Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Jolantos Čepukėnienės, Kęstučio Jucio ir Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. S. (V. S.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktu, V. S. įpareigotas per 2 (dvejus) metus neatlygintinai išdirbti 200 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, V. S. įpareigotas visą laisvės apribojimo laikotarpį nevartoti alkoholinių gėrimų ar kitų svaiginančių, psichiką veikiančių medžiagų be gydytojo leidimo.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktu, V. S. įpareigotas per 1 (vienerius) metus 10 (dešimt) mėnesių, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, atlyginti Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą arba susitarti dėl jos atlyginimo per ilgesnį laikotarpį.

Į bausmės laiką įskaitytas V. S. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017 m. liepos 24 d., 19 val. 24 min. iki 2017 m. liepos 26 d., 13 val. 30 min. – 2 (dvi) paros, jas prilyginus 4 (keturioms) laisvės apribojimo dienoms.

Iš V. S. priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 4 564,21 Eur turtinei žalai atlyginti (gavėjo bankas AB „S“, banko kodas (duomenys neskelbtini), banko sąskaita (duomenys neskelbtini)).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Dėl būtinosios ginties

Nuteistasis V. S., nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu, nurodo, kad nagrinėjamoje byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Apeliaciniame skunde pažymima, kad V. S. sudavė smūgį peiliu A. C., norėdamas apsiginti nuo pastarojo pavojingų veiksmų, todėl jo veika turėjo būti vertinama kaip veikimas būtinosios ginties sąlygomis, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į šias aplinkybes ir neteisingai įvertino tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo parodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais skundo argumentais. BK 28 straipsnio 2 dalis nustato šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-7-313/2012, 2K-350-222/2015, 2K-568-139/2015, 2K- 1- 788/2015, 2K-13-507/2017). Taigi teismai, spręsdami dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo, turi itin kruopščiai ištirti visas bylos aplinkybes, tiksliai nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikomi akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą, besiginančiojo kaltės formą ir rūšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K- 294/2011).Teismų praktikoje nurodoma, kad būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-558/2006, 2K-342/2006, 2K-627/2007, 2K-186/2008, 2K-336/2008, 2K-487/2009 ir kt.). Sprendžiant, ar asmens veiksmai padaryti, esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nes nuo to priklauso išvada ar asmuo įgijo teisę į būtinąją gintį. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad faktų ir teisės sandūroje kartais susidaro situacijos, kuriose sprendimas varijuoja nuo būtinosios ginties pripažinimo iki jos paneigimo. Tokių situacijų teisinio vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-78-489/2016, 2K-P-135-648/2016). BK 28 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.Kaip matyti iš nuteistojo V. S. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, įvykio vakarą jie su broliu A. C. gėrė alkoholinius gėrimus. Begeriant tarp jų kilo žodinis konfliktas, kurio metu A. C. jį nestipriai pastūmė ar sudavė per ranka. Nuteistasis dėl tokio brolio elgesio labai supyko. Tuo metu A. C. atsistojo ir ėjo link jo. Tuomet nuteistasis, neturėdamas kur dėtis ir veikdamas spontaniškai, paėmė netoliese buvusį peilį ir iš pykčio smogė juo broliui vieną kartą į pilvą. A. C. tuo metu rankose jokių daiktų neturėjo ir jam negrasino. Būdamas blaivas V. S. broliui peiliu nebūtų dūręs (t. 2, b. l. 9-11). Šie nuteistojo parodymai sutampa su jo ikiteisminio tyrimo metu nurodytomis įvykio aplinkybėmis, kad konfliktas prasidėjo, kai V. S. pats broliui pradėjo priekaištauti dėl jo netinkamo elgesio, o pastarasis, vietoje to, kad prisipažintų, pradėjo jį pulti, eidamas jo link. Todėl V. S. iš pykčio paėmė peilį ir juo dūrė A. C. (t. 1, b. l. 107-108). Tokias aplinkybes jis nurodė ir parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu (t. 1, b. l. 109-113). Nors nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 101-102) buvo nurodęs, kad brolis, eidamas jo link turėjo rankoje peilį ir grasino nužudyti, tačiau šias aplinkybes pats teisiamajame posėdyje paneigė. Teisiamajame posėdyje nuteistojo V. S. nurodytas aplinkybes patvirtino ir nukentėjusysis A. C., kuris nuosekliai aiškino, kad konflikto metu peilio jis neturėjo ir broliui negrasino. Tarp jų kilus žodiniam konfliktui, abu apsižodžiavo ir jis sudavė V. S. ranka, kuris tuomet jam taip pat sudavė vieną kartą. Nuo šio smūgio A. C. iš karto nukrito ant žemės. Kad buvo sužalotas peiliu, nukentėjusysis sužinojo tik ligoninėje. (t. 1, b. l. 46-47, t. 2, b . l. 8-9). Įvykio metu buvusi liudytoja S. B. nuosekliai tvirtino, kad A. C. su V. S. dėl kažko susiginčijo. A. C. peiliu negrasino, bet sudavė smūgį V. S. Kai A. C. atsistojo ir ėjo V. S. link, pats nugriuvo. Momento, kai V. S. smogė peiliu A. C., ji nepastebėjo (t. 1, b. l. 81, 83-84, t. 2, b. l. 11). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 2392/2017(01) nurodyta, kad A. C. buvo padaryta kiaurimynė – pjautinė pilvo apatinės dalies kairės pusės žaizda su dvigubu plonosios (tiesioginės) žarnos sienelių, riestinės žarnos pasaito ir užpilvaplėvių audinių sužalojimu, lydima kraujo (2 litrų) išsiliejimo į pilvaplėvės ertmę, bei paviršiniai odos įbrėžimai kairės plaštakos delne ir III, IV pirštuose. Žaizda pilve padaryta duriančiai - pjaunančių savybių daiktu ar įrankiu, galimai peiliu. Įbrėžimai kairiajame delne ir pirštuose padaryti kietais aštrią briauną, ašmenis ar smaigalį turinčiu daiktu (-ais). Sunkaus masto sužalojimas - pilvo sužalojimas - padarytas vienu peilio smūgiu. (t. 1, b. l. 57-58). Liudytoja E. B. parodė, kad, atvykus pareigūnams, V. S. paklaustas, kodėl taip pasielgė, paaiškino, kad jam brolis nusibodo, nes namo viską neša iš konteinerių, muša motiną. Liudytoja J. C. patvirtino, kad po įvykio V. S. stovėjo virtuvėje ramus lyg nieko nebūtų nutikę. Iš byloje esančių alkotesterio duomenų matyti, kad V. S. organizme 2017 m. liepos 17 d. buvo 1.15 promilės alkoholio koncentracija (t. 1, b. l. 129).Taigi šie faktiniai duomenys papilto vienas kitą ir patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad V. S. pradėjus priekaištauti broliui A. C. dėl jo vedamo netinkamo gyvenimo būdo bei elgesio, tarp jų kilo žodinis konfliktas, kuris peraugo į abipusį smurtinių veiksmų pavartojimą – nukentėjusysis sudavė ranka smūgį nuteistajam ir vėl ėjo nuteistojo V. S. link. Tada V. S., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš pykčio paėmė peilį ir tyčia smogė jam į pilvo sritį, padarydamas A. C. sunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad tarp V. S. nusikalstamų veiksmų ir atsiradusių pasekmių – sunkaus A. C. sveikatos sutrikdymo - yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nuteistasis V. S. skunde nurodo, kad taip veikdamas jis gynėsi nuo smurtaujančio brolio. Kaip tvirtina pirmiau aptarti faktiniai duomenys, nukentėjusysis nuteistajam įvykio metu sudavė nestiprų smūgį, kurį V. S. pats įvertino kaip pastūmimą. Eidamas nuteistojo link, nukentėjusysis jokių grasinančių žodžių neišsakė, rankose jokių kūnui žaloti pritaikytų įrankių neturėjo. Vertinant šias nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad tokiais savo veiksmais nukentėjusysis kėsinosi sunkiai sužaloti V. S. sveikatą ar atimti gyvybę. Kaip matyti iš liudytojos S. B. parodymų, yra buvę ir anksčiau tokių atvejų, kai broliai, būdami neblaivūs, tarpusavio konfliktų metu susimušdavo, tačiau nebuvo stipriai vienas kitą sumušę. Šios liudytojos nurodytos aplinkybės kitų aptartų įrodymų kontekste patvirtina, kad tai nebuvo išskirtinė situacija, kuri nuteistajam būtų galėjusi atrodyti grėsminga jo gyvybei ar sveikatai. Nuteistasis V. S. pats pirmosios instancijos teisme nurodė, jog peiliu brolį sužalojo spontaniškai, iš pykčio tarpusavy kilusio konflikto metu ir tam įtakos turėjo jo girtumas. Taigi, visi šie faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, ne tik tai, kad iš nukentėjusiojo pusės nebuvo realaus, pavojingo kėsinimosi į nuteistojo sveikatą ar gyvybę, bet ir tai, kad V. S. iš tiesų pats teisingai suprato susidariusią situaciją, kaip konfliktinę, kurios metu broliai vienas kito atžvilgiu smurtavo, veikdami iš spontaniškai kilusio pykčio. Tai rodo, jog būtinosios ginties situacija nebuvo kilusi. Nesant būtinosios ginties situacijos, nėra pagrindo tvirtinti, kad nuteistasis veikė būtinosios ginties sąlygomis ar peržengė būtinosios ginties ribas. Nors nuteistasis aiškino, kad po suduoto smūgio brolis ėjo jo link ir dėl to jis išsigando, kad vėl jam smūgiuos, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje išaiškinta, kad vien asmens baimė, kad jį gali pulti, nesant realios puolimo grėsmės, nereiškia, jog atsiranda būtinosios ginties situacija, suteikianti asmeniui teisę į gynybą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo ar apsvaigimo nuo alkoholio vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-467/2013, 2K-364/2014). Muštynių metu kiekvieno iš smurtaujančiųjų nusikalstami veiksmai vertinami pagal jų sukeltas pasekmes. Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. S. tarpusavy kilusio konflikto metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (kas įtakojo jo nusikalstamus veiksmus) iš pykčio tyčia vieną kartą sudavė peiliu savo broliui A. C. į pilvo sritį ir taip padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Šie jo nusikalstami veiksmai sudaro nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, sudėtį. Todėl nuteistojo skundo argumentas, kad teismas, kvalifikuodamas jo nusikalstamus veiksmus, neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, yra nepagrįstas.

Dėl bausmės ir įpareigojimų taikymo

Nuteistasis V. S. skunde prašo sumažinti jam paskirtos bausmės, t. y. laisvės apribojimo trukmę ir paskirti įpareigojimus, numatytus BK 48 straipsnio 6 dalies 2, 3, 4 punktuose (atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą ar jos dalį arba tokią žalą pašalinti savo darbu; pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje; gydytis nuo alkoholizmo). Toks apelianto prašymas yra nepagrįstas, todėl atmetamas.BK 135 straipsnio 2 dalies sankcija numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo dvejų iki dvylikos metų. Ši nusikalstama veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 punktas.). Tuo tarpu teismas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistajam paskyrė ne terminuotą laisvės atėmimą, numatyta BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje, o švelnesnės rūšies bausmę - laisvės apribojimą, nustatydamas maksimalią šios bausmės trukmę – 2 (dvejus) metus. Teisėjų kolegijos nuomone, asmeniui, pripažintam kaltu už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, skirti dar švelnesnę bausmę ar sumažinti teismo paskirtos bausmės trukmę nėra jokio pagrindo, nes tai prieštarautų teisingumo, proporcingumo, protingumo principams ir bausme keliamiems tikslams. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, paskyręs V. S. laisvės apribojimo bausmę, teismas, siekdamas užtikrinti šios bausmės tikslų įgyvendinimą, V. S. įpareigojo: per 2 (dvejus) metus neatlygintinai išdirbti 200 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; ir visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį nevartoti alkoholinių gėrimų ar kitų svaiginančių, psichiką veikiančių medžiagų be gydytojo leidimo. Nuteistasis V. S. prašo panaikinti minėtus įpareigojimus, nes alkoholizmas yra liga, kuri turi būti gydoma, o jis jau yra šešiasdešimt vienerių metų, todėl nepajėgs dirbti, kad galėtų Ligonių kasai atlyginti teismo priteistą žalos atlyginimą ir dar papildomai dirbti nemokamai. Šie skundo argumentai nepagrįsti.BK 48 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatytas draudimų ir įpareigojimų sąrašas nėra baigtinis. Teismas vietoj šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytų draudimų ar įpareigojimų asmeniui jo ar kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu gali paskirti kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, jeigu, teismo nuomone, tai darytų teigiamą įtaką jo elgesiui (BK 48 straipsnio 7 dalis).Teisėjų kolegijos nuomone, V. S. nustatytas įpareigojimas visą laisvės apribojimo laikotarpį nevartoti alkoholinių gėrimų ar kitų svaiginančių, psichiką veikiančių medžiagų yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra teisinio pagrindo. Iš bylos duomenų matyti, kad V. S. nusikaltimo padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas parinko draudimą, kuris gali daryti teigiamą įtaką nuteistojo V. S. elgesiui. Paskyrus įpareigojimą laisvės apribojimo laikotarpiu nevartoti alkoholinių gėrimų ar kitų svaiginančių, psichiką veikiančių medžiagų be gydytojo leidimo, V. S., siekdamas šį įpareigojimą vykdyti, turi visas galimybes, esant tokiai būtinybei, tuo pačiu pats savo valia gydytis nuo alkoholizmo. Tam nėra būtina skirti V. S. tokį įpareigojimą. Byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis sirgtų lėtiniu alkoholizmu. Tokių duomenų apeliantas nepateikė ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog apygardos teismas neturėjo pagrindo įpareigoti V. S. gydytis nuo alkoholizmo.Nepagrįstas V. S. argumentas, kad apygardos teismas parinko jam netinkamą įpareigojimą - per 2 (dvejus) metus neatlygintinai išdirbti 200 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, nes jis dėl savo amžiaus negalės jo įvykdyti, be to turės dirbti, kad atlygintų priteistą žalos atlyginimą.Iš bylos duomenų matyti, kad V. S. niekur nedirba. Kitokių duomenų teismui jis nepateikė. Nuteistasis nėra pensijinio amžiaus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad jis turėtų kokią nors fizinę ar psichinę negalią, dėl kurios negalėtų dirbti. Taigi V. S. yra darbingas. Tokie faktiniai duomenys paneigia minėtus apeliacinio skundo argumentus ir patvirtina apygardos teismo išvadą, kad nuteistasis turi visas galimybes per nustatytą terminą įvykdyti jam skirtą įpareigojimą. Be to V. S. padarė labai sunkų smurtinį nusikaltimą žmogaus sveikatai ir gyvybei, todėl, teisėjų kolegijos manymu, įpareigojimas pasirūpinti pagalbos reikalingais asmenimis, gali padaryti teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui. Taigi naikinti pirmosios instancijos teismo parinktą įpareigojimą - neatlygintinai išdirbti 200 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose - apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio

Nuteistasis V. S. skunde prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš jo Vilniaus teritorinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 4 564,21 Eur suma nukentėjusiojo A. C. gydymo išlaidoms atlyginti arba priteistą sumą sumažinti.Apeliaciniame skunde minėtos nuosprendžio dalies nepagrįstumą V. S. siejo su būtinąja gintimi, kuri nepasitvirtino.Nuteistojo V. S. prašymas sumažinti Vilniaus teritorinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 4 564,21 Eur sumą atskirai motyvuotas nebuvo.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė šioje byloje pareikštą civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį.Iš bylos duomenų matyti, kad, nuteistajam V. S. nusikalstamais veiksmais sužalojus nukentėjusįjį A. C., jis buvo gydomas VšĮ (duomenys neskelbiami) ligoninėje. Jo gydymo paslaugos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Suteiktų jam gydymo paslaugų kaina sudarė 4 564,21 Eur. Šias nukentėjusiojo gydymo išlaidas gydymo įstaigai iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų atlygino privalomąjį sveikatos draudimą vykdanti Vilniaus teritorinė ligonių kasa, pagal subrogaciją įgydama kreditoriaus reikalavimą dėl šios žalos atlyginimo į ją padariusį asmenį – nuteistąjį V. S.. Civiliniame ieškinyje nurodytos A. C. gydymo išlaidos pagrįstos dokumentais (t. 1, b. l. 65, 67, 173) ir kita bylos medžiaga. Asmuo, kurio tyčiniais nusikalstamais veiksmais buvo padaryta žala kito asmens sveikatai, privalo atlyginti privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidas, turėtas nukentėjusiojo sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti (CK 6.263 straipsnis, Sveikatos draudimo įstatymo 27 straipsnis). Taigi, mažinti pirmosios instancijos teismo civiliniam ieškovui priteistą 4 564,21 Eur žalos atlyginimą ir dėl to keisti nuosprendį apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.