- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-12-03
- Bylos Nr.
- e2-1079-577/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00224-2025-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Suinteresuotas asmuo
- A. T.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 5 d. nutarties, kuria apribota jo teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „LNG Industry“ nemokumo (bankroto) byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „LNG Industry“ (toliau – ir atsakovė, bendrovė) iškelta bankroto byla; bendrovės nemokumo administratore paskirta mažoji bendrija (toliau – MB) „Nemokumo grupė“ (toliau – nemokumo administratorė); nutartis įsiteisėjo 2025 m. balandžio 19 d.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi atsakovė UAB „LNG Industry“ pripažinta likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
3. Likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) „LNG Industry“ kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – pareiškėja, VMI) 2025 m. rugsėjo 9 d. kreipėsi į teismą, prašydama iki penkerių metų apriboti LUAB „LNG Industry“ buvusio vadovo A. T. (toliau – suinteresuotas asmuo, buvęs vadovas) teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Tokį savo prašymą grindė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 13 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų nuostatomis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. lapkričio 5 d. nutartimi patenkino pareiškėjos VMI prašymą ir apribojo LUAB „LNG Industry“ buvusio vadovo A. T. teisę vienerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
5. Teismas, išanalizavęs bendrovės veiklą balanso ir likvidumo testų metodais, padarė išvadą, kad bendrovė nemokia tapo vėliausiai 2024 m. balandžio mėn. A. T. nurodomos aplinkybės, kad jis siekė išsaugoti ir tęsti bendrovės veiklą, tenkinti kreditorių reikalavimus, atkurti bendrovės mokumą, teismo vertinimu nepanaikina jo, kaip buvusio bendrovės vadovo JANĮ 5 straipsnio 1 dalyje, 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos pareigos, bendrovei tapus nemokia, nedelsiant inicijuoti bendrovės nemokumo procesą.
6. Teismo vertinimu, bendrovės 2024 m. finansinė situacija nesudarė pagrindo spręsti, kad bendrovė turi finansines galimybes mažinti skolas. Suinteresuotas asmuo, 2024 m. liepos 26 d. tapęs bendrovės vadovu, turėjo įvertinti bendrovės finansinę padėtį bei turėjo pareigą spręsti dėl bankroto bylos įmonei inicijavimo, taip pat turėjo suprasti, kad priešingi veiksmai pažeidžia bendrovės ir jos kreditorių teises bei blogina bendrovės finansinę padėtį, tačiau bendrovės nemokumo neinicijavo. Teismas pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo nuo 2022 m. gegužės 31 d. buvo bendrovės akcininku, todėl jam neabejotinai turėjo būti žinoma bendrovės finansinė padėtis dar prieš tampant bendrovės vadovu. Todėl, teismo vertinimu, šiuo atveju egzistuoja bendrovės vadovo kaltė dėl laiku neinicijuoto bendrovės nemokumo proceso.
7. Teismas nustatė, kad iškeliant bendrovei bankroto bylą 2025 m. balandžio 10 d. nutartyje LUAB „LNG Industry“ valdymo organams buvo nustatytas 15 dienų terminas nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti administratorei juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis; visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla, perduoti administratorei įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartimi paskyrė buvusiam BUAB „LNG Industry“ vadovui A. T. 200 Eur dydžio baudą ir išaiškino, kad baudos paskyrimas neatleidžia nuo pareigos įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutartyje nustatytus įpareigojimus.
8. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės suponuoja pakankamą pagrindą suinteresuoto asmens veiksmus vertinti kaip sąmoningą vengimą atskleisti bendrovės tikrąją finansinę padėtį, turimą turtą, jo pokytį, o tokie suinteresuoto asmens veiksmai neabejotinai kliudo nustatyti bendrovės nemokumą sukėlusias priežastis ir apriboja bendrovės nemokumo administratorės galimybes efektyviai vykdyti bankroto procedūras, pažeidžia bendrovės kreditorių interesus. Buvęs vadovas neįvardijo ir nepagrindė jo neveikimą pateisinančių objektyvių priežasčių. Suinteresuoto asmens elgesys, tiek susijęs su aptartu jo neveikimu, laiku neinicijuojant bendrovei nemokumo bylos, tiek su vengimu vykdyti įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytą įpareigojimą, suteikia pagrindą manyti, kad suinteresuotas asmuo sąmoningai nevykdo jam įstatymo nustatytų ir teismo nurodytų pareigų. Tai, be kita ko, nesuderinama su JANĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintu nemokumo proceso efektyvumo principu.
9. Atsižvelgdamas į imperatyvios teisės normos pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir jo sukeltas pasekmes, teismas laikė esant pakankamą ir proporcingą pagrindą apriboti suinteresuotam asmeniui teisę 1 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu (JANĮ 13 straipsnio 2 dalis).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
10. Suinteresuotas asmuo A. T. (toliau – ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškėjos (kreditorės) VMI prašymą dėl juridinio asmens vadovo teisių apribojimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog debitoriui „Sahala Works Oy“ yra iškelta bankroto byla, panaikina skolos realaus atgavimo tikimybę. Bankroto bylos iškėlimo faktas negali būti pagrindas skolą vertinti kaip beviltišką.
10.2. Teismas netinkamai įvertino skolos didėjimo aplinkybę, kadangi skola didėjo ne dėl papildomų įsiskolinimų, kurie rodytų bendrovės finansinės padėties blogėjimą, o išimtinai dėl esančio įsiskolinimo skaičiuojamų delspinigių. Apeliantas padarė klaidą nesikreipdamas į VMI dėl mokėjimų atidėjimo; tai galimai būtų leidę išspręsti susidariusią situaciją.
10.3. Debitoriaus įsiskolinimas bendrovei buvo didesnis nei bendrovės finansiniai įsiskolinimai; dėl debitoriaus įsiskolinimo bei atšauktų užsakymų bendrovė neturėjo apyvartinių lėšų, todėl, kaip teigia apeliantas, racionaliausias sprendimas, leidžiantis išvengti galimų nesėkmių ir įsiskolinimų didėjimo rizikos, buvo – atleisti darbuotojus, stabdyti atsakovės veiklą, atgauti lėšas iš debitorių, atsiskaityti su kreditoriais ir tuomet ieškoti naujų užsakymų, įdarbinti darbuotojus ir atnaujinti bendrovės veiklą.
10.4. Apelianto priimti sprendimai, nepažeidė bendrovės kreditorių interesų ir nemažino atsiskaitymo su kreditoriais galimybių, o priešingai – eliminavo įsiskolinimų didėjimo tikimybę ir buvo optimaliausi, siekiant išsaugoti bendrovę, tuo pačiu siekiant ir jos atsiskaitymo su kreditoriais. Priešingai, neatsakingas sprendimas būtų skelbti atsakovės bankrotą, neišnaudojus visų galimybių atgauti lėšas iš debitorių.
10.5. Apeliantui siųsti dokumentai nebuvo įteikti. Teismui pateiktas patvirtinimas, kad siunta buvo išsiųsta ir siuntą gavo gavėjo šalies pašto įstaiga, o ne pats gavėjas. Apeliantas, sustabdęs bendrovės veiklą, siekdamas išvengti išlaidų, atsisakė bendrovės biuro patalpų, todėl negavo bendrovės registracijos adresu siųstų pranešimų. Elektroniniu paštu jam suprantama kalba taip pat negavo pranešimų, kuriais remdamasis galėtų suprasti, kad atsakovei yra inicijuotas nemokumo procesas.
10.6. Finansinių ataskaitų duomenys juridinių asmenų registrui yra teikiami tik elektronine forma, atsakovei paskyrus nemokumo administratorių, apeliantui buvo apribota galimybė jungtis prie sistemos ir teikti bet kokius duomenis juridinių asmenų registrui, kaip nebeturinčiam juridinio asmens vadovo įgaliojimų.
Atsiliepimas
11. Atsiliepime į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą pareiškėja VMI prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
11.1. Buvęs vadovas nepateikė duomenų apie plano bendrovės mokumui atstatyti įgyvendinimą. Finansinio reikalavimo pateikimas skolininko bankroto byloje neįrodo bendrovės veiklos išsaugojimo. Apelianto nurodyti argumentai dėl pastangų ir siekio išsaugoti bendrovės veiklą vertintini išimtinai kaip jo gynybinė pozicija, nes priešingu atveju, jeigu bet kokie bendrovės vadovo veiksmai būtų pripažįstami pastangomis atkurti bendrovės mokumą, būtų sukurta situacija, leidžianti bendrovės vadovams (ar kitiems atsakingiems asmenims) piktnaudžiauti šia aplinkybe, nepagrįstai nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, savo neveikimą pateisinant tuo, kad buvo imtasi veiksmų bendrovės mokumui atkurti.
11.2. Suinteresuotas asmuo nei 2024 m., nei 2025 m. nesiėmė veiksmų apsaugoti kreditorius ir inicijuoti nemokumo procesą. Aplinkybė, kad buvęs vadovas siekė išsaugoti ir tęsti bendrovės veiklą, o ne iš karto paduoti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nepaneigia jo atsakomybės JANĮ 5 straipsnio 1 punkto prasme. Apeliantas, žinodamas apie sunkią bendrovės finansinę padėtį, nevykdė savo tiesioginės pareigos inicijuoti nemokumo procesą, nors tokia imperatyvi pareiga jam nustatyta JANĮ. Atskirajame skunde apeliantas nenurodė objektyvių priežasčių, kurios pateisintų tokį apelianto neveikimą.
11.3. Buvusiam bendrovės vadovui paskirta bauda už pareigos perduoti nemokumo administratorei bendrovės turtą ir dokumentus netinkamą vykdymą, tačiau ir paskyrus baudą, apeliantas nustatytų įpareigojimų nevykdo ir visų bendrovės dokumentų bei turto nemokumo administratorei nėra perdavęs bei nenurodo objektyvių priežasčių, dėl kurių negali to padaryti.
11.4. Apeliantas nenurodo priežasčių, dėl kurų nepateikė (neteikia) bendrovės finansinių ataskaitų elektronine forma nemokumo administratorei ir teismui.
11.5. Apelianto elgesys, susijęs su aptartu jo neveikimu, vengimu vykdyti įstatymo imperatyviai nustatytą pareigą, pakartotą teismo nutartimi, suteikia pagrindą manyti, jog apeliantas sąmoningai nevykdo jam įstatymo nustatytų ir teismo nurodytų pareigų. Tai nesuderinama su JANĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintu nemokumo proceso efektyvumo principu.
12. Atsiliepime į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą bendrovė, atstovaujama nemokumo administratorės, prašo atmesti apelianto atskirąjį skundą ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
12.1. Atsakovė siuntė informaciją apeliantui ne vien tik registracijos adresu, tačiau ir suinteresuoto asmens gyvenamosios vietos adresu. Iš atsakovės pateiktos informacijos iš pašto sistemos aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, kad siunta įteikta būtent gavėjui. Apelianto teiginiai dėl neinformavimo yra nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, o tik gynybinė pozicija, pasirinkta siekiant pateisinti savo pažeistą pareigą perduoti visus įmonės dokumentus bei turtą. Apeliantas nepaneigia ir nekomentuoja aplinkybės, kad jam skirta informacija buvo sėkmingai įteikta alternatyviu adresu, todėl jo argumentai dėl tariamo nežinojimo yra nepagrįsti. Apeliantas yra Lietuvos Respublikos juridinio asmens vadovas, kuris privalo (privalėjo) užtikrinti visos bendrovės dokumentacijos, korespondencijos ir informacijos gavimo bei tvarkymo priežiūrą. Apeliantas nepateikia įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius apie tariamą informacijos negavimą. Lieka neaišku, kodėl, jeigu anksčiau negaudavo korespondencijos, dabar ją gavo, nes visa informacija apeliantui buvo siunčiama tais pačiais kontaktais ir ta pačia – lietuvių – kalba.
12.2. Bendrovės finansinė ataskaita už 2024 m. turėjo būti pateikta iki 2025 m. gegužės 30 d., tuo tarpu nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2025 m. balandžio 19 d. Vadinasi, rengdamas ir neva teikdamas 2024 m. metinę finansinę ataskaitą, apeliantas vėliausiai 2025 m. gegužės 30 d. žinojo arba privalėjo žinoti, kad nebėra įgaliotas asmuo ir, kad atsakovei iškelta bankroto byla. Todėl jo teiginiai, esą apie bankrotą sužinojo tik po to, kai VMI pateikė prašymą dėl vadovo teisių apribojimo, akivaizdžiai prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir jo paties nurodytai chronologijai. Apeliantas iki šio atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikimo dienos nėra perdavęs atsakovės nemokumo administratorei nei finansinės atskaitomybės dokumentų, nei kitų privalomų dokumentų, nei atsakovės turto.
Šalies argumentai
12.3. Apelianto nurodytos priemonės bendrovės mokumui atkurti akivaizdžiai nebuvo nei pakankamos, nei efektyvios. Apeliantas atskirajame skunde tvirtina, kad dėjo visas pastangas atgauti skolas iš debitorių, tačiau nurodo tik vieną debitorių ir visiškai nepateikia informacijos dėl kitų debitorių. Apeliantas nepateikė nei duomenų apie debitoriaus turto sudėtį ar jo vertę, nei debitoriaus nemokumo administratoriaus pateiktos informacijos apie tai, ar bankroto procese apskritai tikėtina gauti kokių nors išmokų kreditoriams. Apelianto teiginiai dėl galimybių atgauti lėšas nėra pagrįsti faktiniais duomenimis, o deklaratyvūs pasvarstymai negali būti laikomi objektyviu pagrindu panaikinti pareigą inicijuoti nemokumo procesą.
12.4. Apeliantas nepateikė objektyvių aplinkybių ar įrodymų, galinčių pagrįsti, kad egzistuoja (egzistavo) pateisinamos priežastys, dėl kurių jis laiku ir tinkamai neįvykdė savo imperatyvios pareigos – tiek perduoti visą bendrovės turtą, dokumentus ir informaciją nemokumo administratorei iki 2025 m. gegužės 5 d., tiek kodėl savalaikiai nesikreipė į teismą dėl nemokumo proceso inicijavimo. Vien deklaratyvūs teiginiai ar bendro pobūdžio paaiškinimai negali būti laikomi pagrįstu pasiteisinimu už įstatyme numatytų prievolių nevykdymą.
Žemesnės instancijos teismas
12.5. Vilniaus apygardos teismo nutartimi paskirta sankcija nėra per griežta nei faktinių aplinkybių, nei teisinio reguliavimo kontekste.
Atsiliepimas
13. Atsiliepime į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyrius prašo sprendimą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 5 d. nutarties panaikinimo ir naujos nutarties priėmimo priimti teismo nuožiūra pagal byloje esančius dokumentus bei pateiktus įrodymus. Teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo jos naikinti, kadangi teismas nuosekliai nustatė ir įvertino visas faktines aplinkybes, susijusias su atsakovės buvusio vadovo neveikimu ir padarė pagrįstas išvadas taikyti atsakovo buvusiam vadovui ribojimus dalyvauti juridinių asmenų valdyme.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
15. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria buvusiam bendrovės vadovui buvo apribota teisė vienerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo
16. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo teisė apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo vienerių iki penkerių metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: (1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; (2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; (3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos. Sprendimą apriboti asmens teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu teismas priima savo iniciatyva, nemokumo administratoriaus, kreditorių susirinkimo arba kreditoriaus motyvuotu prašymu (JANĮ 13 straipsnio 3 dalis).
17. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytas baigtinis sankcijos skyrimo teisinių pagrindų sąrašas, kuris negali būti aiškinamas plečiamai. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas šios sankcijos taikymo pagrindus, įvertino šių aplinkybių pavojingumą ir nustatė, kad kiekvienas vadovo (ne)veikimas yra pavojingas, kelia grėsmę skaidriam verslui, taigi gali būti savarankišku pagrindu atsakomybei kilti (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024). JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai sankcijai taikyti užtenka nustatyti bent vieną iš šioje normoje nurodytų neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-109-381/2016; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-795-370/2018).
18. Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje diskvalifikavimas (arba apribojimas vadovui eiti juridinio asmens vadovo pareigas) suprantamas kaip sankcija, poveikio ir kontrolės priemonė, kuria siekiama įvairių, kompleksinių tikslų: (1) bendrosios prevencijos, kuri pasireiškia per visuomenės žinojimą, kad yra taikoma atsakomybė už netinkamą ir nesąžiningą elgesį, ir kartu suvokiant, jog visi suinteresuoti asmenys, taip pat ir kreditoriai, kontrahentai, yra saugomi nuo nesąžiningų vadovų veiksmų; (2) individualiosios prevencijos, kuria siekiama paveikti asmenis, kad jie laikytųsi teisės aktų reikalavimų ir vėl neatliktų teisės pažeidimų, apriboti asmeniui galimybę daryti naują veiką tada, kai jam yra ribojama teisė eiti vadovaujančias pareigas; (3) teisingumo principo įgyvendinimo, reiškiančio, kad kiekvienam asmeniui turi būti paskirta sankcija individualiai išnagrinėjus faktines aplinkybes; (4) nubaudimo tikslo, kai sankcija yra realiai paskiriama ir kyla neigiami jos padariniai. Šios sankcijos taikymo esmė ir tikslas – išlaikyti aukštus įmonių veiklos standartus, kurie yra neatsiejamai susiję ir su įmonių socialine atsakomybe, užkirsti kelią neteisėtam ar nesąžiningam elgesiui įmonių valdymo srityje (Audronė Balsiukienė „Bendrovės vadovo atsakomybė: apribojimas eiti juridinio asmens vadovo pareigas“, Jurisprudencija 28, 2 (2021): p. 452–475; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1177-407/2022).
19. Lietuvos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių, ji turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais, tik tada, jeigu nustatomas akivaizdus įmonės vadovo aplaidumas (nerūpestingumas), einant savo pareigas, ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Padaryti pažeidimai yra formalūs ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialiąsias teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1057-196/2015).
20. Teisės doktrinoje taip pat akcentuojama, kad JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių buvimas savaime nėra pagrindas taikyti šiame straipsnyje nustatytą sankciją, ir teismas, spręsdamas dėl tokios sankcijos taikymo, turėtų neformaliai, nuosekliai nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis (R. Jokubauskas. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija. Krokuva, 2021, p. 27).
21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama 2025 m. lapkričio 5 d. nutartimi apribojo buvusio LUAB „LNG Industry“ vadovo A. T. teisę vienerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, remdamasis JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtintais pagrindas, t. y. nustatęs, kad buvęs bendrovės vadovas neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso ir iškėlus bendrovei bankroto bylą neperdavė visų bendrovės dokumentų ir turto nemokumo administratorei.
Dėl juridinio asmens nemokumo proceso neinicijavimo
22. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, bendrovei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo bendrovės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus bendrovės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. bendrovei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-381/2025).
23. Juridinio asmens vadovo pareiga inicijuoti nemokumo procesą, jeigu juridinis asmuo yra nemokus, įtvirtinta JANĮ 5 straipsnio 1 punkte. Pagal JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktą juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą.
24. Juridinio asmens vadovas privalo laiku, tinkamai reaguoti į įmonės nemokumą. Tinkamas, laiku juridinio asmens vadovo pareigos inicijuoti nemokumo procesą vykdymas yra svarbi veiksmingo nemokumo proceso užtikrinimo sąlyga, į kilusias juridinio asmens mokumo problemas būtina reaguoti kuo operatyviau, dėl to netinkamas (uždelstas) juridinio asmens vadovo pareigos inicijuoti nemokumo procesą vykdymas ar šios pareigos neįvykdymas gali būti atsakomybės, nustatytos JANĮ 13 straipsnyje, pagrindas (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-399-854/2025).
25. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2022 m. bei 2023 m., įrodymus apie bendrovės turimą kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą, padaręs išvadą, kad bendrovės vadovas A. T. neįrodė turimo turto, t. y. debitoriaus „Sahala Works Oy“ 50 269,73 Eur skolos bendrovei, realumo (teismas nustatė, kad Šiaurės Savonijos apygardos teismo 2023 m. lapkričio 6 d. sprendimu „Sahala Works Oy“ iškelta bankroto byla, byloje nėra duomenų, jog bendrovė nuo 2024 m. vasario 20 d. būtų atgavusi bent dalį skolos bankroto proceso metu)), taip pat, atsižvelgęs į tai, kad bendrovės skolos pradėjo formuotis nuo 2024 m. balandžio 15 d. ir nuo to momento tik didėjo, padarė išvadą, jog bendrovė nemokia tapo vėliausiai 2024 m. balandžio mėn. Taip pat teismas konstatavo, kad A. T., 2024 m. liepos 26 d. tapęs bendrovės vadovu, turėjo įvertinti bendrovės finansinę padėtį bei turėjo pareigą spręsti dėl bankroto bylos įmonei inicijavimo, turėjo suprasti, kad priešingi veiksmai pažeidžia bendrovės ir jos kreditorių teises bei blogina bendrovės finansinę padėtį, tačiau bendrovės nemokumo neinicijavo.
26. Apeliacinės instancijos teismas tokias išvadas pripažįsta pagrįstomis. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad paminėtu laikotarpiu atsakovės įsipareigojimai buvo didesni už turto vertę, bendrovės skolos augo dėl laiku nevykdomų mokestinių prievolių skaičiuojant delspinigius, bendrovė veiklos nevykdė, nedengė įsiskolinimų kreditoriams, tačiau bendrovės vadovas nesiėmė veiksmų mokumui atstatyti ar inicijuoti bankroto bylos iškėlimą.
27. Apelianto nuomone, nepagrįsta teigti, kad aplinkybė, jog debitoriui yra iškelta bankroto byla panaikina skolos realaus atgavimo tikimybę. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šio argumento, atkreipia dėmesį, kad bendrovė įmonės „Sahala Works Oy“ bankroto byloje 50 269,73 Eur finansinį reikalavimą pateikė 2024 m. vasario 20 d. Atskirajame skunde nenurodyti faktiniai duomenys, kurie tuo metu ar vėliau (t. y. tuo metu, kai bendrovėje pradėjo formuotis skolos) bendrovei (ir apeliantui) sudarė pagrindą pagrįstai tikėtis atgauti skolą iš nurodyto debitoriaus (turėta ar gauta iš nemokumo administratoriaus informacija apie debitoriaus turto sudėtį, jo vertę, bankroto procese tikėtinai gautinas išmokas ar pan.). Teigdamas, kad reikia remtis realiomis konkretaus laiko aplinkybėmis ir pagal jas spręsti, ar bendrovės vadovas turėjo galimybę kitaip įvertinti situaciją, apeliantas konkrečių vertintinų aplinkybių neatskleidė.
28. Taigi, nepaneigtos pirmosios instancijos teismo išvados, kad A. T. turėjo įvertinti aplinkybę, jog tikimybė atgauti skolą iš bankrutuojančios įmonės yra minimali, ir debitorinių skolų išieškojimas, kaip veiklos tęstinumo prielaida, nepateisina delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teikdama finansinį reikalavimą debitorės „Sahala Works Oy“ bankroto byloje, bendrovė savo atstovu nurodė suinteresuotą asmenį A. T.. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo A. T. nuo 2022 m. gegužės 31 d. buvo bendrovės akcininku, o nuo 2024 m. liepos 26 d. tapo bendrovės vadovu. Bendrovės finansinė padėtis jam turėjo būti žinoma dar prieš tampant bendrovės vadovu. Bendrovės 2024 m. finansinė situacija nesudarė pagrindo spręsti, jog bendrovė turi finansines galimybes mažinti skolas. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad suinteresuotas asmuo apie bendrovės turtinę padėtį turėjo žinoti vėliausiai 2024 m. liepos 26 d., todėl privalėjo inicijuoti bankroto bylos bendrovei iškėlimą, tačiau to nepadarė.
29. Apelianto argumentai, kad teismas netinkamai įvertino skolos didėjimo aplinkybę, atmestini kaip nepagrįsti. Bendrovės finansinių įsipareigojimų pobūdis, t. y. tai, kad bendrovės skola didėjo dėl skaičiuojamų delspinigių, o ne dėl papildomų (naujų) įsiskolinimų, neturi reikšmės vertinant bendrovės finansinės padėties pokytį (jos blogėjimą).
30. Atsižvelgiant į tai, kad JANĮ 5 straipsnio 1 dalyje, 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos yra imperatyvios, apelianto nurodomos aplinkybės, jog jis ėmėsi priemonių? bendrovės išlaidoms sumažinti ir mokumui atkurti, todėl atleido visus darbuotojus, nepanaikina buvusio bendrovės vadovo pareigos, bendrovei tapus nemokia, nedelsiant inicijuoti bendrovės nemokumo procesą.
31. Pažymėtina, kad priemonės atkurti bendrovės mokumą, turi rodyti bendrovės vadovo realias pastangas ir galimybes atkurti mokumą, t. y. priemonės turi atitikti esamą bendrovės turtinę padėtį ir būti pakankamos bei efektyvios tam, jog būtų pasiektas konkretus rezultatas, t. y. realus bendrovės turtinės padėties pagerėjimas. Taigi, bendrovės turtinė padėtis turi būti tokia, kuri leistų pagrįstai tikėtis, kad atitinkamomis priemonėmis bendrovės mokumas dar gali būti atkurtas.
32. Minėta, kad apeliantas nurodo, jog bendrovė sustabdė veiklą, atleido darbuotojus, neturėjo apyvartinių lėšų ir vieninteliu potencialiu pajamų šaltiniu, kuris galėtų dengti buvusius bedrovės įsipareigojimus buvo tikimybė atgauti lėšas iš debitorių, jų bankroto procese. Galimybė bendrovei atgauti lėšas iš debitorių, kuriems iškelta bankroto byla, priklauso nuo debitoriaus bankroto procese visų kreditorių patvirtintų finansinių reikalavimų apimties, debitorės turto, paties bankroto proceso eigos bei trukmės, todėl vien tik lėšų atgavimas iš debitorių, kuriems iškelta bankroto byla, yra tikėtinas, bet negali būti laikomas efektyvia ir pakankama priemone, siekiant atkurti bendrovės mokumą. Kartu turi būti įvertinama, kad bendrovei sustabdžius veiklą, atleidus darbuotojus, atsakovė negavo veiklos pajamų, nebegalėjo dengti turimų įsipareigojimų kreditoriams, kurie augo dėl skaičiuojamų delspinigių, todėl bendrovės turtinė padėtis blogėjo ir galimybės atkurti mokumą mažėjo. Todėl tokie sprendimai pažeidė bendrovės kreditorių interesus, jų finansiniai reikalavimai laiku nebuvo tenkinami ir didėjo. Ketinimas atgauti debitorines skolas (nesant bent tikėtinų duomenų apie tokią galimybę), kaip veiklos tęstinumo prielaida, nepateisina delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
33. Taigi, pirmosios instancijos teismo nustatyti apelianto veiksmai (neveikimas) atitinka JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą teisinį pagrindą apriboti juridinio asmens vadovo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Atskirojo skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių, kad apeliantas, žinodamas apie bendrovės nemokumą, laiku neinicijavo bankroto bylos bendrovei iškėlimo dėl nepateisinamų priežasčių.
Dėl bendrovės turto ir dokumentų neperdavimo
34. JANĮ 57 straipsnyje reglamentuotos juridinių asmenų valdymo organų, taip pat neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininko pareigos, susijusios su dokumentų ir turto perdavimu bankroto administratoriui po bankroto bylos iškėlimo. Pagal šio straipsnio 3 dalį asmenims, kuriems nustatytos tokios pareigos, teismas gali skirti iki vienos minimalios mėnesinės algos (toliau – MMA) dydžio baudą už kiekvieną pareigos nevykdymo dieną. JANĮ 57 straipsnio pagrindinis tikslas yra drausminti nesąžiningus, neveiklius bankrutuojančios įmonės vadovus, ignoruojančius teismo sprendimų privalomumą, priversti juos kuo greičiau pateikti bankroto procedūras vykdančiam bankroto administratoriui įmonės finansinius bei kitus svarbiausius su įmonės veikla susijusius dokumentus, kad būtų galima vykdyti bankroto procedūras (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1692-781/2020, 17 punktas; 2021 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-279-553/2021, 15 punktas). Pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punktą teismas už nurodytų pareigų nevykdymą taip pat turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo vienerių iki penkerių metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
35. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2025 m. balandžio 10 d. nutartimi nustatė atsakovės valdymo organams 15 kalendorinių dienų terminą, skaičiuojamą nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį valdymo organai privalo perduoti paskirtai nemokumo administratorei juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis; visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutartis įsiteisėjo 2025 m. balandžio 19 d., taigi terminas perduoti bendrovės turtą ir dokumentus suėjo 2025 m. gegužės 5 d. (įskaitytinai). Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 4 d. nutartimi paskyrė buvusiam suinteresuotam asmeniui 200 Eur dydžio baudą, už bendrovės dokumentų ir turto neperdavimą, ir išaiškino, kad baudos paskyrimas neatleidžia nuo pareigos įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutartyje nustatytus įpareigojimus. Byloje nėra duomenų, jog po 2025 m. rugsėjo 4 d. nutarties, kuria buvusiam bendrovės vadovui buvo paskirta bauda už bendrovės dokumentų ir turto neperdavimą, priėmimo pastarasis būtų perdavęs nemokumo administratorei bendrovės dokumentus ir turtą. Šios aplinkybės atskirajame skunde iš esmės neginčija ir apeliantas.
36. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 9 d. nutartimi įpareigojo suinteresuotą asmenį A. T. per 14 kalendorinių dienų pateikti (laikotarpio nuo 2023 m. iki bankroto bylos iškėlimo): finansinės ataskaitos duomenis; duomenis apie realią finansinėse ataskaitose įrašytą bendrovės turimo turto vertę; įrodymus (dokumentus, sutartis), kad bendrovė realiai vykdė veiklą ir nuo kada veikla buvo nebevykdoma; informaciją apie įsipareigojimus kreditoriams bei mokėtinų sumų grąžinimo terminus, tačiau suinteresuotas asmuo teismui pateikė tik dalį reikalaujamų dokumentų.
37. Atskirajame skunde nurodyta, kad atsakovei paskyrus nemokumo administratorę, apeliantui buvo apribota galimybė jungtis prie sistemos ir teikti bet kokius duomenis juridinių asmenų registrui, kaip nebeturinčiam juridinio asmens vadovo įgaliojimų, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė nepaneigia suinteresuoto asmens pareigos perduoti bendrovės turto ir dokumentų paskirtai nemokumo administratorei, įskaitant pateikti aktualius bendrovės finansinės apskaitos dokumentus.
38. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina apelianto teiginius, kad jis negavo nemokumo administratorės ir teismo siųstų dokumentų apie bankroto bylos bendrovei iškėlimą bei pareigą perduoti nemokumo administratorei bendrovės dokumentus ir turtą.
39. CPK 122 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo nurodo kitą procesinių dokumentų įteikimo adresą arba kai įteikiama elektroninių ryšių priemonėmis. CPK 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad juridiniams asmenims adresuoti procesiniai dokumentai įteikiami šio juridinio asmens vadovui, kitiems juridinių asmenų registre nurodytiems valdymo organų nariams, juridinio asmens atstovams teisme arba raštinės darbuotojui.
40. Pagal CPK 123 straipsnio 4 dalį, kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato juridinio asmens buveinės vietoje ar kitoje juridinio asmens nurodytoje vietoje, procesinis dokumentas įteikiamas bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui. Kai šioje dalyje nustatyta tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta, procesinis dokumentas siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo.
41. Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų įteikimą juridiniam asmeniui, nurodė, kad juridiniam asmeniui taikoma pareiga atskleisti duomenis, be kita ko, apie savo buveinę, Juridinių asmenų registrui; juridinis asmuo turėtų taip pat pasirūpinti, kad jo buveinėje būtų sudarytos sąlygos priimti procesinius dokumentus ir kitą korespondenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14-1075/2018, 24 punktas).
42. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo padaryti išvados, kad pirmosios instancijos teismo išsiųsti procesiniai dokumentai dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo ir pareigos perduoti bendrovės turtą bei dokumentus paskirtai nemokumo administratorei jam nebuvo tinkamai įteikti.
43. Apskųstoje nutartyje teismas išsamiai pasisakė dėl apelianto argumentų, susijusių su informavimo apie bendrovės bankroto procesą bei vadovo pareigą perduoti bendrovės turtą ir dokumentus nemokumo administratoriui (ne)tinkamumu. Teismas aptarė ne tik duomenis apie bendrovės registruotu adresu išsiųstus procesinius dokumentus, viešai skelbiamą informaciją apie bendrovės bankroto bylos iškėlimą, tačiau ir tai, kad nemokumo administratorė siuntė pranešimus dėl dokumentų ir turto perdavimo tiek A. T. asmeniniu elektroninio pašto adresu ((duomenys neskelbtini)), tiek gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)), kuriuo pranešimas buvo įteiktas. Faktą apie nemokumo administratorės siųstus dokumentus bei jų įteikimą būtent gavėjui patvirtina 2025 m. spalio 31 d. nemokumo administratorės pateikti įrodymai (DOK-38113). Apeliantas neneigia, kad apskųstoje nutartyje nurodytas adresas yra jo gyvenamosios vietos adresas. Siunta ((duomenys neskelbtini)) šiuo adresu išsiųsta 2025 m. rugpjūčio 5 d., gavėjo (arba tranzitinės) šalies skirstymo centre ((duomenys neskelbtini)) gauta 2025 m. rugpjūčio 8 d., į atsiėmimo vietą pristatyta – 2025 m. rugpjūčio 12 d., o įteikta gavėjui – 2025 m. rugpjūčio 22 d. Taigi, apelianto teiginys, kad siuntą gavo šalies pašto įstaiga, o ne apeliantas, yra nepagrįstas. Be to, apeliantas iš esmės neneigia, kad nemokumo administratorės siųstus dokumentus jis gavo elektroniniu paštu. Apelianto argumentas, kad pranešimo jis negavo suprantama kalba, nepaneigia dokumentų gavimo fakto bei galimybės, esant poreikiui, kreiptis dėl informacijos patikslinimo į nemokumo administratorę ar vertėją ar pan.
44. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visumą pirmiau aptartų aplinkybių, tai, kad buvęs LUAB „LNG Industry“ vadovas A. T. neįvykdė pareigos perduoti nemokumo administratorei visus bendrovės dokumentus ir turtą, nusprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad apelianto veiksmai (neveikimas) atitinka JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą teisinį pagrindą.
45. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytos sankcijos taikymui pakanka nustatyti bent vieną iš šioje teisės normoje įtvirtintų neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų. Nagrinėjamu atveju nustatytos dvi suinteresuoto asmens neteisėto neveikimo sąlygos. Suinteresuoto asmens veiksmai vertintini kaip sąmoningas vengimas atskleisti bendrovės tikrąją finansinę padėtį, turimą turtą, jo pokytį, jie kliudo nustatyti bendrovės nemokumą sukėlusias priežastis ir apriboja bendrovės nemokumo administratorės galimybes efektyviai vykdyti bankroto procedūras, pažeidžia bendrovės kreditorių interesus.
46. Apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apribojo apeliantui teisę vieneriems metams eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, nes apeliantui buvo paskirta proporcinga ir minimali sankcija, atsižvelgiant į byloje nustatytų pareiškėjo veiksmų pobūdį, mastą ir sukeltas pasekmes. Paskirta sankcija atitinka jos paskirtį, t. y. pašalinti iš verslo rinkos asmenį, kuris, vadovaudamas verslo subjektui, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo, dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančius turtinius praradimus.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
47. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai motyvavo apskųstos teismo nutarties išvadas, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo nutartį nepagrįsta. Taigi atskirojo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina.
48. Atmetus apelianto atskirąjį skundą, jo apeliacinėje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Bendrovė ir kreditorės įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.