Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Zitos Smirnovienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei H. K. dėl skolos, palūkanų, delspinigių priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovė, įteikus jai procesinius dokumentus, atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo vieningos teismų praktikos dėl procesinių palūkanų priteisimo, neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neteisingai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįsta Sprendimą

LR CK 6.37 str. 3 d. nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Šalių susitarimo dėl palūkanų dydžio nebuvimas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį. Šios nuostatos reiškia, kad, pirma, teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymines palūkanas, antra, sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (LR CK 6.37 str. 3 d.) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (LR CK 6.37 str. 3 d., 1.5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-09-25 nutartis priimta, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1085/2002).

Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-09-25 nutartis priimta, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1085/2002, 2006-09-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2006) ir kitas aplinkybes. Aplinkybių, tirtinų mažinant palūkanas, sąrašas nėra baigtinis.

Pažymėjo, kad prieš Sutarties sudarymą 2008 m. spalio mėnesį vidutinė palūkanų norma buvo 9,67 procento. Kaip matyti iš pateikiamų Lietuvos banko skelbiamų viešų vidutinių duomenų, ši palūkanų norma kiekvieną mėnesį didėjo. Kredito įstaigos sutarties tarp Ieškovo ir Atsakovo sudarymo metu taikydavo ir didesnes palūkanų normas už suteiktas vartojimo paskolas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas, nes tą patį palūkanų dydį, kuris buvo individualiai sutartas šalių, traktuoja visiškai skirtingai. Sprendime nurodyti teiginiai dėl procesinių palūkanų mažinimo iki 5 procentų, paneigia įstatymo leidėjo LR CK 6.210 str. 1 d. įtvirtintą teisę šalims susitarti dėl kitokio nei 5 procentų procesinių palūkanų dydžio, šiuo atveju 11 procentų. Pirmosios instancijos teismo argumentacija yra ydinga, nes skatina skolininką negrąžinti skolų, tokiu atveju mokant ne Sutartyje sutartas 11 procentų palūkanas, o daugiau nei du kartus mažesnes, t.y. tik 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.

Ginčo kredito sutartis pasižymi tam tikra specifika, į kurią pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė. Visų pirma, ši sutartis buvo sudaryta su Banku, kurio ūkinės komercinės veiklos esmę sudaro teikimas finansinių paslaugų, iš kurių pagrindinės yra indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimas, taip pat paskolų teikimas (Bankų įstatymo 4 str.). Veikla, vykdoma prisiimant su ja susijusią riziką, įpareigoja banką teikiant finansines paslaugas, įskaitant ir paskolų išdavimą, būti ypatingai atidžių ir rūpestingu, o esant nesėkmei ar nuostoliams reiškia, kad verslo subjektui tenka nepasisekimo, nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo našta. Toks aiškinimas atitinka Bankų įstatyme išdėstytus bankinės veiklos principus, teismų formuojamas bankų praktikos vertinimo taisykles (žr., pavyzdžiui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2000-12-13 nutartį byloje Nr. 3K-3-645/2001, 2001-06-13 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/2001, 2002-02-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2002, 2008-05-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2008, Vilniaus apygardos teismo 2010-10-11 nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1079-56/2010, kt.).

Šiuo atveju sutartyje buvo aiškiai įtvirtintos abiejų šalių teisės ir pareigos, įskaitant 11 procentų dydžio procesinių palūkanų. Atsakovė sutartį su Banku sudarė laisva valia ir niekieno neverčiama. Teisėtai sudarytos sutartys turi būti vykdomos taip, kaip nustatyta sutartyje, o tai lemia, kad teismas negali sumažinti palūkanų tiek, jog būtų paneigtas LR CK 6.156 str. 1 d. įtvirtintas sutarčių laisvės principas. Atkreipė dėmesį, kad kitose bylose dėl skolų priteisimo iš ieškovo skolininkų, teismai priteisia 11 procentų dydžio procesines palūkanas (pvz.: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-15 sprendimas už akių civ. byloje Nr. 2-34926-110/2013, 2014-01-16 sprendimas už akių civ. byloje 2-1972-466/2014, 2014-04-29 sprendimas už akių civ. byloje Nr. 2-5195-734/2014, Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimas civ. Byloje 2-215-215/2014, Kauno apylinkės teismo 2014-07-24 sprendimas už akių civ. byloje Nr. 2-11566-214/2014 ir kt.). Papildomai pateikė naujausią teismų praktiką šiuo klausimu: Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą civ. byloje Nr. 2A-734-278/2014.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmos instancijos teismo sprendimas už akių keistinas dalyje dėl procesinių palūkanų priteisimo (CPK 326 str. 1 d. p.).

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.

Byloje kilo ginčas dėl procesinių palūkanų dydžio.

Byloje nustatyta, kad 2008-10-07 šalys sudarė Vartojimo kredito sutartį, pagal kurią ieškovas suteikė atsakovei 3500,00 Lt kredito limitą, o 3500 Lt vartojimo kreditą, o atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą lygiomis dalimis kiekvieną mėnesį mokėdama pagal mokėjimų grafiką ir mokėti 11,15 proc. metinių palūkanų normą. Kadangi atsakovė nevykdė įsipareigojimų pagal sutartį, ieškovas prašė priteisti 3214,28 Lt skolos, 1262,26 Lt palūkanų, 7769,89 Lt delspinigių. Ieškovas, remdamasis Sutarties bendrosios dalies sąlygomis, prašė priteisti ir 11 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo šios normos pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-11-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008). Procesinių palūkanų paskirtis yra skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-386/2010).

Kaip jau pasisakyta, 2008-10-07 Vartojimo kredito sutarties 44 p. šalys susitarė dėl 11 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų normos. Teismas neturi iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, o nuo pareigos mokėti kompensuojamas palūkanas skolininkas gali būti atleistas tik tada, kai prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl kreditoriaus kaltės (CK 6.259 str.). Didesni negu CK 6.210 straipsnyje nustatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiai gali būti taikomi, kai šalys dėl to susitaria, tačiau toks šalių susitarimas neturi prieštarauti įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 1 d., 3 d.). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad LR Vartojimo kredito įstatymas numato pareigą Vartojimo kredito sutartyje aiškiai nurodyti vartojimo kredito palūkanų normą (mokėjimo palūkanų) ir pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamų netesybų ar kompensacinių palūkanų santykį, kad vartojimo kredito gavėjas galėtų aiškiai suprasti, kokių mokėjimų iš jo bus reikalaujama finansinių įsipareigojimų nevykdymo atveju. Praktikoje pripažįstama, kad protinga 18,25 procentų dydžio metinių palūkanų norma. Teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymines palūkanas. Sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 str. 3 d., 1.5 str.).

Ieškovas vadovaujantis LR CK 6.210 str. 1 d. ir Sutarties 44 p. prašė teismo priteisti 11 procentų dydžio procesines palūkanas. Kaip nurodė apeliantas, Sutarties sudarymo metu, 2008 m. spalio mėnesį, vidutinė palūkanų norma buvo 9,67 procento ir kaip matyti iš pateikiamų Lietuvos banko skelbiamų viešų vidutinių duomenų, ši palūkanų norma kiekvieną mėnesį didėjo. Įstatymas nedraudžia nustatyti kitokio, negu nurodyta LR CK 6.210 str. 1 d., dydžio palūkanų. Šiuo atveju palūkanos atlieka kompensavimo funkciją, apie ką ne kartą yra nurodęs Kasacinis teismas. LR CK 6.156 str. 1 d. įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. LR CK 6.156 str. 4 p. suteikia sutarties šalims teisę nustatyti sutarties sąlygas savo nuožiūra. Tokie nuostoliai atsiranda, kai prievolė neįvykdyta laiku ir įstatymas numato jų minimalų kompensavimą (CK 6.260 str. 2 d., 6.261 str.).

Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad sutartos 11 procentų metinės palūkanos prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, be to, atsakovas yra fizinis asmuo, vartotojas, todėl palūkanų dydis yra pernelyg didelis ir jį mažino. Tačiau atsižvelgiant į sutarties sudarymo metu komercinių bankų taikytus palūkanų dydžius (Lietuvos banko duomenimis vidutinė vartojimo paskolų palūkanų norma buvo 9,67 proc.), ginčo šalių sutartyje nustatytų palūkanų dydis neprieštaravo įstatymams, sąžiningumo ir protingumo principams (CK 6.37 str. 3 d.). Be to, sutarties sąlygų atsakovė nėra ginčijusi. Įvertintina aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismo išvados yra prieštaringos, nes už naudojimąsi kreditu iš atsakovo yra priteisė 11 procentų dydžio palūkanas (1262,26 Lt). Kadangi ieškovas negali naudotis jam priklausančiais pinigais ilgą laiką, patiria nuostolių, nes praranda galimybę pinigus investuoti ar kitaip juos panaudoti, todėl turi teisę reikalauti atlyginti patiriamus nuostolius. Atsakovė turi galimybę išvengti procesinių palūkanų mokėjimo nedelsiant grąžinus kreditą. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nors atsakovė yra fizinis asmuo, tačiau iš esmės vartojimo banko paskolos pinigų negrąžino, jais naudojosi ilgą laiką, sutarties sąlygų neginčijo, bylos nagrinėjimu nesirūpino, atsiliepimo į ieškinį neteikė, kas rodo, jog su ieškiniu sutiko, o sutartos palūkanos nėra aiškiai per didelės, todėl mažinti šalių sutartų palūkanų dydį nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki sprendimo visiško įvykdymo teismui nebuvo pakankamo pagrindo. Dėl paminėtų motyvų, sprendimas ginčijamoje dalyje keistinas, padidinant iš atsakovės priteistas 5 procentų dydžio metines palūkanas iki 11 procentų.

Teisėjų kolegija sutinka ir su apelianto argumentu, kad pirmos instancijos teismas nepagristai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2011-01-27 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-85/2011. Nurodytos bylos faktinės aplinkybės skiriasi, todėl minimas Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimas negali būti taikomas sprendžiant šalių ginčą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo vieningos teismų praktikos dėl procesinių palūkanų priteisimo, neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo šioje dalyje visas bylos aplinkybes, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neteisingai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė dalyje neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 5 d. numato pareigą pakeičiant teismo sprendimą, atitinamai pakeisti ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Įvertinus, jog ieškovo patenkintų reikalavimų dydis iš esmės nekinta, reikalavimas yra patenkintas iš dalies, keisti priteistas bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, nėra pagrindo.

Apeliantas prašo priteisti 210,26 EUR (726 Lt) bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti patirtų apeliacinės instancijos teisme. Nors šios išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nurodytų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių (8.11 p.), tačiau atsižvelgiant į apeliacinio skundo reikalavimą, apeliantas ginčijo pirmos instancijos teismo sprendimą tik palūkanų dalyje, kurias išimtinai mažino ir jų dydį nustatė pirmos instancijos teismas, teisėjų kolegija mano esant pagrindui mažinti priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį. Protingas ir teisingas priteistinų apelianto naudai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų dydis apeliacinės instancijos teisme sudarytų 100 EUR (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 93 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimą už akių pakeisti dalyje dėl 5 procesinių metinių palūkanų priteisimo nuo bylos iškėlimo (2014-04-16) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pakeisti ir iš H. K. priteistų palūkanų dydį padidinti iki 11 procentų.

„Priteisti iš atsakovės H. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 930,91 EUR (3214,28 Lt) negrąžinto kredito, 365,57 EUR (1262,26 Lt) palūkanų, 116,42 EUR (402 Lt) delspinigių, 11 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos 1412,92 EUR (4878,54 Lt) sumos nuo 2014-04-16 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 182,82 EUR (631,26 Lt) bylinėjimosi išlaidų ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, j/k 301694694, buveinės adresas Saltoniškių g. 2, Vilnius, naudai“.

Priteisti iš atsakovės H. K. ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, naudai 100 EUR (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų.