- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-04-08
- Bylos Nr.
- eI2-6503-1066/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-561-3-00312-2024-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Indrė Pukanasytė-Biekšė, Gediminas Užubalis, Indrė Žvaigžinienė
- Pareiškėjas
- M. N.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Indrės Žvaigžinienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. (M. N.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas M. N. (M. N.) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 24S10232 (toliau – Sprendimas1); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti Pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 3) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 24S14982 (toliau – Sprendimas2).
2. Nesutikdamas su skundžiamais Sprendimais, pareiškėjas paaiškina, kad:
Šalies argumentai
2.1. Pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėjo sutuoktinei D. N. ir dukroms S. N. bei E. N. yra išduoti leidimai nuolat gyventi Lietuvoje. 2024 m. sausio 9 d. atsakovas pareiškėjo atžvilgiu priėmė Sprendimą1 atsisakyti pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, kuris grindžiamas tuo, kad, įvertinus klausimyne pateiktus atsakymus bei Valstybės saugumo departamento išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui, o 2024 m. sausio 13 d. priėmė Sprendimą2, kuriuo nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. sausio 13 d. iki 2029 m. sausio 12 d.
2.2. Pareiškėjo teigimu, jo grėsmė nacionaliniam Lietuvos saugumui konstatuota, remiantis vienintele aplinkybe, t. y. jam pateiktame klausimyne atsakymu apie jo darbo patirtį, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas 2014 m. dirbo įmonėje „Rostec“, o tai, anot atsakovo (taip pat ir – Valstybės saugumo departamento, yra laikoma grėsme nacionaliniam Lietuvos Respublikos saugumui šiai dienai. Pažymi, kad teisminėje praktikoje nurodoma, jog Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju, būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimą gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, tokiu būdu sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas). Pareiškėjo teigimu, nors darbo santykiai gali būti vertinami kaip potencialus pavojus Lietuvos valstybės saugumui, tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai nuo kitų su pareiškėju susijusių duomenų.
2.3. Paaiškina, kad Įmonių Grupėje Rostec dirbo prieš daugiau nei 10 metų, darbo santykiai truko tik kelis mėnesius, o tokio asmens, kaip S. Č., jis nepažįsta. Atsakovas visiškai nevertino fakto, kad jau 10 metų nuo 2015 m. iki šiol pareiškėjas dirba įmonėje „Corporate Center IKS5 LLC“, kuri Rusijos Federacijoje pripažinta nedraugiška Rusijos Federacijai ir jos vykdomai politikai dėl to, kad „Corporate Center X5 LLC“ priklauso Olandijos kompanijai „X5 Retail Group N“.V. (visos Europos bendrovės ir Europos bendrovių dukterinės įmonės Rusijos Federacijoje buvo pripažintos nedraugiškomis dėl įvestų sankcijų remiantis Rusijos Federacijos prezidento paskyrimu).
2.4. Anot pareiškėjo, jis pateiktame Klausimyne išreiškė aiškią poziciją dėl Rusijos vykdomos karinės agresijos Ukrainos atžvilgiu, išreikšdamas aiškų nepritarimą bei nuomonę, kad Krymas priklauso Ukrainai, tačiau šios aplinkybės tinkamai vertintos nebuvo. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas į klausymą apie Krymo priklausomumą pradžioje atsakė „nežinau“, kadangi nesuprato klausimo formuluotės, tačiau ją atsakovui jam paaiškinus, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad Krymas priklauso Ukrainai.
2.5. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas neteisingai aiškina pareiškėjo žmonos pilietybės klausimą, kadangi D. V. gimė Lietuvoje ir iki pilnametystės gyveno čia (lankė lietuvišką mokyklą Mažeikiuose), yra lietuvių kilmės ir laiko save Lietuvos Respublikos piliete, ką ji ne kartą patvirtino ir rašytiniais paaiškinimais atsakovui. 2006 m. D. V. kreipėsi į Rusijos Federacijos konsulatą Klaipėdoje, kur jai konsulas pasakė, kad po SSRS žlugimo buvo suteikta Rusijos Federacijos pilietybė, kas nei jai, nei jos tėvams anksčiau žinoma nebuvo. Po nurodytos informacijos gavimo ji pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo, motyvuodama tuo, kad jos senelis Lietuvoje gyveno iki 1945 metų. Nagrinėjant nurodytą prašymą, kurį Migracijos departamentas nagrinėjo daugiau nei metus, Pilietybės įstatymo nuostatos, suteikiančios teisę D. V. gauti Lietuvos Respublikos pilietybę kaip antrąją pilietybę, buvo paskelbtos negaliojančiomis. Dėl ko D. V. gavo atsakymą, kad jai nebus suteikta antroji pilietybė, taigi atsakovo teiginys, kad pareiškėjo žmona savo noru atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, yra nepagrįstas.
Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad įvertinus, jog Lietuvos Respublika yra pareiškėjo žmonos tėvynė, čia ji gimė ir užaugo, mokėsi (buvo pažangi mokinė, padovanota Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus), čia gyvena jos šeima, draugai, todėl pareiškėjas su žmona priėmė sprendimą persikelti gyventi į Lietuvą.
2.6. Tvirtina, kad Migracijos departamentas klausimą dėl leidimo laikinai gyventi pratęsimo nagrinėjo, pažeisdamas visus nustatytus terminus, o tai reiškia, kad jei pareiškėjas pirmaisiais leidimo laikinai gyventi galiojimo metais būtų visiškai nutraukęs ryšius su kilmės valstybe ir pasitikėjęs Migracijos departamentu, jis nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. būtų likęs be gyvenamosios vietos ir be darbo, o jo šeima būtų likusi be pajamų.
2.7. Tuo pačiu pažymi, kad Sprendime1 neteisingai nurodomi pareiškėjo buvimo Lietuvoje 2023 metais laikotarpiai („2023 metais M. N. Lietuvos Respublikoje buvo 9 dienas“), kai iš tiesų pareiškėjas 2023 metais Lietuvos Respublikoje buvo 4 kartus, ką patvirtina pasienio tarnybos antspaudai M. N. užsienio pasuose. Mano, kad šiuo atveju skundžiamuose sprendimuose nėra nurodyta jokių objektyviai laike ir erdvėje egzistuojančių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo grėsmę nacionaliniam Lietuvos saugumui.
Skundžiamuose sprendimuose nepateikus jokių įrodymų apie jo ryšius su Rusijos tarnybomis ar potencialiai galinčiais kelti grėsmę saugumui subjektais, nesant jokių kitų papildomų indikacijų dėl asmens keliamos grėsmės, bei papildomi įvertinus, kad nuo 2015 metų pareiškėjas dirba įmonėje, kuri laikoma nedraugiška Rusijos Federacijai ir pareiškėjas išreiškė poziciją dėl Rusijos vykdomos karinės agresijos Ukrainoje bei Krymo priklausomumo Ukrainai, laikytina, kad nebuvo pakankamo pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės egzistavimo.
2.8. Pabrėžia, kad nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo prašymo tyrimo metu būtų nustatyta, jog jis kokiais nors savo veiksmais būtų parodęs, jog keltų realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, kad aktyviai reikštų savo politines pažiūras, būtų politiškai aktyvus ir pan. Taip pat nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjo darbas galėjo būti / buvo tiek reikšmingas, kad tapo lemiamu veiksniu Lietuvos Respublikos saugumo kontekste.
2.9. Pareiškėjo atveju individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo priėmimo, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, į Sprendimus perkelta Valstybės saugumo departamento išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant Sprendimų proporcingumo principo, kas leidžia tvirtinti, kad skundžiami sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškėjo skundą pateikia savo poziciją, kurią grindžia šiais argumentais:
3.1. Nurodo, kad „Rostec“ – Rusijos valstybinė technologijų korporacija, kontroliuojanti karinių technologijų tyrimus ir plėtrą, jų pritaikymą karinėje pramonėje. Nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. Rusijos valstybinės korporacijos „Rostec“ vadovui S. Č. taikomos ES sankcijos dėl artimų ryšių su Kremliaus režimu ir dalyvavimo Rusijos karinės pramonės vystyme, taip pat dėl paramos Krymo aneksijai. Nuo 2022 m. vasario 25 dienos „Rostec“ taikomos Europos Sąjungos sankcijos. Skundžiamas Sprendimas1 buvo priimtas remiantis tokia VSD pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Priimdamas sprendimus, Departamentas remiasi Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis ir išvadomis. Valstybės saugumo departamentas teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Būtent Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
3.2. Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarime Nr. XIV-16576 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ pažymima, jog dėl 2022 m. vasario 24 d. pradėtos atviros Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą ir jos žmones daromi nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, lėmę humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę, vykdomas valstybinis terorizmas, sudarytos palankios sąlygos Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką. Rusijos Federacija ir toliau laikosi atviros, vis intensyvėjančios grasinimų Ukrainą remiančioms valstybėms retorikos, niekindama jų nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, puoselėjamas vertybes, istoriją ar netgi neigdama jų egzistavimą, intensyvėja Rusijos Federacijos atakos prieš Ukrainos civilinę ir kritinę infrastruktūrą, Rusijos Federacijos retorikoje vis dažniau minima branduolinio ginklo panaudojimo galimybė, tęsiamas Rusijos Federacijos karių ir ginkluotės telkimas Baltarusijos Respublikos teritorijoje.
3.3. Pažymi, kad išvada yra pagrįsta pareiškėjo darbu Rusijos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėjo susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla). Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas.
Nesutinka, kad VSD išvada nepagrindžia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo. Pažymi, kad iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamų sprendimų pagrindas ir yra išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog Departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.
3.4. Pareiškėjo skunde minimo aplinkybės, t. y. nuo tarnybos pabaigos praėjęs laikotarpis, jo tolimesnis darbas, šeimos padėtis ir jo išsakytos politinės pažiūros nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus. Bylose, kuriose buvo vertinama asmenų galima grėsmė nurodo, jog asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai, Departamento sprendimuose yra pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (žr. pvz., 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje eA-2111-415/2023).
3.5. Be kita ko, Departamentas, vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad nacionalinė viza jam išduota nebuvo. Pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas atvyko turėdamas Prancūzijos išduotą Šengeno vizą, galiojusią nuo 2018-02-13 iki 2023-02-12. Pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojęs nuo 2022-08-31 iki 2023-08-31. Pareiškėjas Lietuvoje nedirbo ir nedirba, prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad nuo 2015-07-23 (atsakyme į klausimyno 2 klausimą, kad nuo 2018 m.) iki dabar dirba Rusijos Federacijoje, bendrovėje „X5 Corporate Center, LLC“, valdybos viršininku. Pareiškėjas, gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu, periodiškai (nuo kelių dienų iki kelių savaičių ar mėnesių) grįžta į kilmės valstybę (2022 m. fiksuojama 18 sienos kirtimo atvejų, 2023 m. – 6 sienos kirtimo atvejai). Pareiškėjo santuoka sudaryta Rusijos Federacijoje 2018 m. jo sutuoktinė neteko Lietuvos Respublikos pilietybės 2005 m., ji išvyko gyventi į Rusijos Federaciją, šiuo metu yra Rusijos Federacijos pilietė.
Vertinant duomenis apie pareiškėjo Lietuvos Respublikos išorės sienų kirtimus ir jo kelionės dokumente esančius valstybių sienų kirtimo spaudus bei tai, kad į Rusiją jis vyksta su sutuoktine ir su vaiku, taip pat tai, kad pareiškėjas tęsia darbą Rusijos Federacijoje, laikytina, kad jis ryšių su Rusijos Federacija nėra nutraukęs. Nors pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje yra deklaruota nuo 2022 m. spalio 3 d., tačiau pareiškėjo ryšiai su Lietuva neįrodo jo faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvos
Respublikoje, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis. Aplinkybę, kad pareiškėjas didžiąją laiko dalį praleidžia ne Lietuvos Respublikoje, o Rusijos Federacijoje, patvirtina duomenys apie jo Lietuvos Respublikos išorės sienų kirtimus ir pareiškėjo kelionės dokumente esantys valstybių sienos kirtimo spaudais.
Atsiliepimas
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – VSD) atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į pareiškėjo skundą pateikia savo poziciją, kurią grindžia šiais argumentais:
4.1. VSD 2023 m. spalio 10 d. raštu Nr. 18-10723 MD pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas (Rusijos Federacijos pilietis), 2014 metais dirbdamas Rusijos Federacijos valstybinėje korporacijoje „Rostec“, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos Federacijos valstybės institucijose ir strategiškai svarbiose įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose ir strateginės svarbos įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, Pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip patikimas ir lojalus Rusijos valdžiai asmuo. Apie tai pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje, taip pat ir naujausiose – 2022 ir 2023 metų, grėsmių vertinimo ataskaitose.
4.2. Taip pat nurodo, kad VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ar strateginėse įmonėse. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginėse įmonėse, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.
4.3. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje, strateginėse įmonėse ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.). VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes.
4.4. Nurodo, kad Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi neišdavimo klausimą. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai. Šios pozicijos laikosi ir LVAT savo praktikoje analogiškose bylose (pvz., LVAT 2023 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. eA-1266-602/2023).
4.5. VSD nuomone, priimant skundžiamus sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (Departamentas) neviršijo kompetencijos, taip pat skundžiamais sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Departamento Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
5.1. Pareiškėjas atvyko turėdamas Prancūzijos išduotą Šengeno vizą, galiojusią nuo 2018 m. vasario 13 d. iki 2023 m. vasario 12 d.
5.2. Pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojęs nuo 2022 m. rugpjūčio 31 d. iki 2023 m. rugpjūčio 31 d. Pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė, kuri turi leidimą gyventi Lietuvoje.
5.3. VSD 2023 m. spalio 10 d. pateikė išvadą Nr. 18-10723, kurioje nurodyta, kad M. N. 2014 m. dirbo valstybinėje korporacijoje „Rostec.“ „Rostec“ – Rusijos valstybinė technologijų korporacija, kontroliuojanti karinių technologijų tyrimus ir plėtrą, jų pritaikymą karinėje pramonėje. Nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. Rusijos valstybinės korporacijos „Rostec“ vadovui S. Č. taikomos ES sankcijos dėl artimų ryšių su Kremliaus režimu ir dalyvavimo Rusijos karinės pramonės vystyme, taip pat dėl paramos Krymo aneksijai. Nuo 2022 m. vasario 25 dienos „Rostec“ taikomos Europos Sąjungos sankcijos. VSD vertinimu, Rusijos Federacijos M. N., dirbdamas Rusijos Federacijos valstybinėje korporacijoje „Rostec“, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose ir strategiškai svarbiose įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose ir strateginės svarbos įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, Rusijos Federacijos M. N. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir strateginės svarbos įmonėse. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus.
5.4. Pareiškėjas, atsakydamas į Klausimyno 2 klausimą: „(Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos)“ nurodė, kad 2014 m. dirbo Rusijos Federacijos korporacijoje „Rostec“ („Poctex“) vyriausiuoju juriskonsultu ekspertu. Atsakydamas į klausimyno 11 klausimą: „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas ? Pažymėkite savo atsakymą. Atsakymas pasirenkamas iš dviejų variantų: Ukrainai arba Rusijos Federacijai)“ pareiškėjas nieko nepažymėjo, bet papildė įrašu: „ Nežinau“.
Siekiant išsiaiškinti M. N. poziciją dėl Krymo okupacijos, Departamente M. N. buvo paprašyta patikslinti savo poziciją ir aiškiai atsakyti į klausimyno 11 klausimą. M. N. pateikė paaiškinimą raštu, kuriame nurodė, jog nesuprato klausymo, kadangi nėra tarptautinės teisės specialistu. Vėliau, gavęs Departamento paaiškinimą dėl klausimo formuluotės, pasirinko atsakymą iš galimų variantų ir pažymėjo atsakymą „Ukrainai“.
5.5. Skundžiamu Sprendimu1 Departamentas nusprendė pareiškėjui atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes: asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui M. N. 2014 metais dirbo Valstybinėje korporacijoje „Rostec“. Valstybinei korporacijai, skatinančiai aukštųjų technologijų pramonės produktų kūrimo, gamybos ir eksporto srityje nuo 2022 m. vasario 25 dienos taikomos Europos Sąjungos sankcijos. Darbas Rusijos valstybinėje technologijų korporacijoje, kontroliuojančioje karinių technologijų tyrimus ir plėtrą, jų pritaikymą karinėje pramonėje, reiškia, kad asmuo privalėjo būti lojalus ir palaikyti Rusijos valdžią, kartu tai reiškia, kad ji ir ateityje gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
5.6. Skundžiamu Sprendimu2 Departamentas nusprendė uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
6. Byloje kilo ginčas dėl Departamento Sprendimo1 ir Sprendimo2 teisėtumo ir pagrįstumo.
7.1 Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių neteisinės padėties“ (aktuali ginčui teisės akto redakcija), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.
Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
7.2. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti 4 straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
7.3. LVAT savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje klausimus, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti UTPĮ nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023).
LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.
LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).
EŽTT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekanti plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
8. Iš byloje esančių dokumentų analizės ir teismo posėdžio metu pateiktų paaiškinimų galima daryti išvadą, kad pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui iš esmės nustatyta atsižvelgus į pareiškėjo klausimyne nurodytą informaciją, jog jis 2014 m. dirbo Rusijos korporacijoje ‚Rostec“ (rusiškai „Poctex“) bei VSD 2023 m. spalio 10 d. rašte Nr. 18-10723 pateiktą vertinimą. Pagal VSD vertinimą, „Rostec“ – Rusijos valstybinė technologijų korporacija, kontroliuojanti karinių technologijų tyrimus ir plėtrą, jų pritaikymą karinėje pramonėje. Nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. Rusijos valstybinės korporacijos „Rostec“ vadovui S. Č. taikomos ES sankcijos dėl artimų ryšių su Kremliaus režimu ir dalyvavimo Rusijos karinės pramonės vystyme, taip pat dėl paramos Krymo aneksijai. Nuo 2022 m. vasario 25 dienos „Rostec“ taikomos Europos Sąjungos sankcijos. VSD vertinimu, Rusijos Federacijos pil. M. N., dirbdamas Rusijos Federacijos valstybinėje korporacijoje „Rostec“, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai.
Tuo tarpu pareiškėjas pateikė į bylą informaciją iš Rusijos juridinių asmenų registro, kad kaip juridiniai asmenys yra registruotos (2014 m. buvo registruotos) bent dvi įmonės, kurių pavadinimas yra „Rostec“ (rusiškai „Poctex“) – 1) aukštųjų technologijų pramonės produkcijos kūrimo, gamybos ir eksporto plėtros valstybinė korporacija „Rostech“, pagrindinis valstybinės registracijos numeris 1077799030847, kurios vadovu nurodomas VSD išvadoje minimas S. Č., oficialus registracijos adresas nurodomas Gogolevskii bulvaras, 21 namas, 1 pastatas, Maskvos m., ir 2) ribotos atsakomybės bendrovė gamybos ir komercijos įmonė „Rostech, kurios pagrindinis valstybinės registracijos numeris 1027705001323, oficialus registracijos adresas nurodomas Lavrov skg., 6 namas, Maskvoje, o vadove nurodoma G. V. Y. ir kuris, nurodoma, pasibaigė 2018 m. sausio 9 d. Pareiškėjas taip pat pateikė pažymą iš dabartinės darbovietės ribotos atsakomybės bendrovės „X5 Corporate Center“, kad 2014 m. dirbo įmonėje „Rostech“, kurios kodas 1027705001323 ir vadovė G. V. Y.
9. Nei Migracijos departamento sprendimuose, nei VSD išvadoje nebuvo vertinta, kurioje iš nurodytų įmonių dirbo pareiškėjas, kokios šių įmonių sąsajos, koks buvo pareiškėjo vaidmuo įmonėje.
Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų VSD išvados tiesiog perkelti į Sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėja susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar yra pagrindas panaikinti (atsisakyti pakeisti) jai išduotą leidimą nuolat gyventi.
Būtent taip veikti Migracijos departamentą įpareigoja UTPĮ, taip pat tiek LVAT, tiek EŽTT praktikoje suformuoti reikalavimai.
Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Taip pat Migracijos departamentas yra saistomas gero administravimo principo. Šiuo atveju Migracijos departamentas neprašė pareiškėjo papildomų paaiškinimų, kitaip nesiaiškino, kokioje įmonėje, turinčioje pavadinime žodį „Rostec“ faktiškai dirbo pareiškėjas, jeigu ne toje įmonėje, kuri minima VSD išvadoje – kokie šių įmonių ryšiai, koks pareiškėjo vaidmuo dirbant įmonėje.
Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinė- je byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčijami sprendimai sukelia pasekmes ne tik pačiam pareiškėjui, bet ir jos šeimos nariams (sutuoktinei ir nepilnamečiams vaikams, kurie turi leidimus gyventi Lietuvoje). Sprendime 1 Migracijos departamentas nurodo, kad pareiškėjo sutuoktinė, turinti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, ir dukra, gimusi (duomenys neskelbtini) turinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, gyvena Lietuvoje nuo 2022 m. Sprendime 1 neužsimenama apie pareiškėjo dukrą E. N., gimusią (duomenys neskelbtini), tačiau Sprendime 2 nurodyta, kad ji tai pat gyvena Lietuvoje. Priimant ginčijamus sprendimus šie aspektai iš esmės nebuvo vertinti (sprendimuose tik formaliai konstatuoti leidimų gyventi ir gyvenimo laikotarpiai, taip pat pareiškėjo atvykimo ir išvykimo laikotarpiai). Ginčijamuose sprendimuose neatsispindi vertinimas pasekmių, kurios bus sukeltos pareiškėjo mažamečiams vaikams atsisakius pakeisti pareiškėjos leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždraudžiant jai atvykti į Lietuvos Respubliką. Manytina, kad ginčijamais sprendimais galėtų būti reikšmingai apribotos pareiškėjo ir jo mažamečių vaikų bendravimo galimybės. Neįvertintos pasekmės ir pareiškėjo sutuoktinei (turinčiai leidimą nuolat gyventi), kuri, galiojant ginčijamiems sprendimams, norėdama išlaikyti šeimyninius ryšius, galimai turėtų išvykti iš Lietuvos kartu su pareiškėju. Priimant ginčijamus sprendimus nebuvo tinkamai įvertintas ir pareiškėjo vaikų integravimasis Lietuvos Respublikoje.
10. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad išsamaus individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimų gyventi išdavimo, keitimo, panaikinimo, dėl uždraudimo atvykti, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, į ginčijamus sprendimus buvo perkelta VSD išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, tinkamai neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant sprendimų proporcingumo principo aspektu.
Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti.
11. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiami sprendimai naikintini kaip neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
12. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Pareiškėjas prašo priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas, iš viso: 1522,50 Eur.
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.
ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija nuo 2015 m. kovo 19 d. (toliau – ir Rekomendacijos)
Pareiškėjas byloje pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus: 1) 2024 m. sausio 19 d. sąskaita faktūra Nr. SPEC24-00010, iš kurios matyti, kad pareiškėjas už suteiktas teisines paslaugas (Migracijos departamento sprendimų apskundimas ir atstovavimas pirmosios instancijos teisme) turi sumokėti 1 522,50 Eur; 2) 2024 m. sausio 24 d. SEB banko mokėjimo nurodymas, iš kurio matyti, kad O. V. apmokėjo 1 522,50 Eur pagal sąskaitą faktūrą Nr. SPEC24-00010; 3) taip pat sumokėtas 22,50 Eur dydžio žyminis mokestis.
Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į Rekomendacijų 8 punkte nustatytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punktas įtvirtina, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 1 522,50 Eur suma už teisines paslaugas (skundo rengimas, papildomų įrodymų teiki, atstovavimas teismo posėdžio metu) neviršija maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio. Visgi teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, įvertinęs Pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, į tai, kad bylos baigtį nulėmė iš esmės tai, kad atsakovas neįvertino, kokioje įmonėje dirbo pareiškėjas, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, sprendžia, kad Pareiškėjo prašoma priteisti suma (1 522,50 Eur) yra neproporcinga, todėl mažintina ir Pareiškėjui iš atsakovo priteistina 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistina 22,50 Eur sumokėto žyminio mokesčio.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. N. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 24S14982, kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi ir 2024 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. 24S14982, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.
Priteisti pareiškėjo M. N. (M. N.) naudai iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 000,00 Eur (vieną tūkstantį eurų) atstovavimo išlaidų ir 22,50 euro sumokėto žyminio mokesčio.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.