Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erika Misiūnienė Civilinė byla Nr. 2A-1279-524/2015

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. spalio 15 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės, Erinijos Kazlauskienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovės R. Š. ieškinį G. S. dėl skolos priteisimo ir atsakovo apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2015-05-08 sprendimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Byloje nustatyta, kad ieškovė 2014 m. liepos–rugpjūčio mėn. atsakovui pervedė 18 700 Lt (b. l. 7–9), pervedamas sumas nurodydama kaip skolą, tik 2014-08-01 pervesdama 3200 Lt sumą atsakovui nurodė: „Už AUDI A6“ (b. l. 8). Iš šios sumos atsakovas ieškovei grąžino 11 200 Lt, nurodydamas tai kaip skolos grąžinimą (b. l. 10), todėl pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius kaip paskolos ir tai atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką, todėl apeliacinio skundo motyvai dėl paskolos teisinių santykių nebuvimo yra nepagrįsti. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta dėl įstatyme nustatytos privalomos paskolos sandorio formos: įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma). Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430, ir joje nurodyta praktika). Taigi paskolos santykius patvirtina rašytinės formos reikalavimus atitinkantis paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad CK 6.871 straipsnio 3 dalyje reglamentuojami atvejai, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė pasireiškia ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430, ir joje nurodyta praktika).

Pažymėtina ir tai, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą, t. y. šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, pateiktas prekes ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011, ir joje nurodyta praktika). Šioje byloje mokėjimo pavedimas, kuriame yra įrašas apie paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktą, leidžia pripažinti paskolos sutarties sudarymą CK 6.871 straipsnio 3 dalies prasme, nes ieškovė nurodė pervedamų pinigų atsakovui paskirtį – skolinu. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tik neįvardijus lėšų pervedimo paskirties nėra akivaizdus faktas, kad pervedamas būtent paskolos sutarties dalykas, t. y. nėra raštu išreikštas vienos sutarties šalies (paskolos davėjo) suderintos valios perduoti paskolos dalyką paskolos gavėjui egzistavimas, tačiau kai tokia paskirtis yra įvardyta, konstatuotina, kad tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Kasacinis teismas 2013-11-20 civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2013, kurioje paskoliniai santykiai buvo įrodinėjami mokėjimo pavedimu, kuriame pervedama suma buvo įvardyta kaip paskola, remdamasis žodžio „paskola“ lingvistine reikšme, pripažino tarp šalių egzistavus paskolinius santykius. Šioje nutartyje kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad protingas ir apdairus asmuo, mokėjimo pavedimu į savo sąskaitą gavęs lėšas, kurių paskirtis nurodyta kaip paskola, ir tas lėšas priimdamas, savo veiksmais patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą, o kartu įsipareigoja jas grąžinti paskolos davėjui, nebent lėšų gavėjas įrodytų kitokį lėšų pervedimo teisinį pagrindą. Dėl to net ir nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas, toks įsipareigojimas grąžinti lėšas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto.

Paskolos sutartis yra realinė – ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino, todėl byloje nėra įrodymų, jog ginčo paskolos dalį atsakovas grąžino, todėl tenkinti jo apeliacinio skundo dalies dėl 1303, 29 EUR (4 500 Lt) nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; 2011m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Šie išaiškinimai pateikti civilinėse bylose, kuriose nustatyta, kad turtą įgijo ar jis bendrai priklausė asmenims, kurie bendrai gyvena neįregistravę santuokos ir nesant tarp jų partnerystės santykių (sugyventiniams). Tokiais atvejais jų santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą, todėl būtų kitas pagrindas lėšų, įdėtų į bendrą turtą, grąžinimui, nors šios bylos įrodinėjimo dalykas pagrįstai yra kildinimas iš paskolos teisinių santykių.

Dėl 3200 Lt automobiliui pirkti

2014-08-01 mokėjimo pavedimu, kuriame nurodyta paskirtis – už „Audi A6“, buvo pervesta atsakovui 3200 Lt, todėl paminėtos paskolos nuostatos šiai ieškinio daliai netaikytinos. Bylos medžiaga įrodo, kad 2014-08-06 šalys sudarė pirkimo–pardavimo sutartį dėl automobilio „Audi A6“, todėl byloje įrodyta, jog ieškovė tapo šio automobilio savininke. Ieškovės nuosavybės teisę į paminėtą automobilį papildomai įrodo ir patvirtina 2014-08-18 pirkimo–pardavimo sutartis (b. l. 45), kuria ieškovė šį automobilį parduoda kitam asmeniui. Ieškovė nurodo, jog ji šiuo pirkimo sandoriu netapo automobilio savininke, o jį sudarė atsakovo paprašyta, t. y. savo paaiškinimu nurodo, jog šis sandoris buvo iš esmės apsimestinis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šį ieškovės paaiškinimą laikė pakankamu įrodymu, nes ieškovė nebuvo suformulavusi teismui prašymo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, o 3200 Lt sumą nepagrįstai kildino iš paskolos, nes pavedime buvo nurodyta konkreti paskirtis – automobiliui pirkti. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014; kt.). Šioje byloje akivaizdu, kad ieškovės paaiškinimas ir paminėtas automobilio pirkimo–pardavimo sandoris prieštarauja vienas kitam. CK 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Taigi sandoris – veiksmai, kuriais fiziniai ar juridiniai asmenys siekia sukurti ir sukuria tam tikrus teisinius padarinius (sukuria, pakeičia arba panaikina civilines teises ir pareigas). Byloje įrodyta, kad paminėtu sandoriu ieškovė tapo automobilio savininke ir ja būdama vėliau šį automobilį pardavė. Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą ar turtinę teisę į tam tikrą daiktą ateityje kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės arba patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sudarydamos pirkimo–pardavimo sutartį šalys patenkina savo poreikius; egzistuoja objektas – turtinė ar kitokio pobūdžio vertybė, dėl kurios sudaroma sutartis; šalys arba viena iš jų visada turi subjektinę teisę į objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2011). Tais atvejais, kai pirkimo–pardavimo sutartis yra paslėptasis sandoris, teismas turi nustatyti šios sutarties šalis, dalyką ir turinį, t. y. sąlygas, dėl kurių šalys susitarė pagal CK 1.87 str., tačiau ieškovė dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu turėjo iškelti ginčą teisme, t. y. suformuluoti savarankišką reikalavimą. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuotos taisyklės, kuriomis turi vadovautis teismas, spręsdamas byloje kilusį ginčą dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011, 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2014 ir kt.). Kaip minėta, tuo atveju, jei ieškovės prašoma ginti teisė neegzistuoja arba jos atsiradimo pagrindas yra defektinis, ji, priklausomai nuo ginčo pobūdžio, gali ją ginčyti pareikšdama savarankišką reikalavimą nagrinėjamoje byloje. Kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1319/2001, 2003 m. sausio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003, 2004 m. kovo 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2004, kt.). Šioje byloje nėra pagrindų nustatyti, jog ieškovės nurodomas sandoris yra akivaizdžiai niekinis, šioje byloje teismui nėra nustatytas aktyvus vaidmuo, kitas 2014-08-18 ieškovės sudarytas sandoris (b. l. 45) įrodo, jog ieškovė realizavo savo, kaip savininkės, teises į šį automobilį, t. y. jį pardavė, ir konstatuoti byloje, jog ji negavo pinigų už šį automobilį, nėra jokio teisinio pagrindo. Iš ieškovės paaiškinimo, kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nustatyta, jog ji sutiko būti apsimestinio sandorio dalyve, t. y. padėti atsakovui kažką nuslėpti automobilių pirkimo–pardavimo rinkoje, todėl ieškovė negali remtis šia aplinkybe, nes iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės. Byloje nustatyta, kad ieškovė atsakovui 3 200 Lt pervedė už automobilį „Audi A6“, po šių pinigų pervedimo sudarė automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, vėliau pati šį automobilį pardavė, todėl vertinti šią 3 200 Lt sumą kaip paskolą nėra teisinio pagrindo, todėl ši ieškinio dalis atmestina. Pirkimo–pardavimo sutarties kaina nustatoma šalių susitarimu. Šalys gali nustatyti tiek konkrečią pirkimo–pardavimo sutarties kainą, tiek jos nustatymo tvarką. Nors kaina ir nėra esminė sutarties sąlyga, pirkimo–pardavimo sutartis galioja ir nesant susitarimo dėl kainos, pirkimo–pardavimo sutartis yra atlygintinė sutartis, todėl kai joje nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nenustatyta kaina ar nenurodyta jos nustatymo tvarka ir šalys nėra susitarusios kitaip, konstatuojama, kad šalys turėjo omenyje kainą, kuri, sudarant sutartį, buvo įprastai toje prekybos srityje mokama už tokius pat daiktus, parduodamus atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja, – protingumo kriterijus atitinkanti kaina (CK 6.313 straipsnio 2 dalis). Šios bylos nagrinėjiimo dalyku nebuvo pirkimo–pardavimo sandorio teisėtumas, todėl apeliacinio skundo motyvai dėl automobilio kainos nėra teisiškai reikšmingi šalių iškelto ginčo teisiniam įvertinimui.

Paminėtais motyvais pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 926,78 EUR (3 200 Lt) keistina ir ši ieškinio dalis atmestina (CPK 326 str. 1d.3p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Šios išlaidos priteistinos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d., 98 str.). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė turėjo 166,90 EUR bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme, tačiau padarė klaidą, nes nenurodė 60 EUR sumos, kurią sumokėjo ieškovė už advokato pagalbą, todėl šios išlaidos perskaičiuotinos, nes teismo pareiga yra teisingai suskaičiuoti bylinėjimosi išlaidas, ir tai nelaikytina apelianto padėties bloginimu CPK 313 str. prasme. Pagal pateiktus įrodymus, ieškovė turėjo 226,90 EUR bylinėjimosi išlaidų, o atsakovas – 289,62 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b. l. 44), ieškovės reikalavimas patenkintas 58 procentais, todėl jai iš atsakovo priteistina 131,60 EUR bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui – 42 procentai proporcingai atmestų reikalavimų daliai – 121,64 EUR.

Paduodamas apeliacinį skundą atsakovas sumokėjo 67,58 EUR žyminio mokesčio valstybei ir turėjo 200 EUR išlaidų advokato pagalbai, todėl šios išlaidos priteistinos proporcingai jo patenkintai apeliacinio skundo daliai, t. y. 42 procentai – 112, 38 EUR (CPK 93 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teismas

nutaria:

Plungės rajono apylinkės teismo 2015-05-08 sprendimą pakeisti ir priteistą iš G. S. 2230,07 EUR paskolos sumą R. Š. sumažinti iki 1303,29 EUR, priteistas 166,90 EUR bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 131,60 EUR ir ieškinio dalį dėl 926,78 EUR (3 200 Lt) priteisimo atmesti.

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti G. S. iš R. Š. 121,64 EUR bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme ir 112, 38 EUR bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.