Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Keidūno, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rasos Paužaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. gynėjo advokato Alfredo Sokolovskio apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį – 75 (septyniasdešimt penkių) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 5 dalimis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 10 (dešimčiai) mėnesių, paskiriant visam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, nustatant nuo 22 val. iki 6 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), jei tai nesusiję su darbu, mokymusi arba gydymusi medicinos įstaigose bei paskiriant visam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui pareigas – dalyvauti elgesio pataisos programoje; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 1, 3 dalimis, 71 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nurodant ją įvykdyti per 12 (dvylika) mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteista iš A. A. nukentėjusios R. L. naudai 556,80 Eur (penki šimtai penkiasdešimt šeši eurai 80 cnt.) turtinės žalos ir 1 300 Eur (vienas tūkstantis trys šimtai eurų) neturtinės žalos.

Priteista iš A. A. 1 164,01 Eur (vienas tūkstantis šimtas šešiasdešimt keturi eurai 1 cnt) valstybės naudai už antrinės teisinės pagalbos suteikimą nukentėjusiajai.

Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinis ieškinys netenkintas.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta įsiteisėjus nuosprendžiui panaikinti.

Bausmės vykdymo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas advokatas A. Sokolovskis prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. gegužės 20 d. nuosprendį panaikinti ir A. A. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Netenkinus šio prašymo, prašoma skundžiamą nuosprendį pakeisti, t. y., sušvelninti A. A. paskirtą bausmę – sutrumpinti arešto terminą, panaikinti intensyvią priežiūrą ar sušvelninti jos sąlygas, panaikinti paskirtą pareigą – neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, sumažinti įmokos dydį į nukentėjusiųjų asmenų fondą, R. L. civilinio ieškinio reikalavimą dėl 556,80 Eur turtinės žalos priteisimo atmesti, sumažinti nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos sumą iki 300 Eur neturtinei žalai atlyginti bei sumažinti iš nuteistojo valstybės naudai priteistą sumą už antrinės teisinės pagalbos suteikimą nukentėjusiajai.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, jog byloje surinkti duomenys patvirtina, kad A. A. veiksmuose nustatyti visi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Manoma, kad skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas A. A. atžvilgiu naujas išteisinamasis nuosprendis. Taip pat pateiktas ir alternatyvus prašymas ? jei teismas konstatuotų, jog apeliantas padarė minėtą nusikalstamą veiką, apeliaciniame skunde prašoma sušvelninti jam paskirtą bausmę, t. y. sutrumpinti arešto terminą, panaikinti intensyvią priežiūrą ar sušvelninti jos sąlygas bei panaikinti pareigą – neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Taip pat prašoma sumažinti įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, civilinį ieškinį dėl 556,80 Eur turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai atmesti ir sumažinti neturtinės žalos sumą iki 300 Eur bei sumažinti iš nuteistojo valstybės naudai priteistą sumą už antrinės teisinės pagalbos suteikimą R. L.

6. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio reikalavimų, jais remdamasis padarė pagrįstas išvadas, kad A. A. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad apelianto veika teisminio proceso metu buvo perkvalifikuota iš apysunkio nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, į nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, neteisingai buvo paskirta bausmė (taikant arešto bausmės vykdymo atidėjimą nemotyvuotas intensyvios priežiūros paskyrimas) bei neteisingai nustatytas nukentėjusiosios R. L. patirtos turtinės ir neturtinės žalos dydis. Dėl to nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 2 ir 4 punktuose įtvirtintais pagrindais.

7. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pažymėtina, jog BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Svarbu akcentuoti, kad teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282-303/2020, 2K-234-594/2023 ir kt.). Pagal teismų praktiką, teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-189-895/2018, 2K-34-303/2020, 2K-141-303/2020). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, jog byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018).

8. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl pakanka bent vieno iš jų, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį atsiranda tada, kai asmeniui tyčiniais veiksmais sukeliamas fizinis skausmas ir (ar) padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tyčiniai veiksmai pasireiškia tuo, kad veiką darantis asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame straipsnyje numatyti padariniai, ir jų nori (tiesioginė tyčia) arba jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Nors apeliaciniame skunde nesutinkama, kad A. A. veiksmuose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje požymiai, visgi, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, neturi pagrindo sutikti su šiais skundo argumentais. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog A. A. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, rėmėsi byloje surinktų įrodymų visuma ir padarė pagrįstas išvadas dėl A. A. kaltės, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje, numatytą nusikalstamą veiką.

11. Apygardos teismo vertinimu, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje pakanka įrodymų, jog A. A. smurtavo prieš nukentėjusiąją. Nors skunde akcentuota, kad nukentėjusiosios duotus parodymus paneigia ne tik A. A., bet ir T. M. duoti parodymai bei BPC skambučio įrašas, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais teiginiais. Kaip jau paminėta, pats nuteistasis, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, neneigė, jog sudavė smūgį iš pykčio „užsimojo ranka ir stipriu rankos mostu sudavė, stūmė į kažkurį šoną“, norėjo išvyti nukentėjusiąją iš savo namų. Tik vėlesnių apklausų metu nuteistasis pradėjo aiškinti smūgio sudavimą, kaip neintensyvų smurtinį veiksmą (pastūmimą). Be to, esant ne tik nukentėjusiosios, bet ir paties nuteistojo duotiems parodymams apie smūgio sudavimą, nėra pagrindo pripažinti pagrįstais T. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog A. A. atvykusios medikės atžvilgiu jokių smūgių nesudavė (1 t., b. l. 75-78). Taip pat smūgio sudavimo fakto nepaneigia ir kitos skunde nurodomos aplinkybės: nukentėjusiosios apie smūgio sudavimą nepasakymas iš karto kartu su ja atvykusiam GMP vairuotojui liudytojui J. K. bei skambučio į BPC metu nukentėjusiosios nurodyta informacija apie įvykį. Nukentėjusiosios R. L. pasakyta frazė J. K. „išsikviečiau policiją, aš jam nedovanosiu“, nėra informatyvi. Iš byloje surinktų duomenų matyti, jog J. K. nebuvo užėjęs į A. A. butą, nenustatyta, kad šis liudytojas, išgirdęs tokią nukentėjusiosios frazę, būtų jos klausęs kas įvyko bei ši jam būtų paaiškinusi susiklosčiusią situaciją, todėl ši aplinkybė nei patvirtina, nei paneigia smūgio sudavimo faktą. Sutiktina, jog 2022 m. lapkričio 11 d. 16.29 val. R. L., paskambinusi į BPC, pranešė, kad būnant pas pacientą iškvietimo metu į ją „pasikėsino muštis“, nurodė asmens pavardę A., tačiau žodis „pasikėsino“, priešingai nei teigiama skunde, nepaneigia smūgio sudavimo fakto. Byloje nenustatyta, jog R. L. būtų suduota daugiau nei vienas smūgis, o esant situacijai, kuomet ji iš bėgo iš buto po A. A. smūgio, A. A., būdamas neblaivus, išbėgęs iš buto, laiptinėje rėkė, gąsdino, nukentėjusioji tokią aplinkybę ? vieno smūgio sudavimą, nekonkretizuodama BPC centrui, galėjo nurodyti subjektyviai vertindama situaciją, bendrinėje kalboje vartodama žodžius, kaip pasikėsinimą sumušti. R. L. nėra teisininkė ir tokie jos pasakyti žodžiai turi būti vertinami tiek atsižvelgiant į pačią stresinę situaciją, tiek į kitas byloje nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus. Pažymėtina, jog BPC darbuotojas neklausinėjo ir nesiaiškino kiek smūgių ir kur buvo suduota R. L., buvo pasidomėta, tik ar reikalinga pagalba. Pažymėtina ir tai, jog R. L. pozicija dėl smūgio sudavimo į kairį šoną buvo nuosekli nuo pat pradžių ? tai užfiksuota iš karto į įvykį atvykusiems policijos pareigūnams protokole-pareiškime, greitosios medicinos pagalbos kvietimo A. A. kortelėje, kurioje be kita ko nurodyta, jog A. A. atvykusiame policijos automobilyje agresyvus (1 t., b. l. 43-44), gydytojo J. Ž., iš karto po įvykio apžiūrėjusio R. L., išraše, kuriame nurodyta, jog nustatytas krūtinės ląstos sumušimas bei užfiksuotas kairiame šone ties IX-X šonkauliais paraudimas ir skausmingumas (1 t., b. l. 48). Ši nukentėjusios nurodyta aplinkybė sutapo ir su jau aptarta A. A. pozicija, kuomet jis buvo apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Apygardos teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės, ekspertizės aktuose užfiksuoti duomenys, patvirtina, kad nuteistasis sudavė ranka smūgį R. L. į kairį šoną ir sukėlė jai fizinį skausmą, o ne, kaip tvirtinama skunde ? atliko tik neintensyvų veiksmą, t. y. pastūmė nukentėjusiąją.

Dėl paskirtos bausmės.

14. Apeliaciniame skunde prašoma sutrumpinti A. A. paskirtos arešto bausmės terminą ir panaikinti intensyvią priežiūrą ar sušvelninti jos sąlygas bei paskirtą pareigą – neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, sumažinti įmokos dydį į nukentėjusiųjų asmenų fondą. Teisėjų kolegija pažymi, jog spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, teismas privalo atsižvelgti į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1-8 punktai). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020), todėl baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas, skirdamas bausmę, privalo nustatyti ir įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių pagrindu nuteistajam skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.

15. Kaip teisingai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytos bausmės rūšys – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas A. A. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis praeityje teistas du kartus (Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. sausio 27 d nuosprendžiu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – 75 MGL (3 750 Eur) bauda; Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. liepos 20 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 284 straipsnį, 140 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį – galutine 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausme), ne kartą baustas administracine tvarka, išsituokęs, dirbantis, įrašytas į Psichikos sveikatos ligų įskaitą, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2022 m. gruodžio 20 d. specialisto išvados Nr. 89TPK-488/2022 duomenimis, A. A. skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nėra pagrindo (netikslinga). Taip pat apylinkės teismas įvertino ir tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta jokių apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatytos dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

16. Nagrinėjamu atveju skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje A. A. pripažintas recidyvistu BK 27 straipsnio 1 dalies prasme. BK 27 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2025 m. vasario 1 d.) nurodyta, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Iš aptartos normos matyti, jog yra įtvirtinta teismo pareiga motyvuoti sprendimą asmenį pripažįstant recidyvistu bei šį sprendimą privaloma išdėstyti nuosprendžio rezoliucinėje dalyje (BPK 307 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad A. A. šioje byloje nuteistas už nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą, taip pat patvirtina, jog apeliantas, būdamas pilnametis, du kartus buvo teistas už tyčinių nusikaltimų įvykdymą, paskutinį kartą nuteistas pagal BK 284 straipsnį, 140 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį, nusikalstamą veiką, dėl kurios padarymo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė turėdamas neišnykusį ar įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. A. nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, įvykdė būdamas recidyvistas, ir tai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nors teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje neišdėstė sprendimo pripažinti A. A. recidyvistu, nesant dėl to prokuroro skundo, minėtas pažeidimas netaisomas, siekiant nepabloginti nuteistojo teisinės padėties.

17. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bausmių individualizavimui aptartas reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad nuteistajam paskirta 75 (septyniasdešimt penkių) parų arešto bausmė yra proporcinga jo padarytos nusikalstamos veikos bei jo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, yra teisinga bei užtikrina viešojo intereso įgyvendinimą. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, šiuo atveju reikšminga aplinkybė yra tai, kad A. A. savo elgesio nekeičia ir teigiamų išvadų nedaro bei iš esmės nepripažįsta savo veiksmų pavojingumo, kas rodo nuteistojo atsainų požiūrį į visuomenėje priimtų elgesio normų, įstatymų laikymąsi, dėl ko jam turi būti taikomos atitinkamos poveikio priemonės. Todėl anksčiau nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad nuteistajam paskirta arešto bausmė, kaip recidyvistui, didesnė už įstatymo leidėjo numatytą minimumą (BK 49 straipsnio 3 dalis), atitinka įstatymo reikalavimus, yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai, todėl jos švelninti nėra pagrindo.

18. Pastebėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. A. arešto bausmę, jos vykdymą, taikydamas BK 75 straipsnio nuostatas, atidėjo 10 (dešimčiai) mėnesių, taip išreikšdamas pasitikėjimą A. A., jog, visgi, yra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti nuteistajam būnant laisvėje, suteikiant jam galimybę įrodyti, jog jis gali pasitaisyti ir nedaryti naujų nusikalstamų veikų. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes bei A. A. asmenybę, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo bausmės vykdymo atidėjimo termino trumpinimui, tačiau sutiktina, kad intensyvi priežiūra, šiuo atveju, nėra būtina.

19. BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų. Atidėdamas paskirtos arešto bausmės vykdymą, teismas gali (neprivalo), paskirti nuteistajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas A. A. arešto bausmės vykdymo atidėjimą (10 (dešimties) mėnesių terminui), nusprendė visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį taikyti intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, nustatant nuo 22 val. iki 6 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, jei tai nesusiję su darbu, mokymusi arba gydymusi medicinos įstaigose, tačiau jokių motyvų dėl šios poveikio priemonės taikymo nepateikė. Pastebėtina, jog intensyvios priežiūros paskirtis yra užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 straipsnis). Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų A. A. viso proceso metu nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iki nuosprendžio priėmimo buvo taikoma kardomoji priemonė ? rašytinis pasižadėjimas neišvykti (kardomoji priemonė paskirta 2022 m. lapkričio 30 d., 1 t., b. l. 132-134), nusikalstama veika, dėl kurios A. A. nuteistas, padaryta dienos metu apie 16.25 val., duomenų, kad per visą laiką iki nuosprendžio priėmimo byloje A. A. būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų negauta, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nėra būtinybės A. A. taikyti intensyvią priežiūrą. Bausmės tikslai gali būti pasiekti taikant kitus pirmosios instancijos teismo skirtus įpareigojimus – dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, todėl intensyvios priežiūros taikymas naikintinas.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų fondą.

20. Apeliaciniame skunde prašoma sumažinti paskirtą įmoką į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų fondą. Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnis). Viena iš BK 67 straipsnyje įtvirtintų baudžiamojo poveikio priemonių, kuri gali būti skiriama kartu su bausme, yra įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 3 dalis, 71 straipsnis). BK 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas asmeniui gali paskirti nuo 10 iki 250 MGL, o nepilnamečiui – nuo 3 iki 25 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

21. Nors BK 71 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas, kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui, kai padaromi nusikaltimai, nuo kurių nukentėjo asmenys, svarstyti įmokos į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų skyrimo klausimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nuteistajam A. A. paskirdamas 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įstatymo reikalavimų nepažeidė. Nors pirmosios instancijos teismas savo sprendimo skirti A. A. šią baudžiamojo poveikio priemonę bei jos dydžio nemotyvavo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad A. A. įvykdė nesunkų tyčinį smurtinį nusikaltimą žmogaus sveikatai, kad nustatytos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kad yra teistas, baustas administracine tvarka, dirbantis, todėl siekiant bausmės paskirties tikslų, tarp kurių ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, nuteistajam pagrįstai buvo skirta minimalaus dydžio 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Dar labiau mažinti šios įmokos nėra teisinio pagrindo.

22. BK 71 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas, skirdamas įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kartu nustato šios įmokos sumokėjimo terminą. Šis terminas negali būti ilgesnis negu treji metai. Nagrinėjamu atveju skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. A. buvo įpareigotas jam paskirtą įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą sumokėti per 12 mėnesių, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nesant byloje duomenų apie nuteistojo sunkią finansinę padėtį, šis terminas pripažintinas tinkamu, kadangi A. A. turės realią galimybę savanoriškai sumokėti jam teismo nuosprendžiu paskirtą įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Dėl civilinio ieškinio.

23. Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas advokatas taip pat nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria išspręstas klausimas dėl R. L. turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Mano, kad turtinė žala nukentėjusiajai buvo priteista tinkamai neįvertinus byloje pateiktų duomenų, taip pat prašoma apylinkės teismo priteistą 1 300 Eur neturtinę žalą sumažinti iki 300 Eur.

24. Nagrinėjant klausimą dėl sveikatos sutrikdymo padarinių šalinimo gydymo išlaidų, paprastai vertinama ar nukentėjusysis pateikė įrodymus, patvirtinančius gydymo išlaidų pagrįstumą, ar gydymo išlaidos yra akivaizdžiai būtinos ir susijusios būtent su sveikatos sutrikdymu bei yra realios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-21-942/2016).

25. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas tenkindamas R. L. ieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad nukentėjusiajai nusikalstama veika padarytą turtinę žalą sudaro skirtumas tarp atlyginimo, kurį turėjo gauti, jeigu dirbtų per jos nedarbingumo laikotarpį, ir ligos išmoka, kurias ji gavo, bei pateikė susidariusios sumos aritmetinius skaičiavimus. R. L. civiliniame ieškinyje nurodė, kad reikalauja priteisti 556,80 Eur negautų su darbo santykiais pajamų už laikotarpį, kuomet ji nedirbo, t. y. nuo 2022 m. lapkričio 14 d. iki 2023 m. kovo 2 d. Teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, jog tokios sumos priteisimas už paminėtą laikotarpį nėra teisingas.

26. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiosios nedarbingumo laikotarpiai buvo tęsiami pagal jos subjektyvius nusiskundimus, ne tik dėl krūtinės ląstos sumušimo, bet ir dėl šonkaulio lūžio, kuris nebuvo nustatytas. T. y., iš R. L. išduotų nedarbingumo pažymėjimų matyti, kad pirmas pažymėjimas išduotas 2022 m. lapkričio 14 d. iki 2022 m. lapkričio 25 d. su diagnoze S20.2 (2 t., b. l. 16), kuri nukentėjusiosios ambulatorinio apsilankymo aprašyme Nr. E025 nurodyta „Krūtinės ląstos sumušimas (t. 2, b. l. 81). Nuo 2022 m. lapkričio 26 d. ir vėlesni nukentėjusiosios nedarbingumo pažymėjimai išduoti su juose nurodyta diagnoze S22.32 (t. 2, b. l. 17-21), kuri nukentėjusiosios ambulatorinio apsilankymo aprašyme Nr. E025 nurodyta „Vieno šonkaulio, kito nei pirmasis lūžis“ (t. 2, b. l. 87). Šios nukentėjusiajai nustatytos diagnozės atitinka tarptautinius ligų kodus (toliau ? TLK), patvirtintus Pasaulio sveikatos organizacijos ir įtrauktus į TLK sąrašą. Byloje buvo paskirtos ir atliktos dvi teismo medicinos ekspertizės, kurios nepatvirtino, kad R. L. patyrė šonkaulio lūžį. Atsižvelgiant į tai visa negautų pajamų skirtumo suma už visą laikotarpį, kai nedarbingumas buvo tęsiamas ir dėl diagnozės, kuri priežastiniu ryšiu nesusijusi su nusikalstama veika, priteista nepagrįstai. Todėl teisėjų kolegija, įvertindama tai, kad R. L. nedarbingumo laikotarpis dėl krūtinės ląstos sumušimo buvo išduotas nuo 2022 m. lapkričio 14 d. iki 2022 m. lapkričio 25 d., ir šis sumušimas buvo padarytas kaltais A. A. veiksmais, negautų pajamų skirtumo dydį atitinkamai mažina priteisiant už 12 dienų.

27. Kaip nurodyta nukentėjusiosios civiliniame ieškinyje, slenkančiu darbo grafiku ji dirbo 48 val. per savaitę, nuo 2022 m. lapkričio 14 d. iki 2023 m. kovo 2 d. tai sudarė 16 savaičių ir 4 dienas (arba 116 dienų). 2022 m. pagal nukentėjusiosios pateiktus dokumentus apie jos gautas pajamas ir atliktus skaičiavimus už visą šį laikotarpį tai sudaro 795,43 val. Vadinasi, vieną R. L. darbo dieną sudaro 6,86 val. (795,43/116=6,857), o 12 dienų ? 106,32 val. Skirtumas tarp vienos R. L. darbo valandos grynųjų pajamų vidurkio už 2022 m. ir vienos nedirbtos dėl nedarbingumo darbo valandos vidurkio, už kurį ji gavo ligos ir draudimines išmokas, sudaro 0,7 Eur (11,09-10,39=0,7). Taigi, jei R. L. būtų dirbusi laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 14 d. iki 2022 m. lapkričio 25 d., tai papildomai būtų gavusi 74,74 Eur (0,7*106,32 val.) pajamų. Todėl priteista negautų pajamų suma mažintina ir iš A. A. turtinės žalos atlyginimui R. L. priteistina 74,74 Eur.

28. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos nustatymo ir jos dydžio apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Kartu teismas privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252-697/2020. Atkreiptinas dėmesys, kad sveikatos sužalojimu padarytos neturtinės žalos dydį lemiantis esminis kriterijus – nukentėjusiojo patirti neigiami padariniai sveikatai, kuriuos parodo ne tik sveikatos sutrikdymo mastas, jo sunkumas bei pobūdis, bet ir kitos aplinkybės, apibūdinančios žalos ypatumus. Didesnė žala (ir atitinkamai jos įvertinimas pinigais) yra tais atvejais, kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai, kai dėl sveikatos sutrikdymo atsiranda negatyvūs pasikeitimai įvairiose nukentėjusio asmens gyvenimo srityse, pavyzdžiui, suprastėja gyvenimo kokybė, ribojama įprasta veikla, kitokie sveikatos sutrikimai, atsiradusius po patirto sveikatos sužalojimo, ir kita.

1. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas nukentėjusiosios ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo, prašomą 7 000 Eur sumą sumažino iki 1 300 Eur, pateikdamas tokio sprendimo motyvus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad bet koks sveikatos sutrikdymas sukelia tiek fizinius, tiek ir emocinius išgyvenimus, tačiau siekiant teisingai įvertinti ir atlyginti nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus, nukentėjusiosios padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta. Iš nukentėjusiosios R. L. civilinio ieškinio bei teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų matyti, kad dėl įvykio ji patyrė stresą, jautėsi nesaugi, jai vieno smūgio į kairį šoną sudavimo metu buvo sukeltas fizinis skausmas, ji vykdydama darbines pareigas, patyrė išgąstį, baimę, tad byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad nukentėjusioji patyrė emocinius ir fizinius išgyvenimus, tačiau spręstina, jog jai skundžiamu nuosprendžiu priteista 1 300 Eur suma nevisiškai atitinka teisingumo, pagrįstumo principus bei formuojamą teismų praktiką.

2. Nors kasacinio teismo praktikoje laikomasi vienareikšmės pozicijos, kad konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, todėl priteisiamos žalos dydis, net ir esant tiems patiems nusikalstamos veikos padariniams, paprastai būna skirtingas, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta išskirtinių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti iš esmės nukrypta nuo teisminės praktikos, pagal kurią nežymaus sveikatos sutrikdymo bylose, nukentėjusiesiems, priklausomai nuo reikšmingų bylos aplinkybių, neturtinės žalos atlyginimui priteisiamos sumos nuo 150 iki 2 000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-699/2017, 2K-393-489/2017, 2K-83-788/2019, 2K-258-693/2019, 2K-128-489/2020 ir kt.). Pažymėtina, kad BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytos dvi alternatyvios veikos – fizinio skausmo sukėlimas ir nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl to net ir kvalifikuojant veiksmus pagal tą patį straipsnį, neteisėtų veiksmų pasekmės gali labai skirtis, o tai lemia ir padarytos neturtinės žalos dydį. Mažesni nukentėjusiesiems padarytos neturtinės žalos dydžiai paprastai priteisiami už fizinio skausmo sukėlimą, nepadarant jokių konstatuotų sužalojimų. Iš bylos duomenų matyti, jog jokie rimtesni sužalojimai R. L. nebuvo padaryti, o nustatyta pirminė diagnozė dėl galimo šonkaulio lūžio buvo paneigta ekspertizių metu (3 t., b. l. 100-103; 147-151). Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes (neturtinės žalos pasekmes, padarytos turtinės žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes), atsižvelgusi į nuteistojo turtinę padėtį (dirbantis), teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiajai priteista suma neturtinei žalai atlyginti mažintina iki 400 Eur. Šis dydis atitinka protingumo, sąžiningumo bei teisingumo reikalavimus ir, kolegijos vertinimu, yra pakankamas kompensuoti nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus bei nepažeidžia nukentėjusiosios ir nuteistojo interesų pusiausvyros.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

31. Skunde paminėta BPK 106 straipsnio 2 dalis bei pažymėta, kad teismas nepagrįstai priteisė iš A. A. visą antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą ? 1 164,01 Eur už nukentėjusiajai teiktą Valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Pažymima, kad teismas turėjo atsižvelgti į nagrinėjamos bylos rezultatą, kad baudžiamasis procesas užtruko ne dėl apelianto veiksmų, bet dėl byloje atliekamų teismo medicinos ekspertizių, kurios patvirtino A. A. poziciją ir paneigė nukentėjusiosios parodymus. Taip pat, pažymima ir tai, kad R. L. civilinis ieškinys patenkintas tik iš dalies (patenkinta tik 24,56 procentų reikalavimų), todėl visos atstovavimo sumos priteisimas prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su skundo argumentais, jog visos antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos priteisimas iš A. A. šiuo konkrečiu atveju nėra teisingas. Iš tiesų iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog A. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamosios bylos pirmosios instancijos teisme metu nevilkino bylos nagrinėjimo, nagrinėjimas užtruko dėl ikiteisminio tyrimo metu nepakankamai ištirtų aplinkybių, susijusių su R. L. patirtu sveikatos sutrikdymo masto nustatymu. Baudžiamoji byla nebuvo sudėtinga, iki jos perdavimo kaltinamuoju aktu pirmosios instancijos teismui ją sudarė vos 1 tomas. Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme užtruko patenkinus A. A. gynėjo prašymą ir paskyrus ekspertizę bei kompleksinę ekspertizę (3 t., b. l.99-103; 147-151) dėl sužalojimų masto nustatymo R. L. Gavus išvadas nebuvo nustatyta, kad R. L. patyrė šonkaulio lūžį, dėl to veika iš BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą (3 t., b. l. 60) buvo perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 1 dalį (4 t., b. l.1). Taigi, tokios aplinkybės patvirtina, kad patirtų išlaidų teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nukentėjusiajai didesnį dydį lėmė skubotas ir paviršutiniškai atliktas ikiteisminis tyrimas. Priešingu atveju, baudžiamoji byla galėjo būti išnagrinėta dvigubai greičiau, net per vieną ar du teismo posėdžius, todėl atitinkamai sumažinant per pusę iš nuteistojo priteistina suma už advokato dalyvavimą pirmosios instancijos teisme, t. y. priteisiant 582 Eur. Nors apelianto gynėjas pažymi, kad tokios išlaidos turėtų būti mažinamos atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų procentinę išraišką ? 24,56 procentų patenkinto ieškinio reikalavimų, visgi kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Atkreiptinas dėmesys, kad A. A. buvo nuteistas dėl nusikalstamos veikos padarymo, jam paskirta bausmė, nukentėjusiosios ieškinys taip pat buvo patenkintas iš dalies. Be to, kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog įstatymų leidėjas konkrečių aplinkybių, į kurias teismai, spręsdami dėl tokio pobūdžio proceso išlaidų atlyginimo (nustatydami jų dydį), turi atsižvelgti, nedetalizavo. Rekomendacijų dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo nustatymo nuostatos, tarp jų ir dėl tokių išlaidų apskaičiavimo tvarkos, jų maksimalaus dydžio, yra rekomendacinio pobūdžio ir teismams nėra privalomos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas aplinkybių, reikšmingų būtinų ir pagrįstų išlaidų gynėjui dydžiui nustatyti, nustatymą paliko teismų diskrecijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-387/2023).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

nuteistojo A. A. gynėjo advokato Alfredo Sokolovskio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. gegužės 20 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti A. A. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje paskirtą intensyvią priežiūrą 10 (dešimčiai) mėnesių ? nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, nustatant buvimo laiką nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), jei tai nesusiję su darbu, mokymusi arba gydymusi medicinos įstaigose;

iš nuteistojo A. A. nukentėjusiosios R. L. naudai priteistą sumą turtinei žalai atlyginti nuo 556,80 Eur (penkių šimtų penkiasdešimt šešių eurų, 80 ct) sumažinti iki 74,74 Eur (septyniasdešimt keturių eurų, 74 ct), o neturtinei žalai – nuo 1 300 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų eurų) iki 400 Eur (keturių šimtų eurų);

iš nuteistojo A. A. priteistą 1 164,01 Eur (vieno tūkstančio šimto šešiasdešimt keturių eurų, 1 ct.) valstybės naudai už antrinės teisinės pagalbos suteikimą nukentėjusiajai sumažinti iki 528 Eur (penkių šimtų dvidešimt aštuonių eurų).

Likusią Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. gegužės 20 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.