Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl dalies Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei V. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Legal Balance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei V. S., juo prašė prašo priteisti iš atsakovės: 441,33 Eur negrąžinto kredito, 19 Eur administravimo mokesčio, apskaičiuoto iki sutartis nutraukimo dienos, 68 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, apskaičiuotų iki sutartis nutraukimo dienos, 101,67 Eur negautų pajamų (nuostolių), apskaičiuotų nuo sutarties nutraukimo dienos iki kreipimosi į teismą dienos, 38,22 proc. negautų pajamų, apskaičiuotų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (441,33 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki sutarties termino pabaigos (2022 m. vasario 22 d.), 38,22 proc. kompensuojamųjų palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (441,33 Eur) nuo sutarties termino pasibaigimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos; 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, t. y. priteisė ieškovei UAB „Legal Balance“ iš atsakovės V. S. 441,33 Eur negrąžinto kredito, 19 Eur administravimo mokesčio, 68 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, 101,67 Eur negautų pajamų (nuostolių), 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 630 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. spalio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 122,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, o kitą ieškinio dalį atmetė.

3. Teismas nurodė, kad atsakovei procesiniai dokumentai įteikti tinkamai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Per teismo nustatytą terminą atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė, todėl, ieškovei prašant, priimtinas sprendimas už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis).

4. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad 2019 m. vasario 20 d. atsakovė su pradine kreditore UAB „BnP Finance“ sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal ją pradinė kreditorė suteikė atsakovei 500 Eur vartojimo kreditą 36 mėnesių laikotarpiui, kredito grąžinimo terminas – 2022 m. vasario 20 d., o atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais kreditą grąžinti ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį) – 347,44 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų (metinė palūkanų norma – 38,22 proc.), sutarties administravimo mokestį – 135 Eur, tačiau atsakovė savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė, t. y. laiku nemokėjo nustatytų kredito įmokų, todėl pradinė kreditorė 2020 m. vasario 22 d. nutraukė sutartį. Ieškovė ir pradinė kreditorė 2020 m. kovo 3 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. RP2020-03/01 ir pagal 2020 m. balandžio 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties 2 priedą perėmė skolos iš atsakovės reikalavimo teisę. Apie reikalavimo teisės perleidimą atsakovė buvo informuota elektroniniu paštu.

5. Teismas nurodė, kad ieškovė suteikė atsakovei kreditą, atsakovė jį gavo, tačiau prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė, gauto kredito negrąžino, periodinių įmokų nemokėjo, todėl atsakovė laikoma pažeidusia prievolę. Ieškovės reikalavimai grąžinti 441,331 Eur kreditą ir sutartyje nustatytu terminu sumokėti 682 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, apskaičiuotas iki sutarties nutraukimo dienos, sumokėti 19 Eur administravimo mokestį laikytini reikalavimais įvykdyti neįvykdytas pinigines prievoles natūra ir, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, yra pagrįsti ir tenkintini (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.59 straipsnis, 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis, 6.886 straipsnio 1 dalis). Nutraukus sutartį, kreditorius dėl atsakovės kaltės negavo visų sutartyje numatytų gauti iki sutarties pabaigos palūkanų (38,22 proc.), kurios laikytinos kreditoriaus negautomis pajamomis, todėl, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, ieškovės reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo yra pagrįstas, dėl to tenkintinas, iš atsakovės ieškovei priteistina 101,67 Eur negautų pajamų, kurios apskaičiuotos nuo sutarties nutraukimo dienos iki kreipimosi į teismą dienos.

6. Teismo vertinimu, iš ieškinio ir sutarties turinio darytina išvada, jog ieškovė negautoms pajamoms prilygino sutartyje numatytas atsakovės mokėtinas 38,22 procento metines mokėjimo (pelno) palūkanas. Tačiau, nutraukus vartojimo kredito sutartį, kredito davėjas mokėjimo (pelno) palūkanų iš kredito gavėjo reikalauti nebegali. Atsižvelgdamas į tai, teismas ieškinyje reikalaujamo negautų pajamų (nuostolių) dydžio nevertino kaip pagrįsto ir tikėtino.

7. Įvertinęs ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes bei pateiktus rašytinius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė patirtų negautų pajamų (nuostolių) realumo, todėl šis ieškovės reikalavimas atmestinas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, darytina išvada, kad vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkto sąlyga, kuria šalys susitarė dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio bei skaičiavimo terminų, pažeidžia Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, ja nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už ginčo sutartyje numatytų įsipareigojimų netinkamą vykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtina norma yra imperatyvi, sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą, yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų (nagrinėjamu atveju – kompensacinių palūkanų) dydį, nustatančia neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.2284 straipsnio 8 dalyje. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, ieškovės reikalavimas dėl 38,22 procento kompensacinių palūkanų nuo sutarties termino pasibaigimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos priteisimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

8. Ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkinamas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Teismas tenkino apie 90 procentų ieškovės reikalavimų, todėl proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovei iš atsakovės priteistina 122,40 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo argumentai

9. Ieškovė UAB „Legal Balance“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimą už akių: 1) dalį dėl 38,22 proc. negautų pajamų, apskaičiuotų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (441,33 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki sutarties termino pabaigos (2022 m. vasario 20 d.), priteisti ieškovei iš atsakovės 38,22 proc. negautų pajamų (nuostolių), apskaičiuotų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (441,33 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki sutarties termino pabaigos (2022 m. vasario 20 d.); 2) dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, priteisti ieškovei iš atsakovės 136 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Taip pat prašė kitą skundžiamo sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą ir priteisti ieškovei iš atsakovės 15 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.

10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo teiginiai yra nepagrįsti bei neatitinkantys naujausių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų. Būtent taip apskaičiuotas negautas pajamas (nuostolius) už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo iki kreipimosi į teismą dienos teismas laikė pagrįstomis ir tenkino visiškai. Šias negautas pajamas (nuostolius) ieškovė buvo apskaičiavusi pagal tą pačią formulę kaip ir negautas pajamas už laikotarpį nuo kreipimosi į teismą dienos iki pilno prievolės įvykdymo: 441,33 Eur negrąžinta kredito dalis x (38,22 proc. sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta metinė palūkanų norma / 365 dienų per metus) x 220 dienų nuo sutarties nutraukimo iki kreipimosi į teismą dienos. Visiškai nesuprantama, kodėl prašomos priteisti negautos pajamos (nuostoliai), apskaičiuotos už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo iki kreipimosi į teismą dienos, yra laikomos pagrįstomis, protingomis ir teisingomis, o pagal tą pačią formulę apskaičiuotos negautos pajamos (nuostoliai) už laikotarpį nuo kreipimosi į teismą dienos iki pilno prievolės įvykdymo – nebe. Nors negautos pajamos dar nėra realiai kilusios, tačiau teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Pradinis kreditorius, sudarydamas sutartį, tikėjosi iki 2022 m. vasario 20 d. gauti nuo negrąžintos kredito dalies apskaičiuotas 38,22 proc. dydžio mokėjimo palūkanas, nurodytas šalių sudarytoje sutartyje. Kadangi sutartis buvo nutraukta, ieškovė planuotų pajamų negavo, patyrė nuostolius, kurie pasireiškė negautų pajamų forma. Kadangi nėra žinoma, kada atsakovė įvykdys savo prievoles ieškovei, nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti, kokius tiksliai nuostolius ieškovė patirs ateityje, dėl to iš atsakovės ieškovės negautoms pajamoms kompensuoti priteistinos 38,22 proc. dydžio metinės palūkanos, apskaičiuotos nuo negrąžinto kredito sumos už laikotarpį nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, tačiau ne ilgiau nei iki 2022 m. vasario 20 d., o konkretus iš atsakovės priteistinų negautų pajamų dydis priklausys tiesiogiai nuo to, kada atsakovė įvykdys kreditoriui turimas prievoles.

11. Apeliaciniame skunde teigiama, kad, remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, ieškovė turi teisę reikalauti priteisti mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai, t. y. turi teisę reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo. Konkretus tokių palūkanų dydis buvo numatytas sutarties specialiosiose sąlygose – 38,22 proc. dydžio metinės palūkanos. Pelno palūkanoms netaikomos netesybų mažinimą reglamentuojančios teisės normos, o ieškovė nurodyto dydžio palūkanas kaip negautas pajamas prašo priteisi iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos. Toks reikalavimas neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimams dėl palūkanų skaičiavimo ir yra pagrįstas. Pabrėžtina, kad tokios pat pozicijos laikosi ir aukštesnės instancijos teismai. Aiškindamas sutartinę atsakomybę reglamentuojančias CK nuostatas kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sutartinė atsakomybė skirta ekonominės civilinės apyvartos stabilumui užtikrinti, t. y. jos kompensacinė funkcija pirmiausia pasižymi siekimu, kad nukentėjusio nuo sutarties pažeidimo asmens padėtis būtų kiek įmanoma artimesnė padėčiai, tarsi sutartis būtų buvusi tinkamai įvykdyta. Iš esmės sutartine teise ginamas lūkesčių interesas. Tai reiškia, kad šalis tikisi atsidurti tokioje padėtyje, kurioje ji būtų, jei būtų tinkamai įvykdyta sutartis, todėl taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusioji šalis tokioje padėtyje ir atsidurtų. Pradinio kreditoriaus ir kartu vartojimo kredito davėjo pagrindinė veikla yra pinigų skolinimas tam tikram terminui už tam tikrą iš anksto sutartą mokėjimo (pelno) palūkanų dydį. Taigi, pradinis kreditorius, skolindamas pinigus sutartam laikotarpiui, pagrįstai tikisi, kad visą šį laikotarpį bus gaunamos pajamos mokėjimo (pelno) palūkanų forma. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti skaičiuojamos tik iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo, o po vartojimo kredito sutarties nutraukimo mokėjimo (pelno) palūkanos transformuojasi į civilinės atsakomybės formą – nuostolius, ir kredito / paskolos davėjas gali reikalauti negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo. Būtent mokėjimo (pelno) palūkanos, kurias kredito davėjas pagrįstai tikėjosi gauti per visą sutartą laikotarpį, ir yra kredito davėjo negautos pajamos (nuostoliai). Pradinis kreditorius yra pelno siekiantis juridinis asmuo, jis jau daugiau nei dešimt metų vykdo vartojimo paskolų / kreditų teikimo veiklą. Pradinis kreditorius pajamas gauna iš kreditų gavėjų pagal iš anksto suderintą grafiką mokamos bendros kredito kainos. Pradinis kreditorius, siekdamas gauti pajamų, vertindavo kiekvieno kredito gavėjo, tarp jų ir atsakovės, mokumą (gaunamas pajamas, įsipareigojimus bei jų santykį, ar kredito gavėjai neturi pradelstų įsipareigojimų, ar kredito gavėjai turi sutuoktinę (-į) ir jos (-o) mokumą, kredito gavėjo amžių ir kt.) ir pagal šiuos duomenis individualiai su kiekvienu kredito gavėju suderindavo sutarties sąlygas, kad kredito gavėjai laiku ir nustatytais terminais galėtų vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, o pradinis kreditorius gautų iš anksto suplanuotas pajamas. Įvertinęs atsakovės galimybę skolintis atsakingai ir suderinus individualias sutarties sąlygas, pradinis kreditorius pagrįstai tikėjosi, kad atsakovė sutartį vykdys tinkamai visą sutarties laikotarpį ir sumokės visą sutarties grafike nurodytą bendrą kredito kainą. Sutartyje nustatyta mokėjimo (pelno) palūkanų norma buvo konkurencinga, atitiko rinkoje buvusius vidurkius ir nepažeidė Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje įvirtintų bendrai kredito kainą taikomų reikalavimų, todėl pradinis kreditorius, jeigu atsakovė iki sutarties nutraukimo dienos būtų grąžinusi visą suteiktą vartojimo kredito sumą, būtų lengvai perskolinęs šiuos pinigus kitiems asmenims ir gavęs planuotas pajamas. Būtent dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė sutarties bendrųjų sąlygų 1.17, 2.1, 5.1, 5.5 punktų pažeidimu ir dėl kurių pradinis kreditorius privalėjo vienašališkai nutraukti su atsakove sudarytą sutartį, ieškovė negavo iš anksto suplanuotų pajamų (patyrė nuostolių).

12. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog negautos pajamos (nuostoliai) apskaičiuotos pagal sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą mokėjimo (pelno) palūkanų normą už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo dienos iki kreipimosi į teismą dienos fiksuota suma ir nuo kreipimosi į teismą dienos iki sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos procentine išraiška. Tokią negautų pajamų (nuostolių) apskaičiavimo tvarką ieškovė taiko dėl to, kad pirmuoju atveju ji turi galimybę apskaičiuoti tikslią negautų pajamų (nuostolių) sumą, tačiau antruoju atveju ieškovė neturi galimybės nustatyti konkrečios vartojimo kredito sumos grąžinimo dienos ir apskaičiuoti tikslios negautų pajamų (nuostolių) sumos. Atsakovė gali visą likusią vartojimo kredito sumą grąžinti ieškovei praėjus dienai, metams, dviem nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. anksčiau, nei baigtųsi sutarties terminas. Jeigu ieškovė taikytų kitokią negautų pajamų (nuostolių) apskaičiavimo tvarką, pavyzdžiui, prašytų iš karto priteisti negautas pajamas (nuostolius) fiksuota suma už visą sutarties laikotarpį iki sutarties įvykdymo termino pabaigos, o ne procentine išraiška, būtų pažeidžiami atsakovės interesai, nes atsakovei gali tekti sumokėti didesnę negautų pajamų (nuostolių) sumą, nei ieškovė faktiškai bus patyrusi. Prašant negautų pajamų (nuostolių) procentine išraiška labiausiai yra ginamos silpnosios sandorio šalies – vartotojo, šiuo atveju atsakovės, teisės. Vartotojas išsaugo galimybę ieškovei sumokėti tiek negautų pajamų (nuostolių), kiek jų realiai ieškovė patiria, tačiau ne ilgiau kaip iki sutarties įvykdymo termino pasibaigimo. Ieškovė į negautų pajamų (nuostolių) reikalavimą, kuris išreikštas procentine išraiška, įdeda papildomą saugiklį, kad negautos pajamos (nuostoliai) skaičiuojamos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki sutarties termino pabaigos. Tokiu būdu atsakovė išsaugo galimybę sumokėti tik faktiškai patirtas ieškovės negautas pajamas (nuostolius), kurios bet kokiu atveju nebus skaičiuojamos ilgiau nei iki sutarties termino pasibaigimo dienos. Ieškovės reikalavimai dėl negautų pajamų (nuostolių) priteisimo tiek fiksuota suma, tiek procentine išraiška yra pagrįsti ir priteistini visa apimtimi iš atsakovės.

13. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas nepagrįstai netenkino dalies materialinio reikalavimo, o tai turėjo įtakos proporcinga, bylinėjimosi išlaidų sumažinimui. Remiantis minėta pozicija bei nustačius, jog ieškovės ieškinyje nurodyti reikalavimai tenkintini visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog ieškovei priteisintos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Vadovaujantis tuo, ieškovės naudai iš atsakovės priteistinos 136 Eur patirtos bylinėjimosi teisme išlaidos.

14. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

17. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria teismas nusprendė: 1) netenkinti ieškovės reikalavimo dėl 38,22 proc. negautų pajamų (nuostolių), apskaičiuotų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (441,33 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki sutarties termino pabaigos (2022 m. vasario 20 d.), priteisimo; 2) sumažinti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimo nurodytos dalys yra nepagrįstos ir neteisėtos.

18. Apeliacinis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimo už akių dalį, nepagrįstai ieškinyje reikalaujamų priteisti nurodytų negautų pajamų (nuostolių) nevertino kaip pagrįstų ir tikėtinų, todėl nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė patirtų negautų pajamų (nuostolių) realumo, ir šį ieškovės reikalavimą atmetė.

19. Šioje byloje pasisakytina dėl apeliantės prašomų priteisti 38,22 procento negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą 441,33 Eur vartojimo kredito sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2022 m. vasario 20 d.), dviem aspektais, t. y. dėl šalių sutarties nuostatos vertinimo kaip prieštaraujančios Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 daliai ir dėl negautų pajamų.

20. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. vasario 20 d. atsakovė su pradine kreditore UAB „BnP Finance“ sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal ją pradinė kreditorė suteikė atsakovei 500 Eur vartojimo kreditą 36 mėnesių laikotarpiui, kredito grąžinimo terminas – 2022 m. vasario 20 d., o atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais kreditą grąžinti ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį) – 347,44 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų (metinė palūkanų norma – 38,22 proc.), sutarties administravimo mokestį – 135 Eur, tačiau atsakovė savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė, t. y. laiku nemokėjo nustatytų kredito įmokų.

21. Pradinė kreditorė 2020 m. vasario 22 d. nutraukė sutartį.

22. Ieškovė ir pradinė kreditorė 2020 m. kovo 3 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. RP2020-03/01 ir pagal 2020 m. balandžio 2 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties 2 priedą perėmė skolos iš atsakovės reikalavimo teisę.

23. Šalių sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 p. buvo nustatyta, kad, vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, yra toliau skaičiuojamas Sutarties administravimo mokestis bei specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos. Palūkanos yra skaičiuojamos nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos. Visiško skolos sumokėjimo diena laikoma bendrovės darbo diena, kurią bendrovės darbo valandomis laiku nesumokėta suma yra įskaitoma į vartojimo kredito davėjo banko sąskaitą. Bendrovės darbo laikas ir darbo valandos yra pateikiamos tinklalapyje.

24. Šalių sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 p. buvo nustatyta, kad, vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus pagal Vartojimo kredito sutartį laiku, vartojimo kredito davėjas turi teisę taikyti 0,05 proc. dydžio netesybas nuo visos pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą sumokėti dieną, tačiau ne ilgiau kaip už 180 (vieną šimtą aštuoniasdešimt) kalendorinių dienų.

25. Šalių sutarties bendrųjų sąlygų 6.4 p. buvo nustatyta, kad, vartojimo kredito davėjui pažeidus vartojimo kredito sutarties 4.4 punkte nustatytą terminą išmokėti vartojimo kredito sumą vartojimo kredito gavėjui, vartojimo kredito gavėjas turi teisę į 0,5 proc. delspinigius, kurie skaičiuojami nuo pradelstos išmokėti sumos už kiekvieną vėlavimo dieną.

26. Šalių sutarties specialiose sąlygose buvo nustatyta minimali palūkanų norma – 38,22 procento, o kredito mokestis – 347,44 Eur.

Dėl 38,22 procento negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą 441,33 Eur vartojimo kredito sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2022 m. vasario 20 d.)

27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Bendrieji kreditorių teisių gynimo būdai yra šie: teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra, sustabdyti priešpriešinį vykdymą, reikalauti nuostolių, netesybų ir palūkanų, reikalauti pakeisti sutartį ar ją nutraukti, įskaitant ir sutarties nutraukimą nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, kt. Priklausomai nuo sutarties pažeidimo kreditorius gali rinktis vieną ar kelis gynimo būdus, jeigu bendrą jų taikymą leidžia pasirinktų gynimo būdų prigimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).

28. Palūkanų sąvoka CK neįtvirtinta, todėl palūkanų instituto turinys atskleidžiamas sistemiškai aiškinant šį civilinės teisės institutą reglamentuojančias teisės normas. Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos suprantamos dvejopai: kaip mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos palūkanos. Pagal šią teisės normą, kai apskaičiuojamos procesinės palūkanos, skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinių palūkanų paskirtis – kompensuoti būsimus nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015; 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018).

29. Byloje nustatyta, kad ieškinys teismui pateiktas 2020 m. rugsėjo 31 d., o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 buvo priimta 2020 m. gegužės 25 d.

30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 pažymėta, kad tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jeigu sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tokiu atveju kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos, įskaitant ir reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdomai.

31. Apeliantė, nesutikdama su skundžiamo sprendimo už akių dalimi, apeliaciniame skunde teigia, kad, paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą, kreditorius įgyja teisę reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo. Tačiau šią ieškinio dalį ieškovė kildina iš šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties, pagal kurią pradinė kreditorė suteikė atsakovei 500 Eur vartojimo kreditą 36 mėnesių laikotarpiui, kredito grąžinimo terminas – 2022 m. vasario 20 d., o atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais kreditą grąžinti ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį) – 347,44 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų (metinė palūkanų norma – 38,22 proc.), sutarties administravimo mokestį – 135 Eur.

32. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šią ieškinio dalį, vadovavosi Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, kurioje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Tai reiškia, kad maksimali netesybų suma už pavėluotą kredito ar jo dalies bei kitų sutartinių įmokų grąžinimą negali būti didesnė kaip 0,05 proc. nuo pradelstos sumokėti sumos su kompensacinėmis palūkanomis, nes pastarosios atlieka analogišką funkciją kaip ir netesybos.

33. Atkreiptinas dėmesys, jog šalių sutarties bendrosios dalies 6.2 p. buvo nustatyta, kad, vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito sutartį laiku, vartojimo kredito davėjas turi teisę taikyti 0,05 proc. dydžio netesybas nuo visos pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą sumokėti dieną, tačiau ne ilgiau kaip už 180 (vieną šimtą aštuoniasdešimt) kalendorinių dienų.

34. Nagrinėjamu atveju ieškovės prašomas išieškoti kompensacinių palūkanų dydis (38,22 proc.) viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodytą dydį, t. y. 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, be to, laikotarpis, už kurį kreditorė skaičiuoja šias palūkanas (neterminuotai), taip pat neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodyto maksimalaus galimo laikotarpio (180 dienų).

35. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, kuria remiasi ieškovė formuluodama reikalavimą dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, nepaneigti ankstesnėje praktikoje pateikti išaiškinimai nurodytu klausimu.

36. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad prašomos priteisti palūkanos negautų pajamų forma viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą maksimalų dydį, todėl pagrįstai padarė išvadą, kad vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkto sąlyga, kuria šalys susitarė dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio bei skaičiavimo terminų, pažeidžia paminėtą teisės normą. Šioje šalių sutarties dalyje nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už ginčo sutartyje numatytų įsipareigojimų netinkamą vykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtina norma yra imperatyvi, sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą, yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis).

37. Teisėjų kolegija sutinka su paminėtais pirmosios instancijos teismo motyvais, nes jie iš esmės atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimą, kuriame nurodyta, kad kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodytos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 75 punktas).

38. Pagal CK 6.228 -4straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama nesąžininga sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 55 punktas; 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019 87 ir 88 punktai).

39. Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad vartojimo kredito gavėjui už pavėluotą piniginių prievolių vykdymą negali būti taikoma didesnė atsakomybė, negu Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatyto 0,05 proc. dydžio netesybos už kiekvieną pavėluotą dieną (t. y. 18 proc. dydžio metinės palūkanos (0,05 proc. x 360 d., šalių sutarties 1.17 p.).

40. Nagrinėjamu atveju apeliantė prašė priteisti negautas pajamas, apskaičiuotas pagal 38,22 proc. dydžio metinę palūkanų normą. Šis palūkanų dydis viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą maksimalų dydį (18 proc.). Vadovaujantis aptarta kasacinio teismo praktika ir Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog Sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkto sąlyga, kuria šalys susitarė dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio, nurodyto šalių sutarties specialiose sąlygose, pažeidžia Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, ja nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutartyje numatytų įsipareigojimų netinkamą vykdymą. Kadangi Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtina norma yra imperatyvi, šalių sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą, yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis).

41. Be to, šios palūkanos nebegali būti mokamos nutraukus sutartį.

42. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų (nagrinėjamu atveju – kompensacinių palūkanų) dydį, nustatančia neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.2284 straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 55 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 36 punktas).

43. Be to, spręsdamas dėl šio reikalavimo, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, suformuluota teisės aiškinimo taisykle, pagal kurią, nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos.

44. Apeliantė, nesutikdama su šia skundžiamo sprendimo už akių dalimi, apeliaciniame skunde teigia, kad, pagal kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 pateiktą išaiškinimą, paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą, kreditorius įgyja teisę reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo.

45. Tačiau sutikti su šiais apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, nes ieškovė šią ieškinio dalį grindė tik paminėta šalių sutartimi, o konkrečiai šalių sutarties specialiąja dalimi, kurioje numatytas atsakovo įsipareigojimas sumokėti metines palūkanas, kurių norma 38,22 procento. Nutraukus šią sutartį remtis nutrauktos sutarties punktais nėra teisinio pagrindo. Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, pagal kurią, nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos.

46. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantė iš esmės prašo priteisti mokėjimo (pelno) palūkanas, tačiau jas tik įvardija negautomis pajamomis.

47. Šios nutarties 32–39 punktuose nurodytais motyvais pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų (nagrinėjamu atveju – kompensacinių palūkanų) dydį, nustatančia neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, yra pašalintas ieškovės nurodomas negautų pajamų pagrindas – atsakovės įsipareigojimas mokėti ieškovės įrodinėjamą palūkanų normą nuo kreipimosi į teismą dienos iki sutartyje numatytos jos termino įvykdymo.

48. Konstatuotina, jog ieškovė, būdama kreditavimo sistemos verslininkė, kuriai keliami aukštesni teisinio išprusimo reikalavimai, neturi pagrindo remtis sutarties dalimis, kurios prieštarauja Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 daliai, ir nepagrįstai didele palūkanų norma, kuri faktiškai lygi pagrindinės skolos sumai, todėl ieškovė neturėjo įstatyme nustatyto pagrindo gauti šią sumą, t. y. pagrįstai tikėtis šią sumą gauti esant normaliai veiklai.

49. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006). Praktikoje esminę reikšmę galimybei priteisti negautas pajamas ir užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo principą turi įrodinėjimo proceso specifika. Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą.

50. Teismų praktikoje išaiškinta, jog negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Tačiau tiek reali žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę. Hipotetinės pajamos neįeina į negautų pajamų sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2002; 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012). Taigi patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012).

51. Taigi šioje byloje įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis. Bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga, pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).

52. Apeliantė nepateikė jokių finansinių dokumentų dėl negautų pajamų dydžio, patirtų nuostolių dėl negrąžintos atsakovo 441,33 Eur pagrindinės skolos sumos, įmonės pelno ar turto sumažėjimo, lėšų kitiems potencialiems klientams skolinimo trūkumo ir kt. Vien tik sutarties tekstas ir atsakovo įsipareigojimas, prieštaraujantis Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 daliai, mokėti ginčo palūkanas nelaikytinas pakankamu įrodymu dėl negautų pajamų dydžio. Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju, įvertinęs ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes bei pateiktus rašytinius įrodymus, teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė patirtų negautų pajamų (nuostolių) realumo, jų dydžio, todėl šis ieškovės reikalavimas pagrįstai buvo atmestas pirmosios instancijos teisme.

Dėl 101,67 Eur negautų pajamų (nuostolių), apskaičiuotų nuo sutarties nutraukimo dienos iki kreipimosi į teismą dienos

53. Pirmosios instancijos teismas ieškovei priteisė 101,67 Eur negautų pajamų (nuostolių), apskaičiuotų nuo sutarties nutraukimo dienos iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. už 220 dienas, apskaičiuotų nuo 441,33 Eur negrąžintos kredito sumos pagal 38,22 proc. specialiose sutarties sąlygose nustatytą palūkanų normą.

54. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog nesuprantama, kodėl prašomos priteisti negautos pajamos (nuostoliai), apskaičiuotos už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo iki kreipimosi į teismą dienos, yra laikomos pagrįstomis, protingomis ir teisingomis, o pagal tą pačią formulę apskaičiuotos negautos pajamos (nuostoliai) už laikotarpį nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško prievolės įvykdymo – nebe.

55. Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, pagal kurią, nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos.

56. Pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas šios sumos priteisimą, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad, nutraukus sutartį, kreditorius dėl atsakovės kaltės negavo visų sutartyje numatytų gauti iki sutarties pabaigos palūkanų (38,22 proc.), kurios laikytinos kreditoriaus negautomis pajamomis, todėl, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, ieškovės reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo yra pagrįstas, dėl to tenkintinas, iš atsakovės ieškovei priteistina 101,67 Eur negautų pajamų, kurios apskaičiuotos nuo sutarties nutraukimo dienos iki kreipimosi į teismą dienos.

57. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi sutartyje numatytų gauti iki sutarties pabaigos palūkanų norma, tačiau, motyvuodamas negautų 101,67 Eur pajamų priteisimą, nurodė, jog jos apskaičiuotos nuo sutarties nutraukimo dienos iki kreipimosi į teismą dienos.

58. Dėl šios sumos nėra paduotas apeliacinis skundas, todėl teisėjų kolegija neturi teisės bloginti apeliantės padėtį ir perskaičiuoti šią sumą (CPK 313 str.).

59. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.