Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Šarkos ir Astos Vailionės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas, vykdydamas teisės aktuose jam pavestas funkcijas, kiekvieno užsieniečio situaciją vertina individualiai, atsižvelgdamas į kiekvieno atvejo faktines aplinkybes ir jų atitiktį teisės aktų reikalavimams, o sprendimus priima tik teisės aktuose nustatytų ir detaliai reglamentuotų procedūrų metu. Pareiškėjo manymu, ginčijamas atsakovo sprendimas buvo priimtas dėl bendrovės klaidos, tačiau šiuo atveju nėra svarbus kaltės klausimas. Įstatymas nenumato skirtingo reglamentavimo tiems atvejams, kai darbo sutartis nutraukiama dėl darbuotojo kaltės ir tiems atvejams, kai yra darbo sutartį su juo nutraukusios bendrovės kaltė. Pareiškėjo išvada, kad Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių ir jų visapusiškai bei objektyviai neištyręs, yra atmestina dėl jau minėtos priežasties – esant Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p. pagrindui lemianti sprendimo priėmimą yra tik viena aplinkybė – darbo sutarties nutraukimas, o ši faktinė aplinkybė buvo nustatyta, vadovaujantis objektyviais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis.

Pažymėjo, kad sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendimas priimtas laikantis Įstatymo imperatyvių nuostatų, įvertinant tik tas aplinkybes ir tokia apimtimi, kiek tai galėjo įtakoti sprendimo priėmimą. Migracijos departamentas neturėjo pareigos vertinti kitas su pareiškėju susijusias aplinkybes, kadangi ginčijamo sprendimo priėmimui būtinos ir pakankamos aplinkybės buvo konstatuotos, pakankamai išsamiai ir aiškiai išdėstytos, tinkamai įvertintos, susietos su teisės normomis. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, o motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. 25S69864, kuriuo nutarta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas per Lietuvos migracijos informacinę sistemą MIGRIS pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Prašyme nurodė, kad ketina įsidarbinti UAB „Hegelmann Transporte“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760296099, kuris galiojo iki 2025 m. spalio 9 d.

Migracijos departamentui patikrinus duomenis apie pareiškėjo darbą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis buvo nustatyta, kad darbo sutartis su pareiškėju nutraukta. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 2025 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 25S69864 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760296099. Sprendime pažymėjo, kad įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimo, darbo sutartį su užsieniečiu, kuriam leidimas laikinai gyventi yra išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), nutraukė 2025 m. vasario 28 d.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

Įstatymo 50 straipsnio, kuris reglamentuoja leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu: nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Užsienietis, teikdamas prašymą Migracijos departamentui, privalo nurodyti teisingą informaciją ir atitikti kitus keliamus reikalavimus teisėtam gyvenimui LR tiek prašymo pateikimo metu, tiek visą teisėto pagrindo (pvz., leidimo) galiojimo laikotarpį, o pasikeitus leidimo išdavimo metu egzistavusioms aplinkybėms – privalo informuoti migracijos priežiūrą vykdančią instituciją. Pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas), paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1-13 ar 15-21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi (aktualios ginčui redakcijos Aprašo 130 punktas).

Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui teko pareiga laikytis Įstatymo įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte, 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760296099 – dirbti Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 44 straipsnio nuostatas, ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. spalio 9 d. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra numatytos.

Pareiškėjas skundu pripažino 2025 m. vasario 28 d. darbo sutarties su tarpininkavusia UAB „Hegelmann transporte“ nutraukimo faktą ir jo neginčijo, tačiau savo nesutikimą su ginčijamu Sprendimu pareiškėjas iš esmės motyvuoja tuo, kad jo atleidimas buvo sąlygotas klaidos ir/ar nesusipratimo, nes jis visada palaikė aktyvų kontaktą su darbdaviu ir teikė duomenis, paaiškinimus bei prašymus. Teigė, kad darbdavį informavo apie tai, jog privalo pasikeisti vairuotojo pažymėjimą. Taigi ginčo, jog Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas nedirbo leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimui tarpininkavusioje įmonėje ir neatitiko Įstatymo įtvirtintų imperatyvių nuostatų, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760296099, byloje tarp šalių nėra. Todėl apibendrinus darytina išvada, kad atsakovas teisingai Sprendimu taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

Pažymėtina ir tai, kad nors pareiškėjas teigia, kad darbo sutartis buvo nutraukta dėl klaidos ir/ar nesusipratimo, tačiau darbo sutarties nutraukimo, pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka neginčijo. Iš pareiškėjo į bylą pateiktų el. laiškų, kuriais susirašinėjo su darbdaviu matyti, kad 2025 m. vasario 10 d. el. laišku darbdavys susisiekė su pareiškėju informuodamas, kad nuo 2025 m. vasario 5 d. pareiškėjas neatvyko į darbą bei neinformavo darbdavio apie neatvykimo į darbą priežastis, nepateikė jokios informacijos ar duomenų, susijusių su neatvykimu į darbą. Pareiškėjas darbdavio buvo raginamas iki 2025 m. vasario 17 d. pateikti informaciją apie neatvykimo į darbą nuo 2025 m. vasario 5 d. priežastis bei neatvykimą į darbą pateisinančius dokumentus. Į šį darbdavio raginimą pareiškėjas tą pačią dieną el. laišku atsakė, kad baigėsi jo vairuotojo pažymėjimo galiojimas, todėl reikia jį atnaujinti. Be to, tuo metu taip pat vyko jo vestuvės, todėl pirmąsias 20 dienų praleido ruošdamasis vestuvėms ir jos ceremonijoms, kurios vis dar tęsiasi. Kai baigsis vestuvės, pateiks prašymą išduoti tarptautinį vairuotojo pažymėjimą, todėl turės vykti į kitą miestą už maždaug 400 km. Prašymo pateikimo procesas, įskaitant pažymėjimo išdavimą, trunka apie 20-25 dienas. Tos pačios dienos el. laišku darbdavys atsakė, kad pasibaigus vairuotojo pažymėjimo galiojimo laikui, pareiškėjas turėtų nedelsiant jį atnaujinti, o ne laukti, kol baigsis vestuvės. Papildomai nurodė, kad vestuvės nėra pateisinama priežastis, dėl kurios pareiškėjas galėtų taip ilgai nedirbti. 2025 m. vasario 26 d. darbdavys el. laišku vėl kreipėsi į pareiškėją bei nurodė, kad dar negavo atsakymo į prašymą pateikti paaiškinimą, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 58 straipsnio 2 dalies 2 punktu darbo sutartis su pareiškėju bus nutraukta 2025 m. vasario 28 d. dėl darbuotojo kaltės. Tą pačią dieną pareiškėjas atsakė darbdaviui, kad prideda savo atsakymo į darbdavio el. laišką įrodymą bei nurodė, kad pateikė prašymą atnaujinti vairuotojo pažymėjimą ir lauks, kol jis bus išduotas. Kai tik gaus pažymėjimą, įsigis bilietą ir grįš atgal. Pažymėtina, kad pareiškėjas darbdaviui nepridėjo jokių duomenų patvirtinančių jo susirašinėjime nurodomas aplinkybes. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog UAB „Hegelmann transporte“, per klaidą ar nesusipratimą, nutraukė sudarytą darbo sutartį, yra tik subjektyvi jo nuomonė, prieštaraujanti byloje esantiems duomenims bei nepaneigianti paties pareiškėjo pripažinto darbo sutarties tarp tarpininkavusios UAB „Hegelmann transporte“ ir pareiškėjo nutraukimo fakto, kuris ir yra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte reglamentuotas imperatyvusis leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindas.

Įstatymo 50 straipsnyje yra nustatyti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas rėmėsi ginčijamo Sprendimo priėmimo metu egzistavusiais duomenimis, kad darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta 2025 m. vasario 28 d., t. y. buvo nustatyti teisiniai pagrindai panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatyme keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (ar) pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių gyventi Lietuvos Respublikoje, kai nebuvo tenkinamos leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindu nustatytos sąlygos: leidimas laikinai gyventi buvo išduotas turint tikslą dirbti Lietuvoje, todėl pareiškėjo lūkesčiai naudotis leidimu laikinai gyventi nutraukus darbo sutartį yra nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Įvertinus ginčijamo Sprendimo turinį, daroma išvada, kad sprendime yra visi VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai. Iš ginčijamo Sprendimo turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimtas šis administracinis aktas, Sprendimas yra individualizuotas, pakankamai motyvuotas, paremtas objektyviais faktais, jame nurodyti teisės aktai, todėl darytina išvada, kad Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2025 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. Nr. 25S69864, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. I. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.