Kauno apylinkės teismo sprendimas, 2-715-151/2015

Teismas: Kauno apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-12-15
Bylos Nr.: 2-715-151/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-10791-2013-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Rita Ulejevienė
Ieškovas: AAS „Gjensidige Baltic“
Atsakovas: UAB „LITAKSA“
Advokatai: Virginijus Kaminskas

Civilinė byla Nr. 2-715-151/2015Teisminio proceso Nr. 2-69-3-10791-2013-4Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.5.39.2.6.1; 3.1.7.5; 3.1.7.7; 3.1.7.9; 3.1.7.11; 116.1; 116.11.

KAUNO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m.gruodžio 15 d.Kaunas

Kauno apylinkės teismo teisėja Rita Ulejevienė, sekretoriaujant Jurgitai Radauskaitei, dalyvaujant ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ atstovui Kasparui Spirgiui, nedalyvaujant atsakovo UAB „LITAKSA“ atstovui Daliui Gintautui, teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovui UAB „LITAKSA“, dėl dalies išmokėtų sumų priteisimo, ir atsakovo (ieškovo pagal priešieškinį) UAB „LITAKSA“ priešieškinį ieškovui (atsakovui pagal priešieškinį) AAS „Gjensidige Baltic“, dėl sutarties 1.5 punkto sąlygos pripažinimo negaliojančia ir turtinės žalos atlyginimo dėl nepagrįsto ieškinio,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 6266,84 Eur (21638,13 Lt); ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas; 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, įpareigojant atsakovą pinigines lėšas pervesti į AAS „Gjensidige Baltic" Lietuvos filialo atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas (kodas 70440) (1 t. b.l. 26-27).

Ieškovas ieškinyje nurodė, ieškovo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad 2011-10-12 Belgijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu UAB „Litaksa“ (toliau - Atsakovas) darbuotojas E. J., vairuodamas transporto priemonę RENAULT PREMIUM, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadino automobilį SCANIA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu transporto priemonės RENAULT PREMIUM, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic" Lietuvos filiale (draudimo sutartis SGB0681356), dėl to, pagal atstovų InterEurope AG pateiktas sąskaitas išmokėjo 3371,45 EUR, t.y. 11640,94 Lt draudimo išmoką (žalos byla Nr. 40-108-007097). 2012-01-19 Didžiojoje Britanijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo darbuotojas J. S., vairuodamas transporto priemonę RENAULT PREMIUM, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadino transporto priemonę MINI COOPER, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu transporto priemonės RENAULT PREMIUM, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic" Lietuvos filiale (draudimo sutartis SGB0685069), dėl to, pagal atstovų InterEurope AG pateiktas sąskaitas išmokėjo 9162,22 EUR, t.y. 31635,31 Lt draudimo išmoką (žalos byla Nr. 40-107-016511). Sudarytų draudimo sutarčių sudarymą ir vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau - Įstatymas) bei poįstatyminiai aktai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės (toliau - Taisyklės), ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo pagrindu sudarytos draudimo sutartys už sumokėtą vieną (bendrą) draudimo įmoką suteikia draudimo apsaugą visose Europos Sąjungos valstybėse narėse bei Šveicarijos Konfederacijoje (Įstatymo 10 str.), apskaičiuotos metinės draudimo įmokos pagal draudimo sutartis SGB 0681356, SGB 0685069, sudarytų daugiau nei po 9000,00 Lt. Draudimo įmokas ginčo sutarčių sudarymo laikotarpiu draudikas apskaičiuodavo pagal draudimo įmokų apskaičiavimo formulę ir patvirtintas bazines draudimo įmokas skirtingų kategorijų transporto priemonėms. Šalys gali savo nuožiūra nustatyti sutarties sąlygas, neprieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms (LR CK 6.156 str. 4 d.). Draudimo sutartis yra rizikos sutartis, todėl ir draudimo Įmokos dydis priklauso nuo sutarties šalių aptartų individualių sutarties sąlygų, turinčių įtakos draudimo rizikai. Sudarant Įprastines transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis SGB 0681356, SGB 0685069, UAB „Litaksa“ patvirtino, kad šiose sutartyse nurodytos transporto priemonės nėra ir nebus naudojamos už Lietuvos Respublikos ribų (Sutarčių 1.5. punktai). Taigi draudėjas patvirtino, kad jis nesinaudos pilna (t.y. visose ES valstybėse ir Šveicarijoje galiojančia) draudimo sutarčių suteikiama draudimo apsauga, o automobiliai bus naudojami tik Lietuvos Respublikoje (Sutarčių 1.5 ir 1.6 punktai). Atsižvelgiant į šią draudėjo pateiktą informaciją, draudikas įvertino, kad draudimo rizika, kaip ją apibrėžia Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 str. 20 d., yra kur kas mažesnė, negu transporto priemonės būtų naudojamos ir kitose Įstatyme nurodytose valstybėse - pažymėtina, kad pagal Įstatymo 11 str. 3 d., „už žalą, padarytą kitoje Europos Sąjungos valstybėje, draudikas moka išmoką pagal tos valstybės teisės aktuose nustatytas draudimo sumas arba pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytas draudimo sumas, jei šios draudimo sumos yra didesnės“. Taigi draudikas, atsižvelgęs į tai, kad draudžiamojo įvykio metu žala bus apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos teisę, kurioje numatytas maksimalus išmokos dydis dėl neturtinės žalos ir pan., (ko nėra kitų ES valstybių teisės aktuose) įvertino, kad numatoma draudimo išmoka galimo draudžiamojo įvykio atveju būtų žymiai mažesnė nei už Lietuvos Respublikos ribų įvyksiančio draudžiamojo įvykio atveju. Atsižvelgęs į UAB „Litaksa“ pateiktą informaciją, kad transporto priemonės nebus naudojamos už Lietuvos Respublikos ribų, dėl ko draudimo rizika yra žymiai mažesnė, draudikas nustatė ir daugiau negu 10 kartų mažesnę už vieningąją (bendrąją) draudimo įmoką - pagal draudimo sutartis SGB 0681356, SGB 0685069 - po 852 Lt ir 1002 Lt (vietoj 9000,00 Lt). Taigi draudikui įvertinus draudimo riziką, atsakovui (kaip ir kitiems draudėjams, naudojantiems tokios kategorijos transporto priemones tik Lietuvos Respublikoje), buvo suteiktos apie 90 % nuolaidos nuo bendros (vieningos) draudimo įmokos sumos. Draudimo sutarčių SGB 0681356, SGB 0685069 1.6 punkte nurodyta, jog „Draudėjas įsipareigoja, kad transporto priemonė bus naudojama 1.5. p. aptartomis sąlygomis <...>. Draudėjui šios Sutarties bei teisės aktų numatytais terminais nepranešus apie rizikos padidėjimą, draudikas, dėl įvykusio draudžiamojo įvykio išmokėjęs draudimo išmoką, vadovaudamasis įstatymu bei LR Vyriausybės nustatytomis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis, įgyja teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą draudimo išmokos sumą ar jos dalį“. Iš viso dėl nurodytų eismo įvykių ieškovas išmokėjo 43276,25 Lt draudimo išmokų. Tiek su UAB „Litaksa“ sudarytų draudimo sutarčių 1.6 punktai, tiek Taisyklių 62.1 ir 62.2 punktai suteikia teisę draudikui už sutarties pažeidimą iš draudėjo reikalauti grąžinti iki 50 % išmokėtų draudimo išmokų. Atsižvelgiant į tai, kad draudėjas sąmoningai suklaidino draudiką dėl transporto priemonių naudojimo teritorijos (ieškovo manymu, siekdamas išvengti prievolės mokėti vieningą įmoką, kuri daugiau negu 10 kartų didesnė už pagal draudėjo pateiktą informaciją individualiai jam pritaikytąją) bei tyčia nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, taip pat turint omenyje tai, jog toks atsakovo nesąžiningas elgesys yra sistemingas (kaip matyti, pažeistos yra kelių draudimo sutarčių sąlygos), taip pat atsižvelgiant į atsiradusios žalos dydį, ieškovo manymu, iš atsakovo priteistina maksimali 50% išmokėtų draudimo išmokų suma, t.y. 21638,13 Lt. Atsakovui buvo išsiųstos pretenzijos su reikalavimu sumokėti ieškovui 50% dėl minėtų eismo įvykių išmokėtų sumų, tačiau atsakovas šių reikalavimų geranoriškai nepatenkino. Ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą.

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašo ieškinį atmesti (1 t. b.l. 131-135).

Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovo nurodytas sutarties sąlygų pažeidimas nėra įrodytas, tarp šalių nebuvo aptarta individuali sąlyga, kad apdrausta transporto priemonė nebus naudojama už LR ribų. Ieškovas neįrodė, kad su papildoma sąlyga atsakovė buvo tinkamai supažindinta. Draudimo sutartys, pateiktos byloje, nėra šalių nepasirašytos, ant jų nėra atsakovo antspaudo. Kadangi ant pateiktų sutarčių nurodyta, kad jas sudarė D. N., kuris yra atsakovo darbuotojas, tačiau jis nėra atsakovo įgaliotas atstovas, parašas nepanašus į D. N. ir nei ant vienos sutarties nėra uždėta atsakovo antspaudo, ieškovas neįrodė, kad minimos sutarties sąlygos buvo aptartos. Draudimo sutartis yra rašytinė, todėl ieškovo teiginiai, kad draudimo sutartis buvo patvirtinta ir pasirašyta konkliudentiniais veiksmais neatitinka teisės aktų aiškinimo ir teismų praktikos. Draudimo brokeris žinojo apie atsakovės tarptautinių krovinių gabenimo verslą, atsakovui užsakius draudimą be žalios kortos, sudarė sutartį, siuntė ją ir draudimo polisą, su prierašu, kad draudimo sutartis galioja tik LR teritorijoje. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovas tarėsi ir nurodė, kad apdraustos transporto priemonės nebus naudojamos už LR ribų, todėl negalima nustatyti aplinkybių, iš kurių galima būtų spręsti, kokios sąlygos, kieno buvo pasiūlytos, kaip buvo susitarta, todėl laikytina, kad draudimo sutarties šalys viena kitai atskleidė informaciją, galinčią turėti esminės įtakos draudimo rizikai. Nenustatyta, kad atsakovė pateikė žinomai melagingą informaciją apie save, ar dėl neatsargumo nepateikė visos informacijos apie save, tarp atsakovės ir draudiko atstovo, šalių atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, buvo sudaryta ar užsakyta ne viena draudimo sutartis. Draudikas turėjo teisę ne vėliau kaip per du mėnesius nuo naujų aplinkybių sužinojimo apie draudėją, pasiūlyti draudėjui pakeisti draudimo sutartį, o draudėjui atsisakius tai padaryti - nutraukti draudimo sutartį. Šiuo atveju, draudimo brokeris žinodamas, kad atsakovė užsiima tik tarptautiniais pervežimais, kad yra nepastovi klientė, turi bylų teisme su draudimo bendrovėmis, turėjo teisę reikalauti pakeisti draudimo sutarties sąlygas arba padidinti draudimo įmoką, o nesutikus mokėti didesnės draudimo įmokos, kreiptis į teismą dėl draudimo sutarties nutraukimo ar pakeitimo iš esmės pasikeitusi aplinkybėms. Draudimo liudijimuose nurodyta, kad draudimo apsauga galioja visoje ES, draudiko atstovui buvo žinoma reikalinga informacija (kad bendrovė užsiima tarptautiniais pervežimais) apie atsakovę kaip draudėją, draudikas, kaip savo veiklos profesionalas, turėjo teisę įvertinti draudimo riziką, reikalauti pakeisti draudimo sutartį, padidinti draudimo įmoką, tačiau to įstatymo nustatyta tvarka nepadarė, todėl atsakovė pagrįstai perkelia žalos atlyginimo riziką draudimui. Vien draudimo sutarties kaina neįrodo atsakovės nesąžiningumo. Laikytina, kad ieškovas neįrodė, kad atsakovė buvo tinkamai supažindinta su draudimo sutarties individualiomis sąlygomis, dėl ko neįgijo teisės reikalauti, kad atsakovė įvykdytų tai, apie ką ji nebuvo informuota. Be to, ieškovas nepateikė byloje jokių objektyvių įrodymų, kad atsakovė būtų nuslėpusi ar suteikusi klaidingą informaciją apie savo tarptautinių krovinių pervežimo veiklą. Šalių sudarytose draudimo sutartyse nėra konkrečiai apibrėžta, kas laikytina „draudimo rizikos padidėjimu“. Atsakovė su nurodyta draudimo sutartimi bei jos papildomomis sąlygomis, pasirašytinai nebuvo supažindinta (tai įrodo nepateiktas rašytinės sutarties egzempliorius byloje), todėl apdraustos transporto priemonės eksploatavimas Belgijoje ir Didžiojoje Britanijoje, kuri yra Europos Sąjungos narė, negali būti laikomas aplinkybe, kuri tiesiogiai padidina riziką atsirasti žalai apdraustam automobiliui. Atsakovė, turėdama leidimą verstis tik tarptautiniai pervežimais, net nesvarstė galimybės apie papildomas draudimo sutarties sąlygas, kurios galiotų tik Lietuvoje. Be to, UADBB „Investicijų brokeris“ su atsakove 2011-02-25 sudarė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. SGB 0681356 ir SGB 0685069, kadangi būtent brokeris pasiūlė apdrausti minimas transporto priemones pas ieškovą, kadangi jo sąlygos buvo palankiausios. Tiek ieškovas, tiek draudimo brokeris nesiekė tinkamai ir laiku informuoti atsakovę apie pasikeitusiais (siurprizines) draudimo sutarties sąlygas, tuo prisiimdami visą atsakomybę už tenkančią riziką. Atsakovė pagrįstai perkėlė nuostolių atlyginimo riziką draudikui, kadangi įprastinė draudimo sutartis, sumokėjus vieną draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal TPVAD įstatymą, jei ši apsauga yra didesnė. Nurodytas įstatymas neleidžia draudikams siaurinti įprastinės ir pasienio draudimo sutarčių draudimo apsaugos. Ieškovas sutartį aiškindamas kaip atskiras sąlygas, o ne kaip vientisą dokumentą, dar kartą papildomai išskiria Lietuvą ir sudaro draudimo polise dvigubą sutarties galiojimą, t.y. sutartis galioja visose šalyse įskaitant Lietuvą ir tuo pačiu negalioja visose šalyse, bet galioja tik Lietuvoje, toks dviprasmiškas ieškovo sutarčių aiškinimas neatitinka teisės aktuose numatytų sutarčių aiškinimo nuostatų. Ieškovas teismui nepateikia jokių įrodymų, kad brokeris, vykdydamas ūkinę komercinę veiklą, tinkamai atliko pareigas, susijusias su draudimo tarpininkavimo veikla, tinkamai informavo draudimo bendrovę ir atsakovę dėl papildomų sąlygų sutartyje. Byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad atsakovė, sudarydama draudimo sutartį, patvirtino, kad transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvos Respublikoje, todėl negalima spręsti, kad atsakovė turėjo pareigą pranešti draudikui apie transporto priemonės panaudojimą už Lietuvos Respublikos ribų. Ieškovui savo argumentais neįrodžius draudimo sutarties pažeidimo, atsakovei nekyla pareiga atlyginti jo patirtų nuostolių dėl išmokėtų draudimo išmokų TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies nuostatų bei LR Vyriausybės nutarimo „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ tvarka bei pagrindais.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „LITAKSA“ pateikė priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti niekine, t.y. negaliojančia šalių 2011 m. kovo 2 d. sudarytos draudimo sutarties SGB 0684882 1.5 punkto sąlygą „<...> transporto priemonė nėra ir nebus naudojama <...> už Lietuvos Respublikos ribų <...>“ ta dalimi, kiek ji taikytina ES valstybių narių teritorijai; atlyginti ieškovo patirtus nuotolius UAB „D. Gintauto ir partnerių juridinė kontora“ 1800 Lt (521,32 Eur) už 2013-09-17 atsiliepimo paruošimą; atlyginti ieškovo patirtus nuostolius 500 Eur už advokato padėjėjo Virginijaus Kaminsko paruoštą priešieškinį; priteisti 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (2 t. b.l. 5-12).

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „LITAKSA“ priešieškinyje nurodė, kad ginčas tarp šalių kilo kai šalys sudarė draudimo sutartis ir pagal sutarčių 1.5 p. buvo susitarta, kad transporto priemonė nebus naudojama už Lietuvos Respublikos ribų. Ieškovas sutarties galiojimo metu pažeidė sutarties 1.5 p. sąlyga, neinformavo atsakingo draudiko, todėl atsakovo manymu jis turėjo teisę reikalauti atlyginti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Tačiau kaip matyti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimo 2015 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-686/2015, ginčytina 1.5 punkto sąlyga buvo pripažinta negaliojančia ta dalimi, kiek ji taikytina ES valstybių narių teritorijai. Ši byla (Nr. e2-715-151/2015) buvo sustabdyta dėl to, kad buvo laukiama sprendimo dėl analogiško klausimo iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo civilinėse bylose Nr. 3K-7-2013, Nr. 3K-3-587/2013. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas gavo Europos Sąjungos Teisingumo teismo sprendimus minėtose civilinėse bylose ir ieškinius atmetė. Atsakovas kreipėsi į teismą su akivaizdžiai nepagrįstu ieškiniu, prašydamas priteisti iš ieškovo 21638,13 Lt žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Dėl tokių atsakovo veiksmų, ieškovas turėjo kreiptis pagalbos į UAB „D. Gintauto ir partnerių juridinė kontora“, kuri tinkamai atstovautų jo interesus ir padėtų teismui parengti ir pateikti dokumentus. Ieškovas „UAB Litaksa“ UAB „D. Gintauto ir partnerių juridinė kontora“ sumokėjo 1800 Lt (521,32 Eur) už 2013-09-17 atsiliepimo į ieškinį paruošimą ir 500 Eur už priešieškinio parengimą advokato padėjėjui Virginijui Kaminskui. Taigi rengiant minėtus dokumentus ieškovas iš viso patyrė 1021,32 Eur nuostolių dėl ieškovo nepagrįsto ieškinio. Atsakovas žinojo (būdamas šios srities profesionalu, turintis patirties sudarant transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, privalėjo žinoti), kokios pasekmės yra už nepagrįsto ieškinio teikimą, tačiau vis tiek tiekė ieškinį. Abi šalys yra verslininkės, savo srities profesionalės, kurioms teisiniuose santykiuose keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, turi elgtis rūpestingai ir apdairiai. Taigi žala ieškovui atsirado būtent dėl atsakovo veiksmų, o konkrečiai dėl atsakovo pateikto ieškinio. Jeigu atsakovas nebūtų nepagrįstai, suprasdamas savo veiksmų neteisėtumą, kreipęsis į teismą, ieškovui nebūtų prireikę teisinės pagalbos paslaugų, ginant savo teises ir šie nuostoliai nebūtų kilę.

Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriuo prašo priešieškinį atmesti, teismui tenkinus priešieškinį prašo taikyti restituciją (2 t. b.l. 24-26).

Ieškovas (atsakovas pagal priešieškinį) AAS „Gjensidige Baltic“ atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad byloje yra nustatyta faktinė aplinkybė, kad atsakovui pateikus - kaip vėliau paaiškėjo, melagingą - informaciją apie transporto priemonės naudojimo teritoriją (kad transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvos Respublikoje, t.y. vienoje iš daugiau nei 30 valstybių, kuriose suteikiama draudimo apsauga), todėl draudimo sutarties šalys susitarė dėl itin didelės (~90%) nuolaidos nuo vieningos draudimo įmokos. Pažymėtina, kad apskaičiuotos vieningos draudimo įmokos atsakovas nebuvo sumokėjęs - jis sumokėjo tik dalį jos, atsižvelgiant į įsipareigojimą nenaudoti transporto priemonės už Lietuvos Respublikos ribų. Tokį susitarimą (dėl transporto priemonės nenaudojimo užsienyje ir mainais į tai - vieningos draudimo įmokos nuolaidos taikymo) teismui pripažinus negaliojančiu, kaip ir minėta, turi būti taikyta restitucija - t.y. draudimo sutarties 1.5 p. sąlygą pripažinus prieštaraujančia TPVCAPDĮ normoms, atsakovas turėtų grąžinti ieškovui draudimo įmokos skirtumą (t.y. galimai neteisėtai šalių sutarimu pritaikytą vieningos draudimo įmokos nuolaidą).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys ir priešieškinis atmestini.

Iš byloje pateiktų dokumentų nustatyta, kad 2011-10 Belgijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu UAB „Litaksa“ darbuotojas E. J., vairuodamas transporto priemonę RENAULT PREMIUM, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadino automobilį SCANIA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. b.l. 43-47, 66-67). Eismo įvykio metu transporto priemonės RENAULT PREMIUM, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale (draudimo sutartis SGB0681356) (1 t. b.l. 41-42). Dėl to, pagal atstovų InterEurope AG pateiktas sąskaitas išmokėjo 3371,45 Eur draudimo išmoką (1 t. b.l. 40, 48, 62). 2012-01-19 Didžiojoje Britanijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo darbuotojas J. S., vairuodamas transporto priemonę RENAULT PREMIUM, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadino transporto priemonę MINI COOPER, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. b.l. 31-35, 97-98). Eismo įvykio metu transporto priemonės RENAULT PREMIUM, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale (draudimo sutartis SGB0685069) (1 t. b.l. 29-30). Dėl to, pagal atstovų InterEurope AG pateiktas sąskaitas išmokėjo 9162,22 Eur draudimo išmoką (1 t. b.l. 36, 37, 38, 39, 101, 115). Ieškovas nurodė, kad dėl minėtų eismo įvykių ieškovas pareiškė atsakovui pretenzijas, reikalaudamas sumokėti 50% išmokėtos draudimo sumos - 6266,84 Eur, tačiau atsakovas šio reikalavimo geranoriškai nepatenkino, todėl ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą.

Nustatytina, kad šioje byloje kilo ginčas dėl to, ar ieškovas (draudikas) pagrįstai reikalauja iš atsakovo (draudėjo) grąžinti dalį sumokėtų draudimo išmokų. Pažymėtina, kad tarp šalių sudarytos ĮTPVCAP draudimo sutartys yra analogiškos, o ieškovo reikalavimas grindžiamas tuo, kad atsakovas nevykdė šalių ĮTPVCAP draudimo sutarčių 1.5. ir 1.6. punktuose numatyto draudėjo įsipareigojimo pranešti draudikui apie padidėjusią draudiminę riziką. Ginčo tarp šalių esmė – ar draudimo rizikos pokyčiai, o kartu ir draudimo įmokos dydis, galėjo būti siejami su transporto priemonės naudojimo teritorija, tai yra ar draudikas į draudimo sutartis teisėtai įtraukė sąlygą dėl transporto priemonių galėjimo naudoti tik Lietuvos Respublikos teritorijoje ir prievolę pranešti draudikui apie ketinimą naudoti transporto priemones už Lietuvos Respublikos ribų, taip pat ar pagrįstai šios aplinkybės vertinamos kaip padidinančios draudimo riziką ir sudarančios teisę perskaičiuoti draudimo įmoką.

Šalys iš esmės neginčija, kad jas siejo sutartiniai teisiniai santykiai, atsiradę iš nurodytų jų sudarytų įprastinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių, o tomis sutartimis apdraustos transporto priemonės sutartyse numatytu draudimo laikotarpiu pateko į eismo įvykius skirtingose Europos Sąjungos valstybėse už Lietuvos Respublikos ribų ir dėl eismo įvykių buvo kalti tų transporto priemonių valdytojai, taip pat neginčijama, jog tų eismo įvykių metu buvo padaryta žala, kurią atlygino ieškovas, iš esmės neginčijami ir sumokėtų draudimo išmokų dydžiai bei jų pagrįstumas.

Taip pat neginčijama, kad apie ieškovo apdraustų atsakovo transporto priemonių naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų ieškovui nebuvo pranešta.

Šalių sudarytų ĮTPVCAP draudimo sutarčių 1.5. punkte numatyta, kad draudimo rizika įvertinta ir įmoka paskaičiuota pagal draudėjo (atsakovo) pateiktą informaciją, o draudėjas (atsakovas) taip pat patvirtino, jog transporto priemonės nėra ir nebus naudojamos už Lietuvos Respublikos ribų. ĮTPVCAP draudimo sutarčių 1.6. punktu draudėjas (atsakovas) įsipareigojo transporto priemones naudoti 1.5. punkte aptartomis sąlygomis ir, pasikeitus bent vienai sąlygai, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas informuoti draudiką (ieškovą) apie riziką lemiančių aplinkybių pasikeitimus, dėl ko draudimo įmoka gali būti perskaičiuota; draudėjui (atsakovui) nepranešus apie draudimo rizikos padidėjimą, draudikas (ieškovas) įgyja teisę teisės aktų nustatyta tvarka reikalauti iš draudėjo (atsakovo) dalies išmokėtos dėl draudžiamojo įvykio išmokos grąžinimo (1 t. b.l. 29-30, 41-42). Draudimo rizika laikoma padidėjusia, kai atsiranda ar pasikeičia draudimo sutartyje aptartos aplinkybės, apie kurių egzistavimą draudimo sutarties sudarymo metu draudikas nežinojo ir apie kurias draudėjas privalo pranešti draudikui tuoj pat, kai apie tokius pasikeitimus sužinojo, o draudikas turi teisę dėl draudimo rizikos pasikeitimo reikalauti pakeisti draudimo sutarties sąlygas arba padidinti draudimo įmoką (CK 6.1010 str. 1, 2 d.).

Transporto priemonių draudimą reglamentuoja TPVCAPDĮ, kurio tikslas nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (TPVCAPDĮ 1 str. 1 d.). TPVCAPDĮ numato, kad, draudėjui nevykdant ar netinkamai vykdant draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį, o eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2. punkte nurodyta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50% išmokėtos draudimo išmokos, jei, draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai, draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka (TPVCAPDĮ 22 str. 2 d., Vyriausybės 2004-06-23 nutarimas Nr. 795 /2008-02-13 redakcija, galiojanti nuo 2008-02-24/). Tačiau draudimo sutarties šalių susitarimas transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų laikyti riziką didinančia aplinkybe, apie kurią reikia papildomai pranešti, reiškia, kad draudikas turi teisę nustatyti vieną draudimo įmoką, mokamą už draudimo apsaugą transporto priemonę naudojant Lietuvoje, ir papildomą draudimo įmoką, jei transporto priemonė naudojama už Lietuvos ribų. Kasacinio teismo praktikoje toks susitarimas laikomas neatitinkančiu TPVCAPDĮ įtvirtinto reikalavimo draudikui suteikti įstatyme nustatytos apimties draudimo apsaugą, galiojančią be išlygų visoje ES teritorijoje, vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015-03-26 sprendimą (C-556/13) (LAT nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-334-687/2015, Nr. 3K-3-345-686/2015, Nr. 3K-3-346-706/2015). Nors šios bylos šalių draudimo santykiai, dėl kurių kilęs ginčas, susiklostė galiojant 2009-09-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (galioja nuo 2009-10-27), kodifikavusiai bei pakeitusiai ankstesnes direktyvas, kurių normos buvo aiškinamos ESTT prejudiciniame sprendime, tačiau nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į naująją direktyvą, todėl ESTT prejudiciniame sprendime pateikti išaiškinimai aktualūs ir šios bylos dalyvių santykiams. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog draudimo sutarties šalių laisvę susitarti dėl draudimo apsaugos lygio riboja į nacionalinę teisę perkeltos ES transporto direktyvų nuostatos, konkrečiai – TPVCAPDĮ 10 str. 1 d. norma, pagal kurią draudimo sutartis privalo galioti vienos (bendros) draudimo sutarties pagrindu visoje ES teritorijoje, o tai reiškia, kad teisė draudžia šalių susitarimus dėl draudimo apsaugos apribojimo teritorijos atžvilgiu, susitariant apdraustą transporto priemonę naudoti tik Lietuvos Respublikoje ir išvykimą į kitą ES valstybę įvardijant kaip riziką didinantį veiksnį, už kurį turi būti mokama papildoma draudimo įmoka.

Pažymėtina, kad ši byla (Nr. 2-715-151/2015) su minėtu išaiškinimu yra tiesiogiai susijusi, nes Kauno apylinkės teismo 2013-11-06 nutartimi nagrinėjama byla sustabdyta dėl to, kad buvo laukiama sprendimo dėl analogiško klausimo iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo civilinėse bylose Nr. 3K-7-2013, Nr. 3K-3-587/2013 (Nr. 3K-7-334-687/2015, Nr. 3K-3-359-219/2015). Lietuvos Aukščiausiajam Teismui gavus Europos Sąjungos Teisingumo teismo sprendimus minėtose civilinėse bylose buvo konstatuota, kad šalių sudarytų ginčo ĮTPVCAP draudimo sutarčių sąlygos, numatytos 1.5 punktuose, laikytinos nesuderinamomis su ES teisės nuostatomis, įpareigojančiomis draudiką (ieškovą) suteikti draudimo apsaugą be išlygų, bei šių nuostatų aiškinimu ESTT sprendimuose, prieštaraujančiomis imperatyviai TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies normai, todėl jos pripažintinos niekinėmis ir negaliojančiomis ab initio, bei ieškovo ieškiniai buvo atmesti.

Pripažinus niekinėmis ir negaliojančiomis šalių sudarytų ĮTPVCAP draudimo sutarčių 1.5. punktų sąlygas, nustatančias draudėjo pareigą pranešti draudikui apie apdraustos transporto priemonės naudojimą kitose valstybėse narėse ir už šios pareigos nevykdymą suteikiančią teisę draudikui reikalauti iš draudėjo grąžinti sumokėtos draudimo išmokos dalį, paneigiama ieškovo teisė jomis remtis ir reikalauti iš atsakovo grąžinti ieškovui dalį ieškovo išmokėtų nukentėjusiems asmenims draudimo išmokų, tačiau minėtų sąlygų negaliojimas pats savaime nedaro negaliojančia visos draudimo sutarties (CK 1.96 str.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo minėtos nutartys turi prejudicinę reikšmę šioje byloje, todėl nustatytina, kad 2011 02 25 ir 2011 03 02 ir ĮTPVCAP draudimo sutarčių sąlygos, numatytos 1.5 punkte, laikytinos prieštaraujančiomis imperatyviai TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies normai, todėl jos pripažintinos niekinėmis ir negaliojančiomis ab initio, bei ieškovo ieškinys atmestinas visiškai kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CK 1.80 str. 1 d., 1.96 str., 6.225 str., 6.226 str. 1 d., CPK 3 str. 1 d., 4 str., 177 str., 178 str., 185 str., LAT nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-343-687/2015, Nr. 3K-3-345-686/2015, Nr. 3K-3-346-706/2015, Nr. 3K-3-359-219/2015).

Dėl priešieškinio

Atsakovas priešieškiniu prašo pripažinti niekine, t.y. negaliojančia šalių 2011 m. kovo 2 d. sudarytos draudimo sutarties SGB 0684882 1.5 punkto sąlygą „<...> transporto priemonė nėra ir nebus naudojama <...> už Lietuvos Respublikos ribų <...>“ ta dalimi, kiek ji taikytina ES valstybių narių teritorijai; atlyginti ieškovo patirtus nuotolius UAB „D. Gintauto ir partnerių juridinė kontora“ 1800 Lt (521,32 Eur) už 2013-09-17 atsiliepimo paruošimą; atlyginti ieškovo patirtus nuostolius 500 Eur už advokato padėjėjo Virginijaus Kaminsko paruoštą priešieškinį; priteisti 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Taigi atsakovas pareiškė tris reikalavimus.

Dėl pirmojo reikalavimo

Ieškinio reikalavimas dėl 2011 m. kovo 2 d. sudarytos draudimo sutarties SGB 0684882 dalies, t.y. 1.5 punkto sąlygos „<...> transporto priemonė nėra ir nebus naudojama <...> už Lietuvos Respublikos ribų <...>“ pripažinimo niekine yra perteklinis, nes tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad tai nėra nuginčijama sutarties dalis, tai yra niekinis sutarties punktas. 2015 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-686/2015, kuri turi ne tik prejudicinę reikšmę šioje byloje, bet ir yra teisine prasme tapati, t.y. tos pačios ginčo šalys, bei buvo ginčijama ta pati šabloninė draudimo sutartis, pagal kurią prisijungimo pagrindu pasirašydavo draudėjai. Vieną kartą nustačius ir pripažinus, kad prisijungimo sutarties 1.5 punktas yra niekinis, pakartotinai tai daryti nėra teisinio pagrindo, pakanka tai nurodyti motyvuojamoje dalyje. Minėtos LAT nutarties atvejis skiriasi tuo, kad reikalavimas pripažinti sandorį niekiniu buvo pareikštas iki Lietuvos Aukščiausiajam Teismui išnagrinėjant bylą ir priimant nutartį dėl to ir buvo būtina pasisakyti dėl pareikšto reikalavimo, o atsakovas šį reikalavimą pareiškė akivaizdžiai žinodamas, kad šios (tapačios) sutarties dalis jau yra pripažinta niekine. Civilinio kodekso 1.78 straipsnis nurodo, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti negaliojančiu. Šiuo atveju netgi teismo pasisakyta, kad sandorio 1.5 p. sąlyga „<...> transporto priemonė nėra ir nebus naudojama <...> už Lietuvos Respublikos ribų <...>“ yra negaliojanti, todėl dar kartą nustatyti, kad ši sąlyga yra niekinė neprotinga.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pagal ieškinį yra prašoma priteisti žalos atlyginimo pagal dvi sutartis sudarytas tarp ginčo šalių ir pagal du autoįvykius, įvykusius skirtingose Europos valstybėse, o atsakovas prašo pripažinti niekine sutarties 1.5. punkto dalį tik pagal vieną sutartį, todėl tai tik patvirtina, kad nepriklausomai nuo to, ar būtų pripažinta sutarties 1.5 p. dalis niekine ar ne, tai sukelia tas pačias pasekmes – ieškinys atmestinas, esant tiek Lietuvos Europos Tesingumo teismui, tiek Lietuvos Aukščiausiajam teismui pasisakius, kad ši sąlyga yra niekinė. Teigtina, kad atsakovas žinodamas, kad sutarties 1.5 punkto dalis yra jau pripažinta niekine, pareiškė nepagrįstą priešieškinį reikalavimą.

Dėl antrojo reikalavimo

Atsakovas prašo atlyginti patirtus nuostolius UAB „D. Gintauto ir partnerių juridinė kontora“ 1800 Lt (521,32 Eur) už 2013-09-17 atsiliepimo paruošimą.

Atsakovas savo reikalavimą grindžia civilinės atsakomybės pagrindu. Atsakovas patirtus nuostolius (išlaidas, susijusias su atsiliepimo paruošimu) kildina iš to, kad atsakovas kreipėsi į teismą su aiškiai nepagrįstu ieškiniu ir dėl to atsakovas patyrė nuostolių.

Teismas nesutinka su atsakovo nurodytais motyvais.

Deliktinei civilinei atsakomybei atsirasti yra būtinos keturios sąlygos. Atsakovas neįrodė nuostolių pagal visas deliktinei civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas.

Pirma sąlyga - neteisėti veiksmai. Atsakovas nurodo, kad ieškovo neteisėti veiksmai yra aiškiai nepagrįsto ieškinio pareiškimas teismui. Pirma, CPK 5 str. numato, kad kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į teismą apginti savo manomai pažeistą teisę. Antra, nepagrįstas teiginys, kad buvo pateiktas aiškiai nepagrįstas ieškinys, nes ieškinio reikalavimo patenkinimas ar atmetimas buvo aiškinamas aukščiausiu lygiu, netgi kreipiantis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, prašant išaiškinimo.

Antra sąlyga - kaltė, t.y. atlikti neteisėti veiksmai tyčia ar dėl neatsargumo. Tai, kad atsakovas pasinaudojo teisininko pagalba surašant atsiliepimą, o to neatliko įmonės juristas negalima teigti, kad tai yra tiesioginės išlaidos, tai gali būti netiesioginės, papildomos išlaidos. Pasinaudojimas teisininko pagalba yra atsakovo teisė, o ne būtinybė ar pareiga, todėl šios išlaidos negali būti siejamos su ieškovo kalte.

Trečia sąlyga - žala. Žala turi būti tiesioginė ir atlikta neteisėtais veiksmais. Neįrodžius ieškovo neteisėtų veiksmų negali atsirasti ir žala. Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovas yra įdarbinęs įmonėje juristą Dalių Gintautą, į bylą yra pateiktas įgaliojimas jam atstovauti, todėl papildomos atsakovo išlaidos negali būti siejamos su tiesiogine ieškovo žala, kuri atlikta neteisėtais veiksmais, tai yra atsakovo netiesioginiai nuostoliai, kuriuos sieti su ieškovo neteisėtais veiksmais nėra pagrindo. Reikalavimas atlyginti patirtus 1800 Lt (521,32 Eur) nuostolius surašant atsiliepimą yra pateiktas UAB „D. Gintauto ir partnerių juridinė kontora“, t.y. bendrovės juristo juridinei kontorai, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl patirtų išlaidų būtinumo. Nesuprantama, kodėl įmonė turėdama juristą ir mokėdama jam atlyginimą, kreipėsi į juristo įmonę dėl teisinių paslaugų teikimo, tuo nepagrįstai patirdami papildomus nuostolius. Šias paslaugas visiškai galėjo atlikti įmonės juristas be papildomų išlaidų.

Ketvirta sąlyga - tarp patirtos žalos ir neteisėtų veiksmų turi būti tiesioginis priežastinis ryšys. Ieškovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Ieškovas niekaip nesusijęs su atsakovo pasinaudojimu advokato pagalba, taigi nepadarė turtinės žalos, taigi nėra priežastinio ryšio tarp ieškovo veiksmų ir atsakovo žalos. Apibendrinant nustatytina, kad atsakovas neįrodė nei vienos civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.245-6.248 str.).

Kitas motyvas yra tai, kad atsakovo patirti nuostoliai yra ne kas kita kaip bylinėjimosi išlaidos.

Tai, kad atsakovas bylinėjimosi išlaidas įvardijo kaip patirtą žalą dėl ko turėjo nuostolių, nereiškia, kad pasikeitė išlaidų pobūdis ir turinys. Dėl šių bylinėjimosi išlaidų taip pat pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Pažymėtina, kad atsakovui pagal pavedimą atstovavo ne advokatas ar advokato padėjėjas, bet atsakovo įmonės atstovas – juristas, o kaip atsakovas teigia atsiliepimą surašė UAB „D. Gintauto ir partnerių juridinė kontora“. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąrašas asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą, įtvirtintas CPK 56 straipsnyje ir jis yra baigtinis. Tai reiškia, kad joks kitas asmuo, jei jis nepatenka į CPK 56 straipsnyje nustatytą sąrašą, negali atstovauti civiliniame procese pagal pavedimą. Šiame straipsnyje nenumatyta galimybė, kad bylos šaliai juridiniam asmeniui atstovautų teisinių paslaugų įmonė. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad atstovavimui nustatyti apribojimai ir reikalavimai lemia ir atstovavimo išlaidų paskirstymo, priteisimo reglamentavimą. CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas (LAT 2015 04 15 nutartis bylos Nr. 3K-3-212-219/2015, 2015 05 29 nutartis byloje 3K-7-334-687/2015).

Dėl trečiojo reikalavimo

Atsakovas taip pat prašo atlyginti atsakovo patirtus nuostolius 500 Eur už advokato padėjėjo Virginijaus Kaminsko paruoštą priešieškinį. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad atsakovo prašomi priteisti 500 Eur nuostoliai yra ne kas kita kaip bylinėjimosi išlaidos, patirtos surašius priešieškinį, todėl teismo nustatytina, kad atsakovo nuostoliai, civilinės atsakomybės prasme, yra bylinėjimosi išlaidos, o atmetus priešieškinį, bei nepriteisiant bylinėjimosi išlaidų tai yra atsakovo išlaidos, nesusijusios su ieškovu.

Teismas, nagrinėdamas bylą pirmiausia išsprendžia, ar atsakovo reikalavimai yra pagrįsti, ar ne ir tik tada sprendžia dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Tik patenkinus atsakovo priešieškinį bylinėjimosi išlaidos priteisiamos visiškai, vadovaujantis CPK 93 str. pagrindu, todėl atmestinas atsakovo reikalavimas dėl suteiktų advokato padėjėjo teisinių paslaugų priteisimo iš ieškovo.

Ieškinį ir priešieškinį atmestus iš ieškovo ir atsakovo lygiomis dalimis priteistinos valstybei – 8,34 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, t.y. po 4,17 Eur iš kiekvieno (CPK 79 str., 80 str. 1 d. 1 p., 88 str. 1 d. 3 p., 93, 96).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas 259, 263-270 str.,

nusprendžia:

Ieškinį ir priešieškinį atmesti. Priteisti iš ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, įmonės kodas 300633222, buveinė Vilniuje, T. Ševčenkosg. 21/Vytenio g. 12, ir atsakovo UAB „LITAKSA“, į.k. 133018170, buveinė Biruliškių k., Kauno r. sav., po 4,17 Eur (keturis eurus 17 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei, mokamų Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, į.k. 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (duomenys neskelbtini), „Swedbank”, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.

Teisėja Rita Ulejevienė