Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Rūtos Latvelės, Ievos Navickaitės-Sakalauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) R. L. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2024 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. T. ieškinį atsakovams S. J., V. P., R. L. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8.3. Apeliantas prieštarauja tik dėl vieno, kad atsakovei S. J. priklausančioje sklypo dalyje būtų nustatyta ieškovo teisė naudotis turtu. Taigi prieš atsakovės valią R. L. siekia perkelti savo valdomą sklypo dalį į jai priklausančią sklypo dalį, o ieškovui priskirti apelianto šiuo metu naudojamą dalį.

9.1. Civilinio proceso kodeksas nesuteikia privilegijų asmeniui, kuris nusprendžia bylą vesti be teisininko pagalbos ir reikalauja laikytis tų pačių procedūrų, kaip ir advokato pagalba besinaudojantiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas suteikė galimybę apeliantui išdėstyti savo poziciją teisme, žodinio proceso metu, bet apeliantas teismo posėdį ignoravo ir neatvyko. Tai, kad apeliantas nesinaudojo procesinėmis galimybėmis pateikti priešieškinį, nėra procesinės teisės normų pažeidimas. Teismas negali savo iniciatyva atsiliepime išdėstytų argumentų interpretuoti kaip priešieškinio, jei toks dokumentas nebuvo tinkamai pateiktas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

11. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių argumentų.

12. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovo ieškinys dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo apeliacinės instancijos teisme

13. Kartu su apeliaciniu skundu atsakovas pateikė teismui papildomus dokumentus – 2007 m. gegužės 23 d. dovanojimo sutartį, ginčo teritorijos ortofotonuotrauką, VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą, kuriuos prašo prijungti prie šios civilinės bylos.

14. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t.

15. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

16. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: 1) ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; 3) ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; 4) ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo apeliacinės instancijos teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K- 3- 371-701/2021, kt.).

17. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybė, be kita ko, siejama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Toks aiškinimas iš esmės paneigtų CPK 314 straipsnyje įtvirtintą ribojimą, jį prilygindamas bendrajai CPK 180 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąsajumo taisyklei. Taip pat nebūtų pasiektas įstatymų leidėjo CPK 314 straipsnio norma siekiamas tikslas – panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-823/2020, 50 punktas).

18. Susipažinusi su ieškovo pateiktais naujais įrodymais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad 2007 m. gegužės 23 d. žemės sklypo dalies dovanojimo sutartį, sudarytą tarp L. J. ir R. L., L. D. ir A. T. apeliantas galėjo pateikti pirmosios instancijos teisme dar iki skundžiamo sprendimo priėmimo, priežasčių, dėl kurių anksčiau to nebuvo galima padaryti, apeliantas nenurodo, todėl, apeliacinės instancijos teismui nenustačius CPK 314 straipsnyje įtvirtintų naujų įrodymų priimtinumo apeliacinės instancijos teisme sąlygų, teisėjų kolegija šio įrodymo nepriima.

19. Įvertinus kitų teikiamų įrodymų – ginčo teritorijos ortofotonuotraukos, VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo turinį, darytina išvada, kad šie įrodymai yra susiję su gretimu žemės sklypu, naudojimosi kuriuo tvarka nagrinėjamos bylos atveju nėra nustatinėjama. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie įrodymai neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo, todėl šių naujų įrodymų į bylą taip pat nepriima.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

20. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis nustatyta, kad žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas 6.2500 ha, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – Sklypas) nuosavybės teise priklauso keturiems bendraturčiams: V. T. priklauso 112/625 ha dalys sklypo; S. J. priklauso 289/625 ha dalys sklypo; V. P. ir R. L. priklauso po 112/625 ha dalis žemės sklypo (e. t. 1, b. l. 31–33).

21. 2005 m. balandžio 26 d. sutarties Nr. 2-2749 pagrindu tarp buvusių žemės sklypo bendraturčių S. D., A. J. ir L. J. buvo nustatyta naudojimosi Sklypu tvarka. Įrašas registre galioja nuo 2006 m. gegužės 9 d. Tuo metu sklypo plotas sudarė 7,4900 ha (e. t. 1, b. l. 37–40).

22. 2008 m. sausio 8 d. dovanojimo sutarties, sudarytos tarp S. D. (dovanotoja) ir R. L., L. D. bei A. T. (apdovanotieji) pagrindu dovanotoja padovanojo ir perdavė apdovanotiesiems lygiomis dalimis po 1/3 dalį 158/625 ha žemės sklypo iš bendro 6.2500 ha žemės sklypo. Apdovanotųjų naudojimui atiteko žemės sklypo dalis, plane pažymėta indeksu „C“ (e. t. 1, b. l. 14–16).

23. Pagal ieškovo užsakymu MB „Geometita” 2023 m. gruodžio 12 d. parengtą naudojimosi tvarkos planą, ieškovas V. T. naudotųsi Sklypo dalimi: „B“ – (1.1200 ha); atsakovė S. J. naudotųsi Sklypo dalimi: „A“ – (2.8900 ha); atsakovai V. P. ir R. L. kartu naudotųsi Sklypo dalimi: „C“ – (2.2400 ha) (e. t. 1, b. l. 28–29; 35).

24. Atsakovas R. L. į bylą pateikė matininko J. L. 2024 m. liepos 25 d. parengtą naudojimosi Sklypu tvarkos planą, pagal kurį ieškovas V. T. naudotųsi Sklypo dalimi: „B“ – (1.1200 ha); atsakovė S. J. naudotųsi Sklypo dalimi: „A“ – (2.8900 ha); atsakovai V. P. ir R. L. kartu naudotųsi Sklypo dalimis: „C¹“ ir „C²“– (atitinkamai 1.2924 ir 0.9476 ha) (e. t. 1, b. l. 65).

Dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo

25. Apeliantas (atsakovas) R. L. apeliaciniu skundu nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu visų pirma nurodo, kad jo pareikštam reikalavimui turėjo būti taikomos ieškinį/priešieškinį reglamentuojančios teisės normos su visomis procesinėmis pasekmėmis, t. y. turėjo būti išspręstas pareikšto reikalavimo priėmimo klausimas, sudaryta galimybė šalims pateikti atsiliepimus ir kt. Be to, apelianto vertinimu, bylą nagrinėjęs eismas turėjo pareigą išsamiai ir argumentuotai pasisakyti dėl visų byloje pareikštų reikalavimų, kadangi atsakovo reikalavimo faktiškai nesprendė, tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

26. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylose dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo galioja šalių dispozityvumo principas – šalių pareiga byloje pateikti tinkamus ir atitinkančius racionalumo, patogumo bei mažiausios įtakos nusistovėjusiai tvarkai kriterijus naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektus. Teismo pareiga yra spręsti, ar pagal bendraturčių pateiktus projektus galima nustatyti prašomą naudojimosi bendru daiktu tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010).

27. Nagrinėjamos bylos atveju Sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo iniciatorius yra ieškovas, kuris, siekdamas įgyvendinti savo teisę naudotis jam priklausančia žemės sklypo dalimi, pateikė teismui naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos nustatymo projektą, atsakovais patraukdamas likusius tris sklypo bendraturčius. Kaip žinia, įstatymas nustato dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio procesines priemones – priešinį ieškinį ir atsikirtimus į ieškinį. Šios atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemonės realizuojamos atsakovui pateikiant atsiliepimą į ieškinį (CPK 142 straipsnis) ir (arba) pareiškiant priešieškinį (CPK 143 straipsnis).

28. Pažymėtina, kad civilinio proceso (CPK 142, 143 straipsniai) ir materialiosios teisės normos (CK 4.75 straipsnio 1 dalis) nenumato, jog nustatant naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką atsakovas savo poziciją dėl naudojimosi tvarkos nustatymo turėtų išreikšti tik vienu įstatyme įtvirtintu procesiniu dokumentu – priešieškiniu. Atitinkamai atsakovas, nesutikdamas su ieškinyje nurodyta naudojimosi Sklypu tvarka, turėjo teisę gintis tiek pareikšdamas priešieškinį, tiek ir atsiliepimą į ieškinį. Atsakovui pasirinkus pastarąjį gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdą, pirmosios instancijos teismas išsprendė pateikto atsiliepimo priėmimo klausimą, t. y. atsiliepimas bylą nagrinėjančios teisėjos rezoliucija buvo priimtas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad nesant priešieškinio, o atsakovui nesutinkant su ieškinyje nurodyta naudojimosi Sklypu tvarka ir ginantis pareikštu atsiliepimu į ieškinį, teismas turėjo spręsti su priešieškinio priėmimu susijusių klausimų, be kita ko, nustatant terminą šalims pateikti atsiliepimus.

29. Pastebėtina ir tai, kad atsakovas R. L. atsiliepime į ieškinį neišdėstė materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimų į pareikštą ieškinį dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo, tik lakoniškai nurodė, kad su ieškovo ieškiniu kategoriškai nesutinka ir prašo naudojimosi tvarką nustatyti pagal jo pateiktą projektą. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas kartu su atsiliepimu turėjo galimybę pateikti konkrečius savo nesutikimo argumentus dėl ieškovo siūlomos naudojimosi Sklypu tvarkos, o to nepadaręs ir apeliaciniame skunde nurodydamas, kad bylą nagrinėjęs teismas atsakovo reikalavimo faktiškai nesprendė, nepagrįstai siekia šalies pareigą pateikti atsikirtimus ir juos pagrindžiančius įrodymus perkelti teismui. Ieškovas byloje pareikštu ieškiniu prašė nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal jo užsakymu parengtą naudojimosi tvarkos planą. Tai, kad teismas ieškovo ieškinį tenkino, o pasisakydamas dėl atsakovo pateiktos naudojimosi Sklypu tvarkos sprendė, kad ji pažeidžia kitų bendraturčių teises ir teisėtus interesus, nereiškia, kad teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, taigi, priešingai nei teigia atsakovas, absoliutaus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindo, įtvirtinto CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte, nenustatyta.

30. Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, kurioje vietoje ieškovas pagal 2023 m. sausio 30 d. Turto pardavimo iš varžytynių aktą įsigijo savo sklypo dalį. Pasak apelianto, svarbia aplinkybe sprendžiant šalių ginčą yra tai, kad ieškovo įsigytos 112/625 dalys Sklypo, iki varžytynių priklausė A. T., kuris kartu su L. D. ir R. L. pagal 2007 m. gegužės 23 dovanojimo sutartį gavo dovanų iš L. J. po 1/3 dalį 178/625 ha žemės sklypo iš bendro 6.2500 ha žemės sklypo. Apdovanotųjų naudojimui atiteko žemės sklypo dalys, plane pažymėtos indeksu „D“ ir „F“.

31. Be to, apeliantas nurodo, kad Sklypas ribojasi su kitu sklypu, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priklauso atsakovui R. L. bei Ž. P. Šis sklypas rytine-šiaurine-vakarine ribomis ribojasi su Sklypu, o iš pietinės pusės – su valstybine žeme, todėl, apelianto vertinimu, racionalesnis variantas Sklypo dalį, kuri ieškovo plane žymima indeksu „B“, o atsakovo – indeksu „C¹“, būtų priskirti naudotis ne ieškovui, o atsakovams R. L. ir V. P., nes nuo Pajūrio gatvės per šią sklypo dalį būtų galima išspręsti patekimo iki sklypo, priklausančio R. L. ir Ž. P. klausimą bei užtikrinti vandens telkinio, sudarančio didžiąją šio sklypo dalį, priežiūrą. Apelianto nuomone į bylą trečiuoju asmeniu taip pat turėjo būti įtrauktas Ž. P., nes dėl priežasčių, susijusių su patekimu į gretimą sklypą, vandens telkinio priežiūra ir pan., teismo sprendimu nustatytos aplinkybės gali turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms.

32. Šiame kontekste teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas nesutikimo argumentus dėl ieškovo siūlomos naudojimosi Sklypu tvarkos nurodė tik apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, draudimo kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai, 347 straipsnio 2 dalis).

33. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. CPK 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys, nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

34. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012).

35. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas R. L., minėta, atsiliepime į ieškinį nurodė tik tai, kad su ieškovo ieškiniu kategoriškai nesutinka ir prašo naudojimosi tvarką nustatyti pagal jo pateiktą projektą, tačiau kitų nesutikimo pagrindų ar argumentų nepateikė. Tuo tarpu apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, kurioje vietoje ieškovas įsigijo savo sklypo dalį, nustatant naudojimosi Sklypu tvarką būtina užtikrinti prieigą prie vandens telkinio, esančio gretimame žemės sklype, taip pat teigia, jog priimant skundžiamą sprendimą nebuvo atsižvelgta į kitas svarbias aplinkybes, kurios ateityje gali įtakoti konfliktinių situacijų bei naujų ginčų atsiradimą. Kaip jau nurodyta, apeliacinis procesas nėra laikomas nauju, pakartotiniu bylos nagrinėjimu, todėl šioms apelianto naujai apeliaciniame skunde nurodytoms aplinkybėms taikytinas CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas ir jų pagrįstumo vertinimas negali būti apeliacijos dalykas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija dėl minėtų atsakovo argumentų šioje nutartyje plačiau nepasisako.

36. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kokios aplinkybės turi būti įvertintos sprendžiant dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo, t. y. teismai turi atsižvelgti į bendraturčių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertinti nesutarimo priežastis, siekti, jog nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Teismai privalo vertinti, ar bendraturčio pateiktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalinti šalių konfliktinę situaciją. Siekdami šių tikslų teismai turi vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007). Siekimas maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitus bendraturčius, neatitinka nei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, nei CK 4.75 straipsnio nuostatų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2010).

37. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso 112/625 ha dalys Sklypo, kurios buvo įsigytos pagal 2023 m. sausio 30 d. Turto pardavimo iš varžytynių aktą. Pirmosios instancijos teismas nusprendė nustatyti naudojimosi Sklypu tvarką pagal ieškovo pateiktą planą, nurodė, jog ieškovo siūloma naudojimosi Sklypu tvarka yra racionali, atitinkanti sklypo bendraturčių interesus, atsakovams siūlomos paskirti sklypo dalys yra vientisos, visiems bendraturčiams paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jų idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje. Be to, pagal savo naudingąsias žemės sklypo savybes, visiems bendraturčiams tenka vienodo vertingumo daikto dalys. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovo siūlomoje naudojimosi sklypu tvarkoje nesuteikiamas išskirtinis prioritetas nei vienam iš bendraturčių, visiems sudaroma galimybė laisvai ir nevaržomai naudotis daiktu atskirai nuo kitų bendraturčių, sumažinant konfliktų tikimybę iki minimumo.

38. Teisėjų kolegija tokias pirmosios instancijos teismo išvadas vertina kaip pagrįstas, kartu atkreipia dėmesį į tai, kad bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovas R. L. yra pasidaręs privažiavimą per sklypo dalį žymimą indeksu „A“ į savo sklypo dalį žymimą indeksu „C“, taigi ieškovo turimą dalį prijungus prie atsakovų R. L. ir V. P. naudojamos ir plane žymimos indeksu „C“ dalies, taip kaip nurodyta atsakovo siūlomame naudojimosi žemės sklypu tvarkos plane, ieškovo naudojimasis minėtu privažiavimu į savo sklypo dalį būtų apsunkintas, nes tarp bendraturčių kiltų priešprieša. Kaip ne kartą akcentavo ieškovas tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nors Sklypo dalį yra įgijęs daugiau nei prieš dvejus metus, juo naudotis negali, nes apeliantas naujojo savininko (ieškovo) nepripažįsta bendraturčiu ir trukdo naudotis jam priklausančia sklypo dalimi. Taigi, ieškovui sutarus su Sklypo bendraturte S. J., kad jai priklausanti dalis (ieškovo siūlomame plane žymima indeksu „B“) atitektų ieškovo naudojimuisi, manais į ieškovo dalį, kuri jam priklauso pagal senąjį planą, tokia naudojimosi Sklypu tvarka apeliacinės instancijos teismo vertinimu yra racionali ir likusių bendraturčių teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia.

39. Nors atsakovas kaip vieną iš pagrindinių nesutikimo su ieškovo pateikta naudojimosi žemės sklypu tvarka aplinkybių akcentuoja tai, kad Sklypo dalis, kuri ieškovo siūlomame plane pažymėta indeksu „B“ ir skundžiamu sprendimu priskirta naudotis ieškovui neatitinka senosios naudojimosi turtu tvarkos, o ieškovas negali įgyti daugiau teisių nei R. L. ar V. P., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šių argumentų kaip jau buvo minėta atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nekėlė. Be to, nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, teismas gali motyvuotai pritarti naudojimosi žemės sklypu tvarkai, kuri aktualiu (esamu) laikotarpiu tarnauja geresniam nuosavybės valdymui, teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti, užtikrina bendraturčių esminį interesą naudotis tam tikra bendro sklypo dalimi bei faktinius bendraturčių žemės naudojimo santykius. Aplinkybė, kad atsakovas iš esmės nesutinka su naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymu, nėra pagrindas netvirtinti ieškovo pasiūlytos naudojimosi žemės sklypu tvarkos.

40. Galiausiai teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo pritarti apelianto argumentams apie gretimo žemės sklypo bendraturčio Ž. P. neįtraukimą į bylą trečiuoju asmeniu, kadangi nagrinėjimo dalyku esant naudojimosi ginčo Sklypu tvarkos nustatymui, skundžiamu sprendimu nėra modifikuota gretimo sklypo bendraturčio teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) jo materialiosios teisės ar pareigos.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

41. Apibendrindama nurodytus motyvus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai, nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra teisinio ar faktinio pagrindo.

42. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo ištirtus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

43. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

44. Kadangi apelianto (atsakovo) apeliacinis skundas atmetamas, o ieškovas V. T. ir atsakovė S. J. bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme nepatyrė, šalių apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos neskirstomos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

atmesti apelianto (atsakovo) R. L. apeliacinį skundą.

Tauragės apylinkės teismo 2024 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.