- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-03-26
- Bylos Nr.
- e2A-630-855/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03197-2023-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Renata Volodko, Kristina Lysionok, Donata Kravčenkienė
- Ieškovas
- Z. G.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 2.1.5.1.2.7Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) Z. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Z. G. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Z. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti, kad bylose, kuriose priimti: 1999 m. kovo 5 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimas, 1999 m. gegužės 31 d. Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2001 m. kovo 29 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartis, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 30 d. sprendimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. birželio 19 d. nutartis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m rugpjūčio 2 d. nutartis, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2001 m. rugpjūčio 27d. nutartis, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2002 m. vasario 4 d. sprendimas, Šiaulių apygardos teismo 2002 m. kovo 25 d. nutartis, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2002 m. rugsėjo 23 d. nutartis, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2003 m. balandžio 11 d. nutartis, 2003 m. rugpjūčio 23 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartis, 2004 m. liepos 14 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimas, Šiaulių apygardos teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartis, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005 m. kovo 14 d. nutartis, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 12 d. nutartis, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d. sprendimas, Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartis, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartis, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 19 d. nutartis, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis, Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutartis, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimas, Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartis, 2015 m. birželio 12 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartis, 2015 m. gruodžio 18 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimas, Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartis, Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimas, Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija, EŽTK) 6 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio, 14 straipsnio, 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatos; priteisti ieškovei iš atsakovės 2 851,96 Eur turtinės žalos atlyginimo, 150 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo reikalaujamos sumos, bylinėjimosi išlaidas. Savo procesinius dokumentus (ieškinį, patikslintą ieškinį, dubliką) ieškovė grindė šiais pagrindiniais argumentais:
1.1. V. V., Z. G. ir E. S. yra žemės sklypo, gyvenamojo namo, ūkinių pastatų ir kiemo įrenginių, esančių (duomenys neskelbtini), bendrasavininkės. 1971 m. ir 1974 m. bendrasavininkės nuosavybės teise įsigijo po ½ dalį gyvenamojo namo su mansarda, po ½ dalį ūkinių pastatų ir po ½ kiemo įrenginių. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir vykdant privatizavimą, 1992 m. liepos 30 d. (duomenys neskelbtini) miesto meras išleido potvarkį Nr. 506, pagal kurį leido bendrasavininkėms įsiteisinti 9,48 a. žemės sklypą, ant kurio stovėjo joms priklausantys statiniai, po 4,74 a. kiekvienai iš bendrasavininkių. 1994 m. balandžio 13 d. V. V. savo atidalintoje daržo pusėje gavo leidimą parduotuvės – paviljono pastato statybai, kurio įėjimas buvo suprojektuotas laisvoje valstybinėje žemėje. 1996 m. rugsėjo 3 d. E. S. pateikė ieškinį dėl naudojimosi žemės sklypu nustatymo, o 1997 m. rugsėjo 2 d. pateikė ieškinį dėl nuosavybės dalių bendroje nuosavybėje pakeitimo ir naudojimosi tvarkos gyvenamuoju namu bei ūkiniais pastatais nustatymo.
1.2. Lietuvos Respublikos valdžios institucijos neužtikrino, kad civilinės bylos būtų išnagrinėtos per įmanomai trumpiausią laiką ir pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Civilinis procesas truko nepateisinamai ilgą laikotarpį - daugiau nei 22 metus (nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 2019 m. rugpjūčio 14 d.). Teismai leido E. S. vilkinti procesą, suteikė jai privilegijuotos šalies teises.
1.3. Daugiau kaip 22 metus trukęs civilinis ir administracinis procesas atsiliepė nekilnojamų pastatų techninei būklei, jų priežiūrai, vertei, ieškovė dėl neteisingų sprendimų patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus. Neturtinę žalą vertina 150 000 Eur. Turtinę žalą sudaro 2 851,96 Eur bylinėjimosi išlaidos, kurias ieškovė patyrė nagrinėjant ginčą pakartotinai.
1.4. Teismai grubiai pažeidė ne tik Lietuvos Respublikos teisinį reglamentavimą, bet ir EŽTK 1 protokolo 1 straipsnį, kadangi be Z. G. sutikimo ir nespręsdami jos teisinio intereso, priteisė ieškovei E. S. geresnės būklės mūrinį, o atsakovei Z. G. – avarinės būklės medinį ūkinį pastatą bei atidalijo kiemo įrenginius, kurie būtini kasdieniniam naudojimui ir buitiniams, ūkiniams poreikiams tenkinti.
1.5. Ieškinio senaties termino nepraleido, pirminis ieškinys buvo pateiktas dar 2022 m. gegužės 6 d. Šiaulių apygardos teismui ir nuo tos dienos iki 2023 m. kovo 3 d. Lietuvos teismai priėmė 10 procesinių sprendimų, tarpusavyje ginčydamiesi dėl procesinio teismingumo ir ieškinio trūkumų, skirtingai juos nurodydami.
Atsiliepimas
2. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Teisingumo ministerijos, su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį. Procesinius dokumentus (atsiliepimą, tripliką) grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Ieškovė aktyviai dalyvavo teisminiame procese ir žinojo apie savo galimai pažeistas teises, todėl per 3 metus galėjo kreiptis į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, tačiau per ieškinio senaties terminą jo nepareiškė, praleido ieškinio senatį.
2.2. Valstybės atsakomybė atlyginti ieškovei žalą negali kilti, kadangi ieškovė neįrodė teisėjo (teismo) neteisėtų veiksmų, kaltės, neįrodytas priežastinis ryšys ir patirta žala, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovė nenurodo, koks konkrečiai teismo sprendimas buvo priimtas pažeidžiat Konvencijos ar nacionalinės teisės normas, nepateikia teismui įrodymų, iš kurių būtų matyti, kad ieškovė bandė apginti savo tariamai pažeistas teises, o vien tik ieškovei priimti nepalankūs procesiniai sprendimai savaime negali būti laikomi neteisėtais teismo veiksmais.
2.3. Bylos buvo ilgai nagrinėjamos tiek dėl ieškovės, tiek dėl kitos proceso šalies negebėjimo ir nenoro rasti kompromisą, taip pat dėl objektyvių priežasčių (šalių reikalavimų tikslinimas, mirtys, apeliacijos, bylų nagrinėjimas administracine ir civiline tvarka, ir kt.). Proceso šalių naudojimasis įstatyme nustatytomis procesinėmis teisėmis negali būti vertinamas kaip siekis vilkinti procesą.
2.4. Atsakovės teigimu, ieškovė tvirtindama, kad Lietuvos Respublikos teismai grubiai pažeidė nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų reikalavimus, leidžia daryti išvadą, kad iš esmės keliamas klausimas dėl jau įsiteisėjusiais teismų sprendimais išnagrinėtų civilinių bylų ginčų faktų, kas negali būti analizuojama ir vertinama savarankiškame civiliniame procese.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškinio senaties termino skaičiavimas reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti ieškovei prasidėjo 2019 m. rugpjūčio 14 d., t. y. po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtos nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti jos kasacinį skundą paskutinėje iš nagrinėtų civilinių bylų, todėl sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas suėjo 2022 m. rugpjūčio 14 d., o kadangi ieškovė ieškinį, kuris buvo teismo priimtas, tinkamai pareiškė tik 2023 m. kovo 3 d. dėl jos pačios pasirinkto veikimo būdo ir atidumo stokos, darytina išvada, kad nenutrūkęs ieškinio senaties terminas yra suėjęs, kas sudaro pagrindą atmesti ieškinį.
5. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės ieškinys atsakovei yra neįrodytas ir dėl šių motyvų:
5.1. Ieškovė neįrodė valstybės neteisėtų veiksmų pažeidžiant EŽTK nuostatas, kilusios žalos, taip pat nepagrindė, kad atsakovės galimai neteisėti veiksmai buvo vienintelė ieškovės įvardytos žalos atsiradimo priežastis, ar kad galimai neteisėti atsakovės veiksmai laikytini pakankamai susijusiais su ieškovei kilusia žala. Be to, būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – teisėjų (teismo) kaltės – ieškovė apskritai neįrodinėjo.
Šalies argumentai
5.2. Ieškovė teigia, kad bylos buvo nepagrįstai stabdomos ir atnaujinamos, tačiau nepaaiškina ir neįrodinėja faktų, dėl kurių atitinkami teismų veiksmai galėtų būti laikomi neteisėtais, taip pat nepateikė duomenų, kad jos netenkinančius teismų veiksmus stabdyti ar išskirti bylas būtų skundusi.
5.3. Priešingai nei teigia ieškovė, rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad 2010 m. vasario 3 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimu ir 2010 m. rugsėjo 6 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi išnagrinėtas ginčas byloje dėl naudojimosi statiniais tvarkos nustatymo buvo sprendžiamas pakartotinai. Be to, aplinkybė, kad ieškovės netenkina teismų sprendimai dėl nekilnojamojo turto atidalijimo būdo, nepatvirtina nuosavybės teisės pažeidimo. Vien deklaratyvūs ieškovės teiginiai dėl atimto geresnės būklės ūkinio pastato ir kiemo įrenginių, konkrečiai nenurodant tariamai neteisėtų teismo veiksmų turinio, jų nepagrindžiant leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, nesudaro pagrindo konstatuoti valstybės (teisėjo / teismo) neteisėtus veiksmus.
5.4. Ieškovė byloje nepateikė jokių objektyvių įrodymų, nei kad ji kurioje nors byloje nebūtų galėjusi įgyvendinti procesinių teisių, nei kad E. S. būtų buvę sudarytos išskirtinės sąlygos, neužtikrinančios byloje dalyvaujančių asmenų lygiateisiškumo.
5.5. Nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė dėl per ilgos civilinio proceso trukmės. Iš teismui pateiktų duomenų nustatyta, kad ieškovė nurodomu laikotarpiu (nuo 1996 m. rugsėjo 3 d. iki 2019 m. rugpjūčio 14 d.) dalyvavo mažiausiai keturiuose skirtinguose teismo procesuose, kurie, nors ir buvo susiję su ieškovei ir E. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu, tačiau bylos nebuvo tapačios. Dėl šios priežasties nėra teisinio ir faktinio pagrindo visas bylas, kuriose dalyvavo ieškovė, laikyti vienu procesu, kurį ieškovė vertina kaip trukusį 22 metus. Be to, pati ieškovė teikė priešieškinius, apeliacinius skundus, dėl ieškovės inicijuotų teismo procesų buvo stabdomos anksčiau pradėtos bylos. Taigi, ieškovės nurodytos aplinkybės bei pateikti įrodymai nepatvirtina, kad bylų nagrinėjimas užtruko būtent dėl atsakovės (teisėjų / teismų) neteisėtų veiksmų ir atsakovės kaltės – akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų.
5.6. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie ypatingo intensyvumo emocinio sukrėtimo, didelių išgyvenimų, užgauliojimų faktą, byloje nėra jokių įrodymų apie ieškovės sveikatos būklę ir kad ji teisminių procesų metu būtų ne tik pablogėjusi, bet ir kad tam įtakos turėjo neteisėti atsakovės veiksmai, dėl to konstatuotina, kad ieškinys dėl neturtinės žalos atlygimo priteisimo nenustačius, kad neturtinė žala ieškovei buvo padaryta, negali būti tenkinamas.
5.7. Ieškovei neįrodžius, kad kurie nors konkretūs teismo ar teisėjo veiksmai būtų pakankamai susiję su ieškovės nurodoma turtine žala, taip pat nenustačius kitų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, reikalavimas dėl 2 851,96 Eur žalos atlygimo atmestinas.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Apeliantė (ieškovė) Z. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimą. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
6.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią bei nukrypo nuo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos:
Šalies argumentai
6.1.1. Kadangi ieškovei Z. G. 2020 m. vasario 12 d. pateikus pareiškimą Europos Žmogaus Teisių Teismui (toliau – EŽTT), kuriame buvo prašoma pripažinti ją nukentėjusiąja nuo Lietuvos Respublikos teisinės sistemos, 2020 m. rugsėjo 24 d. buvo priimtas EŽTT sprendimas byloje Z. G. prieš Lietuvą prašymą pripažinti nepriimtinu, nes nebuvo panaudotos vidaus teisinės gynybos priemonės prieš kreipiantis į EŽTT, laikytina, kad ieškinio senaties termino pradžios momentas yra būtent 2020 m. rugsėjo 24 d. EŽTT sprendimas.
6.1.2. Be to, turtinė ir neturtinė žala kildinama iš ilgalaikio teisminio proceso, kurio paskutiniai teismų sprendimai buvo priimti 2018 m. lapkričio 26 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų spendimas civilinėje byloje Nr. 2-15-344/2018, Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-247-856/2019 ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi, todėl vertinant ieškinio senaties termino pradžią pagal teismo sprendimus, ji turi būti skaičiuojama nuo galutinio teismo sprendimo.
6.2. Teismai turi užtikrinti ir kuo greičiau atkurti teisinę tvarką tarp šalių, tačiau šiuo atveju tai nėra padaryta iki šios dienos, o priimti teismų sprendimai yra techniškai neįgyvendinami. EŽTT 2013 m. lapkričio 26 d. sprendime Balčiūnas ir Žuravliovas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 34575/05, buvo pasisakyta dėl per ilgo nagrinėjimo, kai nagrinėjimas užtruko 9 metus, o ieškovės Z. G. atveju nagrinėjimas truko 22 metus, todėl akivaizdus per ilgas ginčo sprendimas ir jos teisių pažeidimas, suponuojantis teisę reikalauti žalos atlyginimo. Žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios ar savivaldybės institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės ir savivaldybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės: dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys.
Atsiliepimas
7. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pateikė atsiliepimą, kuriuo ieškovės apeliacinį skundą prašė atmesti. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2019 m. rugpjūčio 14 d., kuomet Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo priimtas paskutinis procesinis sprendimas (atsisakyta priimti ieškovės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo nutarties), o baigėsi 2022 m. rugpjūčio 14 d., todėl ieškovė praleido ieškinio senaties terminą.
7.2. Atsakovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo teismui buvo pateiktas 2022 m. gegužės 6 d. Priešingai nei teigia ieškovė, 2022 m. gegužės 6 d. ieškinys dėl žalos atlyginimo nebuvo teismo priimtas dėl ieškinio trūkumų. Teismai ne kartą ieškovę įpareigojo taisyti ieškinio trūkumus bei kreiptis į teismą pagal bylos teismingumą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė ieškinį dėl žalos atlyginimo tinkamai pateikė tik 2023 m. kovo 3 d.
Šalies argumentai
7.3. Ieškovė neįrodė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo ieškovė, CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, yra tiesiogiai susieta su teisėjo ar kito teismo pareigūno kalte. Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį, būtina įrodyti ne tik kaltę, bet ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas - neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo civilinės atsakomybės sąlygų, neįrodinėjo, kokie konkretūs teismų priimti sprendimai buvo neteisėti, tačiau tik deklaratyviai nurodė, kad teisminiai procesai vyko pažeidžiant nacionalinių teisės aktų ir EŽTK nuostatas. Teigdama, kad bylos buvo nagrinėjamos nepagrįstai ilgai, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad teisminiai procesai užsitęsė dėl teismų delsimo ar laikotarpių, kurių metu teismas neatliko jokių veiksmų. Taigi, nagrinėjamoje byloje ieškovė neįrodė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl ir šiuo pagrindu ieškovės ieškinys negalėtų būti tenkintas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
8. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
9. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
10. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl 2 851,96 Eur turtinės ir 150 000 Eur neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos Respublikos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl ieškinio senaties
11. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis), ieškinio termino praleidimas yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu kita ginčo šalis to reikalauja ir teismas praleisto termino neatnaujina (CK 1.126, 1.131 straipsniai).
12. Esant pareikštam šalies prašymui taikyti ieškinio senatį, spręsti klausimus dėl ieškinio senaties termino trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo teisės normų taikymo teismas privalo ex officio (pagal pareigas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 69 punktas).
13. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikoma, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).
14. Nagrinėjamu atveju, kadangi ieškovė (apeliantė) pateikė ieškinį dėl žalos (turtinės ir neturtinės), kildinamos iš netinkamų ir neteisėtų teismų / teisėjų veiksmų, nagrinėjant atitinkamas civilines ir administracines bylas, kuriose dalyvavo ieškovė, priteisimo, taikytinas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.
15. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ji praleido sutrumpintą CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareikšti, kadangi ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti skaičiuojama ne nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti jos kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-247-856/2019, o nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimo, kuriuo ieškovės pareiškimas pripažintas nepriimtinu, priėmimo, todėl ieškovei ieškinį dėl žalos atlyginimo pirmą kartą pateikus Šiaulių apygardos teismui dar 2022 m. gegužės 6 d., senaties terminas praleistas nebuvo. Su šiais teiginiais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.
16. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ankščiausiai ieškinio senaties termino eiga ieškovei prasidėjo jau 2019 m. gegužės 8 d., kai Šiaulių apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-247-856/2019 galutinai išsprendė paskutinį buvusį jos ir bendraturtės E. S. ginčą dėl naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos nustatymo ir bendrų pastatų atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, savo nutartimi palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo – Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų - 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą, o vėliausiai ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2019 m. rugpjūčio 14 d., kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3P-1387/2019, kurioje atsisakė priimti ieškovės kasacinį skundą dėl minėtos Šiaulių apygardos teismo nutarties. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog trejų metų ieškinio senaties terminas ieškovei ieškinio reikalavimams dėl turtinės ir neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų ir neteisėtų teismų / teisėjų veiksmų, nagrinėjant atitinkamas civilines ir administracines bylas, kuriose dalyvavo ieškovė, pareikšti prasidėjo galutinai teismuose pasibaigus minėtoms byloms ir teismo procesams, konkrečiai – juose priėmus teismams (šiuo atveju – kasaciniam teismui) paskutinį procesinį sprendimą – 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartį.
17. Sutikti su apeliantės pozicija, kad ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina tik nuo Europos Žmogus Teisių Teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimo byloje G. prieš Lietuvą (prašymas Nr. 12469/2020) priėmimo, negalima. Šiuo EŽTT sprendimu pareiškėjos skundą dėl EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo dėl Lietuvos teismuose vykusių procesų nepateisinamai ilgos trukmės apskritai buvo atsisakyta priimti, kadangi ieškovė nebuvo išnaudojusi valstybės vidaus teisinės gynybos priemonių, kaip reikalaujama pagal Konvenciją, t. y. nebuvo pateikusi valstybės kompetentingoms vidaus institucijoms atitinkamų skundų (ieškinių), o tai savo ruožtu reiškia, kad ieškovės kreipimasis į EŽTT apskritai nebuvo galimas, įmanomas ir teisėtas, tad vertintinas kaip neįvykęs, nebuvęs, teisiškai nereikšmingas sprendžiant dėl nagrinėjamoje byloje pareikštų ieškinio reikalavimų tiek materialinio teisinio pagrįstumo, tiek dėl savalaikiškumo ieškinio senaties instituto prasme. Be to, net jeigu toks kreipimasis ir būtų galimas bei priimtinas, jis nepašalino ir nepaneigė ieškovės galimybių ir teisės pareikšti ieškinį Lietuvos teismui dėl žalos, padarytos nepagrįstai ilgais ankščiau vykusiais teismo procesais, teisės į teismą per protingą terminą pažeidimo, atlyginimo, nes gindama galimai pažeistas savo subjektines civilines teises ieškovė gali rinktis įvairius leistinus civilinių teisių gynimo būdus ir dėl kiekvieno iš jų pagrįstumo bei savalaikiškumo spręstina savarankiškai / autonomiškai.
18. Taip pat negalima sutikti ir su apeliantės teiginiu, jog ji į teismą su ieškiniu Lietuvos valstybei dėl teismų / teisėjų veiksmais / neveikimu padarytos žalos atlyginimo kreipėsi dar 2022 m. gegužės 6 d., todėl bet kuriuo atveju nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino.
19. Visų pirma, ieškinys nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui ieškovės buvo pateiktas tik 2023 m. kovo 3 d. (teisėjos rezoliucija priimtas 2023 m. kovo 9 d.), t. y. praleidus dar 2022 m. rugpjūčio 14 d. pasibaigusį ieškinio senaties terminą ir neprašant jo atnaujinti.
20. Antra, ieškinio dėl žalos atlyginimo pateikimas Šiaulių apygardos teismui 2022 m. gegužės 6 d. (tuometinis civilinės bylos Nr. e2-400-569/2022), kaip visiškai pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, negali būti vertinamas kaip savalaikis ir tinkamas savo galimai pažeistų teisių gynimas, nutraukęs ieškinio senaties termino eigą pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį, kadangi tokio ieškinio pareiškimas, kaip matyti tiek iš nagrinėjamos bylos medžiagos, tiek iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, neatitiko civilinio proceso normų reikalavimų ir nesąlygojo teismo proceso dėl žalos atlyginimo pradžios: ieškinys Šiaulių apygardos teismui buvo pareikštas pažeidžiant teismingumo taisykles, dėl ko jį buvo atsisakyta priimti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. gegužės 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-277-828/2022; 2022 m. gegužės 25 d. nutartimi perdavus ieškinį nagrinėti Panevėžio apylinkės teismui, jis šio teismo 2022 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-5570-1103/2022, kuri buvo palikta nepakeista Panevėžio apygardos teismo 2022 m. spalio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-575-425/2022, buvo laikytas nepaduotu ir grąžintas ieškovei, kadangi ji per teismo nustatytą, o vėliau ir pačios ieškovės prašymu pratęstą terminą nepašalino ieškinio trūkumų; pagaliau, ieškovei 2022 m. lapkričio 16 d. vėl pateikus ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo Vilniaus apygardos teismui, jį šio teismo 2023 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1628-861/2023, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-209-516/2023 buvo palikta nepakeista, taip pat buvo atsisakyta priimti.
21. Trečia, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi vienodą teismų praktiką formuojančio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, jog tiek ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, tiek ieškinio, kurį buvo atsisakyta priimti, tiek ieškinio, kuris vėliau buvo grąžintas, nepašalinus jo trūkumų, pareiškimas nenutraukia ieškinio senaties termino eigos, kadangi ieškinio senaties terminą nutraukia tik ieškinio pareiškimas įstatymo nustatyta tvarka, t. y. tinkamas procesinis teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, nesant ieškovo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013).
22. Pagaliau, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde ieškovė neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nenurodė jo praleidimo priežasčių ir neįrodinėjo jų pateisinamumo, tuo tarpu pirmosios instancijos teismo skundžiame sprendime išsamiai ir detaliai įvertinta bei konstatuota pačios ieškovės kaltė dėl nesavalaikio kreipimosi į teismą ir netinkamo teisės į teismą procesinio įgyvendinimo nagrinėjamoje byloje (sistemingas teismingumo taisyklių pažeidimas, ieškinių trūkumų nešalinimas, nepaisant to, jog ieškovė visą laiką buvo atstovaujama profesionalaus advokato), kurios apeliaciniame skunde ieškovė net nekvestionuoja ir dėl kurios net nepasisako, nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismui vertinti situaciją kitaip, nei ją įvertino pirmosios instancijos teismas bei spręsti apie galimybes ir pagrindus atnaujinti ieškovės praleistą ieškinio senaties terminą.
23. Kadangi pagal CK 1.125 straipsnio 9 dalį ieškinio pareiškimas praleidus sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, savaime yra pagrindas ieškinį atmesti, pirmosios instancijos teismas jau vien dėl to pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį.
Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų
24. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo, teigė, jog teismai nepagrįstai pakartotinai sprendė klausimus dėl žemės sklypo ir pastatų atidalijimo, t. y. bylas nagrinėjo pakartotinai, nepaisant įsiteisėjusių teismų sprendimų kitose bylose; be to, bylos buvo nagrinėjamos nepateisinamai ilgai, net 22 metus. Šiuos apeliantės argumentus, net jeigu ieškinio senaties terminas nebūtų praleistas ar egzistuotų pagrindas jį atnaujinti, apeliacinės instancijos teismas atmestų, kaip visiškai nepagrįstus.
25. Pirma, pažymėtina, kad civiliniai teisiniai santykiai, susiję su bendrosios nuosavybės įgyvendinimu (dėl bendrąja nuosavybe esančio turto valdymo, naudojimo ir pan.) savaime yra tęstinio pobūdžio, o tai reiškia, kad pavyzdžiui, bendraturčių sutarimu ar teismo sprendimu nustatyta naudojimosi bendru turtu tvarka, po kurio laiko iš esmės pasikeitus faktinėms aplinkybėms, esant atitinkamoms įstatyme įtvirtintoms sąlygoms, gali būti vėliau pakeista, panaikinta, sureguliuota kitaip ir pan., kas paneigia tapataus klausimo pakartotinį išsprendimą.
26. Antra, apeliantės argumentai, teikti tiek pirmosios instancijos teismui, tiek šiuo metu teikiami apeliacinės instancijos teismui, dėl netinkamų teismų procesų, sprendžiant naudojimosi bendru turtu, atidalijimo ir kitus klausimus (pvz., teisės į teisingą ir nešališką teismą pažeidimas, bylos išnagrinėjimas esant neteisėtos sudėties teismui, netinkamas ir lygiateiškumo principus pažeidžiantis naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymas ir pan.), apskritai negali būti vertinami nagrinėjamoje byloje, kadangi jie sudarė ankščiau vykusių civilinių ir administracinių bylų dalyką, o tose bylose priimtų teismų sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti tiek CPK, tiek ABTĮ nustatyta atitinkama instancinė tvarka, kuria šiuo atveju ieškovė naudojosi. Pažymėtina, jog pagal CPK 278 straipsnį, įsiteisėjus galutiniam procesiniam sprendimui byloje, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.
27. Trečia, kaip visiškai pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, detaliai išanalizavęs tiek bylos medžiagą, tiek Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti apie netinkamus, aiškiai aplaidžius, neteisėtus teismų, nagrinėjusių ieškovės nurodomas bylas, veiksmus teisės į teismą per protingą laiką pažeidimo aspektu. Pažymėtina, kad ieškovė dalyvavo ne viename teismo procese, kuris, kaip ji teigia, truko 22 metus, o mažiausiai keturiuose savarankiškuose, neretai jos pačios inicijuotuose teismų procesuose (dvi civilinės bylos dėl naudojimosi bendru turto tvarkos nustatymo, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pan., dvi administracinės bylos dėl apskrities viršininko įsakymų panaikinimo, žemės sklypo suformavimo, įsigijimo, sklypo ribų nustatymo), kurių kiekvieno trukmė vertintina savarankiškai ir negali būti traktuojama kaip nepagrįstai ilga. Be to, civilinės bylos buvo stabdomos, išskiriamos, sujungiamos, atnaujinamos, peržiūrimos instancine tvarka tiek dėl pačios ieškovės inicijuotų kitų bylų, tiek neretai būtent dėl pačios ieškovės prašymų ir naudojimosi procesinėmis teisėmis, kas objektyviai lėmė ilgesnę jų trukmę. Byloje nėra duomenų, kad atitinkamose bylose teismų priimti procesiniai sprendimai (pvz., dėl bylų sustabdymo, išskyrimo ir pan.) būtų ieškovės tuose procesuose ginčyti, pripažinti neteisėtais ir pan.
28. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog nagrinėjamu atveju turi būti taikomas CK 6.271 straipsnis, reglamentuojantis griežtą valstybės valdžios institucijų atsakomybę už jų (jų darbuotojų, taip pat ir teismų / teisėjų) veiksmais padarytą žalą.
29. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo ieškovė, šiuo atveju taikytina CK 6.272 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, yra tiesiogiai susieta su teisėjo ar kito teismo pareigūno kalte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-464/2014; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011). Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį, būtina įrodyti ne tik kaltę, bet ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas - neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos, o nenustačius bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju ieškovė viso bylos nagrinėjimo metu ne tik, kad neįrodinėjo civilinės atsakomybės sąlygų, tačiau net nenurodė, kokie konkretūs teismų priimti sprendimai ar veiksmai buvo neteisėti, o tik deklaratyviai nurodė, kad procesas tęsėsi ilgai (virš 22 metų), dėl ko buvo pažeistos tiek nacionalinių teisės aktų, tiek Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatos.
Dėl bylos procesinės baigties
30. Apibendrindama išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias tiek ieškinio senatį, tiek žalos atlyginimą (CK 1.125 straipsnio 9 dalis, 1.130 straipsnio 4 dalis, 6.272 straipsnio 2 dalis), tinkamai vadovavosi proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
31. Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Apeliantės (ieškovės) Z. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.