- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-19
- Bylos Nr.
- 2S-510-372/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-02024-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Simonaitienė
- Pareiškėjas
- R. B., A. B.
- Kategorijos
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 129.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. B. ir A. B. atskiruosius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutarties, kuria atmesti pareiškėjų R. B. ir A. B. skundai dėl antstolio R. K. veiksmų, priimant 2013-03-04 turto arešto aktą, panaikinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai R. B. ir A. B. kreipėsi į antstolį R. K., prašydami panaikinti 2013-03-04 turto arešto aktą Nr. S-83-13 vykdomojoje byloje Nr. 98-1064/11. Nurodė, kad areštuotas turtas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), nepriklauso pareiškėjui A. B., o asmeninės nuosavybės teise pagal paveldėjimo teisės liudijimą priklauso R. B.. Pažymėjo, kad pareiškėjas A. B. su R. B. nėra šio turto bendraturčiai. Pareiškėja R. B. atkreipė dėmesį į tai, kad nebuvo davusi sutuoktiniui sutikimo 0,0601 ha žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), pirkti. A. B. minėtą sklypą pirko savo asmeniniams interesams tenkinti, todėl turto areštas negalėjo būti taikomas turtui, kuris yra R. B. asmeninė nuosavybė.
Antstolis R. K. 2013 m. kovo 18 d. patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjų R. B. ir A. B. skundus, nurodydamas, kad sandoris dėl minėto žemės sklypo sudarytas po skolininko A. B. santuokos sudarymo. Sudarytų vedybinių sutarčių tarp šių sutuoktinių nėra. Pažymėjo, kad sutuoktinių turtas yra ir jų skolos, taip pat įformintos vykdomaisiais dokumentais. Jos preziumuojamos kaip bendras turtas, jeigu prievolė atsirado po santuokos sudarymo, nors ir vieno iš sutuoktinių vardu (LR CK 3.88 str. 1 d. 1 p., 2 d.). Pasak antstolio, prievolėms vykdyti iš bendro sutuoktinių turto (LR CK 3.109 str. 1 d. 5 p.) nereikia atlikti LR CPK 667 straipsnyje numatytos sutuoktinio skolininko dalies išskyrimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. balandžio 19 d. nutartimi atmetė pareiškėjų R. B. ir A. B. skundus. Sprendė, kad pareiškėjų skundų argumentai, jog antstolis neturėjo teisės areštuoti pareiškėjos R. B. turto, kuris nelaikytinas šeimos turtu ir lėšomis, gautomis už tokį turtą, dengiant pareiškėjo asmenines skolas, kurios buvo skirtos A. B. asmeniniams poreikiams tenkinti, yra nepagrįsti, nes sutuoktinių skoloms taip pat, kaip ir kitam turtui, taikoma prezumpcija, kad turtas (taigi ir skolos) yra sutuoktinių bendroji nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (LR CK 3.88 str. 2 d.). Teismas padarė išvadą, kad negalima konstatuoti, jog skolininko A. B. prievolė išieškotojui yra asmeninė, todėl, teismo vertinimu, antstolis pagrįstai taikė turto areštą ir pareiškėjo sutuoktinės R. B. nekilnojamajam turtui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Skųsdama Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, apeliantė (pareiškėja) R. B. prašo teismo nutartį panaikinti ir tenkinti jos skundą, taip pat skundą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atskirajame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog turtas yra vieno sutuoktinio nuosavybė. Apeliantės tvirtinimu, aplinkybes, kad turtas yra jos asmeninė nuosavybė, įrodo 2013-03-07 paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas ir 2013-03-04 turto arešto akto areštuotų daiktų aprašas, kuriame aprašytų daiktų savininkė yra R. B.. Apeliantės manymu, byloje nėra duomenų, kad jos paveldėtas turtas būtų perduotas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Atkreipė dėmesį į tai, kad Šiaulių rajono apylinkės teismo vykdomajame rašte Nr. S-3775 skolininku yra nurodytas tik A. B.. Pasak apeliantės, antstolis išieškoti A. B. skolas gali tiktai iš šeimos turto jam priklausančios dalies, bet ne iš apeliantės asmeninio turto.
Skųsdamas Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, apeliantas (pareiškėjas) A. B. prašo panaikinti teismo nutartį ir tenkinti jo skundą, taip pat skundą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atskirajame skunde iš esmės atkartojami apeliantės R. B. skundo teiginiai.
Atsiliepimų į atskiruosius skundus negauta.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliantų (pareiškėjų) R. B. ir A. B. atskirieji skundai netenkintini.
Pagal 336 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Pažymėtina, kad apeliantų prašymai dėl žodinio skundų nagrinėjimo yra nemotyvuoti. Be to, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantai turėjo galimybę išdėstyti savo atskiruosiuose skunduose.
Nagrinėjamu atveju analizuojama, ar antstolis, vykdydamas vykdomąją bylą pagal teismo išduotą vykdomąjį raštą, pagrįstai areštavo R. B. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad antstolis vykdo išieškotojui V. V. teismo išduotą vykdomąjį dokumentą dėl 32788,00 Lt išieškojimo iš skolininko A. B. pagal Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 24 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-163-291/2011. Antstolis 2013-03-04 priėmė turto arešto aktą, kuriuo areštavo R. B. priklausančią žemės ūkio paskirties žemės sklypo 1/3 dalį, turto unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ir kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), nurodydamas turto arešto mastą – 17462,43 Lt (171–174 v. b. l.).
Apeliantai prašė panaikinti 2013-03-04 turto arešto aktą, skunduose dėl antstolio veiksmų (turto arešto akto panaikinimo) nurodydami, kad areštuotas turtas priklauso R. B. asmeninės nuosavybės teise, ir teigdami, jog A. B. prievolė išieškotojui V. V. yra asmeninė.
Teismas pažymi, kad sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios. Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1–3 dalys).
Pažymėtina, kad faktas, jog teismo sprendimu kreditoriaus naudai jau yra priteista iš vieno sutuoktinio, nesaisto teismo nuspręsti dėl prievolės pobūdžio, ir įrodinėti, kad prievolė yra asmeninė vieno sutuoktinio, o ne jų abiejų bendra, tenka tam asmeniui, kuris siekia paneigti prievolės bendrumo prezumpciją.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų skundus dėl antstolio veiksmų ir konstatuodamas, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog skolininko A. B. prievolė išieškotojui V. V. yra asmeninė, be kita ko, rėmėsi įsiteisėjusia Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-588-914/2012. Minėtoje nutartyje teismas nurodė, kad skolininkas (apeliantas) A. B. nepateikė jokių įrodymų ir negalėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl jo įsigytas turtas (0,0601 ha žemės sklypas) santuokos metu turėtų būti laikytinas jo asmeninė nuosavybė. Teismo posėdyje jis nurodė, kad pinigų sandoriui buvo susitaupęs, tačiau negalėjo paaiškinti, kaip tai padarė. Aplinkybės, kodėl šis turtas laikomas asmenine nuosavybe, negalėjo patvirtinti ir jo sutuoktinė R. B.. Teismas sprendė, kad esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo išvadai, jog skolininko A. B. prievolė pareiškėjams yra asmeninė. Teismas sprendė, kad prievolė priskiriama CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytoms prievolėms.
Pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą, priskiriamos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais.
Prieš tai minėta, kad teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis yra įsiteisėjusi, civilinėje byloje Nr. 2-588-914/2012 kaip suinteresuotas asmuo dalyvavo apeliantė R. B., ir ji neskundė teismo išvadų dėl prievolės išieškotojui V. V. pobūdžio.
Esant šioms aplinkybėms, teismo vertinimu, apeliantai nepagrįstai skunduose iš naujo kelia A. B. prievolės išieškotojui V. V. pobūdžio klausimą, kadangi nereikia iš naujo įrodinėti prejudicinių faktų, nustatytų įteisėjusia teismo nutartimi.
Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, konstatuodamas, kad prievolė išieškotojui yra ne asmeninė A. B. prievolė, t. y. bendra sutuoktinių (apeliantų) prievolė, teisingai nustatė ir įvertino bylai reikšmingus faktinius duomenis: skolininko A. B. skola V. V. ir N. V. yra kilusi iš 0,0601 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandorio, šis sandoris sudarytas po A. B. santuokos sudarymo, sudarytų vedybinių sutarčių tarp sutuoktinių nėra. Be to, teismo vertinimu, bendros sutuoktinių prievolės, kilusios iš minėto sandorio, pripažintinos solidariomis, nes atitiko sutuoktinių interesus. Apeliantė neginčijo 2007-03-07 pirkimo-pardavimo sandorio. Vykdomosios bylos Nr. 98-1064-2011 duomenimis, apeliantė žinojo apie antstolio vykdomą išieškojimą (pvz., 43–44 b. l.), tačiau neteikė prašymo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-163-291/2011, joje buvo sprendžiamas ieškotojo (ieškovo) V. V. reikalavimų pagrįstumas. Prieš tai minėta, kad apeliantai neskundė ir teismo išvadų dėl prievolės pobūdžio civilinėje byloje Nr. 2-588-914/2012, apeliantai nepaneigė prievolės bendrumo prezumpcijos, ir tai dar kartą patvirtina, kad 2007-03-07 sandoris buvo sudarytas žinant ir pritariant apeliantei, ir buvo sudarytas šeimos interesais.
Teismas nesutinka su apeliantų skundų teiginiais, kad negalima išieškoti iš sutuoktinių asmeninio turto, kadangi tai paneigia teisinis reglamentavimas, pagal kurį kreditorių, kuriems abu sutuoktiniai atsako solidariai, reikalavimai gali būti tenkinami iš asmeninio turto, jeigu reikalavimams visiškai patenkinti bendro sutuoktinių turto nepakanka (CK 3.113 straipsnis).
Be to, nors apeliantai skunduose kelia, jų manymu, nepagrįsto išieškojimo iš R. B. priklausančio turto klausimą, 2013-03-04 turto arešto aktu antstolis tik apribojo disponavimo turtu teisės (171 v. b. l.), ir išieškojimas į turtą nebuvo nukreiptas.
Kiti skundo teiginiai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.