- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-03
- Bylos Nr.
- 2S-818-440/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-03473-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Valantienė
- Pareiškėjas
- A. B., R. B.
- Suinteresuotas asmuo
- V. V., N. V., R. B.
- Kategorijos
- 75.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 118.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. B. ir R. B. atskiruosius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4546-251/2014 pagal pareiškėjo A. B. skundą suinteresuoti asmenys V. V., N. V., R. B., dėl antstolio R. K. veiksmų, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas A. B. kreipėsi su skundu į antstolį R. K. prašydamas panaikinti 2013-03-04 turto arešto aktą Nr. S-83-13, laikant jį neteisėtu ir nepagrįstu, bei panaikinti varžytinių procesą tuo pagrindu, kad vykdomas išieškant iš svetimo turto. Nurodė, kad vykdomajame rašte Nr. 2-06-291/2011 skolininku nurodytas tik jis, todėl skolos išieškojimas negali būti nukreiptas į jo sutuoktinės R. B. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Atsižvelgiant į tai, 2013-03-04 turto arešto aktas Nr. S-83-13 laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu. Pažymėjo, kad iš antstolio negavo patvarkymo apie varžytinių paskelbimą, todėl negalėjo apskųsti jo veiksmų. Papildomai nurodė, kad išieškotojui V. V. yra neskolingas, kadangi žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini), išieškotojui grąžintas natūra.
Antstolis R. K. 2014-05-05 patvarkymu atsisakė tenkinti skundą ir jį, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 510 straipsnio nustatyta tvarka, persiuntė nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui. Antstolis nurodė, kad dėl 2013-03-04 turto arešto akto Nr. S-83-13, kurį skundė pareiškėja, Šiaulių apylinkės teismas jau yra pasisakęs 2013-04-19 nutartyje (civilinė byla Nr. 2-3015-650/2013), kurioje nurodė, kad antstolis pagrįstai taikė areštą skolininko A. B. sutuoktinės R. B. turimam nekilnojamam turtui. Be to, 2013-08-19 nutartyje (civilinė byla Nr. 2S-510-372/2013) Šiaulių apygardos teismas taip pat jau yra pripažinęs, kad prievolė išieškotojui yra ne asmeninė A. B. prievolė, o bendra sutuoktinių prievolė. Pažymėjo, kad skolininkas nepagrįstai iš naujo kelia tuos pačius klausimus, kadangi nereikia iš naujo įrodinėti prejudicinių faktų, nustatytų įsiteisėjusia teismo nutartimi. Taip pat nurodė, kad dėl pareiškėjo argumentų, jog jis nebėra skolingas, taip pat jau yra pasisakęs Šiaulių apylinkės teismas 2013-12-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4280-772/2013 bei Šiaulių apygardos teismas 2014-03-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-219-154/2014. Šie teismai, vadovaudamiesi bylos medžiaga, nenustatė, kad pareiškėjas būtų atsiskaitęs su išieškotojais V. V. ir N. V. Antstolio teigimu, apie paskelbtas varžytines skolininkas buvo informuotas tinkamai LR CPK nustatyta tvarka.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2014-06-19 nutartimi nutraukė civilinę bylą dalyje dėl turto arešto 2013-03-04 akto Nr. S-8313 panaikinimo, likusioje dalyje skundą, dėl A. B. reikalavimo nutraukti varžytines, atmetė. Iš vykdomosios bylos Nr. 98-1064/2011 duomenų teismas nustatė, kad 2011-10-20 antstolio R. K. patvarkymu buvo priimtas vykdyti išieškotojo V. V. vykdomasis dokumentas Nr. 2-163-291/2011 dėl 32788,00 Lt skolos išieškojimo iš skolininko A. B. pagal 2011-01-24 Šiaulių rajono apylinkės teismo sprendimą. Vykdymo procese 2013-03-04 antstolis priėmė turto arešto aktą, kuriuo areštavo R. B. priklausantį žemės ūkio paskirties žemės sklypo 1/3 dalį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ir kitus statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini), nurodant turto arešto mastą 17462,43 Lt. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-3015-650/2013 (teisminio proceso Nr. 2-70-3-02024-2013-6) 2013-04-19 išnagrinėjo tapatų pareiškėjų A. B. ir R. B. skundą, dėl antstolio veiksmų suinteresuotiems asmenims išieškotojams V. V., N. V., antstoliui R. K. Šiaulių apylinkės teismas 2013-04-19 nutartimi atmetė pareiškėjų skundus. Minėtoje nutartyje teismas pažymėjo, kad sutuoktinių skoloms taip pat, kaip ir kitam turtui, taikoma prezumpcija, kad turtas (taigi ir skolos) yra sutuoktinių bendroji nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Taip pat minėtoje civilinėje byloje teismas padarė išvadą, kad negalima konstatuoti, jog skolininko A. B. prievolė išieškotojui yra asmeninė, todėl, teismo vertino, kad antstolis pagrįstai taikė turto areštą ir pareiškėjo sutuoktinės R. B. nekilnojamajam turtui. 2013-08-19 Šiaulių apygardos teismas išnagrinėjo atskirąjį skundą dėl 2013-04-19 nutarties, paliko ją nepakeista ir pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai skunduose iš naujo kelia A. B. prievolės išieškotojui V. V. pobūdžio klausimą, kadangi nereikia iš naujo įrodinėti prejudicinių faktų, nustatytų įteisėjusia teismo nutartimi ankstesnėse civilinėse bylose. Šiaulių apygardos teismas patvirtino, kad prievolė išieškotojui yra ne asmeninė A. B. prievolė, o bendra sutuoktinių prievolė. Nagrinėjamu atveju atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo keliamas reikalavimas panaikinti 2013-03-04 turto arešto aktą Nr. S-83-13 kaip neteisėtą jau buvo keliamas kitoje civilinėje byloje ir yra išspręstas įsiteisėjusia Šiaulių apylinkės teismo 2013-04-19 nutartimi, teismas sprendė, kad tapatus pareiškėjo reikalavimas antrą kartą nebegali būti nagrinėjamas, todėl civilinę byla šioje dalyje nutraukė. Pareiškėjo reikalavimą nutraukti varžytines, nes išieškojimas vykdomas iš svetimo žmogaus turto, teismas atmetė tuo pagrindu, kad sprendžiant tapatų ginčą tarp tų pačių asmenų, Šiaulių apylinkės teismas ir Šiaulių apygardos teismas patvirtino, kad prievolė išieškotojui yra ne asmeninė A. B. prievolė, o bendra sutuoktinių prievolė. Esant tokioms aplinkybėms teismas nelaikė, kad varžytinės vykdomos išieškant iš svetimo asmens turto, nes varžytinės vykdomos išieškant iš šeimos turto.
III. Atskirųjų skundų esmė
Atskiruoju skundu pareiškėjas A. B. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014-06-19 nutartį, pripažįstant ją niekine; panaikinti ankstesnes Šiaulių apylinkės teismo nutartis kaip niekines ir negaliojančias; dėl byloje atsiradusių naujų aplinkybių, grąžinti bylą žemesnės instancijos teismui išnagrinėti bylą ir pateiktus dokumentus iš esmės; panaikinti turto arešto aktą Nr. S-83-13 (2013-03-04), kaip neteisėtą; pripažinti pareiškėją nukentėjusiu dėl jam teismo daromo spaudimo, sąmoningo bylos vilkinimo ir teisės į teisingą teismą praradimo.
Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Ieškinys teismui paduotas ne dėl R. B. skolos, o dėl apelianto A. B. skolos ir turi būti išieškoma tik iš apelianto asmeninio turto arba bendrojoje jungtinėje nuosavybėje esančio pareiškėjui priklausančios turto dalies. Apelianto sutuoktinės R. B. asmeninis turtas iš varžytynių nerealizuotinas, kadangi jis yra asmeninis ir nepriklausantis jungtinei sutuoktinių nuosavybei. Teismai aiškiai neteisingai, taikydami įstatymą ne eilės tvarka, leido antstoliui nukreipti išieškojimą į R. B. asmeninį turtą neteisėtai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje toliau klaidingai vadovaujasi klaidingu civilinėje byloje Nr. 2-3015-650/2013 2013-04-19 priimtos nutarties teiginiu, kad apelianto prievolei išieškotojams tenkinti išieškojimas gali būti vykdomas iš sutuoktinės asmeninio turto. Dokumentų, įrodančių, kad R. B. asmeninis turtas yra bendras šeimos turtas, nėra. Nėra ir turto perdavimo jungtinei nuosavybei akto, be to, nuosavybės įteisinimo dokumente yra įrašas, kad turtas R. B. paveldėjimo teise priklauso asmenine teise. Apelianto teigimu, norint išieškoti iš R. B. asmeninio turto, pirmiausia reikia panaikinti nuosavybės teisės dokumentą, kuriame atsispindėtų apelianto ir sutuoktinės R. B. turtas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas antstolio veiksmų teisėtumo nesprendė, pateiktų nuosavybės teisę įrodančių dokumentų nenagrinėjo, o tik rėmėsi ankstesnėmis teismo nutartimis, kurios yra negaliojančios ir komentavo apelianto skolą. Turto arešto aktas Nr. S-83-13, paliktas galioti kaip teisėtas teisinis dokumentas, nors teismas jam surašyti nėra suteikęs teisinio pagrindo, t.y. aktas be vykdomojo rašto. Pirmosios instancijos teismas piktnaudžiavo, netaikė įstatymo, neatsižvelgė į pasikeitusias bylos aplinkybes ir į pateiktus papildomus dokumentus, o tik vadovavosi prielaidomis ir prezumpcijomis. Teismo šališkumas - akivaizdus, todėl teisėjos pagalba, antstoliui neteisėtai pasipelnyti iš apelianto sutuoktinės turto, vertintina kaip iš anksto suplanuotas teisinis nusižengimas, reikalaujantis atskirojo tyrimo. Ankstyvesnės nutartys yra taip pat niekinės, pritaikant netinkamą įstatymą.
3. Apelianto skunduose keliamas turto arešto akto Nr. S-83-13 panaikinimo klausimas nėra tapatus ankstesnėms teismo nutartims, nes šioje byloje atsirado papildomi R. B. turto teisinę padėtį nusakantys dokumentai. Sąmoningas bylos nenagrinėjimas yra tik teismo pagalba padėti antstoliui toliau atiminėti neteisėtai apelianto sutuoktinės R. B. asmeninį turtą, žalojant jai sveikatą ir kenkiant šeimos interesams.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėja R. B. prašo panaikinti 2013-03-04 turto arešto aktą Nr. S-83-13 kaip neteisėtą; panaikinti R. K. 2014-05-09 - 2014-05-16 vykdytas apeliantės asmeninio turto varžytynes; panaikinti 2014-06-19 Šiaulių apylinkės teismo nutartį ir priimti naują sprendimą; pripažinti apeliantę nukentėjusiąja dėl neteisėto bandymo pasipelnyti iš apeliantės turto, naudojant procesinį chuliganizmą; bylą nagrinėti žodine tvarka dalyvaujant advokatui; iškviesti suinteresuotą asmenį, apeliantės sutuoktinį A. B. į teismo posėdį dėl parodymų davimo.
Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Vadovaujantis LR CPK 667 straipsniu teismui nereikėjo nustatyti skolininko dalies bendrojoje nuosavybėje ir teismas to nedarė, kadangi apeliantės turtas turėjo aiškų asmeninės nuosavybės statusą. Mano asmeninio turto kilmė nusakyta ir jo teisinė registracija atitiko LR CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ir 3.89 straipsnio 2 dalį. Be to, LR CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas pritaikytas melagingai, nes byloje nėra nei apeliantės sutikimo sudaryti sandorį, nei apeliantės vėlesnio sandorio patvirtinimo, nei sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tai tik teismo klaidinanti interpretacija, sukuriant prielaidą, t.y. preziumuojama, kad apeliantės asmeninis turtas yra bendra apeliantės ir jos sutuoktinio jungtinė nuosavybė ir, kad prievolė iš apeliantės asmenino turto toliau priverstinai gali būti kildinama. Apeliantės paveldėtas turtas atitinka įstatyme numatytus asmeninio turto teisės požymius, todėl negali būti preziumuojamas kaip bendra jungtinė nuosavybė. Pirmosios instancijos teismo vadovavimasis ankstesnėmis neteisėtomis teismo išvadomis yra niekinis. Apeliantės nuomone, vadovaujantis civilinėje byloje Nr. 2-3015-650/2016 (teismo proceso Nr. 2-70-3-02024-2013-6) 2013-04-19 priimta nutartimi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir iškreiptai (naudojant ankstesnius tikrovės neatitinkančius teiginius) aiškina, jog apeliantės turtas laikytinas šeimos turtu. Skundžiamojoje nutartyje toliau bandoma įteigti, kad antstolio 2013-03-04 turto arešto aktas yra pagrįstas, nors jis iki šiol neturi jokio teisinio pagrindo.
2. Apeliantės sutuoktinis nebedisponuoja turtu, kadangi sklypas (duomenys neskelbtini), nuo 2012-11-26 yra grąžintas išieškotojams natūra. Tai pagrindinis teiginys teismui, jog bylos aplinkybės yra pasikeitusios ir ginčo objektas (žemės sklypas) vėl grąžintas į pirminę padėtį - praktiškai pritaikyta restitucija, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nenagrinėjo.
Šalies argumentai
3. Apeliantė nėra pateikusi jokio civilinio ieškinio ir nėra nei ieškovė, nei atsakovė jokioje byloje. Apeliantė kreipėsi į teismą tik su skundu, todėl jai nėra aišku kokiu pagrindu teismas naikina bylos dalį, kurios net nėra bei kaip teismas be ieškovo ir atsakovo galėjo iškelti kažkokią civilinę bylą ir ją (už akių išnagrinėjus) bandyti nutraukti. Aplinkybes, jog pats teismas iškėlęs bylą, pats ją ir nutraukė, apeliantė vertina kaip aiškų teismo sukčiavimą ir sabotažą ne tik prieš apeliantę, bet ir prieš visą apeliantės šeimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Atskirieji skundai netenkintini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).
Apeliantė R. B. pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą bylą nagrinėti žodine tvarka, iškviesti apeliantės sutuoktinį A. B. į teismo posėdį dėl parodymų davimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal LR CPK 336 straipsnio 1 dalį, atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiama nutartimi byla buvo išspręsta teisingai (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, kad byloje dalyvaujančių asmenų pozicija yra išdėstyta procesiniuose dokumentuose, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas (LR CPK 336 straipsnio 1 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš apeliantų atskirųjų skundų, byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo A. B. skundas dėl varžytynių proceso panaikinimo, civilinės bylos dalyje dėl turto arešto 2013-03-04 akto Nr. S-83-13 panaikinimo nutraukimo, pagrįstumo ir teisėtumo.
Vienas iš pagrindinių vykdymo proceso principų yra tas, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (LR CPK 634 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (LR CPK 18 straipsnis). Teismo sprendimas yra vykdytinas dokumentas, o jo pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas – vykdomasis raštas – yra vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas (LR CPK 584 straipsnis, 586-587 straipsniai). Antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą (LR CPK 585 straipsnio 1 dalis). Siekiant kuo efektyviau ir sparčiau įvykdyti vykdomuosius dokumentus, vykdymo procese antstoliui suteikta teisė išieškojimą nukreipti į skolininko turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat dalį jungtinėje nuosavybėje (LR CPK 666 straipsnio 1 dalis).
Iš antstolio pateiktos vykdomosios bylos Nr. 98-1064/2011 duomenų matyti, kad antstolio R. K. kontoroje vykdoma vykdomoji byla Nr. 98-1064/11 dėl 32788,00 Lt skolos išieškojimo iš skolininko A. B. išieškotojų V. V. ir N. V. naudai pagal 2011-01-24 Šiaulių rajono apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-163-291/2011. Vykdymo procese 2013-03-04 antstolis priėmė turto arešto aktą Nr. S-83-13, kuriuo areštuota R. B. priklausanti žemės ūkio paskirties žemės sklypo 1/3 dalis, turto unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas, ūkinis pastatas ir kiti statiniai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), nurodant turto arešto mastą 17462,43 Lt (171-174 b.l., v.b. Nr. 98-1064/2011). 2013-03-12 pareiškėjai A. B. ir R. B. pateikė antstoliui skundus dėl turto arešto akto Nr. S-83-13 panaikinimo (176-179 v. b.l.). Šiaulių apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-3015-650/2013 2013-04-19 nutartimi atmetė pareiškėjų A. B. ir R. B. skundus dėl antstolio veiksmų areštuojant R. B. turtą, spręsdamas, kad pareiškėjų skundų argumentai, jog antstolis neturėjo teisės areštuoti pareiškėjos R. B. turto yra nepagrįsti (190-192 v.b.l.). Šiaulių apygardos teismas 2013-08-19 nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2013-04-19 nutartį paliko nepakeistą (195-196 v.b.l.). Nagrinėjamu atveju apeliantai kelia tapatų reikalavimą panaikinti 2013-03-04 turto arešto aktą Nr. S-8-13 kaip neteisėtą, kurį grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir nurodytais 2013-03-12 antstoliui teiktuose skunduose. Vadovaujantis LR CPK 293 straipsnio 3 punktu, teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teismas išnagrinėjęs iš esmės analogiškus pareiškėjų skundų argumentus laikėsi pozicijos, kad Šiaulių apylinkės teismo 2014-06-12 išnagrinėta civilinė byla Nr. 2S-788-267/2014 dalyje pagal pareiškėjos R. B. reikalavimus dėl 2013-03-04 turto arešto akto panaikinimo turėjo būti nutraukta, kadangi tapatus pareiškėjos reikalavimas jau buvo išspręstas teisme (Šiaulių apygardos teismo 2014-09-15 nutartis, priimta civilinėje byloja Nr. 2S-788-267/2014). Taip pat minėtoje nutartyje Šiaulių apygardos teismas atkreipė pareiškėjų dėmesį, kad ankstesniais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais buvo konstatuota, kad skolininko A. B. prievolė išieškotojams nėra asmeninė, priešingai, ji yra bendra sutuoktinių prievolė, nes nenustatyta, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), būtų įsigytas A. B. asmeninėn nuosavybėn. Šiaulių apygardos teismas vertino, kad esant tokiems teismų procesiniams sprendimams, pareiškėja nepagrįstai kreipiasi į teismą pakartotinai reikšdama reikalavimus tiek dėl A. B. prievolės išieškotojams pobūdžio, tiek dėl R. B. turto arešto teisėtumo.
Nagrinėjamu konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas įvertinęs išdėstytas faktines aplinkybes, įvertinęs tai, kad Šiaulių apylinkės teismo 2013-04-19 nutartis yra įsiteisėjusi, tapatus pareiškėjų reikalavimas (2013-03-04 turto arešto akto Nr. S-8313 teisėtumo klausimas) jau išspręstas teisme, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovaudamasis LR CPK 293 straipsnio 3 dalimi nutraukė bylos dalį dėl 2013-03-04 turto arešto akto Nr. S-8313 panaikinimo. Be to teismo vertinimu, nors apeliantai ir nurodo, kad yra pasikeitusios bylos aplinkybės, tačiau iš vykdomosios bylos medžiagos matyti, kad duomenys apie apeliantei priklausančio turto statusą Šiaulių apylinkės teismui buvo žinomi nagrinėjant civilinę byla Nr. 2-3015-650/2013 (167-169, 182, 191 v.b.l.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl civilinės bylos dalyje nutraukimo, apeliacinės instancijos teismas dėl apeliantų atskirųjų skundų argumentų, susijusių su turto arešto teisėtumu ir išieškojimu iš pareiškėjos asmeninės nuosavybės, nepasisako. Be to apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nustatytos faktinės aplinkybės suteikia pagrindo išvadai, kad apeliantai netinkamai įgyvendina jiems suteiktas procesines teises ir pareigas vykdymo procese, jomis naudojasi nesavalaikiai, pakartotinai teikdami skundus dėl teismų jau išnagrinėtų faktinių aplinkybių.
Iš apeliantų skundų turinio matyti, kad apeliantai taip pat kelia paskelbtų varžytynių teisėtumo klausimą, teigdami, kad antstolio patvarkymo dėl turto pardavimo iš varžytynių negavo, todėl neturėjo galimybės apskųsti antstolio veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos duomenis neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantų argumentais. Iš vykdomosios bylos Nr. 98-1064/2011 duomenų matyti, kad 2014-04-08 buvo paskelbtos pirmosios varžytinės dėl R. B. turto pardavimo ir apie tai pranešta vykdymo proceso šalims, skelbimas patalpintas portale www.evarzytines.lt (218 v.b.l.). 2014-04-08 antstolio pranešimas apie paskelbtas varžytines apeliantams siųstas apeliantų nurodytais adresais, tačiau pranešimai grįžo neįteikti. Duomenų, kad pareiškėjai būtų informavę antstolį apie gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą, byloje nėra.
Vadovaujantis LR CPK 604 straipsniu, procesiniai dokumentai, siunčiami vykdymo proceso dalyviams šio Kodekso VI dalyje numatytais atvejais registruotąja pašto siunta, laikomi įteiktais praėjus penkioms dienoms nuo išsiuntimo dienos, išskyrus šio Kodekso 660 straipsnyje ir kituose straipsniuose numatytus atvejus. Šiaulių apygardos teismas 2014-09-15 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-788-267/2014 spręsdamas tų pačių apeliantų argumentų pagrįstumą, pažymėjo, kad pareiškėjai R. B. apie paskelbtas varžytines buvo pranešta tinkamai. Apeliantų argumentai, kad varžytinės neteisėtos, kadangi, pasak jų, išieškoma iš svetimo turto, Šiaulių apygardos teismas minėta nutartimi atmetė, kaip nepagrįstus, kadangi konkrečiu atveju prievolė įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažinta bendra abiejų sutuoktinių prievole, todėl skola gali būti išieškoma iš abiejų sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto.
Atsižvelgiant į konkrečias nurodytas aplinkybes ir šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas įvertinęs išdėstytas faktines aplinkybes bei atsižvelgęs į Šiaulių apygardos teismo 2014-09-15 nutartyje, priimtoje civilinėje byloja Nr. 2S-788-267/2014, padarytas išvadas, sprendžia, kad nėra pagrindo apeliantų argumentus dėl varžytynių neteisėtumo pripažinti pagrįstais, todėl juos atmeta kaip nepagrįstus.
LR CPK 338 straipsnis numato, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis. Vadovaujantis LR CPK 312 straipsniu, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į išdėstytas įstatymo nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad konkrečiu atveju apeliantų keliami reikalavimai pripažinti juos nukentėjusiais, nenagrinėtini ir dėl šių apeliantų reikalavimų nepasisakytina, kadangi įstatymo nuostatos imperatyviai draudžia apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (LR CPK 312 straipsnis).
Apeliantai atskiruosius skundus taip pat grindžia tuo, kad, pirmosios instancijos teismas sąmoningai nenagrinėjo bylos, nevertino apeliantų pateiktų duomenų. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atskirųjų skundų argumentais. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nepakankami teismo nutarties motyvai nėra pagrindas panaikinti teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį, o teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas neišanalizavo esminių bylos aplinkybių bei pareiškėjų argumentų ir paaiškinimų.
Su apeliantų argumentais, kad teisėja nagrinėjusi bylą pirmosios instancijos teisme buvo šališka, antstolio naudai vertino įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nesutinka, laiko juos nepagrįstais ir neįrodytais. Pažymėtina, kad viena iš teismo nešališkumo užtikrinimo garantijų – civilinio proceso įstatyme įtvirtintas teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) institutas (LR CPK 64-71 straipsniai). Įstatymas suteikia teisę bylą nagrinėti paskirtam teisėjui nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jeigu jo dalyvavimas nagrinėjant bylą gali būti kliūtimi asmenims realizuoti teisę į tinkamą procesą. Tuo atveju, jeigu byloje esančios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo, teisėjas turi nusišalinti nuo tolesnio bylos nagrinėjimo (LR CPK 65, 71 straipsniai) arba dalyvaujantys byloje asmenys gali jam pareikšti nušalinimą (LR CPK 66, 68 straipsniai). Tačiau visais atvejais teisėjas gali nusišalinti arba būti nušalinamas nuo jam priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant jo arba dalyvaujančių byloje asmenų pageidavimui, o tik esant aplinkybėms, kurios leidžia pagristai abejoti byla nagrinėjančio teisėjo nešališkumu ar nesuinteresuotumu bylos baigtimi, taigi, esant tiesioginiam ar netiesioginiam jo suinteresuotumui bylos baigtimi arba pagristoms abejonėms dėl teisėjo nešališkumo (LR CPK 65, 66, 71 straipsniai). Įstatymas nenustato baigtinio tokių aplinkybių sąrašo, tačiau visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar nesuinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagristos konkrečiais įrodymais. Procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo nušalinimo pagrindas, kadangi įstatymas reikalauja, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, būtų motyvuotas (LR CPK 68 straipsnio 2 dalis) ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams (LR CPK 68 straipsnio 4 dalis) tik esant vienam iš LR CPK 64-66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu (LR CPK III dalis). Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs ir įvertinęs apeliantų nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliantai nepateikė įrodymų, kitų argumentų, kurie leistų pagrįstai suabejoti civilinę bylą Nr. 2-4546-251/2014 nagrinėjančios teisėjos G. J. nešališkumu ar suinteresuotumu šios bylos baigtimi. Be to atkreiptinas dėmesys, kad 2014-06-10 Šiaulių apylinkės teismo nutartimi teisėjos nušalinimo klausimas jau buvo spręstas ir pareiškėjo A. B. prašymas dėl teisėjos nušalinimo netenkintas, nenustačius LR CPK 64, 65 ir 66 straipsniuose įtvirtintų nušalinimo pagrindų bei tiesioginio ar netiesioginio teisėjos suinteresuotumo bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, keliančių abejonių dėl teisėjos nešališkumo (72-74 b.l.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantų abejonės dėl bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo, iš esmės yra susijusios su procesinių veiksmų atlikimu ir procesinių sprendimų priėmimu byloje, o ne su objektyviomis teisėjos šališkumą pagrindžiančiomis aplinkybėmis.
Dėl kitų atskirajame skunde išdėstytų argumentų, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskiruosiuose skunduose nurodytas aplinkybes, pateiktą civilinės, bei vykdomosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo A. B. skundą dėl antstolio R. K. veiksmų, konkrečiu atveju atsižvelgiant į įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotas aplinkybes, nepažeidė proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti, remiantis apeliantų atskirųjų skundų motyvais, nėra įstatyme numatytų pagrindų. Atsižvelgiant į tai, Šiaulių apylinkės teismo 2014-06-19 nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti pareiškėjams, suinteresuotiems asmenims.