Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bordolina“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Nekilnojamojo turto valdymas dėl įskaitymų pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Atsakovė (toliau – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; prijungti prie bylos naujus įrodymus: 2012 m. gegužės 4 d. papildomo susitarimo; 2012 m. rugpjūčio 17 d. ieškovės rašto; 2012 m. rugpjūčio 24 d. apeliantės rašto bei 2012 m. rugsėjo 10 d. ieškovės rašto kopijas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantė po sprendimo priėmimo susisiekė su buvusiu ieškovės vadovu A. N. bei iš jo gavo naują rašytinį įrodymą – 2012 m. gegužės 4 d. papildomą susitarimą, kurio pirmosios instancijos teismui negalėjo pateikti, nes jo neturėjo. Šiuo susitarimu šalys susitarė, kad jei ieškovė netinkamai vykdys savo sutartinius įsipareigojimus, apeliantė turės teisę skirti jai 200 000 Lt baudą. Tai patvirtina, jog apeliantė įskaitymų metu turėjo reikalavimą ieškovei, o 2012 m. rugpjūčio 10 d. ir 2012 m. rugpjūčio 27 d. pranešimuose nurodyta bauda ieškovei pritaikyta iš anksto šalių suderinto susitarimo pagrindu.Buvęs ieškovės vadovas apeliantei taip pat pateikė 2012 m. rugpjūčio 17 d., 2012 m. rugpjūčio 24 d. ir 2012 m. rugsėjo 10 d. raštus, iš kurių matyti, kad ieškovė nepripažino apeliantės atlikto įskaitymo ir, atsižvelgiant į tai, kad apeliantė ieškovės atžvilgiu buvo atlikusi kitus mokėjimus pagal kitus jų tarpusavio santykius, jais patenkino savo iš Sutarties kylantį reikalavimą 200 200 Lt sumai. Sutarties pagrindu apeliantė ieškovei nebuvo skolinga, todėl nepagrįsta sprendimo dalis dėl skolos priteisimo, be to atsakovės skola pagal Sutartį buvo ne 292 200 Lt, o tik 200 200 Lt. Teismas nepagrįstai apeliantės skolą skaičiavo sudėdamas 2012 m. rugpjūčio 10 d. ir 2012 m. rugpjūčio 27 d. pranešimuose nurodytas sumas (92 000 Lt ir 200 200 Lt), nes 2012 m. rugpjūčio 27 d. pranešimu apeliantė ieškovei tik dar kartą konstatavo 2012 m. rugpjūčio 10 d. pranešimu pagal šalių susitarimą paskirtą baudą, lygią 200 000 Lt, o ne paskyrė papildomą baudą. Be to, 2012 m. rugpjūčio 27 d. pranešime nurodyta apeliantės ieškovei pagal Sutartį mokėtina suma – 200 200 Lt, buvo galutinė suma, į kurią jau buvo įskaičiuota 2012 m. rugpjūčio 10 d. pranešime nurodyta 92 000 Lt suma. Tokia situacija susidarė dėl to, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 10 d. iki 2012 m. rugpjūčio 27 d. ieškovė atliko papildomų darbų, todėl bendra apeliantės mokėtina suma nuo 92 000 Lt padidėjo iki 200 200 Lt.Teismas nepagrįstai iš apeliantės ieškovei priteisė Sutartimi grindžiamą skolą, nes apeliantė visus savo įsipareigojimus pagal Sutartį buvo įvykdžiusi tinkamai. Šias aplinkybes patvirtina 2012 m. rugsėjo 10 d. ieškovės raštas apeliantei, kuriame ieškovė pripažino, kad apeliantė jai pagal Sutartį nebeskolinga. Egzistuoja pagrindas prijungti su skundu teikiamus įrodymus prie bylos, nes jie turi esminę reikšmę tinkamam bylos išnagrinėjimui. Nauji įrodymai objektyviai negalėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nes jie iš ieškovės direktoriaus buvo gauti tik po sprendimo priėmimo. Minėtų įrodymų prijungimas, įvertinus jų įrodomąją vertę bei reikšmę sprendimo pagrįstumui, nevilkins bylos nagrinėjimo, bet padės tinkamai nustatyti visas esmines ginčo aplinkybes. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą; atsisakyti priimti apeliantės pateiktus naujus įrodymus; jeigu teismas juos priimtų, prašo priimti ir ieškovės pateiktus įrodymus – 2014 m. gegužės 8 d. nutarties bei prokūros Nr. 1 kopijas; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantė prašymas priimti naujus įrodymus atmestinas kaip nepagrįstas bei prieštaraujantis procesinės teisės normoms, šių įrodymų pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą. Pateiktus naujus įrodymus apeliantė galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, be to, procesiniuose dokumentuose net neužsiminė, kad tokie dokumentai egzistuoja. Apeliantė nenurodė objektyvių priežasčių, lėmusių šių įrodymų savalaikį nepateikimą. Be to, apeliantė teikia savo pačios sudarytus ir surašytus dokumentus, taip pat dokumentus, kuriuos ji turėjo gauti ir turėti. Apeliantės pateiktų įrodymų patikimumas abejotinas, ieškovės nuomone, jie suklastoti, surašyti po sprendimo priėmimo. Tiek naujų dokumentų turinys ir jų sudarymo aplinkybės, tiek jų pateikimo laikas, tariamo gavimo ir buvimo pas buvusį ieškovės direktorių A. N. aplinkybės, šių dokumentų kalba, A. N. gebėjimai ją suprasti, po tiek laiko juos surasti ir perskaityti, kas juose parašyta, kelia abejonių dėl jų tikrumo ir jų turinio patikimumo. Teismas pagrįstai pripažino negaliojančiais apeliantės atliktus įskaitymus. Apeliantė pagal Sutartį neturėjo reikalavimo ieškovei dėl atliktų darbų trūkumų, dėl ko apeliantės atlikti įskaitymai nebuvo galimi. Sutartis neatitinka statybos rangos sutarties sampratos, todėl ieškovė negalėjo būti laikoma generaliniu rangovu ir neturėjo pareigos atsakyti už subrangovų atliktų darbų trūkumus, netgi jeigu tokie trūkumai ir buvo. Taip pat laikytina, kad reikalavimo teisių į ieškovę apeliantė negalėjo įgyti ir neįgijo ir pagal apeliantės pateiktą 2012 m. gegužės 4 d. papildomą susitarimą. Apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių vėdinimo sistemos darbų trūkumus, todėl apeliantė neįrodė vėdinimo sistemos neveikimo, patirtų nuostolių bei jų dydžio. Apeliantė neįrodė pagrindo dviejų baudų ieškovei po 200 000 Lt skyrimui. Nesant teisėto pagrindo ieškovei skirti baudas, nebuvo ir teisinio pagrindo jų įskaityti. Atlikti įskaitymai, netgi esant papildomam susitarimui dėl 200 000 Lt baudos skyrimo ieškovei, vis tiek nebuvo galimi.Apeliantė skunde nepagrįstai ginčija skolos ieškovei dydį ir neteisingai interpretuoja savo paties surašytus 2012 m. rugpjūčio 10 d. pareiškimą ir 2012 m. rugpjūčio 27 d. pranešimą. Pirmosios instancijos teisme apeliantė neginčijo skolos dydžio bei jokiuose procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo metu, apeliantė savo teiginių, kad ji padarė ne du įskaitymus, bet tik vieną, neišdėstė, nepagrindė ir neįrodinėjo. Iš 2012 m. rugpjūčio 10 d. pareiškimo ir 2012 m. rugpjūčio 27 d. pranešimo matyti, kad apeliantė du kartus skyrė ieškovei baudas po 200 000 Lt, abu kartus jas įskaitė į ieškovei mokėtinas sumas pagal Sutartį, abu įskaitymai yra pakankamai aiškūs ir atitinka formos bei turinio reikalavimus. Todėl laikytina, kad apeliantė padarė du įskaitymus, o ne tą patį įskaitymą pakartojo du kartus.Apeliantė neginčija ieškovės nuostolių, palūkanų dydžio ir jų pagrįstumo, kuriuos teismas nustatė teisingai. Ieškovė prašo prijungti prie bylos 2014 m. gegužės 8 d. nutarties ir Prokūros Nr. 1 kopijas. 2014 m. gegužės 8 d. nutartimi A. N. paskirta 3 000 Lt bauda, nes pastarojo nei bankroto administratorius, nei antstolis, siekdami perimti įmonės veiklos dokumentus, nerado, todėl neįtikėtina apeliantės versija, kad ji susisiekė su buvusiu ieškovės direktoriumi ir šis iš karto atsiuntė įmonės veiklos dokumentus. Prokūroje Nr. 1 esantys A. N. parašai ir jo parašai, esantys apeliantės naujai pateiktuose dokumentuose, skiriasi vizualiai, todėl labiau tikėtina, kad naujai apeliantės pateiktuose dokumentuose pasirašė ne buvęs ieškovės direktorius, o kitas asmuo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju dalyvaujantys byloje asmenys nenurodo, o teisėjų kolegija savo iniciatyva absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų neįžvelgia. Kaip minėta, byloje kilo ginčas dėl apeliantės ieškovei skirtų baudų už neveikiančią sumontuotą vėdinimo sistemą įskaitymų į apeliantės skolą už ieškovės darbus pagal Sutartį, apeliantės įsiskolinimo pagal Sutartį dydžio. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantė neturėjo pagrindo atlikti įskaitymus ir ieškovei priteisė apeliantės neapmokėtą pagal Sutartį skolą. Apeliantė nesutinka su tokiu teismo sprendimu.Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl naujų įrodymų priėmimo ir įskaitymų (ne)teisėtumo

Visų pirma pažymėtina, kad apeliacinis skundas dėl teismo išvadų, susijusių su apeliantės atliktų įskaitymų neteisėtumu, faktiškai nėra grindžiamas tuo, kad byloje esančių įrodymų pagrindu skundžiamame sprendime jos yra neteisingos. Apeliantė kvestionuoja sprendimą iš esmės tik naujų, pirmosios instancijos teismui neteiktų ir teikiamų tik apeliacinės instancijos teismui įrodymų, kuriuos prašo priimti ir jais vadovautis, pagrindu. Teismas skundžiamame sprendime yra nurodęs kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įskaitymą reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo taisykles. Todėl teisėjų kolegija jų nebekartoja. Apeliantės atliktus įskaitymus teismas pripažino negaliojančiais iš esmės dviem pagrindais: a) pagal Sutartį ieškovė neturėjo įsipareigojimo atsakyti už rangovų nekokybiškai atliktus darbus; b) Sutartis apskritai nenumatė sankcijų ieškovei baudų pavidalu. Kaip minėta, apeliaciniame skunde faktiškai ir nekvestionuojamas nė vienas iš nurodytų ieškinio tenkinimo, remiantis pirmosios instancijos teismui pateiktais įrodymais, pagrindų, todėl išsamiau teisėjų kolegija dėl jų nepasisako, tik konstatuoja, jog sutinka su tokiomis išvadomis, nes jos pagrįstos Sutarties nuostatų ir 2012 m. rugpjūčio 10 d. bei 2012 m. rugpjūčio 27 d. pranešimų apie įskaitymus turinio analize. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teisme nuosekliai laikėsi pozicijos, jog baudas ieškovės atžvilgiu taikė abiejų šalių suderinto susitarimo pagrindu, tačiau neturėjo tokį susitarimą pagrindžiančių įrodymų. Po skundžiamo sprendimo priėmimo ji susisiekė su buvusiu ieškovės vadovu A. N. ir iš jo gavo rašytinius įrodymus, patvirtinančius Sutarties 2012 m. gegužės 4 d. papildymą susitarimu dėl baudų taikymo galimybės, ieškovės pripažinimą apie netinkamai vykdomą Sutartį. Nauji įrodymai, anot apeliantės, patvirtina jos pozicijos pirmosios instancijos teisme pagrįstumą ir dėl to sprendime padarytos išvados yra neteisingos.Įrodymai, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, pagal bendrąsias proceso taisykles pateikiami kartu su ieškiniu (CPK 135 str. 2 d.). Visus turimus įrodymus šalys turi pateikti arba nurodyti įrodymus, kurių pačios negali pateikti, bei prašyti juos išreikalauti pasirengimo bylą nagrinėti metu (CPK 199 str. 1 d., 226 str.). Esant poreikiui, jie gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 str.). Taigi, procesinės normos reglamentuoja, jog iš esmės visi įrodymai turi būti pateikti pirmosios instancijos teismui.Apeliacinės instancijos teisme naujų įrodymų pateikimo ir priėmimo galimybę reglamentuoja CPK 314 straipsnis, nustatantis, kad teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus ir kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Taigi, apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ir priėmimas, nors ir nedraudžiamas visiškai, tačiau ribojamas ir galimas iš esmės tik dviem atvejais. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo septyniolikos punktų argumentus, kuriais įrodinėja, kad su apeliaciniu skundu teikiami papildomi dokumentai daugiau negu abejotini jų tikrumo ir turinio patikimumo aspektais tiek atsižvelgiant į apeliantės dėstytus argumentus pirmosios instancijos teisme, tiek dėl dokumentų sudarymo realumo ir datų, juos pasirašiusio subjekto autentiškumo, jų gavimo ir kitų aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio ieškovės argumentai, priėmus su apeliaciniu skundu pateiktus dokumentus apeliacinės instancijos teisme, iš tikrųjų galėtų būti reikšmingi vertinant bylos aplinkybes. Tačiau pirmiausia apręstina, ar naujai teikiami įrodymai apskritai gali būti priimti apeliacinės instancijos teisme. Kaip minėta, naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad „...apeliacinės instancijos teisme yra sprendžiami fakto klausimai, t. y. nustatomos faktinės bylos aplinkybės, todėl gali būti priimami nauji įrodymai, jeigu šalis procesu ir teise teikti įrodymus nepiktnaudžiauja“ (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014). Taip pat yra nurodęs, jog „įrodymų pateikimo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ir nuneigti pateiktus atsikirtimus. Be to, skatinamas bylos šalių sąžiningumas ir proceso koncentruotumas pirmosios instancijos teisme. <...> Būtent todėl byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs rinkdami įrodymus, teikdami teismui prašymus ir reaguodami į byloje esančius reikalavimus. Tačiau byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ar yra priimamas jiems nepalankus sprendimas. Būtent todėl CPK 314 straipsnis ir nustatė ribotos apeliacijos modelį, draudžiantį remtis naujais įrodymais, jei jie galėjo būti pateikti anksčiau“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-695/2017). Taigi, paminėti išaiškinimai teikia pagrindą išvadai, kad dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo spręstina ir asmens procesinio elgesio vertinimo kontekste – įrodymai gali būti priimti, tačiau tik tuo atveju, jei asmens procesinis elgesys pirmosios instancijos teisme buvo sąžiningas, kitaip tariant, jei nėra pagrindo daryti išvadą, kad asmuo piktnaudžiauja teise, pavyzdžiui, sąmoningai neteikia/nenurodo pirmosios instancijos teismui įrodymų, jais ir galimybėmis juos gauti pradeda domėtis tik priėmus jo atžvilgiu priėmus neigiamą sprendimą ir pan. Per visą procesą pirmosios instancijos teisme apeliantė ne tik neteikė šiuo metu pateiktų dokumentų inter alia dėl Sutarties papildymo, neprašė iš kur nors jų išreikalauti, tačiau net neužsiminė apie jų egzistavimą. Dar daugiau, netgi paskutiniame (2016 m. rugsėjo 15 d.) teismo posėdyje apeliantės atstovas vienareikšmiškai nurodė, kad apeliantė neturi įrodymų, pagrindžiančių piniginių reikalavimų ieškovei pagrįstumą, nei darbų trūkumų nustatymo, nei dokumentų apie šalių susitarimus dėl baudų taikymo aspektais. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad į buvusį ieškovės vadovą dėl dokumentų pateikimo buvo kreiptasi po sprendimo priėmimo (taigi, tai turėtų būti po 2016 m. rugsėjo 28 d.). Tačiau buvusio ieškovės vadovo laiško siunta, kaip matyti iš Rusijos pašto pažymos, išsiuntimui iš Rusijos buvo priimta dar 2016 m. rugsėjo 16 d. (beje, kokie dokumentai šia siunta buvo siunčiami, nėra aišku), taigi, siunta priimta pašte dar iki skundžiamo sprendimo priėmimo. Tai reikštų, kad apeliantė kreipėsi (jei iš tikrųjų kreipėsi) į buvusį ieškovės vadovą, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, dar iki (o ne po) skundžiamo sprendimo priėmimo ir, labai tikėtina, dar iki paskutinio teismo posėdžio (kitą dieną po teismo posėdžio siunta jau buvo priimta pašte), nors, kaip minėta, posėdžio metu net nebuvo užsiminta nei apie kreipimąsi į ieškovės buvusį vadovą. Nagrinėjamu atveju nuo bylos iškėlimo iki jos išnagrinėjimo praėjo devyni mėnesiai. Taigi, neabejotina, kad per tokį ilgą laikotarpį apeliantė turėjo visas galimybes ieškoti įrodymų, juos gauti ar prašyti išreikalauti, juo labiau, kai tai padaryti buvo galima, tikint apeliantės skunde nurodoma versija, labai paprastai ir operatyviai – po 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimo priėmimo buvo kreiptasi į buvusį ieškovės vadovą ir jau 2016 m. spalio 3 d. buvo gauti apeliantės pateikiami dokumentai. Jokių priežasčių, kurios kliudė tai padaryti per devynių mėnesių procesą, apeliantė net ir nenurodo.Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės procesinis elgesys nebuvo sąžiningas, kas lemia išvadą, kad su apeliaciniu skundu pateiktus dokumentus priimti atsisakytina. Tokiu atveju, atsižvelgiant į nutarties 13, 14 punktuose nurodytus motyvus, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra apeliacinio skundo argumentais paneigtos.

Dėl skolos fakto ir dydžio

Pirmosios instancijos teisme apeliantė neginčijo fakto, jog pagal Sutartį buvo skolinga ieškovei. Skolos faktą patvirtina ir 2012 m. rugpjūčio 10 d. ir 2012 m. rugpjūčio 27 d. apeliantės pranešimuose apie įskaitymą nurodyti duomenys. Apeliacinės instancijos teismui apeliantė nurodo, kad pagal naujai teikiamus įrodymus buvęs ieškovės vadovas A. N. pripažino, jog ieškovė iš Sutarties kylantį reikalavimą yra patenkinusi iš kitų apeliantės ieškovei sumokėtų sumų, todėl apeliantė įsiskolinimų pagal Sutartį neturi (2012 m. rugsėjo 10 d. raštas). Tačiau jau minėta, kad naujus įrodymus priimti atsisakyta. Kitais įrodymais pirmosios instancijos teismo išvada apie skolos faktą nėra paneigta. Pastebėtina tik tai, kad ir iš 2012 m. rugsėjo 10 d. rašto neaišku, kada, kaip, dėl ko ir kokiais mokėjimais buvo atsiskaityta.Apeliantė pirmosios instancijos teisme neginčijo ir skolos dydžio. Tačiau skunde ji nurodo, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog skolos dydis yra 84 629,97 Eur (292 000 Lt), nes skola buvo tik 57 981,93 Eur (200 200 Lt), t.y. anot apeliantės, skolos suma buvo nurodyta 2012 m. rugpjūčio 27 d. pranešime apie įskaitymą, šiame pranešime nurodyta suma apėmė ir 92 000 Lt skolą, nurodytą 2012 m. rugpjūčio 10 d. pranešime apie įskaitymą. Teisėjų kolegija atmeta tokius argumentus kaip neįrodytus. Pagal 2012 m. rugpjūčio 10 d. pranešimą apie įskaitymą yra nurodyta 92 000 Lt skola ieškovei, jame taip pat nurodyta, kad po įskaitymo ieškovė lieka skolinga 108 000 Lt apeliantei. Nepaisant to, 2012 m. rugpjūčio 27 d. pranešime apeliantė nurodė esanti skolinga 200 200 Lt (o ne ieškovė jai). Taigi, net tuo atveju jei 200 000 Lt bauda ieškovei buvo skirta tik vieną kartą ir abiejuose pranešimuose turima galvoje ta pati bauda, tai nepaneigia fakto, kad ja buvo siekiama įskaityti dvi skolas bendrai 292 000 Lt sumai (92 000 Lt ir 200 000 Lt). Todėl apeliantės argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados ir dėl skolos dydžio. Apeliantė atskirai nekvestionuoja priteistų iš apeliantės palūkanų (17 250,48 Eur) už praleistą terminą atsiskaityti (CK 6.210 str., 6.261 str.). Tačiau apeliantė skunde ginčija skolos buvimą apskritai ir prašo ieškinį atmesti visiškai, taigi, į apeliacinio skundo nagrinėjimo dalyką patenka ne tik pagrindinės skolos iš Sutarties priteisimo pagrįstumo vertinimas, bet ir kitų iš Sutarties nuostatų vykdymo kylančių reikalavimų pagrįstumo įvertinimas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad priteisti aptariamas palūkanas nebuvo pagrindo. Visų pirma, šalys buvo sutarusios dėl netesybų - užsakovui (apeliantei) vėluojant apmokėti už atliktus darbus yra numatyti 0,04 proc. delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną, bet ir tai tik ieškovei pareikalavus (Sutarties 8.1 punktas). Šiuo atveju tokios atsakomybės ieškovė nereikalavo (net ir ieškinyje). Antra, šalių atsiskaitymai turėjo vykti pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras suderintų atliktų darbų aktų pagrindu per 5 dienas nuo sąskaitų pateikimo (Sutarties 7.1-7.3 punktai). Byloje nėra jokių duomenų nei apie suderintus atliktų darbų aktus, nei apie pateiktas PVM sąskaitas faktūras, jų datas. Todėl konstatuoti, ar PVM sąskaitos faktūros buvo pateiktos apskritai, ar/kiek praleisti atsiskaitymo pagal jas terminai, nėra galimybės. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė palūkanas už prievolių vykdymo terminų praleidimą, dėl ko sprendimas pakeistinas panaikinant šią jo dalį (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.), atitinkamai sumažinant iš apeliantės valstybei priteistą žyminį mokestį (CPK 93 str. 5 d., 96 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimą pakeisti – panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ priteista ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Bordolina“ 17 250,48 Eur palūkanų, bei sumažinti valstybei iš atsakovės priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą iki 1 981 Eur.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.