Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Ramūno Antanavičiaus (kolegijos pirmininkas), Svetlanos Jurgaitienės, Algerdo Urbšio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. Č. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 219 straipsnio 2 dalį, BK 220 straipsnio 1 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

J. Č. išteisinta pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Č. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., bendrai veikdamas kartu su savo sutuoktine J. Č., pagal valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. vasario 21 d., 2006 m. liepos 11 d., 2006 m. rugpjūčio 11 d., 2006 m. spalio 24 d., 2007 m. kovo 8 d., 2007 m. liepos 13 d., 2007 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 2 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. vasario 27 d., 2008 m. spalio 13 d., 2009 m. vasario 12 d., 2009 m. gegužės 28 d., 2010 m. birželio 30 d., 2010 m. rugsėjo 3 d., 2011 m. gruodžio 8 d. išduotus verslo liudijimus variklinių transporto priemonių techninei priežiūrai ir remontui vykdyti, 2008 m. spalio 13 d., 2009 m. sausio 14 d. patalpų nuomai, 2010 m. gruodžio 1 d. esamų statinių atstatymui ir remontui, vykdydamas individualią veiklą, pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu VA-96 patvirtintų Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių 188 punktą, kuris numato, kad: ,,Už deklaracijos nepateikimą, patikslintos deklaracijos nepateikimą mokesčių administratoriaus nurodymu, pavėluotą jos pateikimą ar neteisingą duomenų įrašymą nuolatinis Lietuvos gyventojas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka traukiamas atsakomybėn“, būdamas atsakingas už teisingų duomenų pateikimą valstybinei mokesčių inspekcijai, siekdamas išvengti mokesčių savo ir sutuoktinės J. Č. naudai, į Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM302 už 2006 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir ją 2007 m. kovo 8 d. pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tęsdamas savo nusikalstamą veiką į Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM305 už 2007 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir ją 2008 m. birželio 6 d. pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tęsdamas savo nusikalstamą veiką į Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM305 už 2008 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir ją 2009 m. balandžio 28 d. pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tęsdamas savo nusikalstamą veiką į Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM308 už 2009 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir ją 2010 m. gegužės 4 d. pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tęsdamas savo nusikalstamą veiką į Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM308 už 2010 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir ją 2011 m. gegužės 2 d. pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tęsdamas savo nusikalstamą veiką į Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM308 už 2011 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir 2013 m. balandžio 12 d. ją pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tęsdamas savo nusikalstamą veiką į Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM309 už 2012 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir ją 2013 m. balandžio 2 d. pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tokiu būdu savo ir sutuoktinės J. Č. naudai į Gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas GPM308 už 2006-2012 metus įrašė neteisingus duomenis, kad per minėtą laikotarpį bendrai gavo pajamų 188 516,11 EUR (650 908,42 Lt), tokiu būdu išvengė 25 101,09 EUR (86 669,04 Lt) mokesčių, tai yra buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje.Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., vykdydamas individualią veiklą pagal valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. vasario 21 d., 2006 m. liepos 11 d., 2006 m. rugpjūčio 11 d., 2006 m. spalio 24 d., 2007 m. kovo 8 d., 2007 m. liepos 13 d., 2007 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 2 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. vasario 27 d., 2008 m. spalio 13 d., 2009 m. vasario 12 d., 2009 m. gegužės 28 d., 2010 m. birželio 30 d., 2010 m. rugsėjo 3 d., 2011 m. gruodžio 8 d. išduotus verslo liudijimus variklinių transporto priemonių techninei priežiūrai ir remontui vykdyti, 2008 m. spalio 13 d., 2009 m. sausio 14 d. patalpų nuomai, 2010 m. gruodžio 1 d. esamų statinių atstatymui ir remontui, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio ,,Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ reikalavimus už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą būdamas atsakingas kaip gyventojas, vykdantis individualią veiklą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintos verslo liudijimą išdavimo gyventojams tvarkos 18 punktu, kuriame nurodyta, kad: ,,Prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kurie yra specialūs apskaitos dokumentai, turi būti saugomi 5 metus, kiti dokumentai – 2 metus. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, šiuos dokumentus saugo patys arba Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui“, 2001 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 1 straipsnio ,,Įstatymo paskirtis ir taikymas“ 2 dalimi, kurioje nurodyta, jog: ,,Ūkininkų ūkių, notarų, advokatų, patentus įsigijusių fizinių asmenų, užsienio ūkio subjektų nuolatinių buveinių ir atstovybių, pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip“, neišsaugojo dokumentų, susijusių su verslo liudijimais variklių transporto priemonių priežiūrai ir remontui už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., tai yra nei pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, nei prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitų, dėl ko visiškai nebuvo galima nustatyti jo turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., tai yra buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad pagal 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 nuostatas, kuriose nurodyta, kad gyventojai, kurie vykdo veiklą pagal verslo liudijimą, PVM mokėtojais turi užsiregistruoti, jeigu per metus (per paskutiniuosius 12 mėnesių) bendra už parduotas prekes ir/ar suteiktas paslaugas gauta ar gautina atlygio suma buvo didesnė kaip 44 891,10 EUR (155 000 Lt) (iki 2011 m. gruodžio 31 d. šis dydis buvo 48 962,00 EUR (100 000 Lt)), asmuo, privalėjęs pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju, tačiau to nepadaręs, privalo laikydamasis minėtame įstatyme nustatytos tvarkos skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM už prekes ir paslaugas, už kurias jis pagal minėto įstatymo nuostatas privalo skaičiuoti ir mokėti PVM būdamas PVM mokėtoju, laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose savo ir J. Č. metinėse pajamų mokesčio deklaracijose nurodęs 188 516,11 EUR (650 908,42 Lt), pajamų, nesumokėjo į valstybės biudžetą apskaičiuotų daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių, tai yra 25 101,09 EUR (86 669,04 Lt) pridėtinės vertės mokesčio nuo pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimus, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius, tai yra buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 219 straipsnio 2 dalyje.J. Č. buvo kaltinama tuo, kad valstybės įgaliotai institucijai pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, o būtent: laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., bendrai veikdama kartu su savo sutuoktiniu M. Č., vykdydama individualią veiklą pagal valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. rugpjūčio 17 d., 2006 m. gruodžio 15 d., 2007 m. kovo 8 d., 2007 m. gruodžio 28 d., 2008 m. gruodžio 8 d., 2009 m. gruodžio 17 d. išduotus verslo liudijimus variklinių transporto priemonių techninei priežiūrai ir remontui vykdyti, pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu VA-96 patvirtintų Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių 188 punktą, kuris numato: ,,Už deklaracijos nepateikimą, patikslintos deklaracijos nepateikimą mokesčių administratoriaus nurodymu, pavėluotą jos pateikimą ar neteisingą duomenų įrašymą nuolatinis Lietuvos gyventojas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka traukiamas atsakomybėn“, būdama atsakinga už teisingų duomenų pateikimą valstybinei mokesčių inspekcijai, siekdama išvengti mokesčių savo ir sutuoktinio M. Č. naudai, į Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM302 už 2006 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir ją 2007 m. kovo 8 d. pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tęsdama savo nusikalstamą veiką į Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM305 už 2007 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir ją 2008 m. birželio 6 d. pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tęsdama savo nusikalstamą veiką į Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM305 už 2008 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir ją 2009 m. balandžio 28 d. pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tęsdama savo nusikalstamą veiką į Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM308 už 2009 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir ją 2010 m. gegužės 4 d. pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tokiu būdu į savo ir sutuoktinio M. Č. Gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas GPM308 už 2006 - 2012 metus įrašė neteisingus duomenis, kad per minėtą laikotarpį bendrai gavo pajamų 188 516,11 EUR (650 908,42 Lt), tokiu būdu išvengė 25 101,09 EUR (86 669,04 Lt) mokesčių, tai yra buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje.Be to, ji buvo kaltinama tuo, kad laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., vykdydama individualią veiklą pagal valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. rugpjūčio 17 d., 2006 m. gruodžio 15 d., 2007 m. kovo 8 d., 2007 m. gruodžio 28 d., 2008 m. gruodžio 8 d., 2009 m. gruodžio 17 d. išduotus verslo liudijimus variklinių transporto priemonių techninei priežiūrai ir remontui vykdyti, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio ,,Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ reikalavimus už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą būdamas atsakingas kaip gyventojas, vykdantis individualią veiklą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintos verslo liudijimą išdavimo gyventojams tvarkos 18 punktu, kuriame nurodyta, kad: ,,Prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kurie yra specialūs apskaitos dokumentai, turi būti saugomi 5 metus, kiti dokumentai – 2 metus. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, šiuos dokumentus saugo patys arba Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui“, 2001 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 1 straipsnio ,,Įstatymo paskirtis ir taikymas“ 2 dalimi, kurioje nurodyta, jog: ,,Ūkininkų ūkių, notarų, advokatų, patentus įsigijusių fizinių asmenų, užsienio ūkio subjektų nuolatinių buveinių ir atstovybių, pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip“, neišsaugojo dokumentų, susijusių su verslo liudijimais variklių transporto priemonių priežiūrai ir remontui už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., tai yra nei pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, nei prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitų, dėl ko visiškai nebuvo galima nustatyti jos turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., tai yra buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė Asta Chramina prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo M. Č. pripažinti kaltu: pagal BK 219 straipsnio 2 dalį ir skirti 100 MGL baudą; pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir skirti 100 MGL baudą; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir skirti 200 MGL baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes iš dalies sudėti ir skirti galutinę bausmę – 300 MGL (11298 EUR) baudą. J. Č. pripažinti kalta: pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir skirti 200 MGL baudą; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir skirti 100 MGL baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes iš dalies sudėti ir skirti galutinę bausmę – 250 MGL (9415 EUR) baudą.Prokurorė nurodo, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, be to, mano, kad teismas padarė esminių BPK pažeidimų. Teigia, kad teismas rėmėsi tik M. Č. ir J. Č. palankiais pastarųjų parodymais bei norminių teisės aktų citavimu, tačiau nevertino ir nepasisakė dėl FNTT specialisto išvadose Nr. 5-2/206 ir 5-2/204 užfiksuotų aplinkybių.BK 220 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektas yra asmuo, kurį įstatymas įpareigojo teikti deklaracijas arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą. M. Č. ir J. Č. buvo tie asmenys, kuriuos įstatymas įpareigojo pateikti Gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas GPM308, todėl M. Č. ir J. Č. laikomi tinkamu BK 220 straipsnio 1 dalies subjektu. Tiek M. Č., tiek J. Č., siekdami išvengti 25101,09 EUR pridėtinės vertės mokesčio, įrašė neteisingus duomenis į Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM302, kaltinime nurodytais laikotarpiais ir juos pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, todėl tiek M. Č., tiek J. Č. veiksmai atitinka BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius.Pasisakant dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnį, šioje baudžiamojoje byloje yra aktuali viena iš alternatyvių veikų – apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas. Vadovaujantis suformuota Lietuvos Aukščiausio teismo praktika (LAT 2K-222/2008) apgaulingos apskaitos tvarkymo padariniai gali būti nustatomi tiek kompetentingų įstaigų patikrinimu, tiek specialisto išvada. Ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytos specialisto išvados Nr. 5-2/206 ir Nr. 5-2/204, kuriose specialistė konstatavo, kad M. Č. ir J. Č., vykdydami individualią veiklą pagal verslo liudijimą, pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymus dėl ko negalima nustatyti asmens veiklos ir jo turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 10 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nei M. Č., nei J. Č. nepateikė jų gaunamas pajamas ir patvirtintas išlaidas pagrindžiančių dokumentų, kuriuos įstatymo nustatyta tvarka privalėjo saugoti. Prokurorė taip pat nesutinka su M. Č. ir J. Č. išteisinimu pagal BK 219 straipsnį ir nurodo, kad tiek M. Č., tiek J. Č. turėjo galimybę sumokėti mokesčius, buvo BK 219 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektai. Teismas visiškai nevertino specialistės duotų parodymų, nepasisakė, kodėl nesiremia specialistės išvadomis, kodėl teikia pirmenybę kaltinamojo teisminio nagrinėjimo metu duotiems parodymams, kurie prieštarauja kitai baudžiamosios bylos medžiagai. Taigi manoma, kad pirmos instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Atsiliepime į apeliacinį skundą išteisintoji J. Č. prašo Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos apeliacinį skundą atmesti.J. Č. nurodo, kad ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė bylą nagrinėjančio teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. J. Č. pritaria pirmos instancijos teismo nuomonei, jog ikiteisminio tyrimo metu duoti M. Č. parodymai, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas, vertinami kritiškai, nes M. Č. buvo apklausiamas apie savo ir savo sutuoktinės veikas liudytoju ir vėliau pakeitė parodymus teisme, motyvuojant tuo, kad parodymai buvo surašyti juos neteisingai supratus. BPK 80 straipsnis imperatyviai draudžia kaip liudytoją apklausti asmenį, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Nors M. Č. 2012 m. spalio 12 d. liudytojo apklausos metu faktiškai buvo apklausiamas apie galimai savo paties padarytas nusikalstamas veikas, tačiau jis nebuvo apklaustas BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindu, t. y. nebuvo laikomasi BPK 80 straipsnio 1 dalyje numatyto draudimo. Šios aplinkybės yra svarbios sprendžiant M. Č. duotų teisme parodymų teisingumą bei specialistų išvadų, kurios surašytos remiantis M. Č. 2012 m. spalio 12 d. liudytojo apklausos metu duotais parodymais, patikimumą. Vertinant tai, kad ikiteisminio tyrimo metu parodymai buvo duoti galimos savisaugos įtakoje, jie negali ir neturėtų būti vertinami kaip tyčinis elgesys, kuriuo siekiama, kad kiti asmenys išvengtų baudžiamosios atsakomybės BK 235 straipsnio prasme. Be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyti jokie duomenys, pagrindžiantys kaltinamųjų kaltę. Atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodoma, kad pagal galiojančius LR įstatymus prievolė ir atsakomybė už vykdytą veiklą ir gautas pajamas bei jų deklaravimą pagal verslo liudijimą tenka asmeniui, kurio vardu yra išduotas verslo liudijimas, t. y. J. Č. negali būti atsakinga už sutuoktinio tinkamą ar klaidingą pajamų deklaravimą pagal sutuoktinio vardu išduotus verslo liudijimus. Tuo tarpu J. Č. buvo išduoti 6 verslo liudijimai. Visus duomenis apie savo pajamas pagal 2006 m. rugpjūčio 17 d., 2006 m. gruodžio 15 d., 2007 m. kovo 8 d., 2007 m., gruodžio 28 d., 2008 m. gruodžio 8 d., 2009 m. gruodžio 17 d. išduotus verslo liudijimus į GPM deklaracijas M. Č. įrašė teisingus duomenis ir šias deklaracijas pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai atitinkamomis datomis 2007 m. kovo 8 d., 2008 m. birželio 6 d., 2009 m. balandžio 28 d. ir 2010 m. gegužės 4 d.Pasisakant dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnyje, nurodoma, kad byloje esantys ir teismo metu ištirti įrodymai patvirtina, kad J. Č. nepateikė gaunamas pajamas ir patirtas išlaidas pagrindžiančių dokumentų, kuriuos įstatyme numatytą laiką privalėjo saugoti. Atsakomybė už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą yra numatyta BK 223 straipsnio 1 dalyje, tačiau jokių duomenų, patvirtinančių, jog J. Č. buhalterinę apskaitą tvarkė apgaulingai, nėra. Atsiliepime teigiama, jog specialistė Indrė Kalinovaitė, atlikusi J. Č. ir M. Č. individualios veiklos ūkinės finansinės veiklos tyrimus, rėmėsi M. Č. parodymais. Tuo tarpu M. Č. parodymai nėra buhalterinis dokumentas, kuris pagrįstų vienos ar kitos ūkinės operacijos buvimą. Manoma, kad individualios veiklos ūkinės finansinės veiklos tyrimai yra atlikti selektyviai, t. y. nesant jokio pagrindo. Atliekant tyrimą buvo vadovaujamasi išskirtinai kaltinimo pozicijas pagrindžiančiais parodymais. Nagrinėjamu atveju nėra ir negali būti duomenų, patvirtinančių, jog J. Č. pranešime apie įtarimą nurodytus dokumentus neišsaugojo tyčia, t.y. juos sunaikino ar paslėpė. J. Č. galimai elgėsi nepakankamai rūpestingai, pasitikėjo savo sutuoktiniu, kuris galimai tyčia arba per aplaidumą prarado visus ir jos buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie buvo įforminti vykdant veiklą pagal verslo liudijimus 2006-2009 metais. BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų dėl kurių baudžiamosios atsakomybės senatis pagal šiuo metu galiojančio BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktį yra 8 metai, tačiau pagal BK 95 straipsnio redakciją, galiojusią nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. birželio 28 d., šios nusikalstamos veikos baudžiamosios atsakomybės senatis buvo 5 metai. Tuo tarpu 5 metų terminas yra praėjęs. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė Asta Chramina savo apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Išteisintieji J. Č. ir M. Č. bei jų gynėjai advokatai Rolandas Mištautas ir Regina Agrba prašė apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmos instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir niekas nekaltas nėra nubaustas.Apeliaciniame skunde prokurorė nesutinka su skundžiamu Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. išteisinamuoju nuosprendžiu, prašo jį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Prokurorė mano, kad buvo pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai ir nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių.Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-227-139/2016).Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstą išvadą, jog M. Č. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų BK 219 straipsnio 2 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, požymių, o J. Č. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, požymių ir abu kaltinamuosius išteisino (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde dėstoma pozicija, jog pirmos instancijos teismas rėmėsi tik M. Č. ir J. Č. palankiais pastarųjų parodymais bei norminių teisės aktų citavimu, tačiau nevertino ir nepasisakė dėl FNTT specialisto išvadose Nr. 5-2/206 ir 5-2/204 užfiksuotų aplinkybių. Pažymima, jog Kauno apylinkės teismas rėmėsi byloje esančių įrodymų visuma ir vertino ne tik M. Č. ir J. Č. parodymus, bet ir liudytojos V. B. parodymus, specialistės Indrės Kalinovaitės parodymus, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. liepos 22 d. raštą Nr. (27.4-30-3)-RD-205 ir kitus bylos duomenis.Pasisakant dėl FNTT specialisto išvadų Nr. 5-2/206 ir 5-2/204 atkreipiamas dėmesys, jog šiose išvadose nebuvo remiamasi jokiais objektyviais bylos duomenimis. FNTT specialisto išvadoje Nr. 5-2/206 (t. 4, b. l. 80-117) nustatyta, kad M. Č. nepateikė jokių su verslo liudijimais variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui susijusių dokumentų, išskyrus septynis dokumentus (4 verslo liudijimus, 3 elektronines prašymo versijas išduoti verslo liudijimą). Tyrimas buvo atliktas įvertinus tik VMI pateiktas patenkintų prašymų dėl verslo liudijimų išdavimo už 2006-2009 m. patvirtintas kopijas ir verslo liudijimų už 2010 m. ir 2011 m. patvirtintus nuorašus; M. Č. gyventojų pajamų deklaracijas; M. Č. priklausančių banko sąskaitų išrašus. FNTT specialisto išvadoje 5-2/204 (t. 5, b. l. 5-21) nustatyta, kad J. Č. tyrimui nepateikė jokių dokumentų, susijusių su verslo liudijimais variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui. Tyrimas buvo atliktas įvertinus tik VMI pateiktas patenkintų prašymų dėl verslo liudijimų išdavimo už 2006-2009 m. patvirtintas kopijas; J. Č. gyventojų pajamų deklaracijas; J. Č. priklausančių banko sąskaitų išrašus. Šias aplinkybes patvirtino teisiamojo posėdžio metu apklausta specialistė Indrė Kalinovaitė, kuri parodė, kad tyrimui buvo gauta ikiteisminio tyrimo medžiaga, J. Č. pati nepateikė jokių dokumentų. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvo nustatyta, jog M. Č. kaip liudytojas teigė, kad žmona negavo jokių pajamų. Taigi konstatuojama, jog priimant minėtas specialisto išvadas tyrimo metu nebuvo gauta pakankamai objektyvių duomenų, kurie leistų atlikti M. Č. ir J. Č. individualios veiklos ūkinį finansinį tyrimą nuo 2006 m. sausio 1 d iki 2012 m. gruodžio 31 d. FNTT specialisto išvados Nr. 5-2/206 ir 5-2/204 buvo priimtos remiantis M. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jog jo žmona J. Č. negavo jokių pajamų. Visa tai rodo, jog FNTT specialisto išvadose užfiksuoti pažeidimai buvo nustatyti neturint jokių su kaltinamųjų veikla pagal verslo liudijimus susijusių dokumentų, jokių duomenų apie jų valdomas, naudojamas ir (arba) disponuojamas materialias, nematerialias finansines vertybes. Vertinant M. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog J. Č. realiai nedirbo ir jokių pajamų negavo, pažymima, jog tokie parodymai nėra laikomi patikimais, jų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu M. Č. šių parodymų nepatvirtino ir paaiškino, kad jo duoti parodymai tuo metu buvo naudingi civilinei bylai. Viskas, ką jis pasakė apklausiamas liudytoju, buvo pasakyta ginant tėvą. Nors jie su žmona ir vedė bendrą ūkį, tačiau pagal verslo liudijimus pinigai jų buvo atskiri, jų santykiai buvo komplikuoti. Žmona savo deklaracijas pildydavosi pati, jis jai nepadėdavo. Pagal verslo liudijimą ką uždirbo jis, tą jis ir deklaravo, o ką uždirbo žmona, tą ji ir deklaravo. Taigi matyti, kad M. Č. teisiamojo posėdžio metu savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nepatvirtino. Tuo tarpu norint vadovautis ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, jie turi atitikti kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų turi pakakti išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2013, 2K-193/2014). Kadangi nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų M. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, šie parodymai negali būti laikomi svarbiu teismo vidinį įsitikinimą formuojančiu veiksniu. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes konstatuojama, jog nėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde dėstoma pozicija, jog tiek M. Č., tiek J. Č., siekdami išvengti 25101,09 EUR pridėtinės vertės mokesčio, įrašė neteisingus duomenis į Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM302, kaltinime nurodytais laikotarpiais ir juos pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir jų veiksmai atitinka BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius (redakcija Nr. XI-1472, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 81-3959 (2011-07-05)). Pirmos instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog nėra įrodymų, kad kaltinamieji savo deklaracijas užpildė neteisingai ir tai darė tyčia, siekiant išvengti mokesčių. Duomenų, kad per ganėtinai ilgą inkriminuojamą šešerių metų laikotarpį VMI kaltinamiesiems būtų pareiškusi pretenzijas dėl netinkamo pajamų deklaravimo, nėra. Taigi įrodymų, galinčių patvirtinti, kad kaltinamųjų veiksmuose yra BK 220 straipsnio 1 dalies sudėtis, nėra. Pasisakant dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pažymima, jog atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Ši norma numato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Iš bylos duomenų matyti, jog nei M. Č., nei J. Č. neatliko aukščiau nurodytų veiksmų. Nors buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo išsaugoti ir pateikti, tačiau versija, jog minėti dokumentai buvo pavogti, nėra paneigta. Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno apskrities VPK Santakos PK buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 24-1-00784-13 dėl vagystės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Ikiteisminis tyrimas pradėtas gavus M. Č. pareiškimą apie tai, kad nuo 2013 m. birželio 19 d. 23.00 val. iki 2013 m. birželio 20 d. 09.15 val. išdaužiant galinio dangčio stiklą iš automobilio „VW TOUAREG“, valst. Nr. FAR4321, stovėjusio Kaune, Vytenio g. 10, buvo pavogti du krepšiai su rūbais, priklausantys M. Č., UAB (duomenys neskelbtini) priklausanti rankinė su dokumentais ir automobilio „LEXUS RX 380“ salono prietaisų skydelio apdaila. Pats M. Č. ikiteisminiame tyrime Nr. 24-1-00784-13 apklaustas kaip liudytojas parodė, kad iš automobilio salono buvo pavogti jam priklausantys daiktai bei UAB (duomenys neskelbtini) priklausanti rankinė, kurioje buvo UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini) įmonių dokumentai. Taigi nėra pagrindo teigti, jog M. Č. ir J. Č. veiksmuose yra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis. Pažymima, jog atsakomybė įstatymų nustatytą laiką nesaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, yra numatyta BK 223 straipsnio 1 dalyje. Kai buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai atsiranda dėl trečiųjų asmenų veiksmų, pavyzdžiui, vagystės, įmonės vadovas vis tiek gali atsakyti pagal BK 223 straipsnį, jeigu nesiėmė visų įmanomų priemonių, kad to būtų išvengta. Tačiau nagrinėjamu atveju pažymima, jog kaltinimas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nebuvo suformuotas nei M. Č., nei J. Č.. Be to, teisėjų kolegiją bylą nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų ir patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (320 straipsnio 3 dalimi), todėl plačiau dėl BPK 223 straipsnio 1 dalies taikymo nepasisakoma.Prokurorė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad tiek M. Č., tiek J. Č. turėjo galimybę sumokėti mokesčius, buvo BK 219 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektai. Tačiau pažymima, kad J. Č. kaltinimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 219 straipsnio 2 dalyje, net nebuvo pareikštas. Tuo tarpu teigti, jog M. Č. padarė minėtą nusikalstamą veiką taip pat nėra pagrindo. Pagal BK 219 straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla tam, kas pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą laiku nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius. Pagal to paties straipsnio 2 dalį atsako tas, kas padaręs šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką nesumokėjo jam apskaičiuotų daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių. Atkreipiamas dėmesys, jog byloje nėra pateikta duomenų, jog valstybės įgaliota institucija būtų priminusi M. Č. apie pareigą sumokėti mokesčius, todėl konstatuojama, jog jis negali būti traukiamas atsakomybėn pagal BK 219 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-433-507/2016). Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2014, 2K-433-507/2016). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kt.). Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui.