Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškimą tenkino, nustatė, kad B. V. iki mirties (2012-11-16) įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini) esančią ½ kambario dalį, priklausiusią (duomenys neskelbtini) mirusiam Z. V.. Be to, priteisė iš pareiškėjos D. G. 13,14 Lt pašto išlaidų valstybei.

Teismas konstatavo, kad B. V. po santuokos su Z. V. nutraukimo iki ir po jo mirties reguliariai mokėjo visus mokesčius, reikalingus ne tik jai priklausiusios dalies, bet ir viso kambario išlaikymui, jame gyveno, prižiūrėjo, valdė jį kaip savo, manydama, kad niekas neturi į šį turtą daugiau teisų nei ji. Todėl teismas padarė išvadą, kad B. V. sąžiningai, teisėtai ir nepertraukiamai daugiau kaip dešimt metų valdė ½ kambario dalį, tiek užvaldydama ją, tiek visą įgyjamosios senaties laiką būdama įsitikinusi, jog niekas neturi daugiau už ją teisių į prašomą pripažinti jos nuosavybe ½ kambario dalį. Be to, ji ½ kambario dalį visą valdymo laiką valdė atvirai, nesislapstydama, kambariu kaip savu naudojosi šio fakto neslėpdama nuo kitų asmenų, be to, byloje nėra jokių duomenų, kad kiti asmenys valdymui būtų prieštaravę ar pareiškę į jį savo teises. Teismas taip pat pažymėjo, kad buvęs B. V. sutuoktinis realiai ilgą laiką nesinaudodamas ir nesiekdamas naudotis, valdyti ar disponuoti ½ kambario dalį, sudarė sąlygas kitam buvusiam sutuoktiniui faktiškai ir sąžiningai perimti visą buvusį bendrą turtą.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Byloje nustatyta, kad B. V., būdama santuokoje su Z. V., 1994-11-17 pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo kambarį su bendro naudojimo patalpomis, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 9-10). Minėtas turtas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas B. V. vardu (b.l.18-19). Trakų rajono apylinkės teismo 1997 m. sausio 23 d. sprendimu santuoka tarp B. V. ir Z. V. buvo nutraukta, tačiau turtas nepadalintas, o tuo metu galiojęs Santuokos ir šeimos kodeksas nenumatė bendrosios jungtinės nuosavybės teisės pasibaigimo, kaip santuokos nutraukimo pasekmės (b.l.11). Be to, pagal Santuokos ir šeimos kodekso 21 str. 3 d. santuokoje įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nepaisant to, kad įforminamas vieno iš jų vardu. Pripažintina, kad bendroji jungtinė nuosavybė dėl ištuokos įforminimo automatiškai nepasikeičia – vieno iš buvusių sutuoktinių vardu užrašytas turtas toliau išlieka bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Kad pasibaigtų vieno iš sutuoktinių nuosavybės teisė į jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, reikalingas papildomas juridinis faktas – turto pasidalinimas, perleidimas ar kitoks sandoris, pagal kurį pasikeistų buvusių turto savininkų civilinės teisės ir pareigos (1964 m. Civilinio kodekso 4 str. 2 d. 1 p.), arba kitas teisiškai reikšmingas faktas, su kuriuo būtų galima sieti asmens teisių į jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybę pasikeitimą ar pasibaigimą (1964 m. Civilinio kodekso 4 str. 2 d. 5 p.). Taigi, sutiktina su apeliantu, kad turi būti papildomas juridinis pagrindas, dėl kurio bendrosios jungtinės nuosavybės teisė pasibaigtų ir atsirastų asmeninės nuosavybės teisė, pagal kurią visa nuosavybė priklausytų vienam iš buvusių sutuoktinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1288/2001). Vienas iš tokių pagrindų, kuris aktualus nagrinėjamoje byloje ir dėl kurio kyla ginčas – nuosavybės teisės įgijimas pagal įgyjamąją senatį. Apelianto teigimu, B. V. negalėjo įgyti buvusiam sutuoktiniam priklausiusios ½ kambario dalies įgyjama senatimi, kadangi buvęs sutuoktinis Z. V. neišreiškė valios nesinaudoti savo turtu ir nevaldyti jo kaip savo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka.

Pažymėtina, kad nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi būtinos sąlygos yra: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 str. nurodytu būdu, t.y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 str. 1 d. nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Byloje nėra ginčo, kad kambarys, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise, o remiantis sutuoktinių lygių dalių principu, preziumuojama, kad kiekvienam iš sutuoktinių priklausė po ½ kambario dalį. Be to, minėtas kambarys nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir yra įregistruotas B. V. vardu. Apeliantas teigia, kad buvusio B. V. sutuoktinio Z. V. pasyvumas, valios valdyti ir naudotis savo turtu neišreiškimas, nesiekimas įforminti turto savo vardu dar nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvęs sutuoktinis atsisakė savo nuosavybės dalies. Pažymėtina, kad teismų praktika paneigia tokius apelianto argumentus ir patvirtina, jog buvęs sutuoktinis (šiuo atveju Z. V.), neturėdamas įformintos savo vardu bendrosios jungtinės nuosavybės, realiai ja ilgą laiką nesinaudodamas ir nesiekdamas naudotis, valdyti ar disponuoti, sudaro sąlygas kitam sutuoktiniam faktiškai ir sąžiningai perimti visą buvusį bendrą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1288/2001). Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad po santuokos nutraukimo B. V. pati viena išlaikė kambarį, mokėjo mokesčius (b.l.23-24; 25-27), šiuo turtu viena naudojosi ir jį prižiūrėjo, atvirai ir nepertraukiamai nuo santuokos nutraukimo 1997-01-23 iki pat mirties, t.y. daugiau kaip 10 metų valdė tiek savo, tiek ir kitą ½ dalį kambario, sąžiningai manydama, kad niekas į šią dalį neturi teisių (b.l. 56). Tuo tarpu duomenų, kad B. V. sutuoktinis būtų siekęs įgyvendinti savo teisę į 1/2 kambario dalį, byloje nėra, jis iki pat mirties nesinaudojo jam priklausiusia kambario dalimi, nesiekė jos įsiforminti savo vardu, jokių prieštaravimų B. V. dėl viso kambario valdymo nereiškė. Be to, net ir po Z. V. mirties ((duomenys neskelbtini)) niekas į jam priklausiusią ½ kambario dalį nepretendavo, palikimo nepriėmė ir pretenzijų dėl R. V. viso kambario valdymo taip pat nekėlė. Tokiu būdu buvo sudarytos sąlygos B. V. faktiškai ir sąžiningai perimti visą buvusį bendrą sutuoktinių turtą. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad tokie buvusio sutuoktinio veiksmai – nevaldymas nuosavybės savo vardu, nesiekimas jos įsiforminti, nesinaudojimas ja, negavimas iš jos pajamų, nenoras ją valdyti kaip savo ir ja disponuoti, o taip pat sąžiningas kito sutuoktinio valdymas savo ir kito sutuoktinio dalies ilgą laiką, visu turtu naudojantis kaip savininkui – atvirai, nepertraukiamai, vienam darant būtinas jam išlaikyti išlaidas būtent ir yra pagrindas pripažinti vieno sutuoktinio nuosavybės teisę visai buvusiai bendrajai jungtinei nuosavybei įgyjamąja senatimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1288/2001). Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai pripažino, kad B. V. nuosavybės teise įgyjama senatimi įgijo ½ kambario dalį, esančią (duomenys neskelbtini), ir priklausiusią buvusiam jos sutuoktiniam Z. V..

Atkreiptinas dėmesys, kad jokie teisės aktai nenumato, jog pareiškimą dėl nuosavybės tesiės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo gali paduoti tik asmuo, kuris valdė daiktą kaip savą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, kaip mirusios B. V. turto paveldėtoja, turi pagrįstą ir teisėtą interesą byloje pripažinti B. V. nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ji neturi teisės tokiam pareiškimui paduoti. Be to, nepaisant to, kad pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, iš šio pareiškimo turinio matyti, kad ji iš tikrųjų siekė nustatyti B. V. nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai ir teisingai rėmėsi būtent įgyjamąją senatį ir bylų dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo nagrinėjimą reglamentuojančiomis CK 4.68 str. ir CPK 530-533 str. nuostatomis. Dėl šios priežasties nepagrįstais laikytini apelianto argumentai, neva pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė skirtingus institutus – juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi – ar juos supainiojo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad apelianto nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (civilinės bylos Nr.3K-3-363/2007 ir Nr.3K-3-408/2007) nėra aktuali nagrinėjamu atveju, kadangi nurodytose bylose ir šioje byloje faktinės aplinkybės yra skirtingos: minėtose bylose pareiškėjai savo teises kildino tik iš faktinio daikto naudojimosi, tuo tarpu daikto valdymas nebuvo išviešintas, priešingai nei yra šioje byloje.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes ir teisingai kvalifikavo bylos teisinius santykius, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti (CPK 320 str.), todėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).