Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Mariaus Jankausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Petro Meidaus,

Rezoliucinė dalis

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Artūro Raskazovo ir nuteistojo M. S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo, be kita ko, nuspręsta:

- M. S. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir skirti jam bausmę – laisvės atėmimą 10 mėnesių;

- Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, šią bausmę sumažinti vienu trečdaliu, iki laisvės atėmimo 6 mėnesiams 20 dienų;

- Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 2 metams, skiriant nuteistajam intensyvią priežiūrą ir įpareigojant jį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų;

- Priteisti U. K. iš M. S. 900 Eur neturtinei žalai atlyginti, 250 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. S. nuteistas už tai, kad jis 2025 m. rugsėjo 6 d. apie 0.10 val. viešoje vietoje – prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), tyčia pastūmė U. K. (dėl ko ji pargriuvo ant žemės), tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu U. K. į veidą ir nežymiai sutrikdė U. K. sveikatą (padarė jai poodinę kraujosruvą veido dešinėje, odos nubrozdinimus kairėje plaštakoje ir dešinėje blauzdoje).

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliaciniai skundai atmetami.

6.1. Kaip jau buvo paminėta pirmiau, prokuroras mano, kad nuteistasis M. S. padarė ne BK 140 straipsnio 1 dalyje, o BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl prašo šią nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį.

6.2. Šioje byloje nuteistasis M. S. buvo kaltinamas ir byla nagrinėti teisiamajame posėdyje buvo perduota pagal BK 284 straipsnį. Pagal šią teisės normą atsako tas, kas pažeidė viešąją tvarką – viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šią nusikalstamą veiką apibūdina alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybinis tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, o nesant aiškios priežasties net ir ne žmonių akivaizdoje, reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-652/2007, Nr. 2K-452/2011). Tačiau vien tik smurto panaudojimas viešojoje vietoje savaime negali lemti veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį. Pagal suformuotą teismų praktiką, sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti veiksmai ir jų padariniai atitinka BK 284 straipsnyje įtvirtintą nusikaltimo sudėtį būtina atsižvelgti į tokio elgesio paskatas. Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, suteikia pagrindą asmens veiką kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį. Tačiau visuomenės rimties ar tvarkos trikdymas esant asmeniniams, ar net savanaudiškiems motyvams gali reikšti, kad tokia veika nepasiekė BK 284 straipsnyje numatytai nusikalstamai veikai būdingo pavojingumo (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis byloje Nr. 1A-184-1076/2022 ir kt.). Kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 284 straipsnį turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis bei darbas, ar buvo padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-310-942/2016, Nr. 2K-3-489/2018, Nr. 2K-367-511/2018, Nr. 2K-19-511/2020 ir kt.).

6.3. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas arba buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.

6.4. Pagal šioje byloje esančius duomenis seka, kad nuteistasis M. S. nukentėjusiąją U. K. iki įvykio vietos tikslingai sekė nuo (duomenys neskelbtini), nuo parduotuvės (duomenys neskelbtini) (t. y. apie 500–600 metrų). Įvykio vietoje (prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini)) nuteistasis užkalbino nukentėjusiąją, tačiau ši su nuteistuoju nebendravo ir išsakė jam keiksmažodžius, todėl vėliau nuteistasis M. S. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją (pastūmė ją (dėl ko ji pargriuvo ant žemės), tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu jai į veidą ir nežymiai sutrikdė U. K. sveikatą). Nuteistasis nurodė, kad šitaip pasielgė dėl asmeninių motyvų – dėl to, kad supyko, nes nukentėjusioji nebendravo su juo ir išsakė jam keiksmažodžius. Kitokių tokio savo poelgio motyvų nuteistasis nenurodė ir byloje nėra patikimų duomenų apie kitokius aptariamo nuteistojo elgesio motyvus. Nors įvykio vieta yra viešoje vietoje, tačiau tai yra nuošalesnė vieta, atokiau nuo atsitiktinių praeivių akių. Nuteistojo smurtas prieš nukentėjusiąją truko labai trumpai, jis pasireiškė nukentėjusiosios pastūmimu ir vieno smūgio sudavimu jai, tuo metu įvykio vietoje aplinkinių nebuvo. Byloje nėra duomenų, jog dėl tokios nuteistojo M. S. veikos būtų kilę BK 284 straipsnyje numatytai nusikalstamai veikai būdingi padariniai (kad aplinkiniai asmenys būtų šokiruoti, kad būtų kilusi sumaištis, kad būtų nutrauktas žmonių poilsis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas, kad būtų padaryta žymi materialinė žala ir kt.). Pirmiau paminėtos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog nuteistojo M. S. veika buvo nukreipta tik prieš nukentėjusiąją U. K. ir tik po to, kai tarp jų kilo asmeninis konfliktas (nuteistajam užkalbinus nukentėjusiąją, o pastarajai atsisakius bendrauti su nuteistuoju ir išsakius jam keiksmažodžius). Kaip jau buvo paminėta pirmiau, vien tik fizinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusiąją U. K. ir nežymus jos sveikatos sutrikdymas viešoje vietoje nesudaro pagrindo savaime pripažinti visų BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių egzistavimo. Visi byloje esantys duomenys rodo, kad skirtingai, nei mano prokuroras, aptartoje nuteistojo M. S. veikoje dominavo ne chuliganiškos, o asmeninės paskatos, kurios buvo nukreiptos ne į viešosios tvarkos pažeidimą, o į asmeninio konflikto išsprendimą su konkrečiu asmeniu – su nukentėjusiąja U. K..

6.5. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis M. S. padarė ne BK 284 straipsnyje, o BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Visos byloje esančios, taip pat ir pirmiau šioje nutartyje neaptartos prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės bei prielaidos pirmosios instancijos teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia. Todėl skirtingai, nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 284 straipsnio į BK 140 straipsnio 1 dalį. Nuosprendis prokuroro skundžiamoje dalyje yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ar procesinių teisės normų ir nenukrypstant nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Keisti prokuroro skundžiamą nuosprendžio dalį jo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

7.1. Nuteistasis M. S. mano, kad jam buvo paskirta per griežta laisvės atėmimo bausmė, kad jam 2 metams paskirta intensyvi priežiūra yra perteklinė priemonė ir kad iš jo nepagrįstai buvo priteista nukentėjusiajai 250 Eur turtinei žalai atlyginti.

7.2. BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei ją sunkinančias aplinkybes ir kitas teisingos bausmės paskyrimui svarbias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį.

7.2.1. Susipažinus su nuteistojo apeliaciniu skundu, skundžiamu nuosprendžiu ir visais byloje esančiais duomenimis matyti, jog individualizuodamas nuteistojo M. S. atsakomybę pirmosios instancijos teismas visus bylos duomenis įvertino tinkamai. Skirdamas apeliantui bausmę už nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį ir stadiją (padarytas vienas tyčinis nesunkus smurtinis nusikaltimas, kuriuo keliama grėsmė žmogaus sveikatai; nusikalstama veika baigta). Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog yra viena apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė (numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte) ir dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktuose). Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę (nuteistasis M. S. anksčiau teistas 8 kartus (už plėšimus, vagystes, sunkų ir nesunkų sveikatos sutrikdymus); aptariamą nusikaltimą jis padarė turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinius nusikaltimus; jo teigimu, prieš kelis mėnesius jis susilaukė vaiko; jis dirba; turi sveikatos sutrikimą).

7.2.2. Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nuteistasis M. S. naują nusikalstamą veiką padarė praėjus 8 mėnesiams po anksčiau jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo (šios bausmės vykdymas jam buvo atidėtas). Apeliantas savanoriškai nemoka jam paskirtų administracinių baudų (nesumokėtų baudų bendra suma – 315 Eur). Taip pat anksčiau nuteistajam M. S. buvo paskirtos švelnesnės bausmės – areštai, o taip pat ir tokios pačios bausmės – laisvės atėmimai. Be to, nuteistajam buvo taikytos jo teisinę padėtį švelninančios priemonės – jis buvo lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos neatlikęs Panevėžio apygardos teismo 2000 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, o taip pat Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas.

7.2.3. Visos šios aplinkybės apeliantą iš esmės charakterizuoja neigiamai ir leidžia pagrįstai manyti, kad nuteistojo asmenybė yra pakankamai pavojinga visuomenei, kad jis išvadų iš ankstesnio savo elgesio nedaro, jis nesitaiso, nekeičia savo gyvenimo būdo ir nenori to daryti, anksčiau jam taikytos poveikio priemonės (bausmės ir administracinės baudos) nepadarė tinkamo poveikio ir nepasiekė savo tikslų, nesulaikė apelianto nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo ir nauja nusikalstama veika yra ne atsitiktinio pobūdžio, o nulemta susiformavusių neigiamų vertybinių jo nuostatų. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai, nepažeisdamas bausmių skyrimą reglamentuojančių teisės normų, šįkart nuteistajam M. S. už nusikalstamą veiką parinko pačią griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę (laisvės atėmimą), kuri savo trukme yra griežtesnė už numatytą tokios bausmės vidurkį ir atsižvelgdamas į tai, kad byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, šią bausmę sumažino vienu trečdaliu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, šiuo konkrečiu atveju švelnesnėmis bausmėmis nebus pasiekti bausmių tikslai – tik pirmosios instancijos teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė ir jos vykdymo atidėjimas 2 metams padės sulaikyti nuteistąjį M. S. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo ateityje, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą ir siekti BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų. Atsižvelgiant į pirmiau paminėtas aplinkybes, nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę laikyti per griežta, neteisinga ir ją pakeisti švelnesne bausme nėra jokio pagrindo.

7.3. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. S. nesutinka su jam paskirta intensyvia priežiūra 2 metams. Visų pirmiausiai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu 2 metų terminas buvo nustatytas apeliantui paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimui, bet ne intensyviai priežiūrai. Pastarosios poveikio priemonės taikymo termino pirmosios instancijos teismas nenustatė, nes šį terminą nustato Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 28 straipsnis. Be to, įvertinus visas šios nutarties 7.2.1.–7.2.3. punktuose nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskirta intensyvi priežiūra yra optimali, tikslinga bei teisinga priemonė, kuria bus galima siekti bausmėms keliamų tikslų. Todėl nėra pagrindo tokią priemonę – intensyvią priežiūrą – pripažinti pertekline ir ją panaikinti.

7.4. Nuteistasis M. S. mano, jog nukentėjusioji neįrodė, kad jai buvo padaryta būtent 250 Eur dydžio turtinė žala (ji nepateikė jokių įrodymų, kad akiniai iš tiesų buvo sugadinti, kad akinius dėl sugadinimo būtina keisti ir ji neįrodė tokių akinių kainos), todėl skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai nukentėjusiajai iš jo buvo priteistas 250 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokia apelianto nuomone.

7.4.1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis turtinės žalos dydžio negali tiksliai įrodyti, jos dydį nustato teismas. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai turtinės žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtos žalos dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. kai pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 3K-3-166/2009).

7.4.2. Aiškindamas įrodymų pakankamumo taisyklę Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad bylą nagrinėjantis teismas išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą turi daryti tik įvertinęs įrodymų visetą ir negali apsiriboti vieno įrodymo įrodomosios reikšmės konstatavimu. Vertindamas įrodymų visetą teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 3K-3-697/2013, Nr. 3K-3-399-701/2015 ir kt.).

7.4.3. Tais atvejais, kai nėra galimybės nustatyti tikslaus patirtos turtinės žalos dydžio, teismas dėl žalos atlyginimo dydžio sprendžia vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, suteikiančia teisę teismui pačiam nustatyti turtinės žalos dydį ir remdamasis teisingumo bei protingumo principais.

7.4.4. Įvertinus visus byloje esančius įrodymus nustatyta, kad smurtinius veiksmus, dėl kurių galėjo būti sugadinti nukentėjusiosios U. K. akiniai, atliko nuteistasis M. S.. Tačiau šioje byloje nukentėjusioji U. K. nepateikė akinių vertę (įsigijimo, jų remonto ar likutinę vertę) patvirtinančių dokumentų. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji parodė, kad aptariamo įvykio metu buvo išlenktas akinių rėmelis, todėl juos dėvint jie nuolat krenta ir šiuo metu jais nepatogu naudotis; meistrai taisyti akinių rėmelį atsisako, nes tiesinant rėmelį jis gali sulūžti; akiniai ypatingi tuo, kad jie pritaikyti didelei trumparegystei, o jų stiklai yra ploninti. Tačiau kartu buvo nustatyta, kad nukentėjusioji akinių nepasikeitė ir ji toliau nešioja šiuos akinius (t. y. ji toliau naudoja akinius pagal jų paskirtį).

7.4.5. Atsižvelgdamas į visas pirmiau paminėtas aplinkybes, į tai, kad nukentėjusioji dokumentais neįrodė tikslaus padarytos turtinės žalos dydžio, kad nėra aiški tiksli nukentėjusiosios akinių įsigijimo kaina, jų nusidėvėjimo procentas ir sugadinimo mastas, kad nukentėjusioji toliau naudoja akinius pagal jų paskirtį, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teisingai sumažino reikalaujamos priteisti turtinės žalos (dėl sugadintų akinių) dydį iki 250 Eur. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, toks pirmosios instancijos teismo nustatytas nukentėjusiosios patirtos turtinės žalos dydis nėra aiškiai per didelis ir neteisingas. Todėl nėra jokio pagrindo keisti turtinės žalos dydį.

8. Atsižvelgdama į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nustatytas tinkamam veikos kvalifikavimui, baudžiamosios atsakomybės individualizavimui ir turtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingas bylos aplinkybes, taip pat į prokuroro ir nuteistojo apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes ir visas jas teisingai įvertino. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo keisti nusikalstamos veikos kvalifikavimą, sušvelninti nuteistajam M. S. paskirtą bausmę, keisti šios bausmės vykdymo tvarką ar sumažinti iš nuteistojo priteistos turtinės žalos dydį. Apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Todėl keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytomis aplinkybėmis nėra pagrindo.

9. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2026 m. gegužės 6 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinančią, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjas advokatas Arnoldas Šukaitis teikė teisinę pagalbą nuteistajam M. S. ir teisinės pagalbos išlaidos nuteistajam M. S. sudaro 129,17 Eur, prašydama šią sumą išieškoti iš nuteistojo. Tačiau įstatymų leidėjas nustatė, jog apeliaciniame procese gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo (išteisintojo) valios. Procesas apeliacinės instancijos teisme vyko, be kita ko, pagal prokuroro apeliacinį skundą. Be to, skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo priteistas civilinis ieškinys. Byloje nėra duomenų apie tai, kad nuteistojo turtinė padėtis yra gera ir kad artimiausiu metu ji galėtų pagerėti. Todėl teisėjų kolegija netenkina Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo išieškoti iš nuteistojo išlaidas už jam suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Artūro Raskazovo ir nuteistojo M. S. apeliacinius skundus.

Neišieškoti iš nuteistojo M. S. 129,17 Eur už jam suteiktą teisinę pagalbą pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą.