Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-166-806/2024 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42007-2021-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.2.7.2.1; 1.2.4.6.2; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2 (S)

2024 m. gegužės 16 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. gynėjos advokatės Daivos Balčiūnienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 55 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šiuo nuosprendžiu D. K. paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 1 metams be intensyvios priežiūros, įpareigojant D. K.:

1) visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje (BK 75 straipsnio 5 dalies 5 punktas);

2) dalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 75 straipsnio 5 dalies 6 punktas);

3) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 5 dalies 8 punktas);

4) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (BK 75 straipsnio 5 dalies 10 punktas).

D. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas iki 2024 m. rugpjūčio 1 d. dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 75 straipsnio 5 dalis, 72² straipsnis).

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas D. K. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. gruodžio 3 d. 00.40 val. iki 2021 m. gruodžio 3 d. 16.30 val., t. y. viena para, ją prilyginant vienai arešto parai.

J. K. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista jai iš D. K. 3 500 Eur neturtinei žalai ir 75 Eur turtinei žalai atlyginti.

Priteista J. K. iš D. K. 1 200 Eur išlaidų atstovų (advokatų) pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. K. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą pasikėsino seksualiai prievartauti kitokio fizinio sąlyčio būdu J. K. prieš jos valią, o būtent: jis 2021 m. gruodžio 2 d. apie 23.40 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 0,68 promilių neblaivumas), kilus konfliktui su sugyventine J. K., turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą prieš J. K. valią, pasakęs jai „aš tave dabar išprievartausiu“, panaudodamas fizinį smurtą jėga suplėšė nukentėjusiosios kelnes ir apatines kelnaites, tokiais veiksmais padarydamas J. K. odos nubrozdinimą kairėje kirkšnies srityje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, vėl sakydamas, kad ją išprievartaus, kišo savo pirštus jai į makštį ir į išangę, sugriebęs nukentėjusiajai už kaklo, sakė jai „dabar klaupkis ir man čiulpsi“, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes J. K. aktyviai priešinosi besigindama rankomis, iškvietė policijos pareigūnus bei pasišalino iš buto.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. K. gynėja prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – D. K. išteisinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtų bei teisingai įvertintų įrodymų visetu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis). Remiantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu.

2.2. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.7. ir 3.1.8. punktais bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

2.3. Remiantis konstituciniais teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principais, teismas turi pareigą ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, bet ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).

2.4. Vadovaujantis BK 2 straipsnio 4 dalimi, asmuo gali būti pripažintas kaltu, kai įrodyti visi jam inkriminuotos baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas abejotinais faktais ir tikėtinomis aplinkybėmis, tokių faktinių aplinkybių pagrindu daromos išvados taip pat yra tik abejotinos ir tikėtinos. Apkaltinamajame nuosprendyje daromos išvados dėl įvairių aplinkybių negali būti grindžiamos principu, jei nėra įrodymų, nei aiškiai paneigiančių, nei aiškiai patvirtinančių tam tikrą aplinkybę, vadinasi, ta aplinkybė nepaneigta, tai prieštarauja loginio metodo, taikomo vertinant įrodymus, taisyklėms, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nuosprendis grindžiamas būtent tokiomis išvadomis.

2.5. D. K. byloje yra priverstas įrodinėti savo nekaltumą ir gintis nuo jam metamų kaltinimų, kurie grindžiami tik nukentėjusiosios J. K. žodžiais, nesant jokių objektyvių D. K. kaltę pagrindžiančių įrodymų. Nukentėjusiosios parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos duomenų visumoje, svarbu vertinti jos parodymų patikimumą, būtina atsižvelgti ir į susiklosčiusius santykius D. K. ir J. K. šeimoje, jų nesutarimus, tame tarpe ir kitus J. K. pranešimus apie tariamai D. K. padarytas nusikalstamas veikas (prieš šią bylą buvo pranešimas policijai apie grasinimą nužudyti (nes patempė už megztinio), šios bylos eigoje buvo pranešimas policijai, kad pagrobė vaiką (vėlavo grąžinti laikinojoje bendravimo tvarkoje nustatytą valandą, nes vaikas užmigo).

2.6. D. K. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kategoriškai nepripažino nuo momento, kai į namus atvyko J. K. iškviesti policijos pareigūnai, viso ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu jis vienodai, nuosekliai ir išsamiai paaiškino tas aplinkybes, kurios yra susijusios su 2021 m. gruodžio 2 d. įvykiu ir labiausiai tikėtinomis J. K. jam mestų kaltinimų priežastimis.

2.7. Įvykio dieną buvo pavargęs po sunkios darbo dienos, įskaitant ir dėl nuolatinių J. K. priekaištų ir rėkimo, alkoholį vartoja retai (J. K. taip pat nurodė, kad D. K. labai retai gerdavo alkoholį), bet tą vakarą norėjo išgerti brendžio, pasakė, kad nori kambaryje pabūti vienas, nes įprastai grįžęs perimdavo kūdikio priežiūrą – tai J. K. labai sunervino, ji išėjo su vaiku pasivaikščioti, o grįžusi vėl pradėjo „atakuoti“ D. K., jis buvo kaltinamas viskuo, – kad yra blogas, niekšas, kad reikia greičiau skirtis, kad nenuperka jai įvairių daiktų, buvo pasakyta daug kaip vyrą ir žmogų žeminančių žodžių ir pan. J. K. buvo puikiai žinoma, kad D. K. nori išsaugoti santykius, kad jam brangus vienintelis jo vaikas, bendras jo ir J. K. sūnus G. K., gimęs (duomenys neskelbtini), ir ji tuo manipuliavo. D. K. J. K. pasakė, jog yra juos užregistravęs pas porų psichologą. Diskutuojant apie psichologą ir D. K. ruošiantis eiti miegoti, nes kitą dieną laukė komandiruotė į Varšuvą, J. K. iškvietė policiją – jis girdėjo, kad ji skambina į bendrąjį pagalbos centrą (toliau – ir BPC), priėjo arčiau jos, klausė, ką ji čia daro, girdėjo, kad sakė, jog ją bando išprievartauti, iš buto išėjo į lauką vis dar kalbėdama su BPC operatore. D. K. nurodė, kad įvykio vakarą nereiškė noro, nesiekė jokio seksualinio ryšio su J. K., neišsakė grasinimų, kad „išprievartaus“. Atvažiavus policijos pareigūnams, jie įvykio aplinkybes aiškinosi J. K. ir D. K. esant skirtinguose kambariuose, pareigūnai D. K. pasakė, kad J. K. jį kaltina tuo, jog bandė ją smaugti, visaip vadino ir suplėšė kelnes, D. K. pareigūnams iš karto pasakė, kad to nedarė, vienas iš pareigūnų bandė draugiškai išklausti, gal vis tik jis tai padarė, išsakė užuominas, kad kitos poros mėgsta grubiai, bet D. K. patvirtino, kad tikrai nebandė prievartauti, bet šiaip su J. K. mėgsta ir grubiau. Po to iš kito kambario matė, kad J. K. pareigūnams rodė suplėšytas kelnes – tampres, kurios prieš tai jiems esant kartu nebuvo suplyšusios.

2.8. Skundžiamame nuosprendyje teismo padaryta išvada, kad netikėti nukentėjusiosios J. K. nuosekliai nuo pat pirmo pranešimo BPC nurodytomis aplinkybėmis nėra jokio pagrindo, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, nukentėjusios parodymai yra nenuoseklūs, nevienodi ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kas sudaro pagrindą spręsti, jog jie nėra patikimas įrodymas byloje, o jos mesti kaltinimai D. K. yra iš anksto apgalvoti ir dirbtinai sukurti. Visos bendro D. K. ir J. K. gyvenimo peripetijos rodo, kad J. K. apkalbėti D. K. skatina išblėsę jausmai, ginčas dėl jų bendro sūnaus G. globos ir materialinės naudos siekimas. Neatmestina, kad tam turi įtakos ir nukentėjusiosios J. K. emociniai, psichiniai ypatumai – 2019 m. jai diagnozuotas panikos sutrikimas, generalizuotas nerimo sutrikimas, šio sutrikimo simptomai – aplinka gali atrodyti pavojingesnė, nei yra iš tikrųjų.

2.9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje smurto artimoje aplinkoje bylose pažymima, kad bylose, kai ginčas kyla tarp sutuoktinių, kurių santykiai pašliję, ruošiamasi ištuokai arba ji jau vyksta, kai tokia pora augina bendrus vaikus, jų santykiai įtempti, priešiški vienas kito atžvilgiu, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, kad susijaudinę sutuoktiniai kartais nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmų, apkaltina kitą sutuoktinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013).

2.10. Motyvus apkalbėti D. K. iš esmės atskleidė pati J. K. – nurodė, kad jis grasino atimti sūnų G., ji skambino D. K. mamai pasiskųsti dėl to. Apkaltinus sūnaus tėvą smurtu ir pasiekus nuteisimo, jo galimybės ginče su J. K. dėl vaiko globos būtų labai abejotinos (Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1053-466/2023 pagal J. K. ieškinį D. K. dėl sūnaus G. gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir pagal D. K. priešieškinį J. K. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo, J. K. pastangos riboti D. K. ir mažamečio sūnaus G. bendravimą buvo grindžiamos tuo, kad D. K. kaltinamas seksualiniu prievartavimu). J. K. nurodė, kad D. K. jos klausė, kada ji išsikraustys iš buto. Buto nuomininkas, sudaręs nuomos sutartį, yra D. K., D. K. mestais kaltinimais J. K. pasiekė, kad D. K. būtų uždrausta su ja bendrauti, taigi ir gyventi išnuomotame bute, akivaizdu, kad J. K. poreikius atitinka butas, kuriame ji liko gyventi. „Body“ kameros 2021_1203_004458_003 įraše užfiksuotas J. K. atsakymas į pareigūno klausimą, ko ji nori iš policijos – „atriboti“ D. K.

2.11. J. K. pasakojo apie patirtą išgąstį, bet faktiniai duomenys patvirtina pakankamai apgalvotus veiksmus – sukėlė konfliktą, paskambino D. K. mamai ir išdėstė nusiskundimus D. K., iškvietė policiją, užrakino D. K. bute, laukdama policijos paskambino draugei A. R. pranešti, kad ją bandė išprievartauti. J. K. tris jos apklausas įvykio naktį, kur kiekvieną kartą nurodė vis naujas aplinkybes, apibūdino kaip savo pareigą, kad viskas būtų užfiksuota „nuo iki“. Jau skambindama į BPC „sutirštino spalvas“, pranešdama ne tik apie bandymą išprievartauti, bet ir kad ją užmuš, kad nežino, ką jis gali vaikams padaryti, nors vėliau pati nei vienos apklausos metu (įvykio naktį surašyti trys apklausos protokolai, vis su naujomis aplinkybėmis) nenurodė, kad D. K. būtų grasinęs ar ketinęs prieš ją panaudoti tokį fizinį smurtą, kuris būtų pavojingas gyvybei, galėtų baigtis sveikatos sutrikdymu ar mirtimi, o juo labiau, kad D. K. keltų kokį nors pavojų vaikams. Vertinant visumą J. K. veiksmų – priekaištai D. K., kontaktai su buvusia D. K. drauge, pastangos inicijuoti ikiteisminius tyrimus rodo kryptingą veikimą provokuojant D. K. konfliktinėms situacijoms, o po to reiškiant išgalvotus kaltinimus. Į ikiteisminio tyrimo medžiagą pačios J. K. pateiktame susirašinėjime su D. K. aiškus jos spaudimas pripažinti kaltę, manipuliavimas vaiku, pastatant save į dominuojančią ir D. K. bendravimą su vaiku reguliuojančią padėtį. 2023 m. sausio 10 d. teisiamajame posėdyje nukentėjusioji teikė slapta padarytą įrašą, kuriame neva D. K. pripažino kaltę, pati atsiviliojo D. K. į namus neva sūnaus aplankyti (dėl prastos kokybės įrašo neįmanoma išklausyti, bet ir nukentėjusiosios atstovė pripažino, kad jame D. K. prisipažinimo nėra).

2.12. Nukentėjusiosios pakviestos liudytojos E. I.-G. parodymų ir jų susirašinėjo teismas nelaikė įrodymais, kuriais priimamas šis nuosprendis. Tai iš dalies pagrįstas sprendimas, nes jie neturi jokios įrodomosios reikšmės įrodinėjant D. K. inkriminuotos veikos aplinkybes, bet jie yra įrodymas, patvirtinantis J. K. motyvą apkalbėti D. K. E. I.-G. yra buvusi D. K. draugė, iširus santykiams ir planuotoms vedyboms, galimai E. I.-G. prašymu, jos bute D. K. buvo sumuštas (į bylą pateiktas 2016 m. liepos 28 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, pasiūlant kreiptis privataus kaltinimo tvarka), D. K. iš E. I.-G. prisiteisė negrąžintą skolą, kurią buvo suteikęs pagal rašytinę sutartį (į bylą pateiktas 2017 m. spalio 10 d. sprendimas). Pagal pateiktą E. I.-G. ir J. K. susirašinėjimą matyti, kad J. K. susisiekė su E. I.-G. 2021 m. gegužės 22 d., po to, kai 2021 m. balandžio 20 d. buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-08798-21, kuriame J. K. D. K. kaltino, kad jis 2021 m. kovo 22 d. grasino nužudyti (kaltinimo esmė – patempė už megztinio sakydamas, kad nužudys, tai taip pat buvo akivaizdžiai nepagrįstas D. K. apkaltinimas, kaip ir kaltinimas pasikėsinimu išprievartauti/išžaginti, nepavykus apkaltinti grasinimu nužudyti, kaltinimą pasikėsinimu išprievartauti/išžaginti paįvairino „įrodymu“ – suplėšytomis kelnėmis). Iš J. K. susirašinėjimo su E. I.-G. akivaizdu, kad ji ieško asmens, kuris padėtų apkaltinant D. K., neva jis smurtautojas, ir E. I.-G. J. K. moko – „sakyk, kad jis tau grasina susidorojimu“, pažada „mes mielu noru tau padėsim jo atsikratyti, ypač mano vyras“, o J. K. pažada „imtis veiksmų“, 2021 m. gruodžio 7 d. J. K. E. I.-G. informuoja, kad jau vyksta ikiteisminis tyrimas, E. I.-G. pasiūlo su vyru „prisidėti kaip liudininkai“, rašo, kad „kol tavęs nebandys fiziškai paliesti, tol nk nedarys“, o nukentėjusioji paatvirauja, kad „labai siekiu, kad nors vienas ikiteisminis tyrimas pereitų į teismą“. J. K. ir E. I.-G. planą nepagrįstai apkaltinti D. K. iliustruoja ir jų abiejų „atminties sutrikimas“ – abi tariamai neprisimena, kad kartu dirbo grožio salone. Pastebima, kad 2023 m. balandžio 19 d. teisiamojo posėdžio metu apžiūrint J. K. telefone esantį susirašinėjimą su E. I.-G., J. K. neleido perklausyti jame buvusių trijų garso įrašų, kas sudaro pagrindą spręsti, kad J. K. turi ką slėpti apie bendrą su E. I.-G. planą, kad D. K. būtų pripažintas kaltu. Pastebima, kad nagrinėjant šią bylą nukentėjusioji J. K. liudytoja neprašė apklausti savo draugės A. R., nors 2022 m. balandžio 20 d. teisiamajame posėdyje nurodė, kad ji yra artima draugė, žino viską apie nukentėjusiąją, jos vaikus, vyrus ir t. t., ir apie įvykį jai papasakojusi viską, tikėtina, dėl to, kad A. R. ikiteisminiame tyrime dėl tariamo grasinimo nužudyti davė nešališkus parodymus, nesutiko apkalbėti D. K.

2.13. Teismas didelę dalį skundžiamo nuosprendžio skyrė pareigūnų „Body“ kamerų įrašų analizavimui ir vertinimui, nors vaizdo įrašai nebuvo peržiūrėti teisme tiriant įrodymus, kaltinamasis neturėjo galimybės teismui išdėstyti savo pozicijos dėl šių įrašų, t. y. nebuvo ištirti, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 4 dalyje, todėl jais negali būti grindžiamas nuosprendis (teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje). Teismas įrašus vertino savo nuožiūra, suteikdamas jiems nepagrįstą prasmę, pagal įrašus padarė išvadą, kad ne tik J. K. parodymai patikimi, bet ir tyrėjas netinkamai atliko pareigas, netinkamai reagavo į J. K. paaiškinimus ir pan. Su tokiais teismo vertinimais negalima sutikti, vertinant „Body“ kamerų įrašus, teismas padarė tendencingas išvadas, paremtas emocijomis, o ne faktais. Nukentėjusiosios J. K. veiksmai, elgesys nebuvo panašūs į seksualinės prievartos aukos, priešingai – jis buvo apgalvotas, kryptingas, be to, kad skambinant BPC pranešė apie prievartavimą, baimę, kad ją užmuš, kad ką nors blogo vaikams padarys, atvykus policijos pareigūnams ir pagal įvertintą situaciją suabejojus pranešimo apie seksualinę prievartą pagrįstumu, J. K. primygtinai, savo pasakojimą papildydama vis naujomis aplinkybėmis, reikalavo fiksuoti jos paaiškinimus, pati taikė veikos kvalifikavimą – „pasikėsinimas išprievartauti“ ir pan.

2.14. Teismas kaip D. K. kaltės įrodymą vertino nukentėjusiosios J. K. tampres ir apatines kelnaites, kurių paėmimo dokumento byloje pasigedo išėjęs priimti nuosprendžio ir teismo iniciatyva prokurorės 2023 m. rugsėjo 11 d. pateikė 2021 m. gruodžio 3 d. paėmimo protokolą (4 t., b. 1. 11-12). Pažymima, kad pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, su kaltinamuoju aktu teismui prokuroras perduoda visą bylos medžiagą. Pažymima, kad ankstesnės BPK 220 straipsnio nuostatos, kad prokuroras teismui gali perduoti tik tą bylos medžiagą, kuri gali būti reikalinga nagrinėjant bylą, nebegalioja, todėl prokurorė neturėjo jokios procesinės teisės teismui pateikti, o teismas priimti ikiteisminio tyrimo medžiagą, kuri nebuvo pateikta su kaltinamuoju aktu.

2.15. D. K. kaltinamas tuo, kad jis suplėšė nukentėjusiosios kelnes ir apatines kelnaites, tačiau šie reikšmingi daiktiniai įrodymai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apžiūrėti, aprašyti, nėra net preliminariai įvertinta, kokioje vietoje kelnių ir kelnaičių plyšimas prasidėjo, kokia kryptimi plyšo, pagaliau, ar nėra kirpimo, pjovimo ar panašių mechaninio įrankio poveikio požymių, nes D. K. nurodė, kad J. K. suplyšusias kelnes pamatė tik tada, kai ji jas rodė atvykusiems policijos pareigūnams, gal ji pati susiplėšė belaukdama atvykstant policijos įspūdžio sustiprinimui. Nesant tokių duomenų net negalima vertinti, ar kelnės ir kelnaitės galėjo būti suplėšytos tokiu būdu, kaip nurodė J. K. – „plėšė medžiagą į šonus“ („Body“ kameros vaizdo įraše 2021_1203_004458_003 parodo veiksmą – abiem rankomis į šalis), nes suplėšyta matosi tik viena klešnė, ar kaip nurodyta nuosprendžio 7 punkte, pacituotame patrulio Gedimino Černiausko 2021 m. gruodžio 3 d. tarnybiniame pranešime, – „matėsi, kad kelnės yra suplėšytos nuo viršutinės dalies link apačios ties šlaunimi“.

2.16. BPK 92 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, šiuo atveju – nukentėjusiosios tamprės ir apatinės kelnaitės, turėjo būti apžiūrėtas pagal BPK 207 straipsnio nustatytas taisykles. BPK 207 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dėl apžiūros surašomas protokolas, apžiūros protokole smulkiai aprašomi apžiūrėti objektai, nurodomi jų požymiai, turintys reikšmės nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti, apžiūrimi daiktai kiek galima nufotografuojami arba nufilmuojami. Ši norma imperatyvi, todėl ikiteisminio tyrimo metu turėjo būti įvykdyta. Daikto, turinčio reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, apžiūros protokolo šioje byloje neatstoja įvykio vietos apžiūros protokolo fotonuotrauka, kurioje matosi žmogaus apatinė kūno dalis ir suplėšytos kelnės, nes pagal ją negalima spręsti apie suplėšymo mechanizmą. Suplėšytos tamprės ir apatinės kelnaitės nebuvo apžiūrėtos ir bylą nagrinėjant teisme, todėl darytina išvada, kad šie įrodymai taip pat nebuvo ištirti, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 4 dalyje, todėl jais negali būti grindžiamas nuosprendis.

2.17. Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad D. K. prašė J. K. jam atleisti, nerašyti pareiškimo ir tai vertino, kad kaltinamasis galiausiai suprato, ką padarė ir bet kokiomis priemonėmis siekė išvengti jam gresiančios atsakomybės. Nėra nei vieno įrašo, kad D. K. būtų pripažinęs J. K. jam mestus kaltinimus, jis prašė nerašyti pareiškimo ne dėl to, kad pripažino kaltę, o dėl to, kad priverstų J. K. atsikvošėti, atsisakyti melagingų kaltinimų, suprasti, kokias pasekmes ir D. K., ir jai pačiai, ir jų vaikams sukels policijos, vaiko teisių apsaugos tarnybos tyrimai. D. K. prašymai atleisti buvo įprasti jų šeimoje, nes jis stengėsi išsaugoti santykius su J. K., ypač po to, kai susilaukė sūnaus ir sutikdavo visada būti „be kaltės kaltu“, pataikaudavo J. K., pildydavo jos užgaidas.

2.18. BPK 22 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis turi teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas. Kaltinamajam visa apimtimi ir efektyviai įgyvendinti savo teisę gintis galima tik esant aiškiam ir konkrečiam kaltinimui. Kaltinimas aiškumo ir konkretumo kriterijus atitinka tik tada, kai tiksliai nurodomos inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės – vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kaltinime nusikaltimo padarymo faktinės aplinkybės turi būti nurodytos taip, kad kaltinamajam būtų aišku, dėl kokių veiksmų jis yra kaltinamas. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, gindamasis nuo jam pareikštų įtarimų ar kaltinimų, neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų.

2.19. Kaltinimas dėl veikos, kvalifikuotos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, kuris D. K. buvo suformuluotas kaltinamajame akte, po to perkeltas į pirmosios instancijos teismo nuosprendį, yra neaiškus ir prieštaringas, be to, ir neįrodytas. Pažymima, kad procese kaltinamasis ginasi nuo jam pareikšto kaltinimo, o ne nuo visos ikiteisminio tyrimo medžiagos, kaltinamasis negali būti verčiamas spėlioti, kuo jis yra kaltinamas.

2.20. Lietuvos Aukščiausio Teismo praktikoje pažymima, jog objektyviai seksualinis prievartavimas pasireiškia lytinės aistros tenkinimu su nukentėjusiu asmeniu BK 150 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais prieš jo valią. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad atlieka seksualinio pobūdžio veiksmus, fiziškai kontaktuoja su nukentėjusiu asmeniu prieš jo valią, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas nukentėjusiojo bejėgiška būkle ir nori patenkinti savo seksualinį poreikį būtent taip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-29-976/2022).

2.21. Esminis seksualinio prievartavimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusiojo asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie asmens lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, naudojant prieš jį fizinį ar psichinį poveikį, arba kitais būdais.

2.22. Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2009, 2K-50/2012, 2K-315/2014 ir kt.).

2.23. BK 150 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas seksualiai prievartauti tada, kai kaltininkas atlieka bent dalį minėto straipsnio dispozicijoje išvardintų alternatyvių veiksmų esamam ar galimam nukentėjusiojo pasipriešinimui įveikti, tačiau tenkinti lytinės aistros nepradeda dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad nusikalstamos veikos, nurodytos BK 149 ir 150 straipsniuose, yra padaromos tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad lytiškai santykiauja ar atlieka seksualinius veiksmus, fiziškai kontaktuoja su nukentėjusiuoju prieš jo valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis arba pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ir nori patenkinti savo seksualinį poreikį būtent tokiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-526/2011, 2K-406/2011, 2K-501/2012).

2.24. Konstatuojant buvus fiziniam sąlyčiui, būdingam seksualiniam prievartavimui, be kita ko, būtina nustatyti tokio sąlyčio sąsajumą su lytinės aistros tenkinimu, taip pat įvertinti jį pagal pavojingumo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 642/2007, Nr. 2K-50/2012).

2.25. Skundžiamajame nuosprendyje nurodyta, kad D. K. pasikėsino J. K. seksualiai prievartauti kitokio fizinio sąlyčio būdu, kišo savo pirštus jai į makštį ir į išangę, bet toliau nuosprendyje nurodyta, kad tik bandė kišti rankos pirštus į nukentėjusiosios makštį, išangę, kad ištirti įrodymai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog prasiskverbė pirštais į nukentėjusiosios makštį ir išangę, t. y. pats teismas savo motyvuose iš esmės paneigia nusikalstamos veikos aprašyme nurodytą faktinę aplinkybę. Pagal nurodytas kaltinimo formuluotes galima manyti, kad teismas inkriminavo, jog D. K. tyčia buvo nukreipta į lytinės aistros tenkinimą kišant pirštus į J. K. makštį ir išangę, jis pasikėsino tai padaryti, bandydamas pirštus įkišti, bet dėl J. K. pasipriešinimo veikos nebaigė. Šios formuluotės pagal pavartotus žodžius atitiktų aukščiau paminėtą kasacinio teismo nutarties citatą apie kitokio fizinio sąlyčio būdą, tačiau pagal J. K. parodymus nepanašu, kad ji „išprievartavimą“ suprato būtent taip, kad D. K. lytinę aistrą tenkins įkišęs jai pirštus į makštį ir išangę, kad toks buvo D. K. tikslas. Apklausiama teisme J. K. nurodė, kad D. K. kelis kartus pasakė, kad „aš tave dabar išprievartausiu“, ji nepatikslino, kaip suprato šį pasakymą, kokius seksualinio pobūdžio veiksmus D. K. neva kėsinosi su ja atlikti – ją seksualiai prievartauti, kaip tai apibrėžta BK 150 straipsnis, ar išžaginti, kaip tai apibrėžia BK 149 straipsnis. Ikiteisminio tyrimo metu, įvykio naktį atliktos papildomos apklausos metu, kaip J. K. atsakymas į jai užduodamus klausimus, nurodyta, kad „bandymas išžaginti pirmas kartas“. Todėl taip ir neaišku, kaip J. K. suvokė jos nurodomus D. K. veiksmus ir ar tas jos suvokimas turėjo bent kokį objektyvų pagrindą. Dėl to daroma išvada, kad teismas kaltinimą pagrindė prielaidomis ir kaltinimo formulavimas yra teisiškai ydingas.

2.26. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad D. K., sugriebęs nukentėjusiajai už kaklo, sakė jai „dabar klaupkis ir man čiulpsi“, kas atitiktų BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo oralinį būdą, tačiau ši alternatyvi BK 150 straipsnio 1 dalyje numatyta veika D. K. nėra inkriminuota.

2.27. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad D. K., panaudodamas fizinį smurtą, jėga suplėšė nukentėjusiosios kelnes ir apatines kelnaites, tačiau fizinis smurtas yra tada, kai traumuojantis poveikis nukreipiamas į žmogaus kūną, o ne į drabužius. Seksualinis prievartavimas yra tada, kai nukentėjusiojo valiai palaužti naudojamas fizinis smurtas. Kelnių suplėšymas nėra tokio pavojingumo veiksmas, kuris galėtų būti vertinamas kaip nukentėjusiosios valios palaužimo priemonė. Pati nukentėjusioji nenurodė, kad D. K. jai buvo sudavęs smūgį, grasinęs smurtauti ar atlikęs kokius nors kitokius veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip galintys palaužti jos valią.

2.28. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad D. K. nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes J. K. aktyviai priešinosi besigindama rankomis, iškvietė policijos pareigūnus bei pasišalino iš buto. Nurodyti veiksmai negali būti vertinami kaip galintys pakeisti kalto asmens valią seksualiai prievartauti, formuluotė „aktyviai priešinosi besigindama rankomis“ yra deklaratyvi ir nepagrįsta. Jei prievartautoją užtenka atstumti rankomis, tai rodo nusikalstamų ketinimų nebuvimą, realių pastangų palaužti nukentėjusiosios valios nebuvimą, o tai reiškia, kad nėra pavojingumo kriterijaus, kaip išaiškinta kasacinio teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-642/2007, 2K-50/2012). Pagal pačios J. K. parodymus seka, kad policijos pareigūnus ji iškvietė ir iš buto išėjo tuomet, kai D. K. jokių veiksmų, nukreiptų į tariamą seksualinį prievartavimą, nedarė, taigi šie J. K. veiksmai niekaip nedarė įtakos D. K. valiai, tariamos seksualinės prievartos veiksmams. Pagal tokią formuluotę (aktyviai priešinosi besigindama rankomis, iškvietė policijos pareigūnus bei pasišalino iš buto) nėra pagrindo vertinti, kad veika pasiekė pasikėsinimo stadiją.

2.29. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimu, kad būtina nustatyti fizinio sąlyčio sąsajumą su lytinės aistros tenkinimu, taip pat įvertinti jį pagal pavojingumo kriterijų, nukentėjusioji J. K. nenurodė jokių D. K. elgesio, kūno požymių, kurie būtų pagrindas spręsti apie lytinės aistros tenkinimą – jis buvo apsirengęs, nebandė apsinuoginti, J. K. nematė erekcijos, pati J. K. nurodė, kad įvykio vakarą ginčas vyko dėl vaiko priežiūros, dėl J. K. išsikraustymo iš buto, bet ne dėl lytinių santykių, todėl D. K. inkriminuotas siekis tekinti lytinę aistrą tiesiog iškrenta iš visų aplinkybių konteksto, tikslas tenkinti lytinę aistrą nėra įrodytas ir inkriminuotas tik tam, kad atitiktų BK 150 straipsnio požymius.

2.30. Apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta, kad kaltinamajam nebuvo svarbu, kaip savo lytinę aistrą jis tenkins, dėl ko yra visiškai neaišku, kokios yra D. K. inkriminuoto kaltinimo ribos. Gynėjos advokatės vertinimu, J. K. esminis tikslas buvo (ji pati jį nurodė), kad bent vienas ikiteisminis tyrimas pasiektų teismą, kad D. K. būtų pripažintas kaltu dėl kokios nors veikos, jai nesvarbu kvalifikavimas, veikos požymiai ir įrodymai, bet tai yra svarbu nuteistajam, jis turi teisę žinoti ir suprasti, kuo yra kaltinamas ir kokiais įrodymais grindžiama jo kaltė.

2.31. Net darant prielaidą, kad J. K. nurodytus veiksmus D. K. būtų padaręs, juose nėra pagrindo įžvelgti nei seksualinio prievartavimo, nei pasikėsinimo. Turint galvoje, kad J. K. ir D. K. buvo ir seksualiniai partneriai, jų seksualinių santykių įpročiai nėra žinomi, tokie veiksmai galėtų būti vertinami kaip D. K. siekis seksualinio bendravimo, J. K. atsisakymas, bet ir tokiu atveju prievartą, valios palaužimą konstatuoti nėra pagrindo. Kelnių suplėšymas gali būti vertinamas kaip pikantiška detalė, pati J. K. parodė, kad plėšiant kelnes net iš kelių kartų ji nesipriešino (plėšimas „į šonus“ reiškia, kad buvo plėšiama abiem rankomis skirtingomis kryptinis, „Body“ kameros 2021_1203_004458_003 įraše pati parodo veiksmą abiem rankomis į šalis, tai klausimas, kodėl ji tai leido, paaiškinimas „bijojau“ šioje vietoje netinkamas, nes realiai jokio fizinio smurto iš D. K. nėra patyrusi), todėl galima suprasti kaip jos pritarimą tokiam elementui. J. K. nustatytas odos nubrozdinimas kirkšnies srityje, atsiradęs nuplėšiant kelnaites, nėra tyčinis sužalojimas. J. K. nurodė, kad kai išangę ir makštį liečiančią ranką ji atstūmė, D. K. ją atitraukė, kai D. K. nesmarkiai lenkiant galvą ji nesutiko, jis atsitraukė. Taigi, nėra nei fizinio smurto, nei grasinimo, nei valios palaužimo.

2.32. Pastebima, kad apklausiama įvykio naktį nurodė, kad po žodžių „tu atsiklaupk ir man čiulpsi“ D. K. jokių veiksmų nesiėmė, „Body“ kameros 2021_1203_004458_003 įraše užfiksuotame pirminiame pasakojime apie įvykį parodo paėmimą už gerklės – tai ne galvos lenkimo žemyn judesys, be to, įraše užfiksuoto pasakojimo metu apie galvos lenkimą žemyn ir „tu atsiklaupk ir man čiulpsi“, apie pirštų kišimą į makštį ir išangę nenurodė, nurodė tai, kad po kelnių suplėšymo ir paėmimo už gerklės D. K. pasiūlė kviesti policiją; policijos pareigūnui nesuprantant nusiskundimų esmės, „Body“ kameros 2021_1203_004957_004 įraše užfiksuota, kad J. K. jau nurodo, kad ne tik uždėjo ranką ant gerklės, bet ir smaugė ir ji patyrė fizinį skausmą. „Body“ kameros 2021_1203_004957_004, 2021_1203_010454_007 įrašuose užfiksuota teisinga ir nevienareikšmiška policijos pareigūno reakcija, kad J. K. pasakojime jis tikrai neįžvelgia pagrindo spręsti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Nukentėjusiosios nurodoma situacija, kad D. K. siekė seksualinio bendravimo, rodo, kad niekas nebuvo daroma prieš jos valią – J. K. paprieštaravus, D. K. veiksmus nutraukė, t. y. nebuvo jokio nusikalstamo ketinimo. Jei D. K. būtų siekęs seksualinio santykiavimo prievarta, jis galėjo tai pasiekti, nes J. K. pasipriešinimą nėra pagrindo laikyti tokiu, dėl ko D. K. nebūtų galėjęs užbaigti nusikalstamos veikos – nors ji ir teigia, kad priešinosi, nėra jokių objektyvių priešinimosi požymių, vien pasakymas „intensyviai priešinausi“ nėra įrodymas, kad realiai aktyviai priešinosi. Rankos atstūmimas nėra intensyvus priešinimasis – tiesiog prieštaravimas. J. K. BPC paskambino D. K. akivaizdoje ir jis jai nesutrukdė to padaryti – tai nėra panašu į asmens, turėjusio nusikalstamų ketinimų, elgesį. Nėra pagrindo teigti, kad D. K. savo veiksmų nekontroliavo dėl girtumo – 0,68 promilės girtumas nėra toks, kad žmogus nesuprastų ir nekontroliuotų savo elgesio.

2.33. Kaltinamasis neturi įrodinėti savo nekaltumo, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais. Jis priimamas tik tada, kai teisminio nagrinėjimo eigoje asmens kaltumas nusikaltimo padarymu yra įrodytas, o visi prieštaravimai ir neišaiškintos aplinkybės vertinami kaltinamojo naudai. BPK 44 straipsnio 6 dalis užtikrina įtariamam ar kaltinamam asmeniui nekaltumo prezumpciją, kol įstatymo nustatyta tvarka neįrodytas jo kaltumas. Tai reiškia, jog nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas. Asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Šiame skundžiamame nuosprendyje teismas situaciją ir įrodymus vertino visiškai priešingai, nei išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013), kai kaltinančio asmens parodymams apie galimai neteisėtus veiksmus įtakos turi kitos aplinkybės – pašliję tarpusavio santykiai, ginčai dėl vaikų ir kt. Šioje byloje yra pakankamai įrodomosios medžiagos, kad nuteistojo D. K. ir J. K. santykiai buvo būtent tokie, todėl tokios teismo praktikos, kad vyrą galima apkaltinti pasikėsinimu seksualiai prievartauti ar išžaginti remiantis vien apgalvota ir paruošta nukentėjusiosios strategija, vien neaišku kokiu būdu suplėšytomis kelnėmis, nesant jokių tyčinio smurto, grumtynių, realaus priešinimosi ar pan. požymių, pėdsakų tiek ant kaltininko, tiek aplinkoje, formavimas yra itin ydingas ir gali sudaryti prielaidas kitiems asmenims piktnaudžiauti tokiais kaltinimais.

2.34. Apibendrinant skundo argumentus, pažymima, kad šioje byloje nėra jokios patikimos įrodomosios medžiagos, iš kurios būtų galima spręsti, kad D. K. nukentėjusiosios J. K. atžvilgiu atliko kokius nors neteisėtus tyčinius smurtinius seksualinio pobūdžio veiksmus.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nukentėjusioji J. K. prašo palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nuosprendį. Atsiliepimas į apeliacinį nuteistojo D. K. gynėjos advokatės Daivos Balčiūnienės skundą grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Apeliaciniu skundu siekiama sudaryti klaidingą įspūdį, kad nuteistasis tapo „sąmokslo“ auka, o nukentėjusiosios parodymai nepatikimi. Pažymima, kad dar nagrinėjant bylą pirmoje instancijoje nuteistojo gynėja teisiamojo posėdžio pertraukos metu nurodė sieksianti įrodyti „provokaciją“. Didelė dalis apeliacinio skundo motyvų nėra susiję su kaltinimo esme. Jais tiesiog siekiama įtikinti teismą, kad nukentėjusioji esanti nepatikima. Dėl to teikiami deklaratyvūs ir kartais net melagingi paaiškinimai apie nuteistojo ir nukentėjusiosios bendravimą, nuteistojo bendravimą su mažamečiu sūnumi ir pan.

3.2. Nuteistasis remiasi tariamu teisėjų šališkumu tiek civilinėje, tiek baudžiamojoje byloje, kadangi jam buvo priimti nepalankūs sprendimai. Abi bylos tęsėsi pakankamai ilgą laiką, tačiau nei vienam iš teisėjų nebuvo pareikštas nušalinimas. Tai tik nuteistojo gynybinė versija.

3.3. Melagingai teigiama, kad nukentėjusioji siekė riboti nuteistojo bendravimą su mažamečiu sūnumi. 2021 m. gruodžio 2 d., kuomet šalių kūdikiui tebuvo 2 mėnesiai, nuteistojo bendravimas su kūdikiu iš tiesų nutrūko. Jam buvo taikytos kardomosios priemonės, nukentėjusioji nežinojo, kaip tokioje situacijoje organizuoti nuteistojo susitikimus su sūnumi, buvo išsigandusi ir pasimetusi. Tačiau 2022 m. sausio 14 d., tarpininkaujant socialinėms darbuotojoms, įvyko tėvo susitikimas su kūdikiu. Taigi, nebendravimo periodas tetruko 1 mėnesį ir 12 dienų, o ne tris ar keturis mėnesius, kaip buvo teigiama teisiamuosiuose posėdžiuose. Po to nebuvo jokių ilgesnių nuteistojo nebendravimo su sūnumi periodų. Nukentėjusioji nedaro jokių kliūčių bendrauti su šiuo metu jau 2 metų sulaukusiu vaiku, tačiau nuteistasis dažnai atsisako susitikti bendravimo tvarkoje numatytu laiku, argumentuodamas, kad negali. Kadangi nuteistojo atsisakymai susitikti su vaiku yra nuoseklūs, pastovūs ir tęsiasi ilgą laiką, nukentėjusiajai susidaro įspūdis, kad „kova“ dėl intensyvios bendravimo tvarkos, kuria faktiškai nesinaudojama, ir skundai tariamu nukentėjusiosios trukdymu bendrauti su vaiku tėra dar viena gynybinė versija.

3.4. Argumentas, kad nuomojamame bute, kuriame bandyta nukentėjusiąją išprievartauti, nukentėjusioji liko gyventi, taip pat melagingas. Nukentėjusioji iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), išsikraustė per porą savaičių po veikos padarymo ir apsigyveno jai nuosavybės teise priklausančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu gyvena iki šiol. Planų gyventi adresu (duomenys neskelbtini) niekados nebuvo ir nuteistasis tą puikiai žino, nes vis ragino kuo greičiau atlaisvinti minėtą butą.

3.5. Nuteistasis mini kitus įvykius, kuomet buvo kreiptasi į policija, bandydamas sudaryti įspūdį, jog nukentėjusioji yra linkusi kaltinti nebūtais nusikaltimais. 2021 m. kovo 23 d. nukentėjusioji kreipėsi dėl grasinimo nužudyti. Pastarasis įvykis prasidėjo labai panašiai kaip ir gruodžio 2 d. įvykis. Nukentėjusiajai besilaukiant 3 mėnesį, nuteistasis ėmė elgtis neadekvačiai, reikalauti nutraukti nėštumą. Nukentėjusiajai nesutikus, ėmė tampyti už rankovės ir šaukti, kad ją nužudys. Nukentėjusioji, nors ir išsigando, ne iš karto kreipėsi į policiją, prieš tai gražiuoju prašė nuteistojo išsikraustyti iš jos nuosavybės teise valdomo buto. Nuteistasis kategoriškai nesutiko, netgi pats pasiūlė kviesti policiją motyvuodamas tuo, jog policija padės išspręsti ginčą. Nuteistasis buvo įpareigotas išsikraustyti, tačiau labai intensyviai siekė susitaikymo. Nukentėjusioji atleido, nes norėjo, kad vaikas gimtų pilnoje šeimoje. Kadangi nukentėjusioji iš esmės nebepalaikė savo kaltinimų, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.

3.6. Dėl 2023 m. sausio 5 d., pagal nustatytą laikiną bendravimo tvarką mažametis vaikas turėjo būti grąžinimas iki 14 val., bet nuteistasis mėnesį laiko nė karto negrąžino sūnaus nustatytu laiku. 2023 m. vasario 4 d. vaikas eilinį kartą nebuvo grąžintas nustatytu laiku, pateikiant melagingą informaciją esą jis namuose miega. Kadangi tuo nepatikėjo, nukentėjusioji kreipėsi į policiją. Išaiškėjo, jog sūnus buvo išsivežtas į varžybas Kaune, kur nuteistasis dirbo (fotografavo). Be to, nuteistasis nutyli, jog ir pats 2023 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į policiją, nes nukentėjusioji nesutiko perduoti sūnaus vežtis į ralio varžybas visai dienai. Tą pačią dieną nuteistasis parašė Vaiko teisių tarnybai skundą, jog nukentėjusioji smurtauja prieš šalių sūnų. Dėl dažnų nuteistojo skundų, kurie niekados nepasitvirtina, nukentėjusiajai iš Vaiko teisių tarnybos darbuotojų teko girdėti neoficialių pastebėjimų, jog „tėvelis draskosi be pagrindo“.

3.7. Pažymima ir tai, kad nuteistasis niekados nesilaikė nei jam skirtų kardomųjų priemonių, nei įpareigojimo nesilankyti nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje ir neieškoti su ja ryšių. Jis nuolat rašė / rašo žinutes, siuntė elektroninius laiškus, netgi savo nuotraukas, nuolat prašėsi įleidžiamas į namus. Žinutėmis nuteistasis atsiprašinėjo, sveikino įvairiomis progomis. Taip pat du metus iš eilės siuntė gėlių moters dienos proga. Dėl to, kad nesilaiko jam paskirtos kardomosios priemonės, nuteistasis buvo įspėtas ir atliekant ikiteisminį tyrimą, tiek nagrinėjant bylą teisme. Įspėjimai nuteistajam jokios įtakos nepadarė, jis ir toliau aktyviai ieško ryšių su nukentėjusiąja, rašo jai trumpąsias SMS žinutes, kuriose nevengiama įvairių įžeidinėjimų ir priekaištų. Pažymima, kad nuteistasis apkalba nukentėjusiąją sūnaus darželio direktorei bei grupės auklėtojoms, pasakoja apie nukentėjusiajai diagnozuotus psichikos sutrikimus. 2024 m. vasario 5 d. nuteistasis lankėsi pas nukentėjusiosios kaimynę, tikslu papasakoti, kad nukentėjusioji esanti bloga motina. Iš baudžiamojoje byloje surinktos medžiagos žinoma, kad nuteistasis tarpasmeniniuose santykiuose linkęs elgtis neadekvačiai, kas tikėtinai ir paskatino padaryti nusikalstamą veiką.

3.8. Nuteistojo parodymai dėl tiriamos nusikalstamos veikos nėra ir niekada nebuvo nuoseklūs. Nukentėjusiajai iškvietus policiją, jis teigė, jog jie su nukentėjusiąja bandė užsiimti grubiu seksu, o pastarajai kažkas atsitiko ir išsikvietė pareigūnus. Teisiamajame posėdyje nurodė, kad neva buvo kitame kambaryje ir girdėjo, kaip nukentėjusioji skambina policijai. Ikiteisminio tyrimo vykusių apklausų metu buvo pateikęs versiją, jog neva nukentėjusioji elgiasi neadekvačiai, nes serga pogimdyvine depresija. Po kiek laiko gimė ir versija, kad nukentėjusioji iš jo bando atimti vaiką. Galų gale teigta, jog nukentėjusioji susimokiusi su buvusia nuteistojo sužadėtine, nes toji pykstanti dėl senos skolos, kurią nuteistasis iš jos prisiteisęs. Teigta, kad neva nukentėjusioji ir liudytoja esančios senos draugės, nors liudytoja net neprisiminė dirbusi su nukentėjusiąja. Teisme pagarsintas nukentėjusiosios ir liudytojos susirašinėjimas patvirtina, kad nukentėjusioji susirado liudytoją „Instagram“ socialiniame tinkle ir jos bendravo išimtinai apie nuteistąjį. Nuteistasis neneigė, kad jis pats labai daug pasakojo apie liudytoją nukentėjusiajai, pats parodė juos nuotraukas „Facebook.com” socialiniame tinkle. Atitinkamai nukentėjusioji niekad neslėpė, kad iš nuotraukų liudytoją atpažino kaip kolegę, su kuria yra dirbusi apie dvi savaites prieš 5 ar 6 metus. Nukentėjusioji ir liudytoja dirbo skirtingose pozicijose, dažnai skirtingomis pamainomis, jų susitikimai buvo vienkartiniai. Atitinkamai nėra keista, kad liudytoja nukentėjusiosios neatsiminė. Nukentėjusiosios kontaktą su liudytoja paskatino atvejis, kai nuteistasis grasino ją nužudyti. Jai kilo klausimų dėl nuteistojo adekvatumo ir galimo pavojingumo, dėl ko nutarė paklausinėti liudytoją, kaip atrodė jos santykiai su nuteistuoju ir kodėl ši prašiusi neleisti nuteistojo registruoti pas ją grožio procedūroms. Liudytoja tvirtino patyrusi persekiojimą, dėl ko daug kartų kreipėsi į policiją, keitė darbovietes, gyvenamąsias vietas. Tuo metu nukentėjusioji galbūt net ne viskuo patikėjo, nes laukėsi nuteistojo vaiko, stengėsi save įtikinti, kad situacija nėra tokia bloga. Vėlesni įvykiai patvirtino kaltinamojo polinkį spręsti santykių problemas baudžiamosios teisės draudžiamomis priemonėmis.

3.9. Nukentėjusiosios pokalbis su BPC operatore ar bendravimas su atvykusiais pareigūnais yra narstomas po vieną žodį, deklaratyviai ieškant prasmių, kurių tuose žodžiuose nebuvo, ir siekiant sudaryti įspūdį, kad vienas ar kitas žodis patvirtina nukentėjusiąją melavus. Šoko būsenoje žmogus bendrauja ne visiškai adekvačiai ir pasirenka nebūtinai pačius tinkamiausius žodžius. Kita vertus, žodis „atriboti“ yra visiškai natūralus siekis po smurtinės veikos. Didelio streso būsenoje išsakyti nuogąstavimai dėl baimės būti užmuštai ar pavojaus vaikams taip pat vertinami kaip įrodymas nukentėjusiąją melavus, nors tokius teiginius lėmė paties nuteistojo veiksmai. Nuteistasis kalbėjo neva norėtų išplėšti nukentėjusiosios vidaus organus, aiškino neva jam patiktų, jog jie gulėtų išplėšti ant žemės, tvirtino „dabar aš tave išprievartausiu“, draskė jos drabužius. Neadekvatus nuteistojo elgesys nukentėjusiajai sukėlė stiprią baimę dėl galimų grėsmių jai ir vaikams. Atvykus pareigūnams, nukentėjusioji nurimo ir tos baimės taip pat sumažėjo.

3.10. Prielaida, jog nukentėjusioji išgalvojo įvykį siekdama pasipelnyti, taip pat absurdiška, nes ji pareiškė civilinį ieškinį tik 3 500 Eur sumai. Be to, gyvenant kartu, nuteistasis uždirbdavo po 1 000–1 200 Eur per mėnesį, pasakojo paėmęs didelę paskolą planuotoms vestuvėms su liudytoja ir kad mokant paskolos įmokas lieka mažai lėšų pragyvenimui. Nukentėjusiosios žiniomis, nuteistasis niekada nėra turėjęs nekilnojamojo turto, naudojasi įmonės, kurioje dirba, automobiliu (asmeninio neturi). Kurį laiką nuteistasis gyveno nukentėjusiosios nuosavybės teise valdomame bute. Santykių metu nukentėjusiajai yra padovanojęs bulvių tarkavimo mašiną, keptuvę, keletą kitų virtuvės rakandų. Taigi, jis tikrai neatrodė kaip žmogus, iš kurio galima pasipelnyti. Veikiau kaip žmogus, kuriam reikėtų finansinės pagalbos.

3.11. .Nukentėjusiajai 2022 m. kovo 28 d. pavyko padaryti garso įrašą, kuris pirmosios instancijos teismo nebuvo priimtas dėl itin prastos garso kokybės. Nukentėjusiajai, pasitelkiant specialisto pagalba, pavyko „iškirpti“ dalį įrašo ir pagerinti garso kokybę, šiuo metu redaguota garso įrašo dalis yra gerai girdima. Kita vertus, ir neredaguotoje įrašo dalyje klausant su ausinėmis galima girdėti didesnę dalį dialogo. Pridedama garso įrašo stenograma.

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusioji – skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus teismas vertina tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų buvimą. Šioje baudžiamojoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą tikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal pateiktą apeliacinį skundą, pažymėtina, kad teismų praktikoje nurodoma, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022).

7. Apeliacinės instancijos teismas teismo posėdžio metu išaiškino nuteistajam ir jį įspėjo, kad nagrinėjant apeliacinį skundą bus svarstoma ir dėl atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2021 m. gruodžio 12 d., apie 23.40 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 0,68 promilių neblaivumas), kilus konfliktui su sugyventine J. K., grasindamas išprievartauti bei panaudodamas fizinį smurtą, jėga suplėšė nukentėjusiosios kelnes ir apatines kelnaites, tokiais savo veiksmais padarydamas J. K. odos nubrozdinimą kairėje kirkšnies srityje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu. Teismui pasiūlius teikti paaiškinimus, nuteistasis atsisakė teikti paaiškinimus, kaltės nepripažino.

8. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo atliktas ir dalinis įrodymų tyrimas bei peržiūrėti vaizdo įrašai, kurie minimi apeliaciniame skunde. Taip pat išklausytas prie nukentėjusiosios atsiliepimo pateiktas garso įrašas. Teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teismas prie bylos medžiagos prijungė nuteistojo ir nukentėjusiosios pateiktus tarpusavio susirašinėjimas trumposiomis SMS žinutėmis.

9. Pagal BK 150 straipsnio dalį baudžiamas tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2009, 2K-50/2012, 2K-315/2014 ir kt.).

10. BK 150 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį sudaro ne tik jau aptarti objektyvieji požymiai, tačiau ir subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 ir 150 straipsniuose, yra padaromos tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad lytiškai santykiauja ar atlieka seksualinius veiksmus, fiziškai kontaktuoja su nukentėjusiuoju prieš jo valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis arba pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ir nori patenkinti savo seksualinį poreikį būtent tokiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-526/2011, 2K-406/2011, 2K-501/2012).

11. Esminis išžaginimo ir seksualinio prievartavimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusio asmens valią ir kaltininkas tą suvokia. Pažymėtina, kad kaltė, jos forma, rūšis negali būti preziumuojami, o turi būti teismų tinkamai nustatyti ir pagrįsti bylos duomenimis. Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-253-693/2017, 2K-244-303/2018, 2K-132-942/2021).‏‏‎

12. BK 149 ir 150 straipsniuose numatytos nusikalstamos veikos kvalifikuojamos kaip pasikėsinimas išžaginti ar seksualiai prievartauti tada, kai kaltininkas atlieka bent dalį BK 149 ar 150 straipsnių dispozicijose išvardytų alternatyvių veiksmų esamam ar galimam nukentėjusiojo pasipriešinimui įveikti, tačiau atitinkamai lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinės aistros nepradeda dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių‏‏ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2014).

13. Konstatuojant buvus fiziniam sąlyčiui, būdingam seksualiniam prievartavimui, be kita ko, būtina nustatyti tokio sąlyčio sąsajumą su lytinės aistros tenkinimu, taip pat įvertinti jį pagal pavojingumo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-642/2007, Nr. 2K-50/2012).

Dėl teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir veikos kvalifikavimo

14. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu įrodytomis pripažintos pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką aplinkybės, kad D. K. 2021 m. gruodžio 2 d. apie 23.40 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 0,68 promilių neblaivumas), kilus konfliktui su sugyventine J. K., turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą prieš J. K. valią, pasakęs jai „aš tave dabar išprievartausiu“, panaudodamas fizinį smurtą jėga suplėšė nukentėjusiosios kelnes ir apatines kelnaites, tokiais veiksmais padarydamas J. K. odos nubrozdinimą kairėje kirkšnies srityje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, vėl sakydamas, kad ją išprievartaus, kišo savo pirštus jai į makštį ir į išangę, sugriebęs nukentėjusiajai už kaklo, sakė jai „dabar klaupkis ir man čiulpsi“, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes J. K. aktyviai priešinosi besigindama rankomis, iškvietė policijos pareigūnus bei pasišalino iš buto.

15. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai nustatė, kad D. K. 2021 m. gruodžio 2 d. apie 23.40 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 0,68 promilių neblaivumas), kilus konfliktui su sugyventine J. K., panaudodamas fizinį smurtą jėga suplėšė nukentėjusiosios kelnes ir apatines kelnaites, tokiais veiksmais padarydamas J. K. odos nubrozdinimą kairėje kirkšnies srityje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, tačiau nepagrįstai įrodytomis pripažino faktines aplinkybes, kad D. K. savo veiksmais turėjo tikslą tenkinti savo lytinę aistrą prieš J. K. valią, taip pat kad kišo pirštus jai į makštį ir į išangę, nes minėtų aplinkybių byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina. Minėtus D. K. veiksmus teismas nepagrįstai pripažino pasikėsinimu seksualiai prievartauti nukentėjusiąją kitokio fizinio sąlyčio būdu, todėl nepagrįstai D. K. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį, dėl ko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nuosprendis dalyje dėl D. K. veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį keistinas.

16. Atkreiptinas dėmesys, jog šioje byloje pasikėsinimo padaryti BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką aplinkybės iš esmės grindžiamos tik nukentėjusiosios J. K. parodymais bei netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais. Pažymėtina, kad nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė ne visada nustatoma tik tiesioginiais įrodymais. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019, 2K-226-976/2020 ir kt.), tačiau netiesioginiai įrodymai turi sudaryti sistemą, nepaliekančią jokių abejonių dėl remiantis netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad tokio pobūdžio bylose yra svarbu išsiaiškinti, ar tarp asmenų buvo kilęs konfliktas, konflikto pradžią, priežastis ir kiek įmanoma tiksliai nustatyti visą įvykio eigą, nes šios aplinkybės yra svarbios sprendžiant, ar buvo padaryta nusikalstama veika, jos kvalifikavimui. Teismų praktikoje smurto artimoje aplinkoje bylose pažymima, kad bylose, kai ginčas kyla tarp sutuoktinių, kurių santykiai pašliję, ruošiamasi ištuokai arba ji jau vyksta, kai tokia pora augina bendrus vaikus, jų santykiai įtempti, priešiški vienas kito atžvilgiu, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, kad susijaudinę sutuoktiniai kartais nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmų, apkaltina kitą sutuoktinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013).

17. Vertinant byloje surinktus įrodymus matyti, jog iš BIRT ataskaitų žiūryklės duomenų nustatyta, kad 2021 m. gruodžio 2 d. 23.45 val. bendruoju pagalbos numeriu paskambino J. K., kuri pranešė, kad jos neblaivus sugyventinis nori ją išprievartauti (1 t., b. l. 14-15). Iš policijos registruojamų įvykių registre užregistruoto pranešimo ROIK: 0121000773555 „Smurtas artimoje aplinkoje“ 2021 m. gruodžio 2 d. 23:48 val. užfiksuotas įvykis – „ <...> 2021 m. gruodžio 2 d. apie 23.40 val. (duomenys neskelbtini), pranešėjos J. K. sugyventinis grasindamas išprievartauti suplėšė sportines timpas ir apatines kelnaites, dėl to ji patyrė fizinė skausmą (1 t., b. l. 103). Iš 2022 m. kovo 23 d. apžiūrėto garso įrašo „2021_12_02_23-45-35_37060091243“ matyti, kad nukentėjusioji BPC operatoriui nurodė, kad jos vyras yra girtas ir bando ją prievartauti. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio vyriausiasis patrulis 2021 m. gruodžio 3 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad 2021 m. gruodžio 2 d. apie 23.45 val. patruliavimo metu gautas Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojo pranešimas, kad (duomenys neskelbtini), neblaivus sugyventinis nori išprievartauti pranešėją. Vykstant minėtu adresu, iš budėtojo gautas papildomas pranešimas, kad moteris pabėgo nuo vyro ir laukia lauke, o jį užrakino bute. Atvykus, į juos kreipėsi J. K., kuri buvo sunerimusi, susijaudinusi, bijojo savo vyro, buvo šoko būsenoje. Nuėjus į butą, rastas neblaivus D. K. Nuo jo sklido alkoholio kvapas, kalba buvo nerišli, jis pripažino, jog šiandien vartojo alkoholį. Moteris paaiškino, kad kelias valandas prieš iškvietimą ji pradėjo pyktis su vyru dėl buitinių dalykų. Tam, kad nekiltų didesnis konfliktas, ji išėjo į lauką su vaiku, nes jau tuo metu vyras vartojo alkoholį. Ji galvojo, kad grįžus vyras bus pakankamai prisigėręs ir nuėjęs miegoti. Grįžusi namo, rado piktą, agresyvų vyrą, prasidėjo dar didesnis konfliktas. Vyras ją sugriebė už kaklo (žymių nesimatė) ir pradėjo nuplėšinėti jos kelnes (matėsi, kad kelnės yra suplėšytos nuo viršutinės dalies link apačios ties šlaunimi), pasakė jai „dabar aš tave išprievartausiu“. Išsigandusi moteris pabėgo ir paskambino į policiją, išbėgo į lauką. Būnant kambaryje, paklausus vyro, kas atsitiko, jis paaiškino, kad įvyko žodinis konfliktas, o dėl išprievartavimo viską neigė, aiškino, kad su žmona dažnai užsiima grubiu seksu. Moteris po tokių jo žodžių buvo dar didesniame šoke, negalėjo suprasti, kodėl vyras taip kalba (1 t., b. l. 33).

18. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad po įvykio apklausiama nukentėjusioji nurodydavo vis naujas aplinkybes dėl nuteistojo veiksmų jos atžvilgiu, tačiau pastebėtina, jog aplinkybę, kad D. K. grasindamas išprievartauti suplėšė nukentėjusiosios sportines timpas ir apatines kelnaites, dėl ko ji patyrė fizinė skausmą, nukentėjusioji nurodė iš karto po įvykio ir patvirtino visų vėlesnių apklausų metu, pirmo skambučio BPC metu taip pat nurodė, kad sugyventinis nori ją išprievartauti. Iš minėto policijos pareigūno tarnybinio pranešimo apie įvykį matyti, jog D. K. atvykusiems policijos pareigūnams neigė prievartavęs nukentėjusiąją, tačiau neneigė naudojęs fizinį smurtą ir suplėšęs jos drabužius, priešingai, nurodė, kad su žmona dažnai užsiima grubiu seksu, o pats apklausiamas nurodė, kad mėgsta „grubesnes formas“. Kitų objektų apžiūros protokolu 2022 m. kovo 12 d. apžiūrėti „Body“ kamerų vaizdo įrašai „2021_1203_003958_002“, „2021_1203_0034458_003“, „2021_1203_004957_004“, „2021_1203_005456_005“, „2021_1203_005955_006“, „2021_1203_010454_007“, „2021_1203_010953_008“, „2021_1203_011452_009“, „2021_1203_011951_010“, iš kurių nustatyta, kad atvykę pareigūnai bendrauja su J. K., ji pasakoja pareigūnui, kas įvyko tarp jos ir jos sugyventinio. Pareigūnas bando rašyti protokolą, o kiti pareigūnai nori išvežti J. K. sugyventinį D. K., kuris prašo J. K. nerašyti pareiškimo, pasako, kad jis pats išeis iš namų ir netrukdys, nereikia „tampytis“ po teismus (1 t., b. l. 42-44). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 3298/2021 (01) nustatyta, kad tyrimas pradėtas 2021 m. gruodžio 3 d. 13.30 val. J. K. nustatytas odos nubrozdinimas kairėje kirkšnies srityje. Nustatytas odos nubrozdinimas padarytas kietu buku daiktu, galimai 12-36 val. iki apžiūros. Sužalojimas kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. <...> nukentėjusioji turėjo jausti fizinį skausmą. Sužalojimas padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu. Sužalojimas galėjo atsirasti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis, nuplėšiant kelnaites. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, tikėtina, nuplėšiant kelnaites, dėl ko audiniui suteiktas pagreitis ir energija, jų padarytas sužalojimas atitinka kaip padarytas kietu, buku daiktu. Sužalojimas griuvimui nebūdingas. Sužalojimų lokalizacija kūne nenurodo, kokioje padėtyje buvo nukentėjusioji sužalojimų padarymo metu. Sužalojimas griuvimui nebūdingas, tikėtina, susidarė nuplėšiant kelnaitės (1 t., b. l. 73-74).

19. Nors D. K. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme neigė pasikėsinęs seksualiai prievartauti J. K., nurodė, kad įvykio metu iš viso nesmurtavo prieš nukentėjusiąją, kuri viską išsigalvojo, teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės, t. y. tai, kad J. K. buvo padarytas sužalojimas kirkšnies srityje, kuris pagal specialisto išvadą tikėtinai padarytas nuplėšiant kelnaites, dėl ko audiniui suteiktas pagreitis ir energija, tai kad D. K. atvykusiems pareigūnams nurodė neprievartavęs nukentėjusiosios, tačiau teigė su nukentėjusiąja mėgstantys užsiimti grubiu seksu, taip tikėtinai bandydamas pateisinti suplėšytus J. K. drabužius, bei nuteistojo prašymas nukentėjusiosios nerašyti pareiškimo ir siūlymas pačiam išeiti iš namų, patvirtina dalį nukentėjusiosios J. K. nurodytų įvykio aplinkybių, t. y., kad 2021 m. gruodžio 2 d. apie 23.40 val. (duomenys neskelbtini), D. K. grasindamas išprievartauti nukentėjusiąją suplėšė jos sportines timpas ir apatines kelnaites, dėl ko J. K. patyrė fizinį skausmą ir jai buvo padarytas minėtas sužalojimas kirkšnies srityje. Kaip minėta, nukentėjusiajai sužalojimas kirkšnies srityje tikėtinai padarytas nuplėšiant kelnaites, iš byloje esančio suplėšytų timpų ir kelnaičių vaizdo (1 t., b. l. 31) matyti, kad jos buvo suplėšytos iš galo, šią aplinkybę, jog D. K. plėšė timpas ir kelnaites į šonus apglėbęs iš priekio, t. y. rankomis iš už galo, apklausta nurodė ir nukentėjusioji, teismas nurodytomis šiomis nuteistojo veikos padarymo aplinkybėmis abejoti neturi pagrindo ir atmeta kaip neįtikimą nuteistojo ir jo gynėjos poziciją, kad nukentėjusioji pati galėjo susiplėšyti kelnes bei apatines kelnaites, jas plėšdama sau rankomis iš už galo į šonus, pati save sužalodama kirkšnies srityje. D. K. pozicija, kad jis J. K. suplyšusias kelnes pamatė tik tada, kai ji jas rodė atvykusiems policijos pareigūnams vertintina kritiškai kaip jo gynybinė versija, kurią aptartos aplinkybės paneigia. Šiuo atveju apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu suplėšytos timpos ir kelnaitės nebuvo apžiūrėtos BPK 207 straipsnio tvarka, nelaikytina esminiu BPK pažeidimu ir nenaikina minėtų išvadų dėl nuteistojo veikos pagrįstumo, kadangi suplėšytos timpos ir kelnaitės užfiksuotos 2021 m. gruodžio 3 d. įvykio vietos apžiūros protokolo priede – foto nuotraukoje Nr. 7 (1 t., b. l. 31), aplinkybė, kad kelnės buvo suplėšytos, o ne paveiktos kitokiu mechaniniu poveikiu, nurodyta minėtame įvykio apžiūros protokole, taip pat įvykio vietoje buvusio policijos pareigūno tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 33), atnaujinus įrodymų tyrimą į bylą buvo pateiktas 2021 m. gruodžio 3 d. savanoriško daiktų pateikimo protokolas, kuriuo iš nukentėjusiosios paimti: juodos suplėšytos timpos, pilkos suplėšytos apatinės kelnaitės (4 t., b. l. 11). Prokurorė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog baigus ikiteisminį tyrimą paaiškėjo, kad į popierinę bylą nebuvo įdėtas nukentėjusiosios drabužių paėmimo protokolas, nes šis dokumentas buvo elektroninėje byloje, drabužiai buvo paimti, ištirti ir priduoti saugoti. Nors pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo kvalifikuojant nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką bei nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes, minėti procesiniai pažeidimai nelaikytini esminiais, kadangi dėl jų nebuvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės, jie nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

20. Kaip minėta, BK 150 straipsnyje numatyta nusikalstama veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas seksualiai prievartauti tada, kai kaltininkas atlieka bent dalį BK 150 straipsnio dispozicijoje išvardytų alternatyvių veiksmų esamam ar galimam nukentėjusiojo pasipriešinimui įveikti, tačiau tenkinti lytinės aistros nepradeda dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių‏‏. Konstatuojant buvus fiziniam sąlyčiui, būdingam seksualiniam prievartavimui, be kita ko, būtina nustatyti tokio sąlyčio sąsajumą su lytinės aistros tenkinimu, taip pat įvertinti jį pagal pavojingumo kriterijų.

21. Nors nagrinėjamu atveju objektyviai nustatyta, kad D. K. 2021 m. gruodžio 2 d. apie 23.40 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 0,68 promilių neblaivumas), kilus konfliktui su sugyventine J. K., grasindamas išprievartauti bei panaudodamas fizinį smurtą jėga suplėšė nukentėjusiosios kelnes ir apatines kelnaites, tokiais veiksmais padarydamas J. K. odos nubrozdinimą kairėje kirkšnies srityje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu, tačiau byloje esančių duomenų visumos nepakanka išvadai, kad D. K. turėjo tikslą savo veiksmais tenkinti savo lytinę aistrą bei kad jis turėjo tikslą tai daryti prieš nukentėjusiosios valią.

22. Iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad J. K. į įvykio vietą atvykusiam pareigūnui dėl veikos aplinkybių tik nurodė, kad jos sugyventinis, sakydamas, kad ją išprievartaus, pradėjo plėšti jos kelnes, taip pat buvo paėmęs už kaklo, tačiau greitai paleido. Policijos pareigūnui paklausus, kuo policija nukentėjusiajai gali padėti, minėtas aplinkybes J. K. policijos pareigūnui pakartojo keletą kartų, t. y. nurodė, kad jai plėšė kelnes ir grasino išprievartauti, bei teiravosi, ar dėl tokių jos sugyventinio veiksmų policija jai negali niekuo padėti. Tačiau policijos pareigūnas nukentėjusiosios paklausė, ar ji juto fizinį skausmą, nes pasikėsinimui išprievartauti turi būti tam tikri veiksmai, o nukentėjusioji nurodė tik tai, kad jai plėšė kelnes, iš to, ką papasakojo nukentėjusioji, nėra pasikėsinimo išprievartauti sudedamosios dalies. Nesutikdama su tokiu policijos pareigūno vertinimu, J. K. išreiškė pageidavimą pati surašyti protokolą-pareiškimą, pagal kurį su protokolą surašiusio pareigūno pagalba nukentėjusioji nurodė, kad 2021 m. gruodžio 2 d. apie 23.40 val. (duomenys neskelbtini) sugyventinis D. K., gim. (duomenys neskelbtini), grasindamas išprievartauti suplėšė sportines timpas ir apatines kelnaites, dėl ko J. K., gim. (duomenys neskelbtini), patyrė fizinį skausmą (1 t., b. l. 4-5). Netrukus po protokolo-pareiškimo surašymo, kurio pagrindu atsakingo pareigūno rezoliucija pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, t. y. dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo, o ne pasikėsinimo seksualiai prievartauti, J. K. to paties pareigūno buvo apklausta kaip liudytoja ir papildomai nurodė, kad D. K. jėga bandė kišti savo pirštus į nukentėjusiosios išangę ir makštį (1 t., b. l. 47-48). Netrukus po šios apklausos J. K. vėl papildė savo parodymus, nurodydama, kad kai D. K. draskė jos drabužius ir grasino ją išprievartauti, jis tris kartus jai sakė „dabar klaupkis ir man čiulpsi“, bet atskirai dėl šių žodžių jokių veiksmų nesiėmė (1 t., b. l. 55). Apklausiama kitą dieną J. K. patvirtino savo ankstesnius parodymus, be kitų aplinkybių papildomai nurodė, kad D. K. bandė kišti savo pirštus į jos išangę ir makštį, jo pirštus ji jautė prie išangės ir makšties, tačiau kai ji jam intensyviai priešinosi, jis iki galo nespėjo įkišti savo pirštų, tačiau vis bandė, vienu momentu savo rankomis jai sugriebė porą kartų už kaklo, dar sakė tokius žodžius: „dabar klaupkis ir man čiulpsi“, tačiau dėl šių žodžių jokių veiksmų nesiėmė, o tik kartojo, toliau bandė savo pirštus įkišti jai į lytinius organus, kažkiek palietė, tačiau iki galo neįkišo (1 t., b. l. 58-60). Apklausta pirmosios instancijos teisme J. K. nurodė, kad D. K. apglėbė ją iš priekio, smarkiau suėmė jos sportines timpas ir pradėjo plėšti šiek tiek žemiau liemens. Jis pradėjo plėšti medžiagą į šonus. Jautė, kad tos kelnės plyšta. Padarė tai vieną kartą, po to dar kartą plėšė. Iš kokio trečio karto jos sėdimoji dalis apsinuogino. Lygiai tą patį padarė su kelnaitėmis. Pajautė fizinį skausmą kirkšnyje. Po to, kai tos kelnės plyšo, atsimena, kad pradėjo priešintis, pradėjo stumti rankas. Su kelnaičių nuplėšimu ji stūmė jo rankas. Jis pradėjo savo pirštus kišti į išangę, į makštį. Ji priešinosi. Kišdamas pirštus sakė „aš tave išprievartausiu“. Buvo keli bandymai, jam nebuvo patogu, stūmė jo rankas. Jis patraukė ranką, uždėjo ranką jai ant kaklo. Sako „tu atsiklaupk ir man čiulpsi“. Kelis kartus spustelėjo ir pradėjo per prievartą nesmarkiai lenkti su žodžiais (4 t., b. l. 37-38).

23. Pirmosios instancijos teismo nustatytose nusikaltimo faktinėse aplinkybėse nurodyta, kad D. K. kišo savo pirštus J. K. į makštį ir į išangę, tačiau nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad nuteistasis tik bandė kišti rankos pirštus į nukentėjusiosios makštį, išangę, kad ištirti įrodymai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog prasiskverbė pirštais į nukentėjusiosios makštį ir išangę. Iš aukščiau nurodytų J. K. apklausų po įvykio matyti, kad nukentėjusioji pareigūnui nurodė, kad D. K. J. K. sakė, jog ją išprievartaus ir plėšė jos kelnes, protokole-pareiškime nurodydama analogiškas aplinkybes. Iš byloje esančių vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusioji pageidavo, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas pagal pasikėsinimą seksuliai prievartauti, pareigūnui nurodžius, kad nėra šio nusikaltimo sudėties ir rezoliucija pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, po to apklausiama nukentėjusioji nurodė papildomas aplinkybes, t. y. kad D. K. taip pat bandė kišti pirštus jai į išangę ir į makštį, vėliau papildomai nurodė, kad D. K. paėmė jai už kaklo ir sakė ,,klauptis ant žemės ir čiulpti“. Vėliau apklausiama papildomai nurodė, kad D. K. pirštų vis dėlto neįkišo, kažkiek palietė lytinius organus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos veikos padarymo aplinkybės, t. y. kad D. K. kišo savo pirštus J. K. į makštį ir į išangę, sugriebęs nukentėjusiajai už kaklo, sakė jai „dabar klaupkis ir man čiulpsi“, šioje baudžiamojoje byloje nėra įrodytos, šios aplinkybės nustatytos remiantis išimtinai nukentėjusiosios J. K. parodymais, kurie šioje dalyje proceso metu nebuvo nuoseklūs, nukentėjusios parodymų šioje dalyje jokie kiti bylos duomenys nepatvirtina, todėl dėl jau nurodytų nukentėjusiosios kaip suinteresuotos bylos baigtimi šalies liudijimo ypatumų nustatant faktines veikos aplinkybes jos parodymai šioje dalyje vertintini kritiškai. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad dėl minėtų D. K. inkriminuotų veiksmų – pirštų kišimo į makštį ir išangę – šioje byloje nenustatyta, kad tokiais veiksmais D. K. būtų siekęs tenkinti savo lytinę aistrą. Minėta, jog konstatuojant buvus fiziniam sąlyčiui, būdingam seksualiniam prievartavimui, be kita ko, būtina nustatyti tokio sąlyčio sąsajumą su lytinės aistros tenkinimu, taip pat įvertinti jį pagal pavojingumo kriterijų, tačiau apklausta nukentėjusioji nurodė, kad D. K. atlikdamas minėtus veiksmus buvo apsirengęs, nebandė apsinuoginti, nematė erekcijos, įvykio vakarą ginčas vyko dėl vaiko priežiūros, dėl J. K. išsikraustymo iš buto, bet ne dėl lytinių santykių. Iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad net ir nustačius pasikėsinimą atlikti nuteistajam inkriminuotus veiksmus, šioje byloje nėra pakankamai duomenų išvadai, kad pagal nustatytas aplinkybes D. K. būtų turėjęs tikslą tenkinti savo lytinę aistrą bei tai daryti prieš J. K. valią, vien nuteistojo žodžiai, kad jis išprievartaus nukentėjusiąją ir drabužių plėšimas nėra pakankamas pagrindas BK 22 straipsnio 1 dalies ir 150 straipsnio 1 dalies inkriminavimui. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje objektyviai nėra nustatyta, kad D. K. kišo ar bandė kišti savo pirštus J. K. į makštį ir į išangę, kad būtų lietęs jos lytinius organus, liepęs jai „klauptis ir čiulpti“, kad būtų tokiais veiksmais siekęs patenkinti savo lytinę aistrą, be kita ko, prieš nukentėjusiosios valią, šios aplinkybės iš teismo nustatytų faktinių aplinkybių šalintinos. Atitinkamai nenustačius objektyviųjų seksualinio prievartavimo veikos požymių, iš teismo nustatytų faktinių aplinkybių šalintina aplinkybė, kad D. K. jam inkriminuotus veiksmus atliko turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą prieš J. K. valią.

24. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje taip pat nurodyta, kad D. K. nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes J. K. aktyviai priešinosi besigindama rankomis, iškvietė policijos pareigūnus bei pasišalino iš buto. Kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, nurodyti veiksmai negali būti vertinami kaip galintys pakeisti kaltininko valią seksualiai prievartauti, šiuo atveju teismo formuluotė „aktyviai priešinosi besigindama rankomis“ vertintina kaip deklaratyvi. Kaip minėta, apklausta J. K. nurodė, kad liesti ją bandė tik kelis kartus, atstūmus rankomis D. K. atsitraukė ir klausė, kodėl ji nekviečianti policijos pareigūnų. Šiuo atveju net ir nustačius minėtus veiksmus, sudarančius pasikėsinimo seksualiai prievartauti sudėtį, aplinkybė, kad kaltininką užtenka atstumti rankomis, po ko jis iš karto atsitraukia, rodo nusikalstamų ketinimų, realių pastangų palaužti nukentėjusiosios valios nebuvimą, t. y. ir pačios nusikalstamos veikos nebuvimą. Kaip nurodė pati J. K., D. K. pats jos paklausė, kodėl ji nekviečia policijos pareigūnų, jai skambinant į BPC, D. K. jai to daryti nekliudė, policijos pareigūnus ji iškvietė ir iš buto išėjo tuomet, kai D. K. jokių veiksmų, nukreiptų į seksualinį prievartavimą, nedarė. Šiuo atveju net ir nustačius pasikėsinimą seksuliai prievartauti, policijos pareigūnų iškvietimas ir pasišalinimas iš buto nėra teisiškai reikšmingos aplinkybės, nes pasikėsinimas jau būtų buvęs baigtas ar nebūtų pasiekęs pasikėsinimo stadijos. Atsižvelgiant į tai, iš teismo nustatytų faktinių aplinkybių šalintina formuluotė, kad D. K. nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes J. K. aktyviai priešinosi besigindama rankomis, iškvietė policijos pareigūnus bei pasišalino iš buto.

25. Pažymėtina, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-90-976/2016, 2K-440-976/2015, 2K-7-173/2014). Nekaltumo prezumpcijos principas baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis), be kita ko, reiškia, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, aptartais ir išanalizuotais įrodymais byloje, taip pat papildomai nukentėjusiosios apeliacinės instancijos teismui teiktais duomenimis, nagrinėjamu atveju negalima išvada, kad D. K. kaltė dėl pareikšto kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį yra įrodyta. Nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, požymių, tačiau atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, D. K. veiksmai – fizinio smurto panaudojimas jėga suplėšant nukentėjusiosios kelnes ir apatines kelnaites, dėl ko J. K. padarytas odos nubrozdinimas kairėje kirkšnies srityje, vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu, sudaro BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos – fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus šeimos nario sužalojimo – sudėtį, todėl D. K. atsako pagal savo veikos padarinius, t. y. BK 140 straipsnio 2 dalį, tuo pagrindu D. K. veika iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 150 straipsnio 1 dalies perkvalifikuotina į BK 140 straipsnio 2 dalį, konstatuojant, kad D. K. 2021 m. gruodžio 2 d. apie 23.40 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 0,68 promilių neblaivumas), kilus konfliktui su sugyventine J. K., grasindamas išprievartauti bei panaudodamas fizinį smurtą jėga suplėšė nukentėjusiosios kelnes ir apatines kelnaites, tokiais veiksmais padarydamas J. K. odos nubrozdinimą kairėje kirkšnies srityje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Dėl bausmės

26. Perkvalifikavus nuteistojo D. K. veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 150 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 2 dalį, t. y. iš pasikėsinimo padaryti sunkų nusikaltimą į baigtą nesunkų nusikaltimą, iš naujo spręstinas baudžiamosios atsakomybės individualizavimo klausimas.

27. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą bei teisingą bausmę. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio, nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos, už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų, šiame įstatyme išdėstytų nuoseklia tvarka ir taip sudarančių bendrą bausmės paskirtį, visumą.

28. Teismas skiria bausmę pagal baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Individualizuojant bausmę visoms minėtoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, Nr. 2K-118/2011, Nr. 2K-148/2014, Nr. 2K-492/2014, Nr. 2K-334-699/2017). Be šių esminių bausmės skyrimo pagrindų tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga.

29. Konstitucinėje bei kasacinėje jurisprudencijoje taip pat pripažįstama, kad paskirta bausmė turi būti proporcinga ir teisinga. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449-942/2016; 2K-209-222/2018; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

30. D. K. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Vertinant padarytos veikos pavojingumo pobūdį, atsižvelgtina į tai, kad padaryta veika žmogaus sveikatai – vienai svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių, vertinant padarytos veikos pavojingumo laipsnį, atsižvelgtina, kad nusikalstama veika padaryta nežymi žala – nukentėjusiosios odos nubrozdinimas kirkšnies srityje (1 t., b. l. 73-74). D. K. anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, paskirtos baudos sumokėtos (2 t., b. l. 56-61), dirbantis (3 t., b. l. 62-64). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino D. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui. Nukentėjusioji apklausta teisme nurodė, kad D. K. yra negeriantis, tačiau įvykio dieną grįžęs iš darbo parsinešė vieną butelį stipraus alkoholinio gėrimo, kurį gėrė jos akivaizdoje, taip pat ir pats D. K. nurodė, kad alkoholį geria retai, bet įvykio dieną norėjo išgerti brendžio, nuo 19 val. iki 21 val. išgėrė apie 300 g. Praėjus beveik dviem valandoms po veikos padarymo (t. y. 2021 m. gruodžio 3 d. 01 val. 27 min.) nuteistajam buvo nustatytas 0,68 prom. girtumas. Įvertinus šias ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimo faktą, darytina išvada, kad alkoholio vartojimas padarė įtaką nuteistojo savikontrolei kilusio konflikto metu ir paskatino panaudoti fizinę jėgą nukentėjusiosios atžvilgiu, aptariama atsakomybę sunkinanti aplinkybė nuteistojo atžvilgiu nustatyta pagrįstai.

31. Išdėstytos nuteistąjį ir jo padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančios aplinkybės, padarytos veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis, nuteistojo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių santykis, D. K. asmenybę charakterizuojantys duomenys apeliacinės instancijos teismui leidžia spręsti, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nagrinėjamu atveju gali būti pasiekti D. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskyrus laisvės apribojimo bausmę aštuoniems mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant D. K. dalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas) bei uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas (BK 48 straipsnio 5 dalies 4 punktas).

32. Atsižvelgiant į tai, kad D. K. nusikalstama veika perkvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, pasisakytina ir nukentėjusiosios turtinės bei neturtinės žalos klausimas pasikeitus nusikalstamos veikos kvalifikacijai.

33. Apeliacinės instancijos teismas tikslina skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes ir nurodo, kad darydamas veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, D. K. sugadino nukentėjusiajai J. K. priklausantį turtą – drabužius (aptemptas sportines kelnes (timpas) ir kelnaites). Nukentėjusiosios civiliniame ieškinyje nurodytas žalos dydis, kaip pagrįstai nurodė teismo nuosprendyje apylinkės teismas, nėra pernelyg didelis ir neproporcingas, todėl paliekamas skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajai priteistos turinės žalos dydis – 75 eurai.

34. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Įstatymo nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimalaus bei maksimalaus dydžių, todėl nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi įvertinti bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos atlyginimo kriterijais (žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai), atsižvelgdamas į teismų praktiką. Teismų praktikoje sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą, esminis ir lemiamas kriterijus – dėl nusikaltimo atsiradę padariniai (pasekmės). Pažymėtina, kad sveikatos sužalojimu padarytos neturtinės žalos dydis priklauso ne tik nuo sveikatos sutrikdymo masto, jo sunkumo (sunkus, apysunkis ar kt.), bet ir jo pobūdžio, kitų aplinkybių, kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam laikui (visam sužalotojo gyvenimui), kai dėl sveikatos sutrikdymo atsiranda negatyvūs pasikeitimai įvairiose nukentėjusiojo asmens gyvenimo srityse, pavyzdžiui, būdamas jauno darbingo amžiaus jis praranda darbingumą, suprastėja gyvenimo kokybė, ribojama įprastinė veikla, patiria fizinį skausmą, kitokius sveikatos sutrikimus, atsiradusius po patirto sveikatos sužalojimo ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-300-222/2017, 2K-125-697/2018, 2K-166-699/2018 ir kt.). Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jos paveiks tolesnį nukentėjusiojo gyvenimą. Jeigu pasekmės susijusios su dideliais asmens sveikatos pakenkimais, rimtų sužalojimų sukėlimu, kančia nuo fizinio skausmo, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susijusios su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2008, 2K-429/2013, 2K-125-697/2018 ir kt.).

35. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai J. K. neturtinė žala buvo padaryta dėl nusikaltimo pasikėsinus į jos sveikatą, dėl šių nusikalstamų veiksmų nukentėjusioji patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą ir dvasinio pobūdžio išgyvenimus. Dėl patirto smurto, grasinimų artimoje aplinkoje nukentėjusioji patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, kurie įtakoja jos psichologinę būseną bei gyvenimo kokybę po įvykio, dėl kurių ji kreipėsi ir pas psichologą ir jai buvo suteiktos konsultacijos.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į jau aptartus įstatyminius neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, nustatytų reikšmingų aplinkybių visumą, siekiant teisingos ir protingos kompensacijos nukentėjusiajai, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, be kita ko, jo turtinę padėtį, D. K. yra dirbantis, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros, atsižvelgiant ir į teismų praktiką nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo bylose nukentėjusiesiems, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, iš nuteistojo D. K. skundžiamu teismo nuosprendžiu priteista neturtinės žalos suma sumažintina ir iš D. K. priteistina 2000 Eur neturtinei žalai nukentėjusiajai J. K. atlyginti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria D. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 1 dalį, pakeisti:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrodytomis pripažintas D. K. nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje, faktines aplinkybes pašalinti, nustatant įrodytomis pripažintas šio nuosprendžio 25 punkte nurodytas veikos faktines aplinkybes.

D. K. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalies ir 150 straipsnio 1 dalies į 140 straipsnio 2 dalį, ir paskirti jam laisvės apribojimo bausmę 8 (aštuoniems) mėnesiams be intensyvios priežiūros.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 5 dalies 4 punktu, įpareigoti jį laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu dalyvauti elgesio pataisos programoje bei uždrausti vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaityti D. K. laikinajame sulaikyme nuo 2021 m. gruodžio 3 d. 00.40 val. iki 2021 m. gruodžio 3 d. 16.30 val. išbūtą laiką, vieną laikiname sulaikyme išbūtą dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Laisvės apribojimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Iš nuteistojo D. K. nukentėjusiosios J. K. naudai priteistą 3500 eurų neturtinei žalai atlyginti dydį sumažinti iki 2000 (dviejų tūkstančių) eurų.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

D. K. išaiškinti, kad jeigu nuteistasis vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu. Laisvės apribojimo bausmė keičiama areštu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.