- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-07-30
- Bylos Nr.
- eA-2361-575/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01509-2025-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas, Ričardas Piličiauskas, Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- M. I.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. I. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. I. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 25S69864 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2025 m. sausio 9 d. dienos tuo pagrindu, jog jis ketina dirbti Lietuvos įmonėje, Migracijos departamento duomenimis, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Hegelmann transporte“ (toliau – ir Bendrovė) atleido pareiškėją, nes jis neatvyko dirbti. Pareiškėjas paaiškino, jog jis ketino dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju ir teigė, kad jis teikė duomenis, kodėl negali atvykti dirbti bei pranešė, jog privalo pasikeisti vairuotojo pažymėjimą, kuris yra pagrindinis dokumentas tam, kad jis galėtų atlikti tiesiogines savo pareigas Bendrovei, tačiau Bendrovė nusprendė jį atleisti, nurodydama, kad šis pagrindas nepateisina neatvykimo, dėl to atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) Nr. 760296099, galiojantį iki 2025 m. spalio 9 d. Pareiškėjas nurodė, kad 2025 m. kovo 24 d. dieną Bendrovė teikė prašymą atsakovui dėl Sprendimo galiojimo sustabdymo, tačiau atsakovas nurodė, kad Sprendimo nestabdys ir patarė kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pareiškėjo teigimu, iš esmės Bendrovė savo aktyviais veiksmai patvirtino, jog sutinka, kad pareiškėjas ir toliau dirbtų Bendrovėje, todėl galima spręsti, jog pareiškėjo atleidimas buvo lemtas klaidos ir (ar) nesusipratimo, nes jis visada palaikė aktyvų kontaktą su Bendrove ir teikė duomenis ir paaiškinimus bei prašymus. Pareiškėjas nurodė, kad jis jokių pažeidimų Lietuvos Respublikoje nėra padaręs, o Sprendimas buvo priimtas dėl Bendrovės kaltės. Pareiškėjas paaiškino, kad nesuprasdamas lietuvių kalbos nesuprato kaip veikia įstatymas, kokias teises ir pareigas jis turi ir kokius veiksmus atliko Bendrovė, o apie Bendrovės netinkamą įsipareigojimų vykdymą jis sužinojo tik gavęs Sprendimą. Pareiškėjas teigė, kad buvo išvykęs laikinai dėl vairuotojo pažymėjimo pratęsimo ir kitų asmeninių reikalų, tačiau Bendrovė jį atleido per klaidą ir skubotai, o atsakovas Sprendimą priėmė nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs, todėl Sprendimas turėtų būti panaikintas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl to, kad jis neatvyko dirbti dėl pateisinamos priežasties, jog Bendrovė atleido jį nepagrįstai, nesusiję su Sprendimu, nes Migracijos departamentas nesprendžia darbo teisinių santykių klausimų, o santykius su darbdaviu pareiškėjas turėtų spręsti darbo ginčų komisijoje arba bendrosios kompetencijos teisme. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi panaikintas esant imperatyviam Lietuvos Respublikos įstatyme ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytam pagrindui – pareiškėjui gavus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), darbo sutartis buvo nutraukta, todėl atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsakovas nurodė, kad sprendimus priima vertindamas kiekvieno užsieniečio individualią situaciją ir, nors pareiškėjo manymu, Sprendimas buvo priimtas dėl Bendrovės klaidos, šiuo atveju nėra svarbus kaltės klausimas, nes Įstatymas nenumato skirtingo reglamentavimo tiems atvejams, kai darbo sutartis nutraukiama dėl darbuotojo kaltės ir tiems atvejams, kai yra darbo sutartį su juo nutraukusio darbdavio kaltė. Atsakovas pažymėjo, kad esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytam pagrindui lemianti sprendimo priėmimą yra tik viena aplinkybė – darbo sutarties nutraukimas, šiuo atveju ši faktinė aplinkybė buvo nustatyta objektyviais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos duomenimis. Atsakovas teigė, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, o atsakovas neturėjo pareigos vertinti kitas su pareiškėju susijusias aplinkybes, kadangi Sprendimo priėmimui būtinos ir pakankamos aplinkybės buvo konstatuotos, pakankamai išsamiai ir aiškiai išdėstytos, tinkamai įvertintos, susietos su teisės normomis, Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo M. I. skundą atmetė.
Šalies argumentai
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas per Lietuvos migracijos informacinę sistemą MIGRIS pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, prašyme nurodė, kad ketina įsidarbinti Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, o Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760296099, kuris galiojo iki 2025 m. spalio 9 d. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, patikrinęs duomenis apie pareiškėjo darbą VSDFV informacinėje sistemoje nustatė, jog darbo sutartis su pareiškėju nutraukta ir, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760296099; Sprendime atsakovas pažymėjo, kad įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimo, darbo sutartį su pareiškėju, kuriam leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), nutraukė 2025 m. vasario 28 d.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas aptarė ginčui aktualias Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 130 punkto nuostatas ir pažymėjo, kad pareiškėjui teko pareiga laikytis Įstatymo įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte, 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760296099 – dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas, ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. spalio 9 d., o išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.
8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundu pripažino 2025 m. vasario 28 d. darbo sutarties su tarpininkavusia Bendrove nutraukimo faktą ir jo neginčijo, tačiau savo nesutikimą su ginčijamu Sprendimu pareiškėjas iš esmės motyvuoja tuo, kad jo atleidimas buvo lemtas klaidos ir (ar) nesusipratimo. Teismas pažymėjo, kad ginčo, jog Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas nedirbo leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimui tarpininkavusioje Bendrovėje ir neatitiko Įstatymo įtvirtintų imperatyvių nuostatų, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, byloje tarp šalių nėra. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas teisingai Sprendimu taikė ginčo santykiui taikytinas Įstatymo nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.
9. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas teigia, jog darbo sutartis buvo nutraukta dėl klaidos ir (ar) nesusipratimo, tačiau darbo sutarties nutraukimo pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka neginčijo. Teismas iš pareiškėjo į bylą pateiktų elektroninių laiškų, kuriais pareiškėjas susirašinėjo su darbdaviu, nustatė, kad 2025 m. vasario 10 d. elektroniniu laišku darbdavys susisiekė su pareiškėju informuodamas, kad nuo 2025 m. vasario 5 d. pareiškėjas neatvyko į darbą bei neinformavo darbdavio apie neatvykimo į darbą priežastis, nepateikė jokios informacijos ar duomenų, susijusių su neatvykimu į darbą. Pareiškėjas darbdavio buvo raginamas iki 2025 m. vasario 17 d. pateikti informaciją apie neatvykimo į darbą nuo 2025 m. vasario 5 d. priežastis bei neatvykimą į darbą pateisinančius dokumentus, į šį darbdavio raginimą pareiškėjas tą pačią dieną elektroniniu laišku atsakė, kad baigėsi jo vairuotojo pažymėjimo galiojimas, todėl reikia jį atnaujint, be to, tuo metu taip pat vyko jo vestuvės, todėl pirmąsias 20 dienų praleido ruošdamasis vestuvėms ir jos ceremonijoms, kurios vis dar tęsiasi, kai baigsis vestuvės, pateiks prašymą išduoti tarptautinį vairuotojo pažymėjimą, todėl turės vykti į kitą miestą už maždaug 400 km, o prašymo pateikimo procesas, įskaitant pažymėjimo išdavimą, trunka apie 20–25 dienas. Teismas nurodė, kad tos pačios dienos elektroniniu laišku darbdavys atsakė, jog pasibaigus vairuotojo pažymėjimo galiojimo laikui, pareiškėjas turėtų nedelsiant jį atnaujinti, o ne laukti, kol baigsis vestuvės, papildomai nurodė, kad vestuvės nėra pateisinama priežastis, dėl kurios pareiškėjas galėtų taip ilgai nedirbti, o 2025 m. vasario 26 d. darbdavys elektroniniu laišku vėl kreipėsi į pareiškėją bei nurodė, kad dar negavo atsakymo į prašymą pateikti paaiškinimą, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 58 straipsnio 2 dalies 2 punktu darbo sutartis su pareiškėju bus nutraukta 2025 m. vasario 28 d. dėl darbuotojo kaltės. Teismas nustatė, kad tą pačią dieną pareiškėjas atsakė darbdaviui, jog prideda savo atsakymo į darbdavio elektroninį laišką įrodymą bei nurodė, kad pateikė prašymą atnaujinti vairuotojo pažymėjimą ir lauks kol jis bus išduotas, kai tik gaus pažymėjimą, įsigis bilietą ir grįš atgal. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas darbdaviui nepridėjo jokių duomenų, patvirtinančių jo susirašinėjime nurodomas aplinkybes. Teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai, jog Bendrovė per klaidą ar nesusipratimą nutraukė sudarytą darbo sutartį, yra tik subjektyvi jo nuomonė, prieštaraujanti byloje esantiems duomenims bei nepaneigianti paties pareiškėjo pripažinto darbo sutarties tarp tarpininkavusios Bendrovės ir pareiškėjo nutraukimo fakto, kuris ir yra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte reglamentuotas imperatyvusis leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindas.
10. Teismas nurodė, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra nustatyti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas rėmėsi Sprendimo priėmimo metu egzistavusiais duomenimis, kad darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta 2025 m. vasario 28 d., t. y. buvo nustatyti teisiniai pagrindai panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių gyventi Lietuvos Respublikoje, kai nebuvo tenkinamos leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindu nustatytos sąlygos: leidimas laikinai gyventi buvo išduotas turint tikslą dirbti Lietuvoje, todėl pareiškėjo lūkesčiai naudotis leidimu laikinai gyventi nutraukus darbo sutartį yra nepagrįsti.
12. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, konstatavo, kad Sprendime yra visi VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai, iš Sprendimo turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimtas šis administracinis aktas, Sprendimas yra individualizuotas, pakankamai motyvuotas, paremtas objektyviais faktais, jame nurodyti teisės aktai, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus ir nėra teisinio pagrindo jį panaikinti, todėl pareiškėjo skundą teismas atmetė.
III.
13. Pareiškėjas M. I. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 17 d. sprendimą, tenkinti pareiškėjo skundą bei palikti leidimą laikiną gyventi Nr. 760296099 galiojančiu; 2) netenkinus pirmojo prašymo – panaikinti Regionų administracinio 2025 m. birželio 17 d. sprendimą ir grąžinti klausimą dėl pareiškėjo skundo nagrinėti iš naujo.
14. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo Sprendimas per griežtas ir cituoja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, susijusią su Europos Sąjungos (toliau – ir ES) piliečio statusu, teise laisvai judėti bei šios teisės ribojimu, teise susipažinti su visais teismui pateiktais dokumentais arba pastabomis, galinčiais daryti įtaką jo sprendimui, ir dėl jų pareikšti savo nuomonę, teise į veiksmingą teisminę gynybą ir nurodo, kad turi teisę gauti visą prašomą informaciją iš atsakovo, todėl prašo teismo įpareigoti atsakovą šiuos duomenis ir dokumentus pateikti į šią administracinę bylą ir paaiškinti kodėl leidimas laikinai gyventi panaikinamas, taip pat panaikinti atsakovo Sprendimą.
15. Pareiškėjas nurodo, kad jokių pažeidimų per visą savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje nėra padaręs, Sprendimas priimtas dėl Bendrovės kaltės, apie Bendrovės netinkamą įsipareigojimų vykdymą pareiškėjas sužinojo tik gavęs Sprendimą, jog pareiškėjas negavo mokėjimų iš Bendrovės, o po tam tikro laiko buvo nutraukta ir darbo sutartis, jis dėl naujo vairuotojo pažymėjimo išdavimo buvo išvykęs iš Lietuvos ir apie tai Bendrovę informavo, tačiau Bendrovė vienašališkai nutraukė darbo sutartį.
16. Pareiškėjo teigimu, atsakovas Sprendimą priėmė nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs ir šie pažeidimai gali būti ištaisyti teisme.
17. Pareiškėjas nurodo, kad nesuprasdamas lietuvių nesugebėjo suprasti kaip veikia Įstatymas ir kokias teises ir pareigas jis turi pagal Įstatymą, kokius veiksmus atliko ar neatliko Bendrovė, tikėjo, kad vyksta į teisinę valstybe, kur aiškus ir tinkamas imigrantams reglamentavimas, jog valstybė laikysis prisiimtų įsipareigojimų prieš užsieniečius, o užsieniečių įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos pagal galiojančius teisės aktus.
18. Pareiškėjas cituoja teismų praktiką bylose, kuriose sprendžiama dėl užsieniečių teisinės padėties kai nustatoma grėsmė valstybės saugumui bei dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos nuostatų dėl teisės būti išklausytam ir gero administravimo principo, dėl teisės į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą.
Atsiliepimas
19. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
20. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai cituoja ESTT praktiką, susijusią su ES piliečio statusu, nes jis nėra nei ES pilietis, nei ES piliečio šeimos narys, be to, jis nenurodo, jog būtų buvusi pažeista jo teisė į gynybą ar jis nebūtų galėjęs susipažinti su kokia nors medžiaga, esančia byloje. Atsakovas pažymi, kad byloje nustatyta (to neneigia ir pats pareiškėjas), jog pareiškėjas su Bendrove susirašinėjo, Bendrovės reikalavimai jam buvo žinomi, būtent pareiškėjas, o ne Bendrovė nesilaikė Įstatymo reikalavimų, todėl Bendrovė pagrįstai nutraukė darbo sutartį su pareiškėju, be to, darbo sutarties klausimai nėra administracinės teisės dalykas, todėl pareiškėjas, nesutikdamas su Bendrovės sprendimu, galėjo kreiptis dėl darbo sutarties nutraukimo Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka į darbo ginčų komisiją ir (arba) į bendrosios kompetencijos teismą. Atsakovo vertinimu, teismas tinkamai įvertino visas svarbias aplinkybes ir pasisakė dėl tų aplinkybių, kurių nelaikė svarbiomis ar susijusiomis su byla, o pareiškėjo argumentai, kad jis nesuprato lietuvių kalbos ir nesuprato kaip veikia įstatymas ir kokius veiksmus atliko ar neatliko Bendrovė yra deklaratyvūs. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kad būtų buvęs neišklausytas. Atsakovo teigimu, ir atsakovo Sprendimas, ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįsti ir teisėti, o pareiškėjo išdėstyti argumentai nesuteikia pagrindo vertinti konkrečių pareiškėjo bylos aplinkybių kitaip, nei jas vertino pirmosios instancijos teismas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
21. Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.
Žemesnės instancijos teismas
22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes egzistavo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas – pareiškėją įdarbinusi ir dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo tarpininkavusi Bendrovė nutraukė su pareiškėju sudarytą darbo sutartį.
23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovo Sprendimas per griežtas, pareiškėjas jokių pažeidimų per visą savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje nėra padaręs, Sprendimas priimtas dėl Bendrovės kaltės, apie Bendrovės netinkamą įsipareigojimų vykdymą pareiškėjas sužinojo tik gavęs Sprendimą, pareiškėjas negavo mokėjimų iš Bendrovės, o po tam tikro laiko buvo nutraukta ir darbo sutartis, jis dėl naujo vairuotojo pažymėjimo išdavimo buvo išvykęs iš Lietuvos ir apie tai Bendrovę informavo, tačiau Bendrovė vienašališkai nutraukė darbo sutartį. Pareiškėjo teigimu, jis, nesuprasdamas lietuvių nesuprato kokias teises ir pareigas jis turi pagal Įstatymą, kokius veiksmus atliko ar neatliko Bendrovė. Pareiškėjas cituoja teismų praktiką, be kita ko, susijusią su ES piliečių teisiniu statusu, teise būti išklausytam bei tvirtina, kad atsakovas Sprendimą priėmė nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs.
24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrindai yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, kurias buvo nurodęs skunde, cituoja ESTT praktiką, susijusią su ES piliečio statusu, rungimosi principu, teismų praktiką teisės į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą aspektu bei dėl užsieniečio galbūt keliamos grėsmės valstybės saugumui ir aiškinant VAĮ nuostatas, tačiau konkrečiai nenurodo, kokias teisės taikymo ir (ar) aiškinimo klaidas padarė pirmosios instancijos teismas, be to, pareiškėjas nėra ES valstybės, o yra Pakistano Islamo Respublikos pilietis.
26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo įpareigoti atsakovą pateikti į bylą duomenis ir dokumentus, paaiškinti, kodėl leidimas laikinai gyventi panaikintas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs pareiškėjo skundą, nustatė atsakovui 14 dienų terminą pateikti atsiliepimą į skundą, visus turimus su ginčo dalyku susijusius rašytinius įrodymus, įskaitant visą turimą medžiagą, susijusią su ginčijamo Sprendimo priėmimu ir atsakovas 2025 m. balandžio 30 d. pateikė teismui atsiliepimą bei su ginču susijusią medžiagą. Kadangi pareiškėjas nenurodo, kokių konkrečių duomenų ir / ar dokumentų, galinčių patvirtinti ar paneigti kokias nors bylai svarbias aplinkybes, atsakovas nepateikė, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl duomenų išreikalavimo.
27. Byloje nustatyta, kad atsakovas Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760296099, galiojantį iki 2025 m. spalio 9 d., nes su asmeniu nutraukta darbo sutartis: Migracijos departamento duomenimis, įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutartį su užsieniečiu, kuriam leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), nutraukė 2025 m. vasario 28 d., ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu nedirba.
28. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2024 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1887-821/2024; 2024 m rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2239-556/2024; 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2387-968/2024; 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1370-629/2025; ir kt.).
30. Byloje nėra ginčo dėl to, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas tuo pagrindu, jog jis dirbs Bendrovėje, o iš byloje esančių VSDFV informacinės sistemos duomenų matyti, kad Bendrovė 2025 m. vasario 28 d. d. nutraukė su pareiškėju sudarytą darbo sutartį. Be to, Bendrovė atsakovui pateikė pranešimą apie tai, kad su pareiškėju nutraukta darbo sutartis. Bendrovei nutraukus su pareiškėju sudarytą darbo sutartį, atsakovui atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikomasi nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2024 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2617-662/2024; 2025 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1487-463/2025; kt.). Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024; 2025 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1670-821/2025; kt.).
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžia, kad aplinkybės, jog Bendrovė nutraukė su pareiškėju, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, sudarytą darbo sutartį nustatymas, buvo teisėtas imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Asmenų, kaltų dėl darbo sutarties nutraukimo, klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės, vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2461-575/2024), o pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo buvusio darbdavio galbūt padarytų darbo teisės pažeidimų, todėl šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024). Teisėjų kolegija akcentuoja, jog šiuo atveju reikšminga yra tai, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas minėtas leidimas, todėl Bendrovei nutraukus su pareiškėju sudarytą darbo sutartį, išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2451-789/2024). Kartu pažymėtina ir tai, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024).
32. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl grėsmės nacionaliniam saugumui, lūkesčiai dėl teisinės valstybės nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, nes tai nėra ginčo dalykas.
33. Dėl pareiškėjo argumentų dėl pažeistos jo teisės būti išklausytam, pažymėtina, kad Įstatyme nenustatyta konkreti užsieniečio išklausymo prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą gyventi, išduotą darbo pagrindu, procedūra. Vis dėlto, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teisės būti išklausytam turi būti paisoma, net jei taikytinuose teisės aktuose tokia procedūra aiškiai nėra numatyta (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Teisės būti išklausytam tikslas – nustatyti kuo tikslesnes ir teisingesnes faktines aplinkybes ir užtikrinti suinteresuotojo asmens apsaugą. Kitaip tariant, šia nuostata siekiama užtikrinti, kad bet koks sprendimas asmens nenaudai būtų priimamas žinant visas aplinkybes. Nors teisė būti išklausytam nėra absoliuti, atsižvelgus į nurodytas priežastis jos ribojimo atvejai privalo būti atidžiai išnagrinėti, be kita ko, proporcingumo aspektu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo galimybę jo bylą nagrinėjantiems dviejų instancijų teismams pateikti paaiškinimus, įrodymus, kurie reikšmingi įvertinti Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau pateikti paaiškinimai ir įrodymai iš esmės nekeičia galutinio vertinimo, kad leidimas laikinai gyventi panaikintas pagrįstai, t. y., pareiškėjui sudarius galimybę pateikti savo paaiškinimus iš anksto, nebūtų pasiektas kitas rezultatas. Faktas, jog pareiškėjas nebeatitinka Įstatyme įtvirtintų pagrindų, dėl kurių egzistavimo jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, yra įstatymo nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Teisė būti išklausytam prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi turi būti įgyvendinama, paisant pusiausvyros tarp suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam prieš priimant jam nepalankų sprendimą ir kompetentingų valstybės institucijų pareigos kovoti su neteisėta imigracija, ir negali būti naudojama kaip priemonė, pagal kurią administracinė procedūra būtų nepagrįstai apsunkinama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024). Byloje nenustatyta, kad buvo pažeista pusiausvyra tarp bendrojo intereso supaprastinti administracinę procedūrą bei veiksmingai ją organizuoti ir suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam iš anksto, todėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste neapklausus pareiškėjo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo nebuvo pažeistos pagrindinės administravimo procedūros ir pareiškėjo teisės (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).
34. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nei jis norėtų, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. I. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.