- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-12
- Bylos Nr.
- 2-922-302/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00044-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Atsakovas
- Nekilnojamo turto valdymas Bordolina
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1875-803/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bordolina“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Audata“, ieškinį dėl įskaitymų pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Nekilnojamojo turto valdymas“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė BUAB „Bordolina“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Audata“, pateikė teismui ieškinį, kurį patikslinusi prašo: 1) pripažinti niekiniais ir negaliojančiais atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ vienašališkai 2012-08-10 pareiškimu atliktą 92 000 Lt (26 645,04 Eur) sumos įskaitymą ir 2012-08-27 pranešimu atliktą 200 000 Lt (57 924 Eur) įskaitymą kaip imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančius sandorius; 2) priteisti iš atsakovės 84 626,97 Eur skolos, 17 250,48 Eur palūkanų nuo prievolės neįvykdymo dienos iki ieškinio padavimo teismui dienos, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad BUAB „Bordolina“ buvęs vadovas 2011-08-31 sudarė su atsakove UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ projektavimo ir statybos valdymo sutartį, kurios pagrindu atliko atsakovei darbus už 84 626,97 Eur sumą, tačiau atsakovė už atliktus darbus ieškovei nemokėjo, įskaitydama vienašališkai 2012-08-10 pareiškimu 92 000 Lt sumą ir 2012-08-27 pranešimu 200 000 Lt sumą. Bankroto administratoriaus teigimu, įskaitymai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms sandoriai, kadangi nebuvo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.130 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų ir teismų praktikoje konstatuotų būtinų įskaitymo sąlygų visumos. Kadangi atlikti įskaitymai pripažintini niekiniais ir negaliojančiais, ieškovės teigimu, atsakovė atitinkamai yra skolinga ieškovei už atliktus darbus 292 200 Lt (84 626,97 Eur).
Ieškinio reikalavimo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – reikalavimo sumos ribose areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ar esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis. Prašymas grindžiamas didele ieškinio suma, galimu ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimu ir jo įvykdymo rizika.
Atsiliepimas į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki nutarties priėmimo pateiktas nebuvo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas įvertinęs tikėtiną ieškinio pagrįstumą, didelę ieškinio sumą, dėl kurios egzistuoja tikimybė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, bei tai, kad reikalavimą reiškia bankrutuojančios įmonės bankroto administratorius, 2016 m. vasario 9 d. nutartimi ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino. Ieškinio reikalavimams užtikrinti nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ bendros 101 819,53 Eur sumos nekilnojamojo turto, esančio pas atsakovą ir/arba trečiuosius asmenis, areštą, uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims. Nesant ar nepakankant reikalavimams užtikrinti atsakovės nekilnojamojo turto, teismas areštavo kilnojamąjį turtą, turtines teises arba pinigines lėšas, esančias atsakovės atsiskaitomosiose sąskaitose kredito įstaigose ir/arba pas kitus trečiuosius asmenis, leidžiant iš areštuotų lėšų mokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei ir privalomąsias socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškove.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Tuo atveju, jeigu atskirasis skundas būtų atmestas, atsakovė prašo areštuoti pastatą – prekybos centrą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Pateikia šiuos nesutikimo su pirmos instancijos teismo nutartimi argumentus:
1. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovės veiksmų arba neveikimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, todėl nėra jokio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Žemesnės instancijos teismas
2. Ieškinio suma, t.y. 101 819,53 Eur, nagrinėjamu atveju negali būti laikoma didele, kadangi atsakovės turimas turtas ženkliai gerokai viršija ieškovės reikalavimo sumą. Atsakovei priklausantis turtas, atmetus mokėtinas sumas ir įsipareigojimus, sudaro 46 805 738 Eur, t.y. daugiau nei 400 kartų viršija ieškovės reikalavimų sumą. Didžiąją atsakovės turto dalį sudaro ilgalaikis materialus turtas – pastatai ir žemės sklypai. Šiems savo teiginiams pagrįsti atsakovė su atskiruoju skundu pateikia 2015-06-30 įmonės balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą.
3. Nors pirmos instancijos teismas ir nurodė, kad negavo atsakovės atsiliepimo į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau tai yra netiesa. Atsiliepimas teismui buvo pateiktas laiku, t.y. per tris dienas nuo ieškinio kopijos gavimo dienos. Teismo pranešimas buvo gautas 2016-02-03, tai 3 dienų terminas atsiliepimui pateikti baigėsi 2016-02-06. Atsižvelgiant į tai, kad 2016-02-06 buvo šeštadienis, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 74 straipsnio 5 dalimi, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena, t.y. 2016-02-08. Būtent 2016-02-08 atsakovė ir pateikė atsiliepimą paštui, ką patvirtina 2016-02-08 AB „Lietuvos paštas“ išrašyta PVM sąskaita – faktūra ir registruotos siuntos išsiuntimą patvirtinantis AB „Lietuvos paštas“ išduotas kvitas.
4. Skundžiama nutartimi buvo pažeistos atsakovės teisės ir teisėti interesai bei šalių interesų pusiausvyros principas, kadangi pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesivadovavo teisingumo principu ir suteikė perdėtą pranašumą ieškovei.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.).
Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 9 d. nutarties, kuria atsakovei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas.
Dėl rašytinių įrodymų prijungimo prie bylos
Atsakovė su atskiruoju skundu pateikė 2015-06-30 įmonės balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, išrašą iš Nekilnojamojo turto registro bei išrašą iš Turto areštų aktų registro. Atsižvelgiant į tai, kad šie rašytiniai įrodymai jau yra pateikti su atsakovės atsiliepimu į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuris priimtas į bylą, darytina išvada, kad dar kartą prijungti prie bylos analogiškus įrodymus nėra jokio pagrindo.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo/netaikymo
Laikinosios apsaugos priemonės - tai civilinėje byloje teismo pritaikyti apribojimai, draudimai, įpareigojimai ir kitos CPK ar kituose įstatymuose nustatytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės taikomos dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų - ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju ieškovė BUAB „Bordolina“, atstovaujama bankroto administratoriaus, pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo pripažinti niekiniais ir negaliojančiais atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ vienašališkai 2012-08-10 pareiškimu atliktą 92 000 Lt (26 645,04 Eur) sumos įskaitymą ir 2012-08-27 pranešimu atliktą 200 000 Lt (57 924 Eur) įskaitymą kaip imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančius sandorius, be to, prašo priteisti iš atsakovės 84 626,97 Eur skolos, 17 250,48 Eur palūkanų nuo prievolės neįvykdymo dienos iki ieškinio padavimo teismui dienos, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs tikėtiną ieškinio pagrįstumą ir didelę ieškinio sumą, dėl kurios egzistuoja tikimybė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, skundžiama nutartimi areštavo atsakovės turtą. Kaip matyti iš atsakovės atskirojo skundo turinio, atsakovė neginčija pirmos instancijos teismo išvados, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, tačiau tvirtina, jog nagrinėjamu atveju nėra antrosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos - teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizikos. Apeliantė, pateikdama savo 2015 m. birželio 30 d. balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, įrodinėja, kad ieškinio suma jai nėra didelė.
Būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo ar negalimumo jį įvykdyti tikimybė preziumuojama tuomet, kai yra kilęs turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos, tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti, o reikalavimo sumos dydis turi būti įvertintas atsižvelgiant į konkretaus asmens finansines galimybes. Kadangi tai yra nuginčijama prezumpcija, asmuo, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinus disponavimo jam priklausančiu turtu ribojimus, ją gali motyvuotai paneigti, pateikęs teismui duomenis apie savo turtinę padėtį, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (CPK 178 str.). Tokia pozicija atsispindi ir Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-22/2012; 2013 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1535/2013; 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-205-186/2016 ir kt.).
Apeliantė, kartu su atskiruoju skundu pateikdama savo 2015 m. birželio 30 d. balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, įrodinėja, kad ieškinio suma jai nėra didelė. Atsakovės pateiktame 2015 m. birželio 30 d. balanse nurodyta, kad bendrovė iš viso turi turto už 73 816 603 Eur (ilgalaikio materialiojo turto vertė sudaro 67 218 541 Eur), mokėtinos sumos ir įpareigojimai – 27 010 865 Eur. Iš atsakovės pateiktos 2015 m. birželio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad 2015 m. pirmąjį pusmetį uždirbo 1 050 291 Eur grynojo pelno. Nors minėtus skaičius vertinant vien tik formaliai ir būtų galima daryti išvadą, apie gerą apeliantės turtinę padėtį, tačiau apeliacinės instancijos teismui abejonių dėl atsakovės pateiktos informacijos apie savo finansinę padėtį teisingumo, kelia ta aplinkybė, kad atsakovė, įrodinėdama savo gerą finansinę padėtį, remiasi 2015 m. birželio 30 d. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis apie turimą turtą ir gautą grynąjį pelną, tačiau Juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad paskutiniai atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentai oficialiai VĮ Registrų centrui yra pateikti tik už 2007 metus. Duomenų, kad apeliantės teismui pateikti finansiniai dokumentai būtų pateikti VĮ Registrų centrui, taip pat nėra. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad pagal teisės aktų reikalavimus, metines finansines ataskaitas įmonės sudaro pasibaigus jų finansiniams metams (Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 16 str. 1 d.); bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinys kartu su bendrovės metiniu pranešimu ir auditoriaus išvada (jei auditas privalomas pagal įstatymus ar numatytas įstatuose) per 30 dienų nuo eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo turi būti pateiktas juridinių asmenų registro tvarkytojui (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 58 str. 3 d.). Atsakovė šių teisės aktų reikalavimų itin ilgą laiką nesilaikė, todėl tai kelia pagrįstų abejonių dėl apeliantės pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų patikimumo. Pastebėtina, kad atsakovės dėmesys dėl minėtų teisės aktų reikalavimų nesilaikymo ir jos teikiamų finansinių dokumentų nepatikimumo jau kartą buvo atkreiptas Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-269-186/2016, tačiau atsakovė ir šioje byloje vis tiek remiasi tais pačiais duomenimis. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės teikiami 2015 m. pirmo pusmečio įmonės finansiniai duomenys jau nebėra aktualūs ir bet kuriuo atveju, net ir laikant, jog šie duomenys yra patikimi, negali būti vertinami kaip atspindintys dabartinę įmonės finansinę padėtį. Jokių kitų duomenų apie turtinę padėtį nepateikus, darytina išvada, kad atsakovė nagrinėjamu atveju nepaneigė didelės ieškinio sumos, kaip grėsmės būsimo teismo įvykdymui, prezumpcijos (CPK 12 str., 178 str.).
Be to, akcentuotina ir tai, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014). Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad reikalavimo suma didelė, apeliacinės instancijos teismo nuomone, yra pakankamas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Atsakovei išaiškintina, kad ji, jei jos finansinė padėtis iš tikrųjų yra gera ir prašoma priteisti suma jai nėra reikšminga, gali be itin žymių nuostolių pasinaudoti įstatymo suteikta teise sumokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą (CPK 148 str. 2 d.) ir tokiu būdu apskritai išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Be to, atsakovei neribojama ir galimybė pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu pakeisti ar panaikinti šiuo metu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, jei aktualesni ir išsamesni nei apeliacinės instancijos teismui pateikti duomenys leistų daryti kitokią išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo.
Dėl atsiliepimo į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones
Be to, atsakovė atskirajame skunde tvirtina, kad nors ji teismui atsiliepimą į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir pateikė laiku, t.y. per 3 dienas nuo ieškinio kopijos gavimo dienos, tačiau pirmos instancijos teismas skundžiamą nutartį nepagrįstai priėmė nesulaukęs jos atsiliepimo.
Pagal CPK 147 straipsnio 1 dalį, teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos, teismas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą praneša atsakovui, kai mano, kad tai būtina. Minėtas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad norint išspręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės atsiliepimas apskritai nėra būtinas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovei teismas vis dėlto buvo nustatęs 3 dienų terminą, skaičiuojamą nuo pranešimo dėl atsiliepimo pateikimo įteikimo dienos, pateikti atsiliepimą į ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nors ir sutiktina, kad atsakovė atsiliepimą į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo formaliai pateikė laiku, t.y. per 3 dienas nuo ieškinio kopijos įteikimo dienos, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šis terminas dėl to, jog jo paskutinė diena buvo šeštadienį, užsitęsė ir baigėsi tik pirmadienį, o atsakovė atsiliepimą paštui įteikė tik būtent paskutinę termino dieną, bei atkreipiant dėmesį į tai, kad CPK 147 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai įtvirtinta, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi būti išsprendžiamas ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos, darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai ilgiau nelaukė ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendė 2016 m. vasario 9 d.
Be to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, vien tai, kad pirmos instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė nesulaukęs atsakovės atsiliepimo, šiuo konkrečiu atveju, kai pripažįstama, kad yra reali grėsmė, jog teismo sprendimas, jei jis būtų palankus ieškovei, gali būti neįvykdytas, bei įvertinant tai, jog visus atsikirtimus ir argumentus, paneigiančius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę, atsakovė galėjo pateikti ir pateikė atskirajame skunde, negali būti vertinamas kaip reikšmingas atsakovės teisių pažeidimas.
Dėl prašymo areštuoti konkretų nekilnojamąjį turtą
Atskirojo skundo atmetimo atveju atsakovė prašo teismo areštuoti pastatą – prekybos centrą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Iš atsakovės į bylą pateiktų duomenų matyti, kad atsakovės nurodomas nekilnojamojo turto objektas jau yra areštuotas (b.l. 23-25; 27-29). Šios aplinkybės neneigia ir pati atsakovė. Nors iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad pastato – prekybos centro, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė nustatyta masinio vertinimo būdu ir yra 1 213 508 Eur (b.l. 23), tačiau atsakovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių dabartinę minėto nekilnojamojo turto vertę (CPK 178 str.).
Atsižvelgiant į tai, kad pastatas – prekybos centras, esantis (duomenys neskelbtini), jau yra areštuotas 182 696,65 Eur sumai bei į tai, kad atsakovė nepateikė jokių duomenų apie minėto nekilnojamojo dabartinę turto rinkos vertę, teismas atmeta kaip nepagrįstą ir minėtą atsakovės prašymą areštuoti konkretų jos nurodytą turtą. Atkreiptinas atsakovės dėmesys, kad tuo atveju, jei konkretus areštuotas turtas neproporcingai suvaržytų jos ūkinę komercinę veiklą, yra galimybė prašyti jį pakeisti kitu turtu (CPK 148 str. 1 d.).
Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo nuomone, atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pakankamo pagrindo keisti ar panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atsakovės atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartis paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Prašymą pakeisti taikytas laikinąsias priemones, areštuojant konkretų daiktą – prekybos centrą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atmesti.