Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. O. (E. O.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Dėl Sprendimo motyvų pareiškėjas pabrėžia, kad būtent darbdavys yra atsakingas už darbo krūvio suteikimą darbuotojui, o darbdaviui negarantuojant darbo krūvio, pareiškėjas negauna pakankamai pajamų pragyvenimui ir priverstas ieškotis sąžiningo darbdavio, ką, pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas nepagrįstai įvardino kaip buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų pažeidimą.

Atkreipiame dėmesį, kad Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos priimant ginčijamą Sprendimą aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjo darbo krūvio. Pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo pakeistas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui sudarius darbo sutartį su UAB „C“, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas preziumuoja, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatymo įtvirtinti pakeisto leidimo panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą informuojant apie pasikeitusią jo teisinę padėtį ir kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Pažymi, kad pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo pakeistas leidimas laikinai gyventi. Nurodo, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

Motyvuojamoji dalis

Teigia, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pakeistą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) panašaus pobūdžio bylose.

Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad gyvena su tėvu vertinami kritiškai. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie šį faktą įrodytų, taip pat Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje pareiškėjo byloje nėra jokios informacijos apie giminystės ar kitus asmens ryšius.

Migracijos departamentas mano, kad priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo Sprendimo nepriimti. Pažymi, kad ginčijamas Sprendimas pagrįsti objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 24S150473, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas yra Turkijos Respublikos pilietis, gimęs 2000 m. balandžio 4 d. turėjęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2024 m. rugpjūčio 12 d., kuris ginčijamu Sprendimu buvo panaikintas.

Į bylą yra pateiktas pareiškėjo 2022 m. balandžio 22 d. prašymas Nr. 2204-LLG-1250 pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti virėju pagal darbo sutartį su UAB „A“. Prašyme nurodomas planuojamas gauti darbo užmokestis – 650,00 Eur, kurį pareiškėjas įvardija vieninteliu pragyvenimo šaltiniu.

Byloje pateiktas UAB „A“ tarpininkavimo raštas Nr. 20220422-053857, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas bus įdarbintas virėju 2 metams, o numatomo mokėti mėnesinio darbo užmokesčio dydis – 650,00 Eur.

Remiantis į bylą pateiktais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, pareiškėjas nuo 2022 m. spalio 31 d. UAB „A“ nebedirba (darbo sutartis su UAB „A“ nutraukta“). Pareiškėjas buvo įdarbintas UAB „C“ laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 3 d. iki 2022 m. gruodžio 1 d. (darbo užmokestis nebuvo mokėtas), pareiškėjas taip pat dirbo UAB „C“ ir nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2024 m. sausio 1 d. (šiuo laikotarpiu asmeniui buvo mokamas darbo užmokestis). Pareiškėjas nuo 2024 m. balandžio 29 d. dirba UAB „B“ (asmeniui mokamas darbo užmokestis).

Į bylą yra pateiktas pareiškėjo 2024 m. birželio 13 d. prašymas Nr. 2406-LLG-3991 išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti autošaltkalviu pagal darbo sutartį su UAB „B“. Prašyme nurodomas planuojamas gauti darbo užmokestis – 1000,00 Eur, kurį pareiškėjas įvardija vieninteliu pragyvenimo šaltiniu.

Byloje pateiktas UAB „B“ tarpininkavimo raštas Nr. 20240618-115233, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas bus įdarbintas autotransporto priemonių remonto šaltkalviu 2 metams, o numatomo mokėti mėnesinio darbo užmokesčio dydis – 1000,00 Eur.

Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą informaciją, 2024 m. birželio 20 d. priėmė sprendimą Nr. 24S150473 tuo pagrindu, kad darbo sutartis su pareiškėju nutraukta, taip pat, kad asmuo pakeitė darbdavį be Migracijos departamento leidimo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuojantis Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

Įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

Įstatymo 44 straipsnyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas užsieniečio darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 metams; leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje ir atitinka šio straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytas sąlygas; o kai pasibaigia užsieniečio darbo laikotarpis arba užsienietis nutraukia darbą Lietuvos Respublikoje, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos; jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją (Įstatymo 44 straipsnio 3-6 dalys).

Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus nustato Įstatymo 50 straipsnis. Remiantis šio straipsnio 1 dalies 6 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Remiantis nurodytų teisės aktų nuostatų analize, konstatuotina, kad Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui (šiuo atveju – pareiškėjui) išdavimo ar panaikinimo, todėl laikytina, jog Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė jam Įstatymu suteiktos diskrecijos ribose.

Kaip nurodyta Sprendime, leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas, nes darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta, taip pat, nes pareiškėjas pakeitė darbdavį be Migracijos departamento leidimo. Pareiškėjas šių Migracijos departamento Sprendime nurodytų faktų neginčija. Tai paneigiančių įrodymų pareiškėjas į bylą nepateikė. Migracijos departamento nustatytas aplinkybes apie pareiškėjo atleidimą iš darbo UAB „A“ bei įdarbinimą kitose bendrovėse patvirtina į bylą pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys.

Iš pateiktų faktinių aplinkybių (kurių neneigia ir pareiškėjas), akivaizdu, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą priimti Sprendimą, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Pažymėtina, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą, būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Be to, pareiškėjas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo dėl leidimo gyventi pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024; kt.).

Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2022 m. rugpjūčio 13 d. darbo UAB “A” pagrindu. Pareiškėjas nuo 2022 m. spalio 31 d. minėtoje bendrovėje nebedirba. Dėl leidimo gyventi darbo UAB „B“ pagrindu pareiškėjas į Migracijos departamentą kreipėsi tik 2024 m. birželio 13 d., t. y. artėjant anksčiau išduoto leidimo gyventi galiojimo pasibaigimui. Per laikotarpį nuo 2022 m. spalio 31 d. iki 2024 m. birželio 13 d. į Migracijos departamentą pareiškėjas nesikreipė, nors darbo sutartis su juo buvo nutraukta, pareiškėjas pakeitė darbdavį. Taigi pareiškėjas nesilaikė jam UTPĮ nustatytų reikalavimų.

Teismas pažymi, kad Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyto imperatyvaus pagrindo buvimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareigos įspėti užsienietį apie ketinimą panaikinti leidimą laikinai gyventi ar paprašyti pateikti paaiškinimus Migracijos departamentui galiojantys teisės aktai nenustato.

Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teisės normos pritaikytos tinkamai, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis. Teismas taip pat pažymi, kad ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks Įstatymo 26 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė teisės aktus ir priėmė teisėtą Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi Įstatymo bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas Sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas.

Ginčijamas Sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (žr., pavyzdžiui, 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Vertinant ginčijamą Sprendimą šiuo aspektu pažymėtina, kad aptartus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotus reikalavimus minėtas Sprendimas taip pat atitinka.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl Sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. O. (E. O.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.