Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos akcinės bendrovės „Klaipėdos vanduo“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 24 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Agrovet“ restruktūrizavimo byloje (Nr. B2-512-459/2017) atsisakyta patvirtinti pareiškėjos akcinės bendrovės „Klaipėdos vanduo“ finansinį reikalavimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria RUAB „Agrovet“ restruktūrizavimo byloje priimtas procesinis sprendimas netvirtinti pareiškėjos AB „Klaipėdos vanduo“ finansinio reikalavimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Pareiškėja AB „Klaipėdos vanduo“ kartu su atskiruoju skundu pateikė naują įrodymą – 2017 m. vasario 2 d. pažymą apie RUAB „Agrovet“ įsiskolinimą. Atsakovė RUAB „Agrovet“ kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus – 2014 m. balandžio 29 d. priminimo pažymą, laikraščio ištrauką, 2014 m. sausio 13 d. raštą dėl PVM sąskaitos faktūros ir tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų grąžinimo, Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutartį. CPK 314 straipsnis nustato ribojimus pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, t. y. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Nagrinėjamu atveju šalys pateiktais įrodymais grindžia apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, tačiau nenurodo aplinkybių, kurios pateisintų akivaizdžiai nesavalaikį naujų įrodymų pateikimą. Pateiktų duomenų turinys laidžia daryti išvadą, jog jų pateikimu galėjo būti pasirūpinta dar pirmosios instancijos teisme. Be to, pateikti dokumentai tiesiogiai nėra susiję su apeliacine tvarka nagrinėjamu klausimu dėl pareiškėjos finansinio reikalavimo pagrįstumo ir dydžio. Šalys atskirai nenurodė, kodėl šių duomenų pateikimo būtinumas iškilo tik apeliacinės instancijos teisme. Teismas, spręsdamas naujų įrodymų priėmimo klausimą, dėl CPK 314 straipsnyje įvirtintų išimčių taikymo negali remtis spėjimais ir prielaidomis, o ypatingai tuomet, kai nesavalaikis naujų įrodymų pateikimas tiesiogiai neargumentuojamas, o tik nuspėjamas. Įvertinusi tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija šalių pateiktus naujus įrodymus atsisako priimti (CPK 314 straipsnis). Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartimi UAB „Agrovet“ iškelta restruktūrizavimo byla, įmonės restruktūrizavimo administratore paskirta UAB „Klaipėdos administratorių biuras“, įmonės kreditoriams nustatytas 45 dienų terminas pareikšti finansinius reikalavimus, atsiradusius iki įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo dienos. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėja AB „Klaipėdos vanduo“ pareiškė RUAB „Agrovet“ restruktūrizavimo administratorei prašymą patvirtinti 625 985,89 Eur finansinį reikalavimą. Pareiškėja finansinį reikalavimą grindė PVM sąskaitomis faktūromis ir PVM sąskaitų faktūrų suvestine. Restruktūrizavimo administratorė su šiuo finansiniu reikalavimu nesutiko, jį priskyrusi prie ginčytinų finansinių reikalavimų. Finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą sprendžiant teisme, pareiškėja iš esmės sutiko, kad dalis finansinio reikalavimo iš tiesų turi ginčytinos skolos statusą – dėl 443 065,43 Eur įsiskolinimo bei bylinėjimosi išlaidų vyksta teisminis ginčas. Tačiau tokia aplinkybė, pareiškėjos nuomone, nesudaro kliūčių šios finansinio reikalavimo dalies (atėmus įmonės jau sumokėta sumą) įtraukimui į įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą. Pareiškėjos teigimu, kadangi dėl likusios finansinio reikalavimo dalies (192 411,44 Eur) teisminis ginčas nevyksta, tai dėl šios skolos dalies turėjo būti patvirtintas finansinis reikalavimas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisminiame ginče kitoje civilinėje byloje šalių pareikštus reikalavimus, konstatavo, kad ginčas vyksta dėl viso pareiškėjos finansinio reikalavimo, todėl šiuo metu (iki bus baigtas nagrinėti teisminis ginčas) finansinis reikalavimas negali būti patvirtintas. CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Juridinių asmenų restruktūrizavimo procesą (tuo pačiu ir kreditorinių reikalavimų pateikimą bei tvirtinimą) reglamentuoja įmonių restruktūrizavimo įstatymas. Restruktūrizavimo byloje kreditorių reikalavimai pagal pateikimo momentą gali būti pareiškiami ir kreditoriais tampama skirtingais būdais. Tai gali būti kreditorių reikalavimai, kurių pagrįstumas jau patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, taip pat tai gali būti nauji kreditorių reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo skolininkui dienos. Šie kreditorių reikalavimai tvirtinami laikantis ĮRĮ 23 straipsnyje įtvirtintos iki įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsiradusių kreditorių reikalavimų tvirtinimo procedūros, kurios įgyvendinimas sietinas su kreditorių reikalavimų pateikimu administratoriui per teismo nutartyje iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą nustatytą laikotarpį.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad restruktūrizavimo bylos yra susijusios su viešuoju interesu. Viešasis interesas, o tuo pačiu ir teismo pareiga būti aktyviu, neišnyksta ir įmonei iškėlus restruktūrizavimo bylą, todėl teismui tvirtinant kreditorių finansinius reikalavimus, išlieka pareiga ex officio įvertinti jų pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2006). Restruktūrizavimo bylą nagrinėjantis teismas tvirtina reikalavimą, jeigu iš pateiktų duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2597/2011). Tinkamas kreditorių finansinių reikalavimų dydžio nustatymas yra svarbus ne tik restruktūrizavimo bylos iškėlimui, bet ir tolimesniam restruktūrizavimo proceso vykdymui bei kreditorių tarpusavio santykiams. Nepagrįstai patvirtinus kreditoriaus finansinį reikalavimą, ne tik mažėja kitų kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus, tačiau toks kreditorius įgyja nepagrįstą pranašumą prieš kitus kreditorius, be to, nesėkmingos restruktūrizavimo bylos baigties atveju jis įgyja teisę į patvirtinto dydžio reikalavimo patenkinimą. Todėl siekiant įgyvendinti minėtus restruktūrizavimo proceso tikslus, svarbu įvertinti kiekvieno kreditoriaus teikiamo reikalavimo pagrįstumą.Asmens pareikštas prašymas dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo yra iš esmės tapatus ginčo teisenos tvarka pareikštam ieškinio reikalavimui. Restruktūrizavimo bylą nagrinėjantis teismas tvirtina kreditorinį reikalavimą, jeigu iš pateiktų duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas pagrįstas įrodymais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus pareikštas reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų pareiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimas išsprendžiamas teismo nutartimi (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 4 dalis), tačiau teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo pagal savo teisinę prigimtį atitinka teismo sprendimą, kuriuo atsakoma į kreditoriaus pareikštą materialinį teisinį reikalavimą, nepaisant to, kad šis klausimas išsprendžiamas nutarties procesine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011). Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka įmonės administratorius, juos dar kartą tikrina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011). Ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas būtent nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012). Šie kasacinio teismo išaiškinimai taikytini ir restruktūrizavimo bylose, nes tiek bankroto, tiek restruktūrizavimo bylose kreditorių reikalavimai tvirtinami analogiškai.Iš šalių paaiškinimų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-78-460/2017 pagal ieškovės AB „Klaipėdos vanduo“ ieškinį atsakovei UAB „Agrovet“ dėl įpareigojimo sudaryti šalto vandens tiekimo, nuotekų šalinimo bei valymo pirkimo – pardavimo sutartį, skolos priteisimo, įpareigojimo įrengti mėginių semtuvą bei garantuoti jo apsaugą, taip pat pagal atsakovės UAB „Agrovet“ priešieškinį ieškovei AB „Klaipėdos vanduo“ dėl nepagrįsto praturtėjimo, lėšų priteisimo bei dėl nepagrįsto padidinto nuotekų kiekio, jų užterštumo skaičiavimo. Atskirojo skundo nagrinėjimo metu teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-78-460/2017 nėra priimtas (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija pagrįsta pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog iš esmės visas pareiškėjos finansinis reikalavimas yra ginčijamas kitoje civilinėje byloje. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, civilinėje byloje Nr. 2-78-460/2017 reiškiami reikalavimai susiję su apibrėžtu ginčo laikotarpiu iki 2013 m. lapkričio 1 d. Tačiau priešieškinio reikalavimai šiuo laikotarpiu neapsiriboja ir yra skirti sureguliuoti šalis siejusius turtinius santykius nuo 2012 m. sausio 1 d. ir į ateitį (iki dabar). Šios aplinkybės apeliantė nepaneigė. Įvertinusi priešieškinio dalyką teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šio procesinio dokumento pagrindu byloje sprendžiamas ginčas dėl (RUAB „Agrovet“ įsitikinimu) nepagrįstų pareiškėjos paslaugų, suteiktų po 2013 m. lapkričio 1 d., dėl kainų bei įsiskolinimo skaičiavimo tvarkos. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, jog dalį finansinio reikalavimo sudaranti skola, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio 6 d., yra neginčijama ir turėjo būti patvirtinta. Kaip jau pažymėta nutarties 21 punkte, kreditoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į restruktūrizuojamą įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą. Pareiškėjos pareikšto finansinio reikalavimo pagrindą sudarančio įsiskolinimo ginčijimas teismine tvarka sudaro objektyvias kliūtis to finansinio reikalavimo tvirtinimui. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau šioje nutartyje išdėstytais argumentais ir nustačiusi tokias faktines aplinkybes, sprendžia, kad, priešingai nei tvirtina apeliantė AB ,,Klaipėdos vanduo“, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo teismo sprendimo, kuris bus priimtas Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-78-460/2017, prejudicinę reikšmę svarstant klausimą dėl jos pateikto finansinio reikalavimo patvirtinimo RUAB „Agrovet“ restruktūrizavimo byloje. Tokios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjos finansinis reikalavimas restruktūrizavimo byloje negali būti tvirtinamas, kol nėra galutinai išspręstas tarp šalių kilęs teisminis ginčas. Tokios pozicijos Lietuvos apeliacinis teismas laikosi ir kitose savo faktinėmis aplinkybės tapačiose bylose (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-871-798/2016, 2017 m. kovo 21 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 2-599-330/2017, 2017 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-600-157/2017). Remdamasi nutarties 25 punkte padarytomis išvadomis, teisėjų kolegija nepagrįstu pripažįsta apeliantės argumentą, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apskųstą nutartį, pažeidė proceso įstatyme tvirtintą draudimą priimti sąlyginį sprendimą. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą neleidžiama priimti sprendimų, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo (CPK 267 straipsnis). Kolegija apskųstos nutarties turinyje neįžvelgia sąlyginio sprendimo požymių. Aptariamu atveju buvo priimtas sprendimas šalių teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpiu susilaikyti nuo pareiškėjos finansinio reikalavimo tvirtinimo. Faktas, jog kitoje civilinėje byloje bus nustatytos prejudicinę reikšmę šioje byloje sprendžiamam ginčo finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimui turinčios aplinkybės, neleidžia susidariusios situacijos tapatinti su sąlyginio sprendimo priėmimu. Apeliantė nepagrįstai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs duomenų nepakankamumą patvirtinti neginčijamą finansinio reikalavimo dalį, trūkstamus duomenis turėjo išsireikalauti. Teisminio ginčo kitoje byloje nagrinėjimo faktas yra akivaizdi kliūtis finansinio reikalavimo pagrįstumo įvertinimui. Pažymėtina, kad pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir jo taikymą teismų praktikoje turi būti siekiama vengti finansinio reikalavimo tvirtinimo sustabdymo, o tais atvejais, kai vienoje byloje (bankroto ar restruktūrizavimo) siekiama finansinio reikalavimo patvirtinimo, o kitoje byloje ginčijamas finansinio reikalavimo pagrindas (pvz., sandoris), abu klausimai ekonomiškumo ir operatyvumo tikslu turi būti sprendžiami vienoje (bankroto ar restruktūrizavimo) byloje (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2010). Tačiau kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, civilinės bylos Nr. 2-78-460/2017 nagrinėjimo procesas yra jau pažengęs, ta byla nagrinėjama nuo 2013 metų, todėl bylų sujungimo galimybė tokiu atveju neužtikrintų proceso ekonomiškumo ir operatyvumo. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas laikinai (iki bus išnagrinėta kita byla) atsisakyti tvirtinti pareiškėjos finansinį reikalavimą, yra racionalus ir pagrįstas.Apeliantė atskirajame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ĮRĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, kadangi jos finansinis reikalavimas, net ir būdamas ginčo objektu, turėjo būti įtrauktas į restruktūrizuojamos įmonės kreditorių sąrašą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiam apeliantės argumentui. ĮRĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad įmonės restruktūrizavimo plane turi būti nurodytas kreditorių sąrašas, jų reikalavimų sumos ir tenkinimo terminai. Į kreditorių sąrašą įrašomi ir asmenys, kurie yra pareiškę įmonei turtinius reikalavimus teisme, tačiau sprendimai civilinėse bylose dar nepriimti arba jie nėra įsiteisėję, taip pat asmenys, dėl kurių kreditinių reikalavimų yra paduoti ir dar neišnagrinėti atskirieji skundai. Nurodytas teisinis reguliavimas lemia išvadą, kad finansinio reikalavimo ginčijimo faktas nesudaro kliūčių tokį reikalavimą įtraukti į finansinių reikalavimą sąrašą, esantį parengtame restruktūrizavimo plane. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje sprendžiamas finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimas (ĮRĮ 23 straipsnis), o apeliantės nurodytas teisinis reguliavimas numato sąlygas restruktūrizavimo plano turiniui. Pažymėtina, kad restruktūrizavimo plano tvirtinimo ir kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo procedūros nėra tapačios. Kiti pareiškėjos AB „Klaipėdos vanduo“ atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.)Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atskirąjį skundą atmeta, o apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.