas laikinai apribojo tėvo valdžią, nes sprendime nurodytos aplinkybės neegzistavo jo priėmimo metu, t.y. atsakovas nesilankė sūnaus mokykloje nuo 2016 metų kovo mėn., o nebuvo susitikęs nuo 2015 m. gruodžio mėnesio; nuo 2017 m. lapkričio mėnesio iki šiol sūnaus ir tėvo ryšio atstatymui tarpininkauja specialistė J. Z., kuri patvirtino, jog atsakovas pasiryžęs vykdyti visus jos nurodymus, bendradarbiauti. Tuo tarpu ieškovė sūnaus į susitikimus paskirtu laiku niekada nepristatė.

9.6. Apeliantas nurodo, jog ryšio su tėvu nutrūkimas sukelia sūnui žalą. Tai įrodo jo teikimai nauji įrodymai, kuriuos jis gavo tik 2018 metų gegužės mėnesį jau pasibaigus bylos nagrinėjimui.

9.7. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą padarė šiurkščius procesinės teisės pažeidimus, nes leido ieškovei teikti papildomus paaiškinimus, tačiau užduoti klausimų ieškovei neleido. Teismas elgėsi šališkai priimdamas į bylą psichologės I. B. išrašą apie kai kurias sūnaus konsultacijas, tačiau atsakovo teiktų analogiškų įrodymų nepriėmė; teismas šališkai elgėsi neleisdamas atsakovui užduoti klausimų liudininkams, todėl išnagrinėjo bylą tik iš dalies; teismas nesuteikė galimybės šalims užduoti klausimų Vaiko teisių apsaugos specialistei, teikusiais išvadą byloje; teismas pažeidė atsakovo teises neleisdamas prisijungti prie elektroninės bylos ir nesudarė galimybės pasidaryti posėdžių garso įrašų; teismas apsunkino atsakovo dalyvavimą posėdžiuose ir jo gynybą kreipdamasis pakeltu tonu, ironizuodamas, ironiškai šypsodamasis.

Atsiliepimas

9.8. Atsakovas nurodo, jog teismas nepagrįstai nukreipė teismo sprendimą vykdyti skubiai ir netinkamai vadovavosi CPK 496 str. nuostatomis.

9.9. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas vien formaliai įvertino ieškovės elgesį proceso metu ir nepagrįstai atmetė prašymą skirti baudą ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

9.10. Apeliantas ginčija teismo sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Nėra pagrįsta teismo išvada, jog ieškinys patenkintas 90 procentų. Be to, nurodo, jog į bylinėjimosi išlaidas teismas nepagrįstai įtraukė ieškovės patirtas išlaidas už prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateikimą ir atskirojo skundo dėl nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių parengimą, nes jos prašymas ir skundas buvo atmesti. Vadovaujantis CPK 93, 94 straipsniais, bylinėjimosi išlaidos privalėjo būti paskirstytos didesne dalimi apelianto naudai, nes ieškovė įtraukė ir tas bylinėjimosi išlaidas, kurias patyrė dėl ieškinių tikslinimo. Nurodo, jog teismas neteisingai suskaičiavo atsakovo patirtas išlaidas, nes jis pateikė duomenis, jog patyrė 2262,64 Eur sumą. Taip pat neteisingai buvo vien iš atsakovo priteistos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nesivadovaujant paties teismo nustatyta proporcija.

10. Ieškovė atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

10.1. Ieškovė nurodo, jog apeliantas neteisingai teigia, kad sprendime neva nebuvo vadovautasi įrodymų visuma. Pats atsakovas skunde kalba vien apie ekspertizės aktą ir primygtinai siūlo remtis jame suformuluotomis išvadomis. Tačiau vien tokia apelianto pozicija yra pati sau prieštaraujanti ir tikrai nepagrindžianti to, kad teismas, nesuteikęs išskirtinės reikšmės vienam ir būtent apeliantui palankiam įrodymui, tokiu būdu pažeidė pareigą vertinti įrodymų visumą. Teismas sprendimą priėmė vadovaudamasis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis. Be to, ieškovė nurodo, jog ekspertizės aktas neatitinka jam keliamų reikalavimų, nes jį surašė psichologė, kurios straipsnį pats apeliantas siūlė pasiskaityti dar iki ekspertizės byloje atlikimo. Būtent ši psichologė atliko ekspertizę ir surašė aktą, kurio turinys aiškiai atkartojo apelianto poziciją, atsakant net į tuos klausimus, kurių teismas net nekėlė. Ekspertės suinteresuotumą byloje parodė ir jos apklausa teismo posėdžio metu, kai ji visus atsakymus bandė pateikti atsakovui naudinga linkme, o į nepatogius klausimus vengė atsakyti tiesiai. Be to, ekspertizės akte nebuvo atsižvelgta į daugybę aplinkybių, galėjusių turėti įtakos aprašytai vaiko būklei ir išvadoms.

10.2. Ieškovė nurodo, jog apeliantas iškraipo faktus byloje, kas susiję su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties vykdymu. Todėl teismo sprendime padarytos išvados yra teisingos ir pagrįstos. Be to, apeliantas, remdamasis jau minėtu ekspertizes aktu, aiškina ir tai, kad ekspertės neįžvelgia, jog tėvo lankymasis mokykloje būtų žalingas vaikui. Tačiau pati ekspertė nurodė, jog nutarties tinkamai neanalizavo. Vien tai, jog apeliantas nėra baustas, nepanaikina fakto, jog savo elgesiu jis darė sūnui žalą.

10.3. Nepagrįsti apelianto teiginiai, jog dėl specialistų kaitos jo kaltės nėra. Būtent byloje surinkti įrodymai patvirtina priešingai.

10.4. Ieškovė nurodo, jog apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas apribojo tėvo valdžią nesant pagrindų. Atsakovas linkęs ignoruoti kasacinio teismo nustatytą bendravimo su sūnumi tvarką. Toks apelianto veikimas laikytinas priešingu vaiko interesams. Teismas tinkamai nustatė ir konkrečius atsakovo veiksmus, kuriais nustatyta bendravimo tvarka buvo sistemingai pažeidinėjama. Teismas sprendime nurodė, kaip pasireiškė atsakovo kaltas veikimas ir kodėl tai neigiamai atsiliepia vaiko interesams.

Atsiliepimas

10.5. Atsiliepime nurodoma, jog teismas priimdamas sprendimą procesinių teisės normų nepažeidė. Nurodo, jog teismas kaip ir atsakovo, taip ir ieškovės klausimus šalino, kurie nesusiję su byla, nepriėmė tam tikrų įrodymų. Kadangi byla buvo nagrinėjama uždarame teismo posėdyje, tai atsakovas turėjo rašyti prašymus, kad gautų teismo posėdžių garso įrašus.

Šalies argumentai

10.6. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas netinkamai taikė CPK 496 straipsnį. Būtent minėtame straipsnyje yra nurodyta, jog teismo sprendimai dėl tėvų valdžios apribojimo vykdomi skubiai.

10.7. Ieškovė nurodo, jog teismas tinkamai išnagrinėjo atsakovo prašymą dėl baudos jai paskyrimo.

10.8. Ieškovės teigimu, teismas tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir nustatė proporciją, nes ieškinio reikalavimų negalima laikyti lygiaverčių.

10.9. Ieškovė prie atsiliepimo prideda konsultacinę išvadą, kurią prašo prijungti prie bylos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinių skundų argumentų.

Dėl žodinio nagrinėjimo

12. Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes taip būtų ištaisyta pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai, apklausti byloje dalyvavusius asmenis bei liudytojus.

13. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes būtina ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus proceso teisės normų pažeidimus, apklausti byloje dalyvavusius asmenis, liudytojus. Teisėjų kolegijos nuomone, šis prašymas netenkinamas, kadangi bylai išnagrinėti reikšmingos aplinkybės pagrįstos pateiktais įrodymais, byloje dalyvaujantys asmenys savo procesiniuose dokumentuose išdėstė savo motyvuotus ir išsamius argumentus, šalys dalyvavo ir pasisakė duodamos paaiškinimus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojai buvo apklausti. Pažymėtina, kad dalyvaujančio byloje asmens motyvuotas prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 str.).

Dėl naujų įrodymų

14. Apeliantas yra pateikęs papildomus įrodymus byloje ir prašo prijungti pirmosios instancijos teismo nepriimtus įrodymus bei naujai pateiktus įrodymus. Ieškovė taip pat yra pateikusi prašymą priimti į bylą naują įrodymą – teismo psichiatro eksperto konsultacinę išvadą. CPK 314 straipsnis draudžia apeliacinės instancijos teisme teikti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame straipsnyje nustatytus atvejus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto prie apeliacinio skundo bei ieškovės prie atsiliepimo pateikti ir prašomi prijungti papildomi įrodymai negali būti priimti į bylą, nes nėra pateikta duomenų, jog šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau ir jų negalima buvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei pirmosios instancijos teismas juos nepagrįstai atsisakė priimti. Pažymėtina, jog bylą nagrinėjant apeliacine tvarka bylos nagrinėjimo ribas sudaro pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu patikrinimas, o ne bylos nagrinėjimas iš naujo.

15. Kolegija nurodo, jog CPK nenumato galimybės šalims bylą nagrinėjant apeliacinio rašytino proceso tvarka teikti rašytinius paaiškinimus. Savo argumentus šalys turi teisę išdėstyti procesiniuose dokumentuose, t.y. apeliaciniame skunde, atsiliepime į jį. Todėl rašytiniai paaiškinimai nepriimami ir nevertinami (CPK 321 str. 2 d.).

Dėl laikino tėvų valdžios apribojimo

16. Byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo laikinai atsakovui apribota tėvo valdžia sūnaus atžvilgiu teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

17. Tėvų valdžios turinį sudaro tai, kad vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra tėvų prižiūrimi, tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (CK 3.155 str.). Tinkamas tėvų valdžios įgyvendinimas reiškia tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų vaikui garantuojamų teisių žinoti, kas jo tėvai bei su jais gyventi ir būti jų auklėjamam bei aprūpinamam, turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi ir kt. užtikrinimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos įstatymo 11, 23 straipsniai, CK 3.161 straipsnio 2, 3 dalys, kt.). Tėvai, naudodamiesi tėvų valdžios turinį sudarančiomis teisėmis ir vykdydami pareigas savo vaikams, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis (CK 3.165 straipsnis), tačiau valstybės konstitucinė pareiga saugoti ir globoti vaikystę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis) suteikia valstybei pagrindą įstatyme nustatytais atvejais, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių (pvz., dėl ligos) negali įgyvendinti tėvų valdžios savo vaikams arba įgyvendina ją priešingai vaiko interesams ir šie pažeidžiami, peržengti tėvų valdžios įgyvendinimo autonomiškumo ribas bei taikyti jos ribojimo priemones (CK 3.160 straipsnio 2 dalis). Griežčiausia tėvų teisių ir pareigų savo vaikams įgyvendinimą suvaržančių priemonių yra tėvų (tėvo ir (ar) motinos) valdžios apribojimas (CK 3.180 straipsnis). Jos taikymo padarinys – tėvų asmeninių ir turtinių teisių, pagrįstų giminyste ir nustatytų įstatyme, sustabdymas, taip pat galimybė (kai tėvų valdžia apribojama neterminuotai) be atskiro tėvų sutikimo vaiką įsivaikinti kitiems asmenims (CK 3.180 straipsnio 3 dalis). Tėvų valdžios apribojimas reiškia esminį vaiko teisės į šeimos ryšius, į jo gyvenimą biologinėje šeimoje suvaržymą, todėl ši priemonė gali būti taikoma tik teismo ir tik tada, kai nustatoma, kad jai taikyti egzistuoja įstatyme nustatytos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 4 d. nutartis Nr. 3K-7-114/2013).

18. Lietuvos Respublikos CK 3.180 straipsnyje nustatyta, kad tėvų valdžia gali būti laikinai ar neterminuotai apribota šiais pagrindais: 1) kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus; 2) piktnaudžiauja tėvų valdžia; 3) žiauriai elgiasi su vaikais; 4) daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu; 5) nesirūpina vaikais. Pažymėtina, kad bent vienos šių sąlygų buvimas yra pakankamas pagrindas taikyti laikiną ar neterminuotą tėvų valdžios apribojimą. Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas tada, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai (tėvas ir (ar) motina) daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti. Taigi esminė tėvų valdžios apribojimo sąlyga yra tėvų veiksmai, kuriais tėvų valdžia neįgyvendinama arba įgyvendinama priešingai vaiko interesams. Bet kuriuo atveju turi būti nustatoma, kad dėl tokių veiksmų atlikimo (neatlikimo) yra tėvų (vieno jų) kaltė. Teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje pareikštas reikalavimas apriboti tėvų valdžią, turi nustatyti ir įvertinti faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant dėl tėvų atliktų (neatliktų) veiksmų, įgyvendinant tėvų valdžią, priešingumo vaiko interesams, tarp jų – galbūt pažeidžiamus vaiko interesus ir pažeidimų pobūdį bei, remdamasis nustatytų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų visuma bei atsižvelgdamas į įrodinėjimo civiliniame procese specifiką, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas vienai iš tėvų valdžios ribojimo priemonių taikyti ar ne. Tėvų valdžios ribojimo, kaip ir kitose su šeimos teisiniais santykiais susijusiose bylose turi būti vadovaujamasi prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus.

19. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant tėvų valdžios apribojimo klausimą, vertintinos aplinkybės, apibūdinančios tėvų pareigų vykdymą aktualiu (sprendimo priėmimo) laikotarpiu, ne pavieniai, bet nuosekliai pasikartojantys veiksmai, o peržiūrint priimtą teismo procesinį sprendimą instancine tvarka, yra analizuojama, ar bylą nagrinėjęs teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes ir ar jų pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

20. Kaip jau buvo minėta, bent vienos CK 3.180 straipsnyje nustatytų sąlygų buvimas yra pakankamas pagrindas taikyti laikiną ar neterminuotą tėvų valdžios apribojimą, be to, tėvų valdžios apribojimo institutas atlieka ne tik nubaudimo, bet ir auklėjamąją, prevencinę funkciją, todėl laikinas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas kaip prevencinė priemonė tėvams, kad jie pakeistų savo elgesį ir gyvenimo būdą, taip pat kaip būdas apsaugoti vaiką nuo būsimos žalos, nelaukiant, kol ši jam bus padaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. G. N., bylos Nr. 3K-3-492/2005).

21. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad tėvo valdžia jam buvo apribota nepagrįstai, nenustačius tam pagrindų bei neatsižvelgus į tai, jog pagrindai, kuriuos teismas nurodė yra seniai išnykę.

22. Byloje nustatyta, jog 2012-11-13 Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-6217-101/2012 nusprendė nustatyti nepilnamečių vaikų U. K. ir A. K. gyvenamąją vietą su jų motina R. K., priteisti iš R. K. išlaikymą dukrai U. K. ir sūnui A. K. po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2012 03 06 iki vaikų pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant LR Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, nustatyti, kad išlaikymo lėšomis uzufrukto teise disponuoja nepilnamečių vaikų motina R. K., nustatyti konkrečią R. K. bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką darbo dienomis ir savaitgaliais, švenčių dienomis, atostogų metu. Vilniaus apygardos teismas 2014-03-17 nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012-11-13 sprendimą pakeitė iš dalies (civilinė byla Nr. 2A-864-653/2014) ir nutarė nustatyti pereinamąjį laikotarpį, kurio metu tėvas R. K. su sūnumi bendrauja tarpininkaujant šeimos psichologui/psichoterapeutui pagal šio specialisto sudarytą planą, paskirtą grafiką bei jo numatytoje vietoje. Dėl galinčio teikti paslaugas specialisto ieškovė ir atsakovas susitaria ne vėliau kaip per mėnesį nuo šios teismo nutarties priėmimo dienos. Nesusitarus per teismo nustatytą terminą, bendravimas vyksta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus šalims nurodyto specialisto pagalba (šiuo atveju toks nurodymas šalims yra privalomas). Ieškovė R. K. įpareigojama užtikrinti A. K. atvykimą specialisto nurodytu laiku ir vietoje. Už specialisto mokamas paslaugas šalys apmoka savo susitarimu. Jeigu šalys nesutaria, už paslaugas specialistui apmoka R. K., kuriam 1/3 jo patirtų išlaidų dalį privalo kompensuoti ieškovė R. K.. Tokia bendravimo tvarka yra nustatoma iki minėtas specialistas duos išvadą, kad tėvai yra pasirengę bendrauti su vaiku savarankiškai be specialisto tarpininkavimo, o galutine ir neskundžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-24 nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-454/2014) Vilniaus apygardos teismo 2014-03-17 nutarties dalis, kuria nustatyta atsakovo R. K. ir jo sūnaus A. K., gim. 2008-05-01, bendravimo tvarka dalyvaujant psichologui (psichoterapeutui) iki šis specialistas duos išvadą, kad tėvai yra pasirengę bendrauti su vaiku savarankiškai be jo tarpininkavimo, pakeista į atsakovo R. K. ir sūnaus A. K. bendravimo tvarką dalyvaujant psichologui (psichoterapeutui) iki abu tėvai sutars, kad psichologo dalyvavimas nėra būtinas.

23. Pirmosios instancijos teismas vertino byloje surinktus įrodymus, t.y. rašytinius įrodymus apie atsakovo ir vaiko susitikimus, kurie vyko vykdant teismo nustatytą bendravimo tvarką; šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus ir padarė išvadą, jog tėvo (atsakovo) ir sūnaus santykiai yra atitolę, vaikas bijo tėvo, atsisako su juo bendrauti, nesijaučia saugus, tuo tarpu tėvas (atsakovas) emociškai neatliepia sūnaus, ignoruoja berniuko jausmus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovo elgesys laikytinas priešingu vaiko interesams. Kolegija įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, pritaria tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms. Priešingai nei teigia apeliantas, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas taikė laikiną tėvų valdžios apribojimą ne dėl to, jog atsakovas keletą kartų apsilankė sūnaus mokykloje, o įvertinęs visumą jo veiksmų ir elgesį bendraujant su sūnumi tiek mokykloje, tiek surengtų susitikimų metu vykdant teismo nustatytą bendravimo tvarką. Vien tai, jog apeliantas nurodo, jog jis sūnaus mokykloje nesilanko dvejus metus ir yra pasiryžęs bendradarbiauti su specialistais atkuriant ryšį su sūnumi, nesudaro pagrindo teigti, jog teismo sprendimo priėmimo metu neegzistavo aplinkybės tėvų valdžios apribojimui, nes priimdamas sprendimą teismas vertino atsakovo elgesį ir jo veiksmų visumą iki sprendimo priėmimo, o ne į ateitį. Kolegija pažymi, jog tėvų valdžios apribojimas yra laikina priemonė, kuri gali būti panaikinama, kuomet tėvas ar motina, kuriam buvo taikytas apribojimas, pakeičia savo elgesį. Todėl atsakovui ateityje neužkertamas kelias įrodžius, jog jo elgesys pasikeitė, kreiptis dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo (CK 3.181 str. 2 d.).

24. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo byloje atliktos ekspertizės išvadas. Nors teismo paskirtos ekspertizės akte nurodyta, jog nenustatytas priežastinis ryšys tarp vaiko būsenos ir atsakovo elgesio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ekspertizės išvados nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jog atsakovas sąmoningai ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi nustatytą jo ir sūnaus bendravimo tvarką dalyvaujant psichologui/psichoterapeutui, suteikdamas nutarčiai savo prasmę. Sutiktina su teismo sprendimo argumentais, jog atsakovas savo veiksmais kūrė tokias situacijas, kad atsidurtų šalia sūnaus nesant nei psichologui/psichoterapeutui, nei kitam vaikui artimam šeimos žmogui, bei nepaisė su šeima dirbusių specialistų nurodymų laipsniškai, be įtampos, prievartos ir kategoriškumo, atsižvelgiant į vaiko emocinę būklę ir paisant vaiko interesų atkurti jo ir sūnaus ryšį.

25. Teisėjų kolegija nurodo, jog nei specialisto išvada, kaip rašytinis įrodymas, nei ekspertizės išvada, teismui neprivalomos (CPK 218 str.). Šie įrodymai yra vertintini byloje pateiktų įrodymų visumos bei teisinio reguliavimo kontekste. Teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016, 19 punktas). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016, 21 punktas; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 48 punktas). Pirmosios instancijos teismas vertino ekspertizės išvadą kartu kitais byloje surinktais įrodymais ir padarė pagrįstą išvadą dėl ginčo dalyko.

26. Apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nesigilino į jo nurodytą sūnaus ir tėvo atstatymo metodiką, atmestini kaip nepagrįsti. Byloje nustatyta, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismas liudytojais apklausė ne tik ekspertizę atlikusius specialistus, tačiau buvo apklausti ir kiti specialistai, turintys specialių žinių (psichologai), kurių parodymus teismas vertino kompleksiškai su įrodymų byloje visuma.

27. Apeliantas teigia, jog tėvų valdžia jam apribota nesant teisiniam pagrindui ir išnykus aplinkybėms, kurių pagrindu teismas apribojo valdžią. Kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Kaip jau minėta sprendžiant tėvų valdžios apribojimo klausimą, vertintinos aplinkybės, apibūdinančios tėvų pareigų vykdymą aktualiu (sprendimo priėmimo) laikotarpiu, ne pavieniai, bet nuosekliai pasikartojantys veiksmai. Nagrinėjamu atveju matyti, jog vien jau šis ginčas tarp šalių tęsiasi nuo 2013 metų, nepaisant kitų tarp šalių buvusių teisminių ginčų. Byloje nustatyta, jog atsakovo veiksmai yra priešingi vaiko interesams ir jis piktnaudžiauja tėvų valdžia. Tokiu būdu pakanka vienos įstatyme numatytos sąlygos – piktnaudžiavimo tėvų valdžia, jog teismas taikytų lakiną ar neterminuotą tėvų valdžios apribojimą. Tėvų valdžios apribojimo institutas atlieka ne tik nubaudimo, bet ir auklėjamąją, prevencinę funkciją, todėl laikinas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas kaip prevencinė priemonė tėvams, kad jie pakeistų savo elgesį ir gyvenimo būdą, taip pat kaip būdas apsaugoti vaiką nuo būsimos žalos, nelaukiant, kol ši jam bus padaryta. Tokiu būdu kolegija konstatuoja, kad esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, jog atsakovas piktnaudžiauja tėvų valdžia, jam pagrįstai ir teisėtai taikytas tėvų valdžios apribojimas siekiant, jog jis pakeistų savo elgesį taip, kad vaikas ir jo teisėti interesai būtų apsaugoti nuo žalos.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai), o apeliacinio skundo argumentai dėl tėvų valdžios apribojimo pagrindų nebuvimo ir netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti ir atmestini, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Dėl procesinių teisės normų pažeidimų

29. Apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neleido naudotis jam įstatyme numatytomis teisėmis, teikti prašymus, įrodymus, užduoti kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims klausimus bei susipažinti su bylos medžiaga, atmestini kaip nepagrįsti. Kolegija nurodo, jog kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas atsakovui leido pasisakyti teismo posėdžio metu, jo prašymai dėl bylos medžiagos kopijų gavimo buvo tenkinami. Atsakovas kėlė klausimą dėl teismo šališkumo byloje ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartimi atsakovo pareiškimas dėl teisėjos, nagrinėjančios bylą, nušalinimo buvo atmestas nenustačius teisėjos nušalinimo pagrindų.

30. CPK 158-159 str. numato, jog teismo posėdžiui pirmininkauja bylą nagrinėjantis teisėjas. Jis turi rūpintis tinkamu bylos išnagrinėjimu, kad būtų nustatytos esminės bylos aplinkybės bei turi teisę šalinti iš nagrinėjimo teisme visa, kas nesusiję su nagrinėjama byla. Tokiu būdu atmestini apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą buvo nepagrįstai šalinami jo užduodami klausimai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas apsunkino atsakovo dalyvavimą posėdžiuose. Kaip matyti iš bylos, apeliantas visuose teismo posėdžiuose, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, dalyvavo. Nepagrįsti apelianto argumentai, jog visi ieškovės prašymai buvo tenkinami, o jo atmetami. Kaip matyti jau vien iš teismo nutarties skirti ekspertizę byloje, ieškovė prieštaravo šiam prašymui, tačiau teismas tenkino apelianto prašymą ir skyrė byloje ekspertizę.

31. Kolegija nurodo, jog CPK 496 str. 1 d. nustato, jog teismo sprendimai dėl tėvų valdžios apribojimo vykdomi skubiai (2016 11 08 įstatymo Nr. XII-2751 redakcija galiojanti nuo 2017 07 01). Todėl apeliantas visiškai nepagrįstai nurodo, jog teismas neturėjo pagrindo sprendimo vykdyti nukreipti skubiai.

Dėl atsakovo prašymo skirti ieškovei baudą

32. Apeliantas ginčija teismo argumentus dėl jo prašymo skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

33. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010). Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį įtvirtinta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais jis gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2013).

35. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad paduodama ieškinį bei jį tikslindama ieškovė šia teise naudojosi ne pagal jos paskirtį. Ieškovės ieškinys buvo iš esmės tenkintas ir jos argumentai buvo pripažinti pagrįstais. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ieškovės elgesį ir nenustačius ieškovės piktnaudžiavimo procesu pateikiant ir tikslinant ieškinį, pagrįstai netaikė CPK 95 straipsnio ieškovės atžvilgiu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

36. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas tarp šalių. Nurodo, jog išlaidos turėjo būti dalijamos lygiomis dalimis, nes ieškinys patenkintas iš dalies. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog ieškinys patenkintas 90 procentų, nes esminis ieškinio reikalavimas byloje yra tėvo valdžios apribojimas, o teisės matytis su vaiku panaikinimas yra tik išvestinis reikalavimas, kuris nėra vertinamas kaip savarankiškas ir lygiavertis reikalavimas prašymui apriboti tėvo valdžią. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį ir pagrįstai įtraukė tiek visas išlaidas advokato pagalbai pamokėti, tiek išlaidas, susijusias su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymu byloje. Šios išlaidos priskirtinos prie CPK 88 str. 1 dalyje išvardintų išlaidų. Jų paskirstymo klausimą teismas sprendžia priimdamas galutinį sprendimą ir atsižvelgdamas į ieškinio tenkinimo apimtį (CPK 93 str.). CPK 93 str. 4 d. numato, jog teismas gali nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė išlaidos. Šalies elgesys laikomas tinkamu, jei ji sąžiningai naudojasi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Kaip jau aukščiau minėta, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pagrįstai nebuvo nustatyta ir konstatuota, jog ieškovė piktnaudžiautų savo teisėmis procese ar kitaip netinkamai elgtųsi, todėl jos elgesys laikomas tinkamu ir sąžiningu. Vien tai, jog jos paduotas prašymas ar skundas nebuvo tenkintas teismo, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti jos netinkamo elgesio ar piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ir nukrypti nuo CPK 93 str. 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Todėl kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporciją, tačiau sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog netinkamai apskaičiavo ir priteisė atsakovui jo turėtas bylinėjimosi išlaidas byloje. Kaip matyti iš bylos, atsakovas byloje patyrė 2262,64 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl jam priteistina suma iš ieškovės sudarytų 226,26 Eur sumą (10 procentų atmestų reikalavimų daliai) (CPK 93 str. 2 d.). Tokiu būdu sprendimas tikslintinas padidinant iš ieškovės atsakovui priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos dydį iki 226,26 Eur. Kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog sprendime nurodžius, jog ieškinys patenkintas 90 procentų, teismas atitinkamai turėjo paskirstyti ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą valstybei, t. y. iš ieškovės priteisiant atmestų reikalavimų daliai – 3,28 Eur pašo išlaidų, o iš atsakovo valstybės naudai - 29,60 Eur pašto išlaidų. Tokiu būdu atitinkamai tikslintinas teismo sprendimas šioje dalyje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

37. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, ieškovė patyrė 920 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Kolegija nurodo, jog iš esmės teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, o jo pakoregavimas bylinėjimosi išlaidų dalyje nesudaro pagrindo teigti, jog apeliacinis skundas buvo tenkintas iš dalies. Todėl iš apelianto ieškovės naudai priteistina visa 920 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 98 str.), suma.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, patikslinant iš ieškovės R. K. atsakovo R. K. naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį, nurodant iš ieškovės R. K. atsakovo R. K. naudai priteisti 226,26 Eur jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, bei patikslinant išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, priteisimą, nurodant iš ieškovės R. K. valstybės naudai priteisti 3,28 Eur pašto išlaidų, o iš atsakovo R. K. valstybės naudai priteisti 29,60 Eur pašto išlaidų.

Priteisti iš atsakovo R. K. ieškovės R. K. naudai 920 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Andrius IgnotasJelena ŠiškinaRūta Veniulytė-Jankūnienė