- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-12-18
- Bylos Nr.
- eA-2617-662/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03502-2024-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė, Audrius Bakaveckas (pran.)
- Pareiškėjas
- Y. S. A. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. S. A. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. S. A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) 2024 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 24S149379 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760314924, galiojantį iki 2025 m. gruodžio 7 d. Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. Jis ketindamas dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Manvesta“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas asmeniui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Departamentas 2023 m. gruodžio 1 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytus pagrindus darbui UAB „Manvesta“ (toliau – ir Bendrovė). 2023 m. gruodžio 7 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760314924, galiojantis iki 2025 m. gruodžio 7 d., kuris pareiškėjui buvo įteiktas 2023 m. gruodžio 19 d. per Migracijos departamento išorės paslaugų teikėją Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
2.2. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas sudarius darbo sutartį su UAB „Manvesta“ dėl darbo joje tarptautinio krovinių vežimo vairuotoju. Su Bendrove buvo susitarta, kad pareiškėjui bus mokama Vyriausybės nustatyta minimali alga, mokama vieną kartą per mėnesį ir komandiruotpinigiai. Taigi pareiškėjas turėjo teisę atvykti į Lietuvą Įstatymo nuostatų pagrindu ir dirbti UAB „Manvesta“, tačiau atvykus į UAB „Manvesta“ jam buvo pareikšta, kad darbo nėra, dėl šios priežasties pareiškėjas pradėjo ieškoti kito darbdavio, jį susirado ir pateikė prašymą pakeisti darbdavį. Pareiškėjas, atvykęs į šalį su tikslu dirbti UAB „Manvesta“, ne dėl savo kaltės Bendrovėje dirbo trumpą laiką ir ne dėl jo kaltės su juo buvo nutraukta darbo sutartis, todėl ne dėl savo kaltės sutarto darbo užmokesčio iš Bendrovės negavo, tačiau jis turėjo savo asmeninių lėšų pragyvenimui savo banko sąskaitoje.
2.3. Bendrovė pareiškėjo dėl darbo sutarties nutraukimo neinformavo, todėl pareiškėjas šį ginčą planuoja spręsti Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka. Skundžiamas Sprendimas turi labai neigiamas pasekmes pareiškėjui, nes jam įsigaliojus jis turės išvykti iš šalies, tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys jam žalą. Priimdamas Sprendimą atsakovas neįvertino visų aplinkybių, neatsižvelgė, kad pareiškėjas nedirbo UAB „Manvesta“ ne dėl savo kaltės.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:
3.1. UTPĮ 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Laikinas leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, pareiškėjui buvo išduotas tuo pagrindu, kad jis ketino dirbti Bendrovėje. Pareiškėjui negaunant UTPĮ nustatyto atlyginimo ir darbovietei nutraukus darbo sutartį, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas taip pat apžvelgė ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir vadovavosi UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 46 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 8.3 papunkčiu, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunkčiu.
3.2. Patikrinimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas darbo sutartį su Bendrove sudarė, tačiau buvo įdarbintas trumpalaikiam laikotarpiui – 22 d. d. (įdarbintas nuo 2024 m. kovo 27 d. iki 2024 m.balandžio 26 d.). Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjui už 2024 m. kovo mėn. išmokėta 76,23 Eur darbo užmokesčio, o už 2024 m. balandžio mėn. darbo užmokestis nebuvo išmokėtas. Atsižvelgiant į tai, jog: 1) pareiškėjui nei karto nebuvo išmokėtas darbovietės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis (1 386 Eur), 2) pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, 3) pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 minimalioji mėnesinė alga (toliau – ir MMA), 4) atlikus patikrinimą nustatyta, kad pareiškėjui išmokėto darbo užmokesčio dydis nesiekė 1 MMA, jis jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, negauna, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas skunde neneigia, kad jam nebuvo mokamas sutartas atlyginimas. Nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai nenumato Departamentui pareigos priimant sprendimą aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjo negaunamo darbo užmokesčio bei darbo trūkumo.
3.3. Panašaus pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra suformavęs aiškią teismų praktiką, kurioje nurodyta, jog: 1) užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 2) užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi; 3) pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023; 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022; 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).
3.4. Atsakovas preziumavo, kad pareiškėjui buvo žinomi UTPĮ įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai (reikalavimai darbo užmokesčiui), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo gyventi išdavimo.
3.5. Pareiškėjo argumentai, kad ginčijamas sprendimas jam sukelia neigiamas pasekmes, yra nepagrįsti ir deklaratyvūs, kadangi pareiškėjas negalėjo tikėtis jam palankaus administracinio sprendimo, jeigu jis neatitiko UTPĮ reikalavimų.
II.
4. Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
5. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 1 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui darbo UAB „Manvesta“ pagrindu (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 44 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šiuo pagrindu pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760314924. Pareiškėjas, ketindamas dirbti kitoje Bendrovėje, pagal UTPĮ 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, 2024 m. balandžio 8 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį, ginčijamo Sprendimo priėmimo metu prašymas nebuvo išnagrinėtas. Migracijos departamentas, patikrinęs duomenis apie pareiškėją VSDFV informacinėje sistemoje, nustatė, kad asmuo darbo sutartį su Bendrove sudarė, tačiau joje buvo įdarbintas trumpalaikiam laikotarpiui (nuo 2024 m. kovo 27 d. iki 2024 m. balandžio 26 d., t. y. 22 d. d.). Nustatyta, kad asmeniui už 2024 m. kovo mėn. išmokėta 76,23 Eur darbo užmokesčio, už 2024 m. balandžio mėn. darbo užmokestis nebuvo išmokėtas. Bendrovė tarpininkavimo rašte įsipareigoja mokėti pareiškėjui 1 386 Eur darbo užmokesčio. Pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis. Pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Migracijos departamentas, patikrinęs VSDFV informacinės sistemos duomenis, nustatė, kad pareiškėjui 2024 m. kovo mėn. buvo išmokėtas darbo užmokestis, kurio dydis nesiekė 1 MMA, jis jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, negauna, todėl konstatavo, jog asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; nutraukta darbo sutartis su asmeniu.
7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir iš nurodyto teisinio reguliavimo ir pateiktų įrodymų nusprendė, kad aplinkybės nustatymas, jog pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA) ir Bendrovei nutraukus darbo sutartį, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėtai ir pagrįstai Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokia išvada padaryta įvertinus Migracijos departamento atliktus veiksmus – patikra oficialiose informacinėse sistemose, kurios metu nustatytų duomenų pakako Sprendimui priimti. Migracijos departamentas pareiškėjo atveju neturėjo diskrecijos teisės netaikyti minėtų Įstatymo nuostatų.
8. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra nustatyti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Departamentas rėmėsi ginčijamo Sprendimo metu egzistavusiais duomenimis, kad darbo sutartis su pareiškėju buvo sudaryta ir po 22 darbo dienų nutraukta, pareiškėjui nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas, kas vertintina kaip aplinkybė, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pargyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, jog vienintelis jo pragyvenimo šaltinis – darbo užmokestis, kuris dar ir neatitiko MMA dydžio).
9. Teismas akcentavo, kad sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Taigi Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Migracijos departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Teismo įsitikinimu, ginčijamame Sprendime faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Migracijos departamento Sprendimas, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
10. Atmetus pareiškėjo skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintos.
III.
11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių, neatsižvelgė, jog pareiškėjas nedirbo UAB „Manvesta“ ne dėl savo kaltės.
Atsiliepimas
13. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
14. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentai, jog ginčijamas Sprendimas sukelia jam labai neigiamas pasekmes, laikytini deklaratyviais. Ginčijamu Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas. Pareiškėjas neatitiko imperatyvių leidimo gyventi išdavimo sąlygų, todėl leidimas privalėjo būti panaikintas. Pareiškėjo argumentai, jog Migracijos departamentas neįvertino visų aplinkybių, vertinami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti. Atsakovas pažymėjo, kad, pareiškėjui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad asmuo dirbs ne visą darbo laiką. Ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. 24S149379, kuriuo nuspręsta pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760314924, galiojantį iki 2025 m. gruodžio 7 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, neatsižvelgė, jog pareiškėjas nedirbo UAB „Manvesta“ ne dėl savo kaltės.
18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
19. Byloje ginčijamu Sprendimu atsakovas nusprendė panaikinti dėl darbo išduotą pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2025 m. gruodžio 7 d., nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2, 5 p.), taip pat nustačius, kad nutraukta darbo sutartis su pareiškėju (Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p.).
20. Vertindama pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o, nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
21. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, į kurią nukreipia minėta Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, be kita ko, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 p.).
22. Sprendžiant dėl pragyvenimo lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat reikšminga tai, jog pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA (2024 m. – 924 Eur).
23. Kaip nustatyta byloje pateiktais įrodymais, Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 1 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „Manvesta“ pagrindu, pareiškėjas minėtoje Bendrovėje dirbo nuo 2024 m. kovo 27 d. iki 2024 m. balandžio 26 d., tačiau pareiškėjo darbo užmokestis nei karto nesiekė Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte įsipareigoto mokėti darbo užmokesčio, t. y. 1 386 Eur. Pareiškėjui už 2024 m. kovo mėn. išmokėta 76,23 Eur darbo užmokesčio, kurio dydis nesiekė 1 MMA, o už 2024 m. balandžio mėn. darbo užmokestis apskritai nebuvo išmokėtas. Dar daugiau, pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis.
24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024; 2024 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2481-822/2024), konstatuota, kad atsakovui, patikrinimo metu surinkus duomenis, jog pareiškėjas, kuriam mokamas mažesnis nei prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesio darbo užmokestis, neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ginčo santykiams taikytinas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte, o ne 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas.
25. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nustačius, kad su pareiškėju darbo sutartis buvo nutraukta bei jam išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą bei tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, esantis vienintelis šiuose dokumentuose nurodytas pareiškėjo pragyvenimo lėšų šaltinis Lietuvos Respublikoje, pripažintina, jog leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai, nustačius savarankiškus imperatyvius leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p. bei Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p.). Tačiau, įvertinus aptartas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad nors atsakovas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, bet padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, nurodydamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vietoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ginčijamame Sprendime atsakovas privalėjo nurodyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą ir taikyti jame įtvirtintą teisinį reguliavimą. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad ginčijamas Sprendimas nepagrįstai buvo grindžiamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (šiuo atveju Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas būtų tinkamas ginčijamo Sprendimo teisinis pagrindas). Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl atsakovo padarytos teisės taikymo klaidos, susijusios su pareiga motyvuoti, ginčijamas administracinis sprendimas negali būti panaikintas, nes jis pagrįstas kitu tinkamu teisiniu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.).
26. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, jog aptariama situacija susiklostė ne dėl pareiškėjo kaltės, nes pareiškėjui išduoto leidimo galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimas negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (žr., pvz., LVAT 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2403-552/2024). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr., pvz., LVAT 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024).
27. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta ir pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės palieka nepakeistą.
28. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis procesinis sprendimas byloje priimtas ne pareiškėjo naudai, netenkintinas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Y. S. A. A. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.