Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Dariaus Prankos, Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir jam paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaitytas G. J. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo G. J. sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį, dienos.

Civilinės ieškovės (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš G. J. 85,46 Eur (aštuoniasdešimt penki eurai keturiasdešimt šeši euro centai) ir 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (85,46 Eur) nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo civilinės ieškovės (duomenys neskelbtini) naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. G. J. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo savo šeimos narį, o būtent: jis, 2020 m. sausio 14 d. apie 11 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (alkotesteriu nustatytas 2,69 promilių girtumas), konflikto metu, tyčia, ne mažiau kaip du kartus, tačiau ne daugiau kaip dešimt kartų kumščiais sudavė savo sugyventinei S. K. į veidą, po ko, pagaliu sudavė S. K. ne daugiau kaip keturis kartus į kojas, ne daugiau kaip du kartus į rankas bei ne daugiau kaip du kartus į nugarą, bei tokiu būdu nukentėjusiajai S. K. sukėlė fizinį skausmą, padarė daugines kraujosruvas veide, galvoje, krūtinės ląstoje bei dešiniame petyje ir nosies kaulų lūžimą, tuo sukeldamas nukentėjusiajai S. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiais savo veiksmais G. J. padarė BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

13. Baudžiamųjų bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis – pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), prireikus ištaisyti bet kurias fakto arba teisės taikymo klaidas, kurias galėjo padaryti pirmosios instancijos teismas, užtikrinti, kad būtų įvykdytas teisingumas. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti bei pagrįsti nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų ir kitų teisės aktų bei normų. Nuosprendis laikomas pagrįstu, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos fakto, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

14. Apeliaciniu skundu G. J. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nes apylinkės teismas visas byloje kilusias abejones vertino nuteistojo nenaudai, kas prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui, t. y. jis negalėjo būti pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Pasak nuteistojo, jo kaltės neginčijamai ir tiesiogiai neįrodo nei vienas iš skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų, nes pirmosios instancijos teismas juos įvertino subjektyviai bei vienpusiškai, nepašalino byloje kilusių abejonių. Skundžiamu nuosprendžiu padarytos išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių, vadovautasi neblaivios S. K. pirminiais paaiškinimais, kurie turėjo būti vertinti kritiškai.

15. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, įvertinusi apeliaciniame skunde nuteistojo nurodytus argumentus, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmai išsamiai įvertino visus byloje esančius duomenis, pagrįstai motyvavo, kodėl vienais iš jų vadovaujasi konstatuodamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir juos pripažįsta įrodymais, o kitais nesivadovauja, todėl padarė pagrįstą išvadą, jog byloje užtenka objektyvių duomenų ir įrodymų pripažinti G. J. kaltu padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo G. J. kaltės

16. Sprendžiant G. J. kaltės klausimą, svarbu tinkamai išanalizuoti ir įvertinti nukentėjusiosios S. K. duotus paaiškinimus viso proceso metu dėl byloje nagrinėjamo įvykio, juos kartu vertinant su kitais bylos duomenimis bei įrodymais.

19. Nors nukentėjusioji vėlesnėje proceso eigoje kardinaliai pakeitė savo duotus parodymus ir teigė, kad G. J. jos nemušė bei ji susižalojo pati (2020 m. sausio 27 d. akistatos protokolas (1 t., b. l. 60-61); S. K. duoti paaiškinimai teisiamajame posėdyje), tačiau įvertinus byloje esančių duomenų ir įrodymų visumą, konstatuotina, jog tai laikytina nukentėjusiosios siekiu padėti G. J. išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi šie asmenys ne tik ilgą laiką iki byloje nagrinėjamo įvykio gyveno kartu, bet ir šiuo metu yra susitaikę bei gyvena kartu. Teismas kaip patikimais ir nekeliančiais abejonių vadovaujasi pirminiais nukentėjusiosios duotais paaiškinimais šioje byloje 2020 m. sausio 14 d., nes šiuos parodymus patvirtina kitų byloje surinktų įrodymų visuma.

24. Nagrinėjamu atveju yra svarbūs ir byloje esantys medicininiai dokumentai, iš kurių matyti, jog S. K. 2020 m. sausio 14 d. buvo nustatyti šie sužalojimai: krūtinės ląstos sumušimas, kitų galvos sričių paviršinis sužalojimas, nosies kaulų lūžis, nosies paviršinis sužalojimas (1 t., b. l. 66-67). 2020 m. vasario 21 d. kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota, kad specialistas R. L., susipažinęs su jam pateiktais nukentėjusiosios S. K. medicininiais dokumentais ir nurodytomis įvykio aplinkybėmis, padarė išvadą, jog nukentėjusiajai padarytos kraujosruvos veide, galvoje, krūtinės ląstoje ir dešiniame petyje, nosies kaulų lūžimas. Šie sužalojimai padaryti paveikus kietais bukais daiktais, galimai aptariamojo įvykio metu ir yra kvalifikuojami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl nosies kaulų lūžimo S. K. sveikata sutrikdyta ilgesniam nei dešimties dienų laikotarpiui. Be to, daugybiniai ir įvairiose kūno vietose išsidėstę sužalojimai nėra būdingi padarytiems griūnant (1 t., b. l. 70-71). Būtent šiuose byloje esančiuose dokumentuose, kurie laikyti jokių abejonių nekeliančiais objektyviais įrodymais, užfiksuota informacija, kuri tik dar kartą patvirtina, jog S. K. 2021 m. sausio 14 d. paaiškinimai yra teisingi ir jais turi būti vadovaujamasi, sprendžiant nuteistojo G. J. kaltės klausimą, t. y. tą pačią dieną, kai nukentėjusioji buvo sužalota, S. K. buvo apžiūrėta gydymo įstaigoje ir jai nustatyti sužalojimai būtent tose kūno vietose, į kurias nukentėjusioji nurodė, jog smurtavo aktyviais bei tyčiniais veiksmais G. J.. Atsižvelgtina ir į tai, kad specialistas R. L. padarė kategorišką ir jokių abejonių nekeliančią išvadą, jog nukentėjusiajai padaryti sužalojimai nėra būdingi griuvimui, nes sužalojimai padaryti sužalojimų vietas paveikus kietais bukais daiktais (past. – kieto buko daikto sąvoką atitinka medinis pagalys, kurio lūžusios dalys buvo rastos įvykio vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), bei kurioje, kaip nurodo nukentėjusioji, prieš ją G. J. panaudojo smurtą) t. y. ši išvada paneigia nukentėjusiosios paaiškinimus, kuriais ji nurodė, kad susižalojo pati griūdama. Be to, svarbu ir tai, kad G. J. smurtinius veiksmus, nukreiptus prieš nukentėjusiąją, matė ir liudytoju apklaustas G. J., kuris patvirtino, jog nuteistasis S. K. sudavė daugiau nei du kartus (1 t., b. l. 98), kas tik dar labiau sustiprina nukentėjusiosios duotų pirminių paaiškinimų patikimumą.

25. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, byloje surinktus duomenis ir įrodymus įvertino teisingai, BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, dėl ko padarė pagrįstą išvadą, jog G. J. kaltė nekelia abejonių ir yra įrodyta visiškai, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir priimti išteisinamąjį nuosprendį nuteistojo atžvilgiu.

Dėl paskirtos bausmės

26. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas atmes skundą ir paliks galioti nepakeistą G. J. atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, peržiūrėti nuteistajam paskirtą bausmę, t. y. skirti trumpesnį laisvės atėmimo bausmės terminą arba bausmės vykdymą atidėti.

27. Formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

28. BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti arba apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

29. Už BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo padarymą įstatymo leidėjas numatė tik vienintelę bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą iki 5 (penkerių) metų. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir pripažinęs G. J. kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskyrė 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo ir G. J. asmenybės pavojingumą, yra proporcinga, adekvati padarytiems nusikalstamiems veiksmams bei neprieštaraujanti BK 41 ir 54 straipsniuose numatytiems bausmės paskirčiai bei bausmės skyrimo pagrindams.

30. Byloje konstatuota, kad G. J. padarė vieną tyčinį, baigtą, apysunkį nusikaltimą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Priešingai, nustatytos dvi G. J. atsakomybę sunkinančios aplinkybės: nusikaltimas padarytas apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui; nusikaltimą G. J. padarė būdamas recidyvistas. Iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo G. J. buvo teistas keturis kartus už nusikalstamų veikų padarymą, kurios yra susijusios su kitų asmenų sveikata ir seksualinio apsisprendimo laisve bei neliečiamumu, t. y. 1) už mažamečio išžaginimą, 2) nesunkų sveikatos sutrikdymą, 3) plėšimą, 4) nežymų šeimos nario (mamos) sveikatos sutrikdymą, kas nuteistąjį charakterizuoja neigiamai ir patvirtina, jog šioje byloje nagrinėta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinio pobūdžio, o nuteistojo susiformavusio charakterio, pasaulėžiūros, kitų asmenų negerbimo pasekmė. Taip pat kartą per paskutiniuosius penkerius metus baustas administracine tvarka, paskirtą baudą yra sumokėjęs. Nors nuteistasis nusikalstamos veikos padarymo metu niekur nedirbo, tačiau yra registruotas Užimtumo tarnyboje. Pažymėtina ir tai, kad iš byloje esančių duomenų visumos galima daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistasis turi rimtų alkoholio vartojimo problemų, dėl kurių ir padarė šioje byloje nagrinėjamą nusikaltimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad G. J. alkoholį vartoja nuolatos, nesaikingai ir dideliais kiekiais, o byloje duomenų apie tai, jog nuteistasis bandytų realiais veiksmais spręsti šią problemą, nėra.

31. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas G. J. paskyrė teisingą bausmę ir parinko tinkamą jos dydį, kurio mažinti nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad paskirtas bausmės dydis (1 metai 4 mėnesiai) yra beveik du kartus mažesnis už bausmės, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, sankcijos vidurkį, todėl konstatuotina, jog ji nėra per griežta, nes, atsižvelgus į padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, pirmosios instancijos teismas galėjo skirti ir didesnio dydžio laisvės atėmimo bausmę.

32. Teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia pagrindo nuteistajam taikyti bausmės vykdymo atidėjimo. BK 75 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, kad ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017). Taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas arba atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti pačios baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir panašiai. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje turi sukurti teisines prielaidas tam, jog valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018).

33. Tiek iš nukentėjusiosios, tiek iš liudytojų duotų paaiškinimų analizės galima teigti ir tai, kad nuteistasis, būdamas išgėręs, tampa agresyvus, savęs nekontroliuoja ir dažnai naudoja smurtą prieš kitus asmenis. Aktualu ir tai, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu pirmosios apklausos metu nurodė, jog byloje nagrinėjamas atvejis nebuvo pirmas, kuomet G. J. prieš ją smurtavo, tačiau į policiją ji nesikreipdavo. Sprendžiant paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, verta atsižvelgti ir į policijos pareigūnų D. I. bei J. J. duotus paaiškinimus teisiamajame posėdyje. Liudytojai nurodė, kad nuteistąjį G. J. žino, nes atlikdami tarnybines funkcijas dažnai važiuoja pas nuteistojo šeimą, t. y. per mėnesį keletą kartų būna gaunami iškvietimai. Liudytojas D. I. nurodė, kad jam teko vykti ne vieną kartą į iškvietimą dėl nuteistojo ir nukentėjusiosios konfliktų, taip pat G. J. dažnai konfliktuoja ir su savo mama (past. – G. J. įsiteisėjusiu nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl panaudoto smurto prieš savo mamą). Šios aplinkybės tik patvirtina, kad nuteistasis nėra linkęs keisti toleruojamo asocialaus gyvenimo būdo bei atsisakyti alkoholio vartojimo.

34. Vien tai, kad nuteistasis susitaikė su nukentėjusiąja, ar kad apeliaciniame skunde nurodo, jog bando keisti gyvenimo būdą, nebevartoja alkoholio ir siekia susirasti darbą, laikytini tik deklaratyviais teiginiais, kurie nėra pagrindžiami jokiais objektyviais duomenimis. Iš bylos duomenų visumos analizės galima spręsti, kad konfliktai tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios, išsiskyrimai bei susitaikymai, yra nuolatiniai reiškiniai šių asmenų santykiuose ir tam tikra susiformavusi bendro gyvenimo praktika, kas leidžia pagrįstai teigti, jog išlieka didelė recidyvo tikimybė ateityje, t. y. kad G. J. vėl gali smurtauti prieš nukentėjusiąją, savo mamą ar kitus šeimos narius, taip pat nepažįstamus asmenis, atsižvelgiant į turimas rimtas besaikio alkoholio vartojimo problemas, ūmų ir neprognozuojamą būdą. Atsižvelgiant į tai, tik reali laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymo neatidedant, gali užkardyti šio asmens naujų nusikaltimų darymą. Be to, nuteistasis net du kartus praeityje atliko realią laisvės atėmimo bausmę, tačiau tai jo nesulaikė nuo naujų smurtinio pobūdžio nusikaltimų darymo, o byloje nagrinėjamą veiką padarė būdamas recidyvistas.

Dėl procesinio pobūdžio klausimų

35. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad 2021 m. kovo 1 d. teisiamasis posėdis vyko nuotoliniu būdu, posėdis vyko nekokybiškai, su trikdžiais, o pirmosios instancijos teismas neklausė proceso dalyvių dėl sutikimo bylą nagrinėti nuotoliniu būdu. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino įrodymų tyrimą, kai buvo išėjęs surašyti nuosprendžio. Šiame kontekste akcentuotina, kad 2021 m. kovo 1 d. teisiamajame posėdyje buvo apklaustas tik nuteistasis G. J., kurio posėdžio metu duoti paaiškinimai atsispindi skundžiamame nuosprendyje ir jie buvo tinkamai įvertinti pirmosios instancijos teismo kitų byloje esančių duomenų ir įrodymų visumos masyve. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad vertindamas nuteistojo paaiškinimus bei, surašydamas baigiamąjį aktą byloje, apylinkės teismas proceso nepažeidė bei padarė aiškiais ir konkrečias išvadas.

36. Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, jog apylinkės teisme gavus šią bylą ir kitą baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. spalio 9 d. buvo pateiktas prašymas sujungti abi bylas, nes jos buvo vieno teisėjo žinioje, jos dar nebuvo pradėtos nagrinėti, bylose buvo ir tas pats liudytojas, abi bylos buvo skirtos nagrinėti tą pačią dieną, tačiau 2020 m. spalio 14 d. nutartimi prašymas buvo netenkintas, nors bylų sujungimas būtų padėjęs operatyviau išnagrinėti bylą, būtų pagerinta nuteistojo padėtis. Teismas pažymi, kad BPK suteikia teismui diskrecijos teisę sujungti baudžiamąsias bylas, tačiau ne pareigą, todėl kiekvienu atveju teismas pats vertina ar yra pagrindas bylas sujungti į vieną, ar ne. Nagrinėjamu atveju, procesinis sprendimas nesujungti skirtingų bylų į vieną neturėjo jokios įtakos baigiamojo akto (nuosprendžio) priėmimui šioje byloje, todėl šis apeliacinio skundo argumentas plačiau nevertinamas.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

37. Teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) patikslinta pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma, t. y. 367,76 Eur už G. J. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

38. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, turi dalyvauti gynėjas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), ir į tai, jog nuteistasis neturėjo gynėjo advokato, kreipėsi su prašymu į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatorių dėl gynėjo parinkimo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo skyrius G. J. parinko gynėją advokatą Valentiną Giriūną.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje būtinybę skirti nuteistajam gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Esant tokioms aplinkybėms šių išlaidų priteisimas nėra galimas. Tokios pozicijos jau kurį laiką nuosekliai laikomasi ir teismų praktikoje (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-462-873/2020, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. lapkričio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-523-988/2020). Atsižvelgiant į tai, proceso išlaidos dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo iš nuteistojo G. J. nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo G. J. apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.