- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-11
- Bylos Nr.
- 1A-220-616/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-14085-2022-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus, Nijolė Matuzevičienė, Ernesta Montvidienė
- Nuteistasis
- V. K.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gražvydo Poškaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato M. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 243 straipsnyje, 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtos bausmės:
pagal BK 243 straipsnį areštas 40 (keturiasdešimčiai) parų;
pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė V. K. paskirta laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams.
Pritaikius BK 64¹ straipsnį bausmė sumažinta 1/3 iki laisvės atėmimo 6 (šešiems) mėnesiams.
Nuspręsta kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti V. K. palikti galioti ir panaikinti pradėjus vykdyti nuosprendį.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, V. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė uždraudimas vairuoti kelių transporto priemones 5 (penkeriems) metams, jos termino pradžią skaičiuojant nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo dienos.
Vadovaujantis BK 72 straipsniu, V. A. vardu įregistruotas, bet V. K. priklausantis automobilis „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskuotas kaip nusikaltimo priemonė.
Nuspręsta automobilio „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus, perduoti prie konfiskuojamo automobilio.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. V. K. pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, o būtent: 2022 m. balandžio 23 d. apie 16.50 val. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (alkoholio matuokliu „ALCOTEST 7510“ jam 16.53 val. nustatytas 1,87 promilių girtumas, o 17.16 val. – 1,98 promilių girtumas), vairavo jam priklausantį automobilį „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
2. Be to, V. K. pripažintas kaltu pagal BK 243 straipsnį už tai, kad vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, t. y. galiojant Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. gruodžio 03 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2005-446/2019 jam paskirtai baudžiamojo poveikio priemonei uždraudimui vairuoti kelių transporto priemones 5 metams, 2022 m. balandžio 23 d. apie 16.50 val. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (alkoholio matuokliu „ALCOTEST 7510“ jam 16.53 val. nustatytas 1,87 promilių girtumas, o 17.16 val. – 1,98 promilių girtumas), vairavo jam priklausantį automobilį „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. ir jo gynėjas advokatas M. R. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. gegužės 26 d. nuosprendį dalyje dėl paskirtos bausmės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir už šios nusikalstamos veikos padarymą skirti baudą, baudos dydį parenkant apeliacinės instancijos teismo nuožiūra, arba skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams, arba nustatyti, kad reali laisvės atėmimo bausmė būtų pradėta vykdyti tik pasibaigus esminiams nuteistojo ūkio sezono darbams – nuo 2022 m. spalio 1 d.
Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.
Šalies argumentai
3.1. Apelianto vertinimu, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl paskirtos bausmės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį yra nepagrįsta, neteisėta ir neteisinga, todėl keistina. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai neatsižvelgė į bausmės skyrimui (bausmės rūšies parinkimui) svarbias bylos faktines aplinkybes, tai yra, tinkamai neįvertino apelianto pragyvenimo šaltinį užtikrinančios – ūkininkavimo – veiklos, kaip vienintelio nuteistojo pajamų šaltinio išskirtinės specifikos bei priklausymo nuo metų laiko, taip pat tinkamai neįvertino apelianto pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus, nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo visiškai neįrodytų faktinių aplinkybių egzistavimą bei nukrypo nuo BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos skiriant bausmę atsižvelgti į teisingumo principą.
3.2. Akcentuoja, kad apeliantas kaltę pripažino visiškai ir gailisi (tai yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė) bei šiuo nusikaltimu jokios realios žalos niekam nebuvo padaryta. Akcentuoja ir tai, kad apelianto kaltės pripažinimas bei įvykio aplinkybių patvirtinimas leido šią baudžiamąją bylą išnagrinėti atlikus supaprastintą įrodymų tyrimą, tai yra, taupant teisėsaugos institucijų bei teismų laiką ir pinigines lėšas, be to, apeliantas turi du nepilnamečius vaikus (6 ir 9 m.), tačiau žmona su vaikais gyvena atskirai.
Šalies argumentai
3.3. Apeliaciniame skunde pažymima, kad apelianto vaikai su jų mama gyvena Klaipėdos mieste, kur pragyvenimo išlaidos yra ženkliai didesnės nei apelianto gyvenamojoje vietoje. Prie skundo pateikia Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 26 dienos nutartį civilinėje byloje Nr. e2-12952-618/2018, kuria teismas iš apelianto jo vaikų M. K. ir D. K. išlaikymui priteisė kiekvieną kalendorinį mėnesį mokėti kiekvienam vaikui po 200 Eur išlaikymo (indeksuojant šias sumas įstatymų nustatyta tvarka). Teigia, kad realus jo įkalinimas 6 mėnesių laikotarpiui reiškia, jog apeliantas negalės uždirbti pajamų ir išlaikyti savo mažamečių vaikų, todėl toks bausmės parinkimas, apelianto vertinimu, nuteisia ne tik patį apeliantą, bet ir jo vaikus, pasmerkdamas juos nepritekliams, negalėjimui tinkamai pragyventi, mokytis ir tenkinti savo socialinių, kultūrinių bei elementarių fiziologinių poreikių, o tai neatitinka teisingumo principo turinio reikalavimų.
3.4. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai konstatavo, jog apeliantas ūkininkauja ir turi 250 ha dydžio augalininkyste besiverčiantį ūkį. Nurodo, kad apelianto ūkis nėra mažas „natūrinis“ ūkis, kitaip dar vadinamas 3 ha ūkiu. Apelianto teigimu, jau vien faktas, kad jo ūkis apima 250 ha žemės plotą, turėjo leisti suprasti, kad tokio ploto dirbamos žemės ūkiui apdirbti reikalingas nemažas kiekis technikos (prideda dokumentus, patvirtinančius, kad apelianto ūkyje yra naudojama net 20 vnt. transporto priemonių, iš kurių 17 yra žemės ūkio technika), o darbui su tokiu technikos kiekiu yra būtinas adekvatus kiekis darbuotojų – traktorininkų, kombaino valdytojų, šaltkalvių-mechanikų, pagalbinių darbininkų ir pan. Be to, tokio kiekio technikos, darbininkų ir darbų organizavimui būtina atitinkama ūkio vadyba, o šiuo atveju ūkiui vadovauja tik apeliantas – ūkininkas V. K.. Dėl šios priežasties tik apeliantas gali spręsti esminius ūkio finansavimo, paskolų, kreditų, skolų grąžinimo ir panašius klausimus (prideda sutartį dėl įsiskolinimo už ūkio transportui pirktus degalus mokėjimo dalimis) ir pažymi, kad tokiam ūkio vadybininkui be darbų planavimo bei paskirstymo tarp darbuotojų, taip pat būtina laiku pasirūpinti sutarčių sudarymu ir vykdymu su prekes bei paslaugas ūkiui teikiančiomis įmonėmis (verslo partneriais) (prideda keletą pavyzdžių sąskaitų-faktūrų, sudarytų dėl ūkio funkcionavimo ir pastebi, kad vien trąšų šiais metais yra nupirkta už 20 000 Eur ir ne visos yra panaudotos, todėl reikia spėti šiais metais jas panaudoti, be to, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra nupirkta vasarinių rapsų sėklų).
3.5. Akcentuoja ir tai, kad apelianto ūkis yra jo individuali veikla, todėl būtent jis vienas asmeniškai organizuoja visą savo ūkio veiklą, t. y. tik apeliantas samdo ūkio darbuotojus (daro tik tada, kai tai yra būtina sezoninių darbų atlikimui, nes nuolatinių darbuotojų, dirbančių ūkyje visus metus, nėra); organizuoja, remontuoja, įsigyja, samdo civilinių sutarčių pagrindu jo ūkio veiklai reikalingą žemės ūkio techniką; tik jis vienas yra savo ūkio vadybininkas ir pagrindinis finansininkas; tik jis turi teisę ūkio vardu sudarinėti sutartis su grūdų, trąšų, technikos, detalių ir pan. prekių tiekėjais. Teigia, kad dėl išvardintų priežasčių jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė yra neadekvati bausmė, baudžianti ne tik jį asmeniškai, bet ir visą jo ūkį, kaip turto vienetą, ūkinių santykių subjektą, jo ūkio darbuotojus, kurie dažniausiai yra jo gyvenamosios vietos (apelianto kaimo) kaimynai, kurių pragyvenimo šaltinis ir yra sezoninis darbas (vasaros-rudens laikotarpiu) jo ūkyje. Taip pat yra įsitikinęs, kad realus apelianto įkalinimas nėra naudingas ir pačiai valstybei, nes atlikdamas tokią bausmę jis negalės vykdyti ūkio veiklos, ūkinių operacijų, nuimti derlių, mokėti valstybei mokesčių ir pan.
3.6. Prašo įvertinti aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismo skiriama 6 mėnesių reali laisvės atėmimo bausmė kaip tik sutampa su pačiu svarbiausiu laikotarpiu žemės ūkio veiklai vykdyti, t. y. su pačiu darbymečiu apelianto ūkyje. Paaiškina, kad šiuo metu kaip tik planuojama organizuoti darbuotojų samdymą žemės ūkio technikos, skirtos derliaus nuėmimui, remontui atlikti, toliau suplanuota samdyti darbuotojus derliaus nuėmimui ir nuvežimui į grūdų saugyklas, ir visa tai (priklausomai nuo konkrečios žemės ūkio kultūros, gamtos sąlygų, sutarčių su produkcijos supirkėjais ir pan.) turi būti atliekama kaip tik birželio-spalio mėnesiais.
3.7. Teigia, kad paskirta bausmė neatitinka teisingumo, bausmės pagrįstumo ir proporcingumo padarytam nusikaltimui principo, yra neracionali, neekonomiška ir daro žalą nekaltiems, tačiau nuo apelianto priklausomiems asmenims, – pradedant jo vaikais, ūkio darbuotojais ir pan. Yra įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas galėjo šio baudžiamojo proceso tikslų pasiekti ir neskirdamas realios laisvės atėmimo bausmės.
3.8. Pažymi, kad skundžiamo nuosprendžio išvada, jog jis gyvena vienas, todėl nėra kam jį vežioti ir tai automatiškai reiškia, kad apeliantas, turėdamas kieme automobilį, nuolat pažeidinėja įstatymus, jį vairuodamas, yra nepagrįsta, neįrodyta bei neteisėtai neigiamai jį charakterizuojanti. Apelianto įsitikinimu, tokia išvada yra pirmosios instancijos teismo spėjimas, nepagrįstas nei vienu byloje surinktu įrodymu. Nurodo, kad apeliantas negali rūpintis ūkiu apeidamas 250 ha pėsčiomis ar važiuodamas dviračiu, o šiuo tikslu yra normalu ir suprantama, kad net ir tuo atveju, jei jis pats negali vairuoti automobilio, jį gali vairuoti apelianto samdomi ūkio darbuotojai, pagalbininkai ar draugai. Todėl mano, kad teismas, skundžiamame teismo nuosprendyje nepagrįstai remdamasis neįrodytomis ir nepagrįstomis savo išvadomis bei jų pagrindu skirdamas bausmę, aiškiai pademonstravo savo šališkumą bei neobjektyvumą, taip pažeisdamas esminius baudžiamojo proceso principus ir diskredituodamas teisingumo principą.
3.9. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, privalomos žemesnės instancijos teismams baudžiamosiose bylose, dėl teismo veiksmų skiriant bausmę, tai yra, teismas, paskirdamas apeliantui bausmę (parinkdamas jos rūšį), jos neindividualizavo, neatsižvelgė į bausmės skyrimui svarbias faktines aplinkybes, ignoravo bausmių skyrimo tikslus ir teisingumo principo įgyvendinimą. Nurodo, kad yra pasiruošęs sumokėti baudą ir ši bausme netrukdytų jam toliau vykdyti ūkininkavimo veiklos bei išlaikyti mažamečius vaikus. Mano, kad laisvės apribojimo ar arešto bausmė taip pat būtų prasmingesnė ir labiau atitiktų teisingumo principo įgyvendinimą, nei skiriama reali laisvės atėmimo bausmė. Pastebi ir tai, kad, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas taip pat gali motyvuotai paskirti apeliantui ir švelnesnę bausmę.
3.10. Nesutinka skundžiamo nuosprendžio išvada, kad taikyti BK 75 straipsnio apelianto atžvilgiu nėra galimybės, kadangi nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus atlikimo. Mano, kad įvertinus visas byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgus į apelianto asmenybę bei jo veiklos specifiką, ne tik galima, bet būtų protinga ir teisėta vadovautis BK 75 straipsnio 2 dalimi bei atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Teigia, kad tai leistų pasiekti bausmės skyrimo tikslų, nes apeliantui jau yra padarytas ženklus neigiamas poveikis, įskaitant psichologinį, moralinį (nes išgyvena nerimą, stresą dėl savo mažamečių vaikų pragyvenimo, dėl savo ūkio perspektyvų, kaip savo ir vaikų pragyvenimo šaltinio, gėdos jausmą dėl padaryto nusikaltimo) ir turtinį (konfiskuojamas jo automobilis, patyrė juntamas išlaidas šiam teismo procesui ir pan.). Pažymi, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas neleistų kartu su apeliantu bausti nekaltų žmonių, pradedant jo mažamečiais vaikais ir baigiant jo ūkio darbuotojais. Dėl šios priežasties prašo apeliacinės instancijos teismo atidėti paskirtos bausmės vykdymą maksimaliam terminui.
3.11. Jei apeliacinės instancijos teismas netenkintų ir šio prašymo, apeliantas prašo nustatyti, kad jam skirta reali laisvės atėmimo bausmė būtų realiai pradėta vykdyti pasibaigus esminiams jo ūkio veiklos sezono darbams, t. y. nuo 2022 m. spalio 1 dienos.
3.12. Taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, nes visiškai nevertino (arba tiksliau visiškai nuvertino tą faktinę aplinkybę), jog apelianto veiksmais nėra padaryta jokios žalos nei žmonių sveikatai, nei žmonių gyvybei ar turtui. Tuo tarpu pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, paprastai laisvės atėmimo bausmė skiriama tais atvejais, kai nusikaltimo padarymu yra sukeliamos sunkios pasekmės, pavyzdžiui, žala žmonių sveikatai ar gyvybei, o šiuo atveju net nebuvo jokio autoįvykio, tačiau jam vis tiek paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Teigia, kad net ir tais atvejais, kai padaroma reali žala, įskaitant asmens sveikatai ar gyvybei, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, teismai ne visada turi skirti realų laisvės atėmimą bei turi įvertinti, kaip kaltininkas elgėsi po įvykio. Primena, kad šiuo atveju ne tik kad nebuvo jokio autoįvykio ir žalos, bet ir pats apeliantas, kaip kaltininkas elgėsi pagal protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, t. y. visiškai pripažino kaltę, gailėjosi, netrukdė šio nusikaltimo tyrimui, sutiko su pagreitintu šio proceso vykdymu, neginčijo jo turto (automobilio) konfiskavimo ir pan. Dėl šių priežasčių apeliantas mano, kad teismo sprendimas skirti realią laisvės atėmimo bausmę yra priimtas neteisėtai, nepagrįstai, nevertinant jos asmenybės, bylai svarbių aplinkybių, žalos nebuvimo fakto bei prieštarauja teisingumo principo įgyvendinimui.
4. Atsiliepimų į nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato M. R. apeliacinį skundą negauta.
5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė R. Š. prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjas advokatas M. R. prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
6. Nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato M. R. apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunduose, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju nuteistasis V. K. kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų ir jų kvalifikavimo neginčija, apeliaciniame skunde keliamas tik bausmės individualizavimo klausimą.
Dėl paskirtos bausmės
8. Nuteistasis V. K. ir jo gynėjas advokatas M. R. apeliaciniu skundu nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu V. K. už BK 281¹ straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausme ir prašo ją pakeisti švelnesne bausme – bauda.
9. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).
10. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.
11. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo V. K. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentu, kad už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas V. K. paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam V. K. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
12. BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų, o BK 243 straipsnio sankcijoje – bauda arba areštas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. K. padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama baudžiamiesiems nusižengimams (BK 12 straipsnis, 243 straipsnis), kita – nesunkių (BK 11 straipsnio 3 dalis, 281¹ straipsnio 1 dalis) nusikaltimų kategorijai, šias nusikalstamas veikas padarė būdamas teistas 3 kartus (Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 21 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį (BK redakcija, galiojusi iki 2019 m. balandžio 1 d.) bauda 20 MGL; Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį (BK redakcija, galiojusi iki 2019 m. balandžio 1 d.) laisvės atėmimu 4 mėnesiams, bausmės vykdymą atidedant 1 metams; Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 26 d. nutartimi, pagal BK 243 straipsnį ir 281¹ straipsnio 1 dalį, subendrinus su Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2019 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu, laisvės atėmimu 7 mėnesiams), bausmę atlikus, tačiau nepraėjus nei pusantrų metų po realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo (atliko 2020 m. lapkričio 9 d.) ir neįvykžius nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti kelių transporto priemones 5 metams, teistumui neišnykus (1 t., b. l. 74-81, informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys), visi teistumai – už analogiškas nusikalstamas veikas, 2011 m. kovo 17 d. taip pat teistas už vairavimą esant neblaiviam Norvegijos Karalystėje, turi galiojančių administracinių nuobaudų už deklaracijų ir registrų nepateikimą Valstybinei mokesčių inspekcijai bei vairavimą neturint tam teisės (1 t., b. l. 115-119), nuo 2017 m. vykdo individualią veiklą – ūkininkauja (1 t., b. l. 121), gyvena atskirai nuo kitų šeimos narių, (duomenys neskelbtini) seniūnija nusiskundimų jo atžvilgiu neturi (1 t., b. l. 125). Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai dėl jų gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – abi nusikalstamas padarė būdamas recidyvistu, bei nusikalstamą veiką, numatytą BK 243 straipsnyje, padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai).
13. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų ir aplinkybių, į kurias pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. K. bausmių rūšis ir jų dydžius už padarytas nusikalstamas veikas, būtų neįsigilinęs ar būtų neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino V. K. asmenybę, jo ankstesnius teistumus, administracines nuobaudas, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes – nustatytą neblaivumo laipsnį (1,87 promilės) ir važiavimo tikslą (tiesiog nusipirkti maisto ir alkoholio) ir kitas aplinkybes, kurios neleidžia V. K. apibūdinti kaip linkusio pasimokyti iš savo netinkamo elgesio bei besistengiančio pasitaisyti asmens. Priešingai, nuteistasis ir toliau kėlė pavojų eismo saugumui, ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių gyvybei, sveikatai bei turtui. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog jokių realių padarinių V. K. nesukėlė, jo veiksmų pavojingumo nesumažina, kadangi, atsižvelgiant į dėl girtumo sumažėjusį budrumą, reakciją į aplinką, jis bet kuriuo metu galėjo sukelti avarinę situaciją ar eismo įvykį, jeigu nebūtų buvęs sustabdytas policijos pareigūnų. Todėl aplinkybės, jog apeliantas vykdo ūkinę veiklą, iš kurio gauna pajamas ir išlaiko šeimą, du nepilnamečius vaikus, artimiausiu metu planuoja sėjos darbus (1 t., b. l. 217-219) bei vykdoma individuali ūkinė veikla turi didelių įsipareigojimų (1 t., b. l. 214), nekeičia pagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jam paskirtų bausmių už atskiras nusikalstamas veikas rūšies ir dydžio. Pažymėtina, kad visos skunde nurodytos aplinkybės V. K. buvo žinomos ne tik iki naujas nusikalstamas veikas, bet ir visas ankstesnes nusikalstamas veikas darant, tačiau tai nuteistojo nesulaikė nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad pirmąjį kartą V. K. už padarytą nusikalstamą veiką – transporto priemonių vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, buvo paskirta bauda, sekantį kartą – laisvės atėmimas, bausmės vykdymą atidedant, dar sekantį – subendrina terminuota laisvės atėmimo bausmė 7 mėnesiams, tačiau šios bausmės nuteistajam nebuvo veiksmingos ir jis toliau darė iš esmės analogiškas nusikalstamas veikas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistajam paskirtas bausmes BK 41 straipsnio aspektu, atsižvelgdamas į tikslus, kurių siekiama skiriant bausmes, neturi pagrindo tiek V. K. paskirtą bausmę pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, tiek galutinę subendrintą bausmę, laikyti neteisinga. Pirmosios instancijos teismas, nuteistajam V. K. paskyręs laisvės atėmimo bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, pagrįstai jos dydį nustatė didesnį už minėto straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, o už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 243 straipsnio 1 dalyje – arešto bausmę, kurios dydį nustatė mažesnį už šios bausmės vidurkį. Taip pat pirmosios instancijos teismas, bendrindamas V. K. skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes, klaidų nepadarė, taikė bausmių apėmimą, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, bei, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, paskirtą subendrintą bausmę pagrįstai sumažino vienu trečdaliu.
14. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma atsižvelgti į galimybę sušvelninti V. K. paskirtą bausmę, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurios taikomos tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokiu atveju teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju apeliantų prašoma paskirta bausmė – bauda – yra numatyta BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje, tačiau pagrindų keisti nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę į prašomą sankcijoje numatytą švelniausią bausmę apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl akivaizdu, kad tokiu atveju nėra pagrindo taikyti ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.
Dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo
15. Nuteistasis V. K. ir jo gynėjas advokatas M. R. apeliaciniu skundu taip pat prašo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 metams.
16. BK 75 straipsnio 8 dalis imperatyviai reglamentuoja, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė išsamius argumentus, kuriais sprendė, kad BK 75 straipsnio nuostatų V. K. atžvilgiu taikyti nėra pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais visiškai sutinka.
17. BK 75 straipsnio 2 dalyje (BK redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.) įtvirtinta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 2 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
18. Tai priklauso nuo visų bylos aplinkybių bei kaltininko asmenybės įvertinimo, t. y. nuosekliai svarstytini nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi teismui sudaryti tvirtas prielaidas daryti išvadą, kad konkretaus nusikalstamą veiką padariusio asmens resocializacija (procesas, kurio metu siekiama padėti nuteistiems asmenims atrasti savo tapatybę ir vaidmenį visuomenėje, suformuoti reikalingus įgūdžius integruojantis į visuomenę, skatinti taikiai sugyventi su kitais visuomenės nariais ir rinktis teisėtus kelius savo tikslams siekti) galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistam už konkrečią nusikalstamą veiką asmeniui paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, Nr. 2K-149/2011, Nr. 2K-488/2013, Nr. 2K-56/2014, Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K-396-746/2016, Nr. 2K-179-693/2017, Nr. 2K-194-942/2017).
19. BK 75 straipsnyje nenustatytas tiesioginis draudimas taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, kuris turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus ar kuriam jau buvo taikytos tokio įstatymo nuostatos. Tačiau tokiam asmeniui bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, motyvuojant ir atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę, teismui konstatavus, kad bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, o kilus dėl to pagrįstų abejonių šis institutas neturi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-895/2016, Nr. 2K-106-511/2017, Nr. 2K-22-628/2018, Nr. 2K-277-495/2019).
20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytų formalių sąlygų egzistavimo, t. y. V. K. yra nuteistas už vieno baudžiamojo nusižengimo ir vieno nesunkaus nusikaltimų padarymą, jam skirta galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų – 6 mėnesiai. Tačiau šiuo atveju iš esmės spręstina, ar paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti atidėjus jos vykdymą. Baudžiamasis įstatymas nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistajam V. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai negali būti pasiekti šios bausmės vykdymą atidedant.
21. Kaip jau buvo minėta, V. K. iki nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas tris kartus, iš jų visus tris kartus už analogiškas nusikalstamas veikas – transporto priemonių vairavimą neblaiviam bei vieną kartą už vengimą vykdyti baudžiamojo poveikio priemonę, naujas nusikalstamas veikas padarė teistumui neišnykus, taip pat teistas už vairavimą esant neblaiviam užsienyje. Pastebėtina, kad V. K. per ketverius metus net keturis kartus vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, taip pat būdamas supažindintas su baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo sąlygomis, t. y. draudimu vairuoti transporto priemones. Todėl pagrįstai manytina, kad paskutinės įvykdytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės ar nulemtos nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Nors V. K. deklaratyviai teigia besigailintis dėl savo neteisėto poelgio, tačiau akivaizdu, kad kritiškai susidariusios situacijos iš esmės nevertina ir jokių veiksmų, siekiant keisti savo netinkamą elgesį bei mąstyseną, nesiima. Nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo teiginiu, kad vien baudžiamasis procesas padarė poveikį nuteistajam, kadangi toks procesas per palyginti neilgą laikotarpį nuteistojo atžvilgiu vykdomas jau ketvirtą kartą. Be to, nuteistajam buvo taikytas jo teisinę padėtį lengvinantis institutas – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jo metu V. K. padarė naujas nusikalstamas veikas bei nevykdė paskirto įpareigojimo – nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, todėl dar kartą taikyti tą patį nuteistajam akivaizdžiai neveiksmingą institutą nėra jokio pagrindo. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl šeimos ir ūkininkavimo nėra išskirtinės ir nemenkina jo kaltės padarius nusikalstamas veikas. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistąjį ir jo padarytų veikų apibūdinančių bylos duomenų visuma nesuteikia pagrindo išvadai, kad V. K. paskirtos bausmės tikslai galėtų būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (neizoliavus jo nuo visuomenės).
Dėl nuosprendžio vykdymo atidėjimo
22. Nuteistasis V. K. ir jo gynėjas advokatas M. R. apeliaciniu skundu taip pat prašo nustatyti, kad reali laisvės atėmimo bausmė būtų pradėta vykdyti tik pasibaigus esminiams nuteistojo ūkio sezono darbams – nuo 2022 m. spalio 1 d. Apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nuteistojo gynėjas teigė, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo datos nukėlimo klausimas tebėra aktualus, kadangi V. K. individualiame ūkyje yra suplanuoti rudeniniai (derliaus nuėmimo, tręšimo, sėjos, technikos remonto ir pan.) darbai, o gruodžio mėnesį – derliaus pardavimas, sandorių sudarymas. Pagal prašymo prasmę matyti, kad apeliaciniu skundu prašoma atidėti nuosprendžio vykdymą.
23. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 66 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad po nuosprendžio įsiteisėjimo nuteistasis, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė, yra suimamas. Tačiau BPK 338 straipsnyje yra įtvirtinta galimybė, esant ypatingoms aplinkybėms, nuteistiems asmenims nuosprendžiui įsiteisėjus atidėti nuosprendžio vykdymą.
24. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad BPK 338 straipsnyje numatyta, jog nuosprendžio, kuriuo asmuo nuteistas viešaisiais darbais, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu, vykdymas gali būti atidėtas tam tikram laikui, kai yra bent vienas iš šių pagrindų: kai nuteistasis serga sunkia liga, kliudančia atlikti bausmę, – kol jis pasveiks; kai nuteistoji pradedant vykdyti nuosprendį yra nėščia, – ne ilgiau kaip vieneriems metams; kai nuteistoji, kuriai tėvų valdžia neapribota, turi mažamečių vaikų, – iki jauniausiajam iš jų sueis treji metai; kai nedelsiamas bausmės atlikimas nuteistajam ar jo šeimai gali lemti itin sunkias pasekmes dėl gaivalinės nelaimės, vienintelio darbingo šeimos nario sunkios ligos ar mirties arba kitokių nepaprastų aplinkybių, – teismo nustatomam, bet ne ilgesniam kaip trijų mėnesių laikotarpiui. BPK 338 straipsnio 3 dalis numato, jog nuosprendžio vykdymas atidedamas nuosprendžiui įsiteisėjus. Nuosprendžio vykdymo atidėjimo klausimą nuteistojo, jo gynėjo, šeimos narių ar artimųjų giminaičių prašymu išsprendžia nuosprendį priėmęs teismas motyvuota nutartimi. Remiantis aukščiau aptartu teisiniu reguliavimu, teisėjų kolegija pažymi, kad nuosprendžio vykdymo atidėjimo klausimas BPK 338 straipsnio pagrindu apeliacinės instancijos teisme nesprendžiamas. Minėtas klausimas gali būti išspręstas nuosprendžiui įsiteisėjus, jei nuteistasis su prašymu atidėti nuosprendžio vykdymą kreipsis į pirmosios instancijos teismą, priėmusį skundžiamą nuosprendį.
25. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. gegužės 26 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo V. K. ir jo gynėjo M. R. apeliacinį skundą atmesti.