Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-12-22 · Civilinė byla Nr. 2A-2570-653/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-22
Bylos Nr.
2A-2570-653/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-13280-2014-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jelena Šiškina
Ieškovas
UAB „Nordecum“
Atsakovas
D. T.
Civilinė byla Nr. 2A-2570-653/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13280-2014-0Procesinio sprendimo kategorija: 35; 121.14 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Nordecum“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-20548-294/2014 pagal ieškovo UAB „Nordecum“ ieškinį atsakovui D. T. dėl skolos priteisimo.

Teismas, išnagrinęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 700 Lt negrąžinto kredito sumos, 140 Lt palūkanų, 397,60 Lt delspinigių, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad su atsakovu 2011-02-28 sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. SP 3224, pagal kurią ieškovas atsakovui suteikė 700 Lt dydžio kredito sumą 30 dienų terminui, o atsakovas įsipareigojo grąžinti panaudotą kreditą bei mokėti 240 procentų dydžio metines palūkanas. Minėtų įsipareigojimų atsakovas tinkamai nevykdė, į raginimus grąžinti skolą neatsakė, todėl ieškovui liko skolingas 1237,60 Lt sumą, kurią sudaro 700 Lt negrąžinto kredito suma, 140 Lt palūkanos bei 397,60 Lt delspinigiai.

Atsakovui CPK 130 str. numatyta tvarka buvo įteiktas ieškinio nuorašas ir pranešimas apie atsiliepimo į ieškinį pateikimo tvarką ir terminus. Per teismo nustatytą terminą atsakovas be pateisinamos priežasties atsiliepimo į ieškinį nepateikė, o ieškovas yra pareiškęs prašymą priimti sprendimą už akių, jei byloje atsiliepimas į ieškinį nebus pateiktas, todėl CPK 142 str. 4 d. pagrindu priimtas sprendimas už akių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 700 Lt skolą, 35 Lt palūkanų, 63 Lt delspinigių, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 798 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme ( 2014-04-15 ) dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 54 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad 2011-02-28 ieškovas su atsakovu sudarė Vartojimo kredito sutartį 30 dienų laikotarpiui, kurios pagrindu ieškovas atsakovui suteikė 700 Lt kredito sumą, o atsakovas, ne vėliau kaip iki sutarties termino pabaigos įsipareigojo grąžinti panaudotą kreditą, mokėti palūkanas bei vykdyti kitas sutartyje numatytas prievoles. Atsakovas savo prievolių nevykdė ir ieškovo paskaičiavimu, liko skolingas ieškovui 1 237,60 Lt sumą, kurią sudaro 700 Lt negrąžinto ir panaudoto kredito suma, 140 Lt palūkanos bei 397,60 Lt delspinigiai. Duomenų apie tai, kad atsakovas su ieškovu atsiskaitė, byloje nepateikta.

Teismas vadovavosi CK 6.38 str., 6.256 str. 1 d. 6.205 str. ir konstatavo, kad atsakovė pažeisdama sutartį su ieškovu neatsiskaitė. Pagal CK 6.59 str. draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovas su ieškovu atsiskaitė (CPK 178 str.) bei į tai, jog atsakovas savo prievolės neginčija (CPK 12 str.), vadovaujantis CK 6.38 str., 6.189 str. 1 d., 6.256 str. 1 d., 6.873 str. 1 d., teismas ieškovo naudai iš atsakovo priteisė 700 Lt skolos.

Šalies argumentai

Ieškovas prašė priteisti 140 Lt palūkanas, t.y. 240 procentų metines palūkanos nuo 2011-01-29 iki 2011-02-27. Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. numato, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad palūkanų dydis yra aiškiai per didelis ir sumažino iki 35 Lt.

Ieškovas taip pat teismo prašė priteisti iš atsakovės už laikotarpį nuo 2011-02-25 iki 2014-04-08 (1136 pradelstas dienas) 0,05 procentų dydžio netesybas, t. y. viso 197,60 Lt. Vadovaujantis CK 6.72 str., susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Sutarties specialiosiose sąlygose šalys susitarė dėl 0,05 procentų delspinigių dydžio. Pagal formuojamą teismų praktiką, teismas, nustatydamas, ar pagal CK 6.73 str. ir 6.258 str. nuostatas yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turi vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.) ir stengtis nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007). Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, įvertindamas prašomų priteisti delspinigių dydį, jų santykį su suteikto kredito suma bei delspinigių apskaičiavimo laikotarpį, sprendžia, kad tinkami ir protingi būtų 0,05 procento dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną, kurie sudarytų 63 Lt (700 x 0,05/100 x 180). Todėl siekiant užtikrinti prievolės šalių interesų pusiausvyrą, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 397,60 Lt delspinigių tenkintinas iš dalies, priteisiant iš atsakovo 63 Lt delspinigių sumą.

Žemesnės instancijos teismas

Remiantis CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d., ieškovui iš atsakovės priteistinos įstatyminės 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2014-04-15 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, todėl iš atsakovės priteista 54 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 54 Lt žyminis mokestis (CPK 88 str. 1 d. 8-9 punktas, 93 str.1 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamo sprendimo dalį dėl 35 Lt palūkanų priteisimo ir priimti naują sprendimo dalį priteisti 140 Lt palūkanų; 63 Lt delspinigių priteisimo ir priimti naują sprendimo dalį priteisti 397,60 Lt delspinigių; priteisti iš atsakovo ieškovui patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog Vartojimo kredito sutartis su atsakovu buvo sudaryta 2011-01-28, jos sąlygas reglamentavo tuo metu galiojusio LR Vartojimo kredito įstatymo nuostatos, pagal kurias buvo preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip du šimtai penkiasdešimt procentų (2010-12-23, Nr. XI-1253, 21 str. 2 d.). Bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą sudaro bendra vartojimo kredito kaina - visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius (vartojimo kredito sutarties sudarymo, administravimo, pakeitimo, nutraukimo ir kitus su vartojimo kredito sutarties sudarymu bei vykdymu susijusius mokesčius), kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui, išskyrus atlyginimą notarui (Vartojimo kredito įst. 2 str. 2 d.), išreikšta metiniu procentų dydžiu (Vartojimo kredito įst. 2 str. 3 d.).

Tarp Kreditoriaus ir Skolininko sudarytos Vartojimo kredito sutarties bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra 199,48 proc., t.y. nesiekia maksimaliai įstatymo leistos ribos. Kreditoriaus manymu, šios įstatymo nuostatos laikymasis suponuoja, kad Vartojimo kredito sutartyje nurodyta metinių palūkanų norma 240,00 proc. yra protinga ir pagrįsta bei atitiko Sutarties sudarymo metu galiojusių įstatymų reikalavimus, todėl ją mažinti nėra pagrindo.

Vartojimo kredito santykius reglamentuoja specialusis teisės aktas - Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymas (XI-1684), kurio 11 str. 8 d. numato, kad „Pavėluotų įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelsta dieną. T.y., specialusis teisės aktas nustato konkrečius netesybų dydžius bei taikomus terminus - už kiekvieną pradelstą dieną. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013-01-08 apžvalgoje „Dėl netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo“ yra nurodoma, kad daugiau kaip už šešis mėnesius tokiu atveju delspinigius galima priteisti, jeigu skolininkas neprašo taikyti ieškinio senaties termino. Tą patį patvirtina LR CK 1.126 str. 2 d., kurioje nurodoma, kad ieškinio senatį teismus taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Teismo Sprendime nurodoma, kad ieškovas ilgai nesikreipė į teismą, nors šiam veiksmui netrukdė jokios kliūtys. Tad atsakovo ilgas prievolių nevykdymo laikotarpis susijęs ir su ieškovo neveikimu. Ieškovas turi teisę, tačiau neprivalo dėl skolos priteisimo kreiptis anksčiau. Be to, kaip jau buvo minėta ieškinyje - atsakovas į ieškovo raginimus (telefonu, sms žinutėmis, el. paštu, paštu) grąžinti skolą nereagavo, t.y. ieškovas nelaukė pasyviai, priešingai visomis įmanomomis priemonėmis bandė surasti skolininką ir sužinoti kredito negrąžinimo priežastis bei aptarti galimybę išdėstyti skolos grąžinimą dalimis, nes skolos išieškojimas priverstine tvarka yra finansiškai nenaudingas nei atsakovui, nei ieškovui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacinis skundas grindžiamas tais argumentais, jog Vartojimo kredito sutartis su atsakovu buvo sudaryta 2011-01-28, jos sąlygas reglamentavo tuo metu galiojusio LR Vartojimo kredito įstatymo nuostatos, pagal kurias buvo preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip du šimtai penkiasdešimt procentų (2010-12-23, Nr. XI-1253, 21 str. 2 d.). Apeliantas nurodė, kad vartojimo kredito sutarties bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra 199,48 proc., t.y. nesiekia maksimaliai įstatymo leistos ribos, taigi Vartojimo kredito sutartyje nurodyta metinių palūkanų norma 240,00 proc. yra protinga ir pagrįsta bei atitiko Sutarties sudarymo metu galiojusių įstatymų reikalavimus, todėl teismas nepagrįstai ją sumažino.

LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. (redakcija galiojusi iki 2011-12-01, t.y. šalims sudarant vartojimo kredito sutartį) buvo preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka įstatymo nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip du šimtai penkiasdešimt procentų. Tačiau pažymėtina, jog LR Vartojimo kredito įstatymo 2 str. 2 d. (redakcija galiojusi iki 2011-12-01) buvo įtvirtinta tokia bendros vartojimo kredito kainos definicija – tai visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius (vartojimo kredito sutarties sudarymo, administravimo, pakeitimo, nutraukimo ir kitus su vartojimo kredito sutarties sudarymu bei vykdymu susijusius mokesčius), kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui, išskyrus atlyginimą notarui. Į bendrą vartojimo kredito kainą taip pat įskaičiuojami sąskaitos, kurioje registruojamos mokėjimo operacijos ir vartojimo kredito lėšų išmokėjimas, administravimo mokesčiai, nebent sąskaitos atidarymas yra neprivalomas ir sąskaitos administravimo mokesčiai buvo aiškiai atskirai nurodyti vartojimo kredito sutartyje arba bet kurioje kitoje su vartotoju sudarytoje sutartyje; mokėjimo priemonių, skirtų mokėjimo operacijoms ir vartojimo kredito lėšoms išmokėti, išlaidos; kitos su mokėjimo operacijomis susijusios išlaidos; su vartojimo kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, pavyzdžiui, draudimo įmokos, jei privaloma sudaryti su vartojimo kredito sutartimi susijusią papildomų paslaugų teikimo sutartį, siekiant gauti vartojimo kreditą skelbiamomis sąlygomis.

Lietuvos banko valdybos 2012 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 03-245 patvirtintos Bendros vartojimo kredito kainos metinės normos skaičiavimo taisyklės, kuriose nustatyta, kaip skaičiuojama vartojimo kredito davėjo vartojimo kredito gavėjui teikiamo vartojimo kredito bendros vartojimo kredito kainos metinė norma. Taisyklių 3 p. numatyta, jog skaičiuojant bendros vartojimo kredito kainos metinę normą nustatoma bendra vartojimo kredito kaina vartojimo kredito gavėjui. Į bendrą vartojimo kredito kainą įskaičiuojamos visos Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytos išlaidos. Į bendrą vartojimo kredito kainą neįskaičiuojamos vartojimo kredito gavėjo mokamos netesybos ar palūkanos ir kitos išlaidos, kurių patiriama dėl vartojimo kredito sutartyje nustatytų jo įsipareigojimų nevykdymo, ir mokesčiai už prekių arba paslaugų įsigijimą, išskyrus prekės ar paslaugos kainą, kurią jis privalo sumokėti, nesvarbu, ar už sandorį mokama grynaisiais pinigais ar iš bendros vartojimo kredito sumos. Atsižvelgiant į aptartas teisės normas, darytina išvada, jog į bendrą vartojimo kredito kainą neįskaičiuojamos vartojimo kredito gavėjo mokamos netesybos ar palūkanos ir kitos išlaidos tik esant vartojimo kredito sutarties pažeidimui.

Pažymėtina, jog apeliantas nepateikė detalaus paskaičiavimo ir argumentų, kas, kokios išlaidos šiuo konkrečiu atveju sudaro bendros vartojimo kredito kainos metinę normą, kuri, apelianto teigimu yra 199,48 proc., ar į tą sumą įeina sutartyje numatyta metinių palūkanų norma (CPK 178 str.). Apeliantas tik deklaratyviai teigia, kad sutartyje nurodyta bendros vartojimo kredito kainos metinės normos procentinė išraiška neviršija LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. nurodyto bendros vartojimo kredito kainos metinės normos dydžio. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas neįrodė, kad bendros vartojimo kredito kainos metinė norma neviršijo įstatyme nustatyto maksimalaus dydžio.

Kita vertus, net ir ta aplinkybė, kad ginčo šalių paskolos sutarties sudarymo metu sutartyje nustatyta bendra vartojimo kredito kainos metinė norma neviršijo LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. nustatytos bendros vartojimo kredito kainos metinės normos (250 %), kuriai esant taikoma prezumpcija, kad nustatyta vartojimo kredito kainos metinė norma yra aiškiai neprotinga, savaime nereiškia, kad kreditoriaus nustatyta skolininkui 240 % dydžio palūkanų metinė norma buvo sąžininga jo atžvilgiu. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad ginčo šalis siejo vartojimo kredito sutartiniai santykiai, sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, tokiu būdu esant ribotoms skolininko galimybėms derėtis dėl sutarties sąlygų. Nustatant palūkanas šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad susitarimų dėl palūkanų vertinimas susijęs su viešo intereso gynimu, nes nekontroliuojamos palūkanų normos gali peraugti į lupikavimą, o tai prieštarautų viešajai tvarkai. Todėl teismas turi teisę vertinti atitinkamus susitarimus dėl palūkanų dydžio ir pasisakyti, ar toks susitarimas nepažeidė iš esmės šalių interesų pusiausvyros (CK 6.228 str.), ar jis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 1.5 str., 6.37 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-10-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-908/2001; 2003-09-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-830/2003). Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo – teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sutarties sąlygas. Be to, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-536/2008, 2009-12-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-541/2009).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog įvertinęs faktą, kad skolininkas yra vartotojas, silpnesnioji finansinio susitarimo šalis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskolos sutartyje nustatytą palūkanų metinę normą vertino kaip aiškiai per didelę LR CK 1.5 str. įtvirtintų principų kontekste, todėl pagrįstai sumažino priteistinų palūkanų dydį.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašomus priteisti delspinigius, pritaikydamas ieškinio senatį, nors ieškinio senatis taikoma tik atsakovui reikalaujant. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuo apelianto argumentus. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas priteistinų delspinigių dydį sumažino ne taikydamas ieškinio senatį, bet atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, įvertindamas prašomų priteisti delspinigių dydį, jų santykį su suteikto kredito suma bei delspinigių apskaičiavimo laikotarpį.

CK 6.71 str. 1 d. nustato, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Skiriamos dvi netesybų formos: bauda ir delspinigiai (CK 6.71 str. 1 d.). Kai už prievolės įvykdymo termino praleidimą nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir t. t., laikoma, kad netesybos mokamos delspinigių forma (CK 6.71 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Sutarties specialiose sąlygose atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui 0,05 % dydžio delspinigius už laiku nesumokėtą sumą už kiekvieną pradelstą dieną (sutarties 8.3 p.) (b.l.4-6).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė esant įstatyme numatytam pagrindui, sprendimą už akių, t.y. atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį, kuriame pasisakė, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, teismas nustatęs, kad pagal CK 6.73 str. ir 6.258 str. nuostatas yra pagrindas netesybas mažinti, sprendė, kad prašomos priteisti netesybos mažintinos ir priteistinos už 180 dienų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmos instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl sutartimi nustatyto delspinigių dydžio, turėjo teisę vertinti atitinkamą susitarimą ir pasisakyti, ar toks susitarimas nepažeidė iš esmės šalių interesų pusiausvyros (CK 6.228 str.), ar jis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 1.5 str.). Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką, teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės. Netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-562/2013). Pagal nusistovėjusią teisminę praktiką teismas spręsdamas, iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turėtų vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, kt.) ir nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovo reikalavimai atsakovui yra kilę iš vartojimo teisinių santykių, t. y. atsakovas buvo silpnesnioji šios sutarties šalis (vartotojas). Pažymėtina, kad kontroliuoti netesybų dydį yra ypač svarbu, kai jų dydis yra nustatytas vartojimo sutartyse. Kasacinio teismo praktikoje yra pabrėžiama, kad siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo – teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sutarties sąlygas. Dėl šių priežasčių vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva, nes šios kategorijos bylose teismas yra aktyvus, atsižvelgiant į tai, kad vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-536/2008, 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-541/2009). Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis minėtais kriterijais, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai priteisė delspinigius už 180 dienų.

Pažymėtina ir tai, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d., nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną; jokios kitos netesybos už vartojimo kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomos. Šiuo atveju ieškovas prašė priteisti maksimalias netesybas. Atsižvelgdama į aukščiau minėtus išaiškinimus, bei, kad ieškovo prašomų priteisti 397,60 Lt delspinigių dydis yra maksimalus, kad ieškovas neįrodė patyręs didesnių nei minimalūs nuostoliai, taip pat į tai, kad viena iš šalių yra vartotojas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra pagrindas sumažinti delspinigių dydį iki 63 Lt sumos, kuri, atsižvelgiant į įstatyme nustatytus minimalius kreditoriaus nuostolius teisiniuose santykiuose, yra sąžininga, protinga ir proporcinga neįvykdytai sutartinei prievolei (CPK 185 str., 178 str.).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teisme nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Jelena Šiškina