Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal kad pareiškėjo E. O. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

3. Dėl Sprendime nurodytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo darbo laikotarpiais, pareiškėjas pabrėžia, kad būtent darbdavys yra atsakingas už darbo krūvio suteikimą darbuotojui, o darbdaviui negarantuojant darbo krūvio, pareiškėjas negauna pakankamai pajamų pragyventi ir priverstas ieškotis sąžiningo darbdavio, ką, pareiškėjo nuomone, Departamentas nepagrįstai įvardino kaip buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų pažeidimą.

4. Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendime neatsižvelgta į pareiškėjo šeiminius ryšius, kad Lietuvos Respublikoje jis su tėvu, turinčiu leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje nuo 2013 metų. Šeiminiai ryšiai laikino gyvenimo šalyje kiekvienu atveju yra svarbūs ir į juos negali būti neatsižvelgta.

7. Patikrinus duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje, atsakovas nustatė, kad pareiškėjas UAB „Rebutas“ dirbo nuo 2021 m. balandžio 29 d. iki 2022 m. spalio 31 d. ir pareiškėjui nuo sprendimo pakeisti leidimą buvo mokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir tarpininkavimo rašte įsipareigotas asmeniui mokėti darbo užmokestis. Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2022 m. lapkričio 3 d. iki 2022 m. gruodžio 1 d. buvo įdarbintas UAB „Baltijos pramonės sprendimai“ (darbo užmokestis nebuvo mokėtas), pareiškėjas šioje bendrovėje taip pat dirbo ir nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2024 m. sausio 1 d. (užsieniečiui buvo mokamas darbo užmokestis). Pareiškėjas nuo 2024 m. balandžio 29 d. iki šiol dirba UAB „eSERVISAS.eu“. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas nesilaikė Įstatymo 44 straipsnio 6 dalies nustatytos pareigos kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją, ir priėmė ginčijamą Sprendimą.

8. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neneigė, jog keitė darbdavius nesikreipdamas į atsakovą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos priimant ginčijamą Sprendimą aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjo darbo krūvio. Pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo pakeistas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti UAB „Rebutas“. Pareiškėjui sudarius darbo sutartį su UAB „Baltijos pramonės sprendimai“, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

9. Atsakovas preziumavo, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatymo įtvirtinti pakeisto leidimo panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje, tikėtina, išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Departamentą informuojant apie pasikeitusią jo teisinę padėtį ir kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

10. Departamentas akcentavo, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, taigi, nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pakeistą leidimą laikinai gyventi.

12. Departamentas tvirtino, kad jis priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.

II.

15. Teismas vadovavosi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 44 straipsnio 1 dalimi, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Teismas pažymėjo, jog Sprendimu leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas, nes darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta, taip pat, kadangi pareiškėjas pakeitė darbdavį be Departamento leidimo. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde šių Sprendime nurodytų faktų neginčijo, jas paneigiančių įrodymų į bylą nepateikė, o Departamento nustatytas aplinkybes apie pareiškėjo atleidimą iš darbo UAB „Rebutas“ bei įdarbinimą kitose bendrovėse patvirtino į bylą pateikti Sodros informacinės sistemos duomenys.

16. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad Departamentas turėjo pagrindą priimti Sprendimą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Teismas pažymėjo, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Be to, pareiškėjas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo dėl leidimo gyventi pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu.

17. Buvo atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2022 m. rugpjūčio 13 d. darbo UAB “Rebutas” pagrindu, tačiau pareiškėjas nuo 2022 m. spalio 31 d. minėtoje bendrovėje nebedirbo, dėl leidimo gyventi darbo UAB „eSERVISAS.eu“ pagrindu pareiškėjas į ATSAKOVĄ kreipėsi tik 2024 m. birželio 13 d., t. y. artėjant anksčiau išduoto leidimo gyventi galiojimo terminui. Teismas pastebėjo, kad nuo 2022 m. spalio 31 d. iki 2024 m. birželio 13 d. į Departamentą pareiškėjas nesikreipė, nors darbo sutartis su juo buvo nutraukta, pareiškėjas pakeitė darbdavį. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nesilaikė jam Įstatyme nustatytų reikalavimų.

19. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teisės normos pritaikytos tinkamai, Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir yra motyvuotas. Kartu buvo pažymėta, kad Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks Įstatymo 26 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

20. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad Departamentas tinkamai taikė teisės aktus ir priėmė teisėtą Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl panaikinti Sprendimą nebuvo faktinio ir teisinio pagrindų.

III.

23. Pareiškėjas detalizuoja, kad jis Lietuvos Respublikoje gyvena pas tėvą E. O., kuris nuo 2013 metų nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Šeiminiai ryšiai yra svarbūs sprendžiant pareiškėjo leidimo gyventi Lietuvoje klausimus, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu nepasisakė.

24. Pareiškėjas neblogai išmoko lietuvių kalbą (jam šiame teisminiame procese nereikalingas vertėjas). Pareiškėjas pabrėžia, kad darbdavio pakeitimas buvo neišvengiamas, kadangi viešais duomenimis pareiškėjo buvęs darbdavys UAB „Rebutas“ yra skolingas Sodrai. Akivaizdu, kad darbdavys negalėjo pareiškėjo aprūpinti darbu, mokėti įsipareigoto dydžio darbo užmokestį, todėl pareiškėjas pasinaudojo savo turimu antruoju išsilavinimu, jo profesija (autošaltkalvis) yra reikalinga, surinko visus įrodymus ir teikia juos apeliacinės instancijos teismui, kad patvirtintų pareiškėjo tikruosius ketinimus ir aplinkybes, dėl kurių jis buvo priverstas keisti darbdavį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

26. Ginčas byloje kilo dėl Departamento 2024 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 24S150473, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog atsakovas Sprendime nurodytais pagrindais teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad teismas neįvertino jo teiktų argumentų dėl šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje, kitų reikšmingų aplinkybių, kad dėl blogos darbdavio finansinės būklės užsienietis buvo privestas keisti darbdavį. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo pastangų integruotis Lietuvoje, kartu pateikia apeliacinės instancijos teismui įrodymus, pagrindžiančius aplinkybes apie jo specialybės reikalingumą ir ketinimą toliau dirbti Lietuvoje pagal įgytą (trūkstamą) profesiją.

29. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Byloje nustatyta, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir atsižvelgiant į tai, jog darbo sutartis su asmeniu buvo nutraukta, asmuo pakeitė darbdavį be Departamento leidimo.

31. Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją, nesilaikydamas Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nustatytų reikalavimų.

32. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

33. Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas, o tais atvejais, kai turi būti priimtas šio straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunktyje nurodytas Užimtumo tarnybos sprendimas, patikrinęs, ar šis sprendimas priimtas, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos.

34. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ir dėl šių aplinkybių ginčo nėra, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi pakeistas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (t. y. kad asmuo ketina dirbti pagal darbo sutartį, jo profesija nėra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir pareiškėjui reikalingas Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams). Departamentas 2022 m. liepos 7 d. sprendimu pakeitė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi minėtais Įstatymo pagrindais. Remiantis Sodros duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2021 m. balandžio 29 d. iki 2022 m. spalio 31 d. dirbo UAB „Rebutas“, t. y. pareiškėjas dirbo toje įmonėje, kurią jis nurodė prašyme pakeisti leidimą. Vėlesniais laikotarpiais pareiškėjas dirbo kitose įmonėse – UAB „Monesa LT“, UAB „Baltijos pramonės sprendimai“ ir UAB „eSERVISAS.eu“. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, pasibaigus darbo santykiams su UAB „Rebutas“ kreipėsi į Departamentą dėl leidimo pakeisti darbdavį.

35. Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą ir nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad aplinkybių, jog pareiškėjo su UAB „Rebutas“ darbo sutartis nutraukta ir pareiškėjas dirbo kitose įmonėse negavęs atsakovo leidimo pakeisti darbdavį, nustatymas buvo teisėtas imperatyvus pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teisėtai ir pagrįstai Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

36. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024 ir kt.).

37. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nevertino svarbių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas buvo privestas keisti darbdavį (t. y. darbdavio kaltės nesuteikiant darbo ir nemokant pakankamo darbo užmokesčio), teisėjų kolegija pažymi, kad jos nėra reikšmingos, nes pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimas negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Todėl asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024).

38. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nesiaiškino visų su pareiškėju susijusių aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1093-415/2024). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad duomenys apie pareiškėją buvo aiškūs, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo rinkti papildomus duomenis.

39. Pasisakydama dėl apelianto argumentų, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo šeiminių ryšių, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 52 straipsnį proceso šalių procesinės teisės yra lygios (1 d.); proceso šalys turi teisę pareikšti nušalinimus ir prašymus, pageidavimus gauti procesinius dokumentus elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, liudytojams, specialistams ir ekspertams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams, prašyti teismo priimti nutartį dėl bylos medžiagos neviešinimo, gauti teismo sprendimų ar nutarčių, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus (skaitmenines kopijas), apskųsti teismo sprendimus bei nutartis ir naudotis kitomis šio įstatymo suteiktomis teisėmis (2 d.).

40. Teisėjų kolegija, nustatė, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Lietuvoje gyvena su tėvu, turinčiu leidimą gyventi Lietuvoje nuo 2013 metų, tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Atsakovas dėl minėtų aplinkybių atsiliepime nurodė, jog, Departamento turimais duomenimis, nėra duomenų apie pareiškėjo giminystės ir kitus ryšius. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas, gavęs atsakovo atsiliepimą, šių teiginių neginčijo, neteikė juos paneigiančių įrodymų, neteikė procesinio prašymo dėl įrodymų išreikalavimo (ABTĮ 52 str.). Pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, susijusių su jo šeiminiais ryšiais su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kurios leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus ar paneigtų Migracijos departamento bei pirmosios instancijos teismo sprendimų išvadas. Pažymėtina, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėjas nėra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ar jam uždraudžiama atvykti į Lietuvą.

41. Atsakydama į apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo pastangų integruotis Lietuvoje, kad pareiškėjas pakankamai gerai moka lietuvių kalbą, teisėjų kolegija nustatė, kad šie apelianto argumentai yra nauji, t. y. jie nebuvo nurodyti procesiniuose dokumentuose bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad apeliacinį skundą padavusi bylos proceso šalis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas (prašymas, pareiškimas) buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas; kitoks šios teisės normos aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (šiuo aspektu žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018). Todėl aptarti apelianto argumentai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas netikrinamas.

42. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikia naujus įrodymus, kurie nebuvo teikti pirmosios instancijos teismui – UAB „eSERVISAS.eu“ Užimtumo tarnybai teiktus prašymus ir dokumentus apie pareiškėjo turimą kvalifikaciją ir profesinę patirtį, pareiškėjo kilmės valstybės socialinės apsaugos institucijos dokumento vertimą apie pareiškėjo darbo stažą ir pareiškėjui išmokėtas draudžiamąsias pajamas. Nagrinėjant klausimą dėl pareiškėjo pateiktų naujų įrodymų pridėjimo prie bylos ir jų vertinimo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, pažymėtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

43. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kodėl neturėjo galimybės šių dokumentų pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bei tai, kaip jie susiję su bylai reikšmingų aplinkybių nustatymu. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo pobūdį ir teikiamų naujų įrodymų turinį, daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo priimti pareiškėjo teikiamus naujus įrodymus ir juos vertinti sprendžiant Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą.

44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reguliavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Tai, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytus argumentus įvertino ne taip, kaip to pageidavo pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, o padarytas išvadas pripažinti nepagrįstomis.

45. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsniu, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. O. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.