Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos T. D. pareiškimą ir patikslintą pareiškimą suinteresuotiems asmenims VĮ Turto bankui, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovei „Nemėžis“ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktų nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas

Pareiškėjos ir jos atstovo paaiškinimais, bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad butai, esantys gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane lAlp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra Butas Nr. 3, buvo privatizuojami. Privatizaciją vykdė Vilniaus rajono kolūkis „Nemėžis“, įgaliotas tuometinės rajono valdybos. Tuometinės žemės ūkio įmonės „Nemėžis“ valdybos 1992-04-08 sprendimu Nr. 25 buvo nutarta išskirti ir parduoti butą esantį (duomenys neskelbtini). M. A. G.. Kasos pajamų orderio Nr. 339436 kvitas patvirtina, jog 1992-02-24 priimta iš M. G. už butą – 470,00 rub. bei iš 1992-03-04 taupomojo banko Nr. 7801/007 pranešimo G. M. A. apie nurašymą iš nebalansinės sąskaitos Nr. I-2022 matyti, kad nurašyti kolūkis Nemėžis savivaldybei už butą (atsiskaitomoji sąskaita 400401 Naujosios Vilnios APB, kodas 260101441) suma – 3400,00 rub. M. G. savo gyvenamąją vietą šiame bute deklaravo 1990-03-01. Ji mirė – (duomenys neskelbtini). 2011-10-24 testamentu M. G. viso savo turto paveldėtoja nurodė pareiškėją T. D.. 2013-02-04 testatorei mirus, pareiškėja 2013-02-21 palikimą priėmė. 2013-06-28 parengta buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – 3, kadastrinių matavimų byla. Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisės į butą neįregistruotos, todėl prašo nuosavybės teisę į minėtą butą M. G. nustatyti pagal įgyjamąją senatį.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 str. 1 d. nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą pagal įgyjamąją senatį. Taigi, įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 str. 11 p.), taikytinas įvykdžius įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 Nr. VIII-1864) 33 str., įgyjamąją senatį reglamentuojančios galiojančios civilinio kodekso normos taikomos ir tais atvejais, kai daikto valdymas prasidėjo iki kodekso įsigaliojimo ir tęsiasi jam įsigaliojus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jei yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 str. nurodytu būdu, t. y., asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 str. 1 d. nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Nustačius visas pirmiau nurodytas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygas, valdymo teisės pagrindu teismo sprendimu asmeniui gali būti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi į daiktą, jeigu dėl konkretaus daikto įgijimo nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu nėra apribojimų ar draudimų (CK 4.68 str. – 4.71 str.). Nuo teismo sprendimo nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo datos asmuo gali nuosavybės teisę įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2013). Asmuo, siekiantis, kad nuosavybės teisė į daiktą būtų pripažinta įgyta įgyjamosios senaties būdu, inter alia, turi įrodyti, jog asmuo nėra (nebuvo) įgijęs daikto kitu CK 4.47 str. nustatytu būdu, nėra kito daikto savininko ir daiktas nepriklauso valstybei ar savivaldybei.

Kaip anksčiau minėta, tuometinės žemės ūkio įmonės „Nemėžis“ valdybos 1992-04-08 sprendimu Nr. 25 buvo nutarta išskirti ir parduoti butą esantį (duomenys neskelbtini) M. A. G..

Suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad daiktinės teisės į butą Nr. 3 Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos, o archyvinės nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro ir registro bylos duomenimis, butai, esantys gyvenamajame name, pažymėjimas plane lAlp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra butas Nr. 3, buvo privatizuojami (privatizaciją vykdė Vilniaus rajono kolūkis „Nemėžis“, įgaliotas tuometinės rajono valdybos), todėl manytina, jog butas Nr. 3 liko neprivatizuotas, t. y. liko valstybės (savivaldybės) nuosavybė. Jeigu būtų nustatyta, jog butas Nr. 3 turėjo būti privatizuotas įstatymų nustatyta tvarka, ir kad šis butas yra valstybės (savivaldybės) nuosavybė, vadovaujantis CK 4.69 str. 3 d., negalėtų būti patvirtintas šio buto nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas.

Taigi, byloje iškilo klausimas dėl ginčo buto teisinio statuso, t. y. ar šis butas gali būti nuosavybės teisės įgyjamosios senaties būdu objektas.

Pagal 1964 m. CK 95 str. tuo metu buvo tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės. Valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto savininkė (1964 m. CK 97 str.). Valstybei priklausė pagrindinės gamybos priemonės pramonėje, statyboje ir žemės ūkyje, transporto ir ryšių priemonės, bankai, valstybės įsteigtų prekybos, komunalinių ir kitokių įmonių turtas, taip pat kitas turtas, būtinas valstybės uždaviniams įgyvendinti. Pagal 1964 m. CK turtą, priskirtą valstybinėms, tarpkolūkinėms, valstybinėms kolūkinėms ir kitokioms valstybinėms - kooperatinėms organizacijoms, tvarkė šios organizacijos. Jos neviršydamos įstatymų nustatytų ribų įgyvendino turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises. Tačiau to turto savininkė likdavo valstybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-10 nutartis Nr.3K-3-535/2008). Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 str.) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams.

Iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo nuosavybės teisiniai santykiai, susiję su gyventojų aprūpinimu gyvenamosiomis patalpomis, buvo reglamentuoti tuo metu galiojusiame Butų kodekse, pagal kurio 5 str. 2 p. į butų fondą įėjo gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose kolūkiams ir kitoms kooperatinėms organizacijoms, jų susivienijimams, profsąjungų ir kitokioms visuomeninėms organizacijoms (visuomeninis butų fondas). Kaip minėta, byloje nustatyta, kad ginčo butas tuometinės žemės ūkio įmonės „Nemėžis“ valdybos sprendimu buvo parduotas M. G., taigi pripažintina, kad šis butas buvo valstybės nuosavybė ir privačia nuosavybe galėjo tapti tik po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo pagal galiojančius valstybės ir savivaldybės turto privatizavimą reglamentuojančius teisės aktus, t. y., 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo bei 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka.

Pareiškėja teismo posėdyje nurodė, kad ginčo bute M. G. apsigyveno nuo 1990-03-01, pažyma apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą patvirtina, kad nuo šių metų M. G. šiame bute registravo gyvenamąją vietą. Tuometinės žemės ūkio įmonės „Nemėžis“ valdybos 1992-04-08 sprendimu Nr. 25 M. A. G. buvo nutarta išskirti ir parduoti butą esantį (duomenys neskelbtini). Kasos pajamų orderio Nr. 339436 kvitas patvirtina, jog 1992-02-24 priimta iš M. G. už butą – 470,00 rub. bei iš 1992-03-04 taupomojo banko Nr. 7801/007 pranešimo G. M. A. apie nurašymą iš nebalansinės sąskaitos Nr. I-2022 matyti, kad nurašyti kolūkis Nemėžis savivaldybei už butą (atsiskaitomoji sąskaita 400401 Naujosios Vilnios APB, kodas 260101441) suma – 3400,00 rub. Teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, kad pirkimo-pardavimo sutartis iki galo sudaryta nebuvo.

Civiliniame procese galioja laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teismas turi įvertinti įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011 ir kt.). Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, pareiškėjos bei jos atstovo paaiškinimus, darytina išvada, kad byloje įrodyta, jog M. G., atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaip valstybės turtą privatizavo (nusipirko) 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo bei 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, taigi ginčo butas įstatymų nustatyta tvarka buvo perduotas iš valstybės nuosavybės privačion nuosavybėn, todėl gali būti nuosavybės teisės įgyjamosios senaties būdu objektas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, M. G. išsipirkusi minėtą butą, jo neįregistravo savo vardu, todėl toks buto perėjimo būdas nelaikytinas nė vienu nuosavybės įgijimo CK 4.47 str. nurodytu būdu, tačiau išsipirkusi butą M. G. tapo teisėta jo valdytoja (CK 4.23 str. 2 d.). Šiuo atveju M. G. vertintina kaip sąžininga ir teisėta ginčo buto įgijėja ir valdytoja, nes jai įgijus (nusipirkus) ginčo butą, ji turėjo pagrindą vertinti, kad niekas neturi daugiau už ją teisių į šį butą (CK 4.70 str. 1 d.). Vilniaus r. sav., Nemėžio sen. pažyma apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą pareiškėjos paaiškinimai patvirtina, kad M. G. ginčo bute gyveno nuo 1990 metų iki mirties, t. y., 2013-02-04. Iš sąskaitų už elektros energiją 2000 – 2013 m. matyti, kad sąskaitos už ginčo butui teikiamas paslaugas buvo rašomos M. G. vardu, bylos nagrinėjimo metu nepateikta duomenų, kad kiti asmenys pretendavo į šį butą. Nurodytos aplinkybės suteikia pakankamą pagrindą teigti, jog M. G. ginčo butą valdė atvirai, nepertraukiamai kaip savo daugiau nei 10 metų, už jį mokėjo mokesčius, prižiūrėjo, o duomenų, kad kas nors kitas turėjo daugiau už ją teisių į šį butą, byloje nėra. Byloje įrodžius aplinkybę, jog M. G. privatizavo ginčo butą, pripažintina, kad ginčo butas nėra nei valstybės, nei savivaldybės nuosavybė, be to, jis nėra registruotas ir kitų asmenų vardu. Duomenų, kad per laikotarpį, kurį M. G. valdė ginčo butą, į šį turtą kas nors būtų pareiškęs pretenzijas, nėra, jokių pretendentų į šį turtą neatsirado ir paskelbus viešai teismo tinklalapyje apie šios bylos nagrinėjimą teisme Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 532 str. nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektu. Tai reiškia, kad jis turi būti atsiradęs teisei neprieštaraujančiu būdu ar tvarka. Ginčo butas įregistruotas VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre, tačiau įrašų apie nuosavybę nėra. Į bylą pateikta 2013-06-28 parengta buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – 3, kadastrinių matavimų byla. Kasacinis teismas yra pasisakęs jog pagal įstatyme įtvirtintą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plėtojamą praktiką įgyjamosios senaties, kaip civilinės teisės instituto, paskirtis yra išspręsti turto priklausomybės klausimus; įgyjamąja senatimi užtikrinamas civilinių santykių apibrėžtumas ir pašalinamas netikrumas dėl asmens, turinčio nuosavybės teisę į daiktą. Neturėdamas formalios nuosavybės teisės, bet ilgą laiką daiktą kaip savo valdantis asmuo įgyja nuosavybės teisę ir gali įgyvendinti visas savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2013). Įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011, 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste butui gali būti taikomas nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu institutas, nes tik jo pagalba galima įteisinti realiai egzistuojančią nuosavybės teisę ir užpildyti nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragas, todėl CK 4.68 – 4.71 str. nuostatų netaikymas neatitiktų civilinėje teisėje taikomų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str.). Įvertinus nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad byloje nustatytos visos CK 4.68 str. – 4.71 str. įtvirtintos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos, nes M. G. nuo 1990 metų teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ginčo butą valdė kaip savo nuosavybę, ji nėra registruota buto savininke, bet sąžiningai jį įgijo ir sąžiningai, teisėtai, atvirai bei nepertraukiamai valdė daugiau nei 10 metų ir per visą valdymo laikotarpį turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į butą, bet nė karto nepasinaudojo ta teise, tuo pagrindu pareiškėjos prašymas tenkintinas ir nustatytinas faktas, kad M. G. nuosavybės teise įgijimo pagal įgyjamąją senatį butą, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (CPK 185 str., 533 str.).

Suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pareiškėjos pateiktuose dokumentuose - 2011-10-24 testamente, reg. Nr. 3977, 2013-02-21 pareiškime apie palikimo priėmimą, reg. Nr. 635, pateikiami duomenys apie pareiškėjos valią priimti M. G. palikimą, o pateiktame 1992 m. dokumente - 1992- 04-08 išraše Nr. 25 iš 1991-10-14 Vilniaus rajono kolūkio „Nemėžis“ valdybos sprendimo protokolo kalbama apie M. A. G. ketinimą privatizuoti butą, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos teisės reikšti šioje byloje keliamus reikalavimus. Pažymėtina, kad jokie teisės aktai nenumato, jog pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo gali paduoti tik asmuo, kuris valdė daiktą kaip savą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, kaip mirusiosios M. G. turto paveldėtoja, turi pagrįstą ir teisėtą interesą byloje pripažinti M. G. nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, todėl pagrindo konstatuoti, kad ji neturi teisės tokiam pareiškimui paduoti, nėra (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-693-611/2014).

Iš pareiškėjos valstybei priteistinos 5,50 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

tenkinti pareiškėjos T. D. pareiškimą.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini), įgijo nuosavybės teises į butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį.

Priteisti iš pareiškėjos T. D., a.k. (duomenys neskelbtini), į valstybės biudžetą 5,50 Eur (penkis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.