- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-13
- Bylos Nr.
- 2A-448-230/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-51-3-00110-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė, Virginija Lozoraitytė, Tomas Romeika
- Atsakovas
- A. M.
- Ieškovas
- V. V.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės, Tomo Romeikos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovui A. M. dėl įpareigojimo grąžinti daiktus arba priteisti negrąžintų daiktų vertę.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. V. ieškinyje teismo prašė įpareigoti atsakovą A. M. grąžinti 210 vnt. plastmasinių dėžių sraigėms gabenti, kurių vertė 987 Eur, o jeigu jų natūra grąžinti neįmanoma, priteisti iš atsakovo 987 Eur ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015 m. gegužės mėn. pradžioje Lenkijoje, kaip fizinis asmuo, įsigijo 248 vnt. po 4,70 Eur/vnt. plastmasinių dėžių sraigėms gabenti. 2016 m. pavasarį su atsakovu susitarė kartu važiuoti pirkti sraigių. Ieškovas dėžes nuvežė į UAB „Rikoda“, kurios direktoriumi buvo atsakovas, sandėlį. Dėžes atvežė kartu su V. Ž.. Ruošėsi kartu su atsakovu A. M. važiuoti pirkti sraigių. Kadangi metai buvo nepalankūs sraigių pirkimui, tai nusprendė nevažiuoti ir paprašė, kad atsakovas grąžintų dėžes. Atsakovas dėžes grąžinti atsisakė. 2016 m. rudenį susipyko su atsakovu, kuris pradėjo jo vengti, nebendravo, į raginimus grąžinti dėžes nereagavo. Dėl perduotų plastmasinių dėžių negrąžinimo ieškovas kreipėsi su pareiškimu į Alytaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. 2017 m. kovo 2 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, motyvuojant tuo, kad tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai.
Atsiliepimas
2. Atsakovas V. V. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovas su analogišku ieškiniu jau buvo kreipęsis į Vilniaus miesto apylinkės teismą (civilinės bylos Nr. 2-9073-936/2018), tačiau šioje byloje atsakovu jis buvo nurodęs ne A. M., kaip fizinį asmenį, o UAB „Rikoda“. Šioje byloje ieškovas bandė įrodyti, kad plastmasines dėžes sraigėms gabenti jis neatlygintinai davė pasaugoti ir pasinaudoti UAB „Rikoda“ ir jas reikalavo grąžinti iš UAB „Rikoda“. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Šioje byloje ieškovas jau keičia poziciją ir teigia, kad plastmasines dėžes sraigėms gabenti neatlygintinai naudotis perdavė atsakovui A. M.. Tačiau ieškovas kreipdamasis tiek į policiją, tiek į teismą ir nurodydamas šių plastmasinių dėžių perdavimo aplinkybes, kiekvieną kartą jas nurodo skirtingai. Atsakovas, kaip fizinis asmuo, laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 4 d. iki 2018 m. balandžio 18 d. ketino vykdyti individualią veiklą, susijusią su sraigių prekyba, todėl atsakovui A. M. šios plastmasinės dėžės sraigėms gabenti buvo reikalingos. Ieškovas atsakovui pasiūlė pigiau nupirkti plastmasines dėžes sraigėms gabenti, nes tuo metu jam labai reikėjo pinigų. Kadangi šios dėžės atsakovui buvo reikalingos, todėl žodžiu su ieškovu susitarė, kad atsakovas iš jo nupirks 210 vnt. plastmasinių dėžių, mokėdamas už vieną dėžę po 4 Eur, o už visas dėžes sumokės bendrą 840 Eur sumą. Taigi atsakovas pagal žodinę pirkimo–pardavimo sutartį iš ieškovo nupirko 210 vnt. plastmasinių dėžių sraigėms gabenti ir už šias dėžės ieškovui grynais pinigais sumokėjo 840 Eur sumą. Atsiskaitymas su ieškovu vyko atsakovo namuose ir šias aplinkybes matė atsakovo sugyventinė D. R..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Alytaus apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, įpareigojo atsakovą A. M. grąžinti ieškovui V. V. 210 vienetų plastmasinių dėžių, kurių vienos vertė 4,70 Eur, perduotų žodinės nemokamos pasaugos sutarties pagrindu (nurodant daikto paskirtį – sraigėms gabenti, šalims neįvardijus plastikinių dėžių individualių duomenų), pasibaigus saugojimo terminui, o nesant galimybės natūra grąžinti 210 vienetų plastmasinių dėžių, priteisė iš atsakovo A. M. ieškovui V. V. 987 Eur piniginę negrąžintų daiktų vertę, priteisė iš atsakovo A. M. ieškovui V. V. 80 Eur bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-9073-936/2018 buvo nagrinėjamas ginčas dėl to pačio dalyko (210 dėžių), tuo pačiu faktiniu pagrindu (žodiniu sandoriu, pagal kurį dėžės yra pas atsakovą), tačiau ne tarp tų pačių šalių (atsakovė buvo UAB „Rikoda“). Kaip ir dabar nagrinėjamoje byloje, ieškovas teigė, kad atsakovei UAB „Rikoda“ paskolino/davė panaudai/davė pasaugoti 210 vnt. plastmasinių dėžių, skirtų sraigėms gabenti, o trečiasis asmuo A. M. (šioje byloje atsakovas) atsikirtinėjo tuo pačiu argumentu, kad ginčo dėžes iš ieškovo nusipirko. Teismas šioje byloje padarė tikėtiną išvadą, kad ieškovą tam tikri teisiniai santykiai siejo su trečiuoju asmeniu A. M.. Ieškovui neįrodžius, kad jį su atsakove sieja panaudos ar pasaugos santykiai, taip pat ieškovui su atsakove (abu yra verslininkai) nesudariusiam rašytinės sutarties ar kitų rašytinių sutarties sąlygoms pagrįsti reikalingų dokumentų (iš esmės neįrodžius pačio sandorio su juridiniu asmeniu fakto), ieškovo V. V. ieškinys buvo atmestas.
5. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje tarp šalių nekyla ginčas, jog dėžių perdavimo sandorio šalys buvo ieškovas V. V. ir atsakovas A. M., taip pat nekyla ginčas dėl sandorio dalyko – 210 vnt. dėžių faktinio perdavimo atsakovo žinion, jų vertės, tačiau nesutariama dėl dėžių perdavimo pobūdžio (panaudos (skolinimo)/ pasaugos/ pirkimo–pardavimo), t. y. jų priklausymo nuosavybės teise ieškovui arba atsakovui. Teismo vertinimu, byloje pakanka duomenų pripažinti, kad tarp šalių įvyko žodinis sandoris.
6. Teismas nurodė, kad Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų žinioje yra civilinė byla Nr. e2FB-213-445/2019, kurioje 2018 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi fiziniam asmeniui A. M. iškelta bankroto byla, 2018 m. spalio 5 d. nutartimi buvo patvirtinti bankrutuojančio fizinio asmens A. M. kreditorių finansiniai reikalavimai, kurių suma sudaro iš viso 527 742,53 Eur. 2019 m. liepos 25 d. nutarta patvirtinti A. M. 2019 m. gegužės 3 d. fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą, kuriam 2019 m. gegužės 20 d. nepritarė kreditorių susirinkimas. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pripažino aplinkybę, kad dėžės nėra minimos atsakovo A. M. fizinio asmens bankroto byloje. Teismas pagal civilinės bylos Nr. e2FB-213-445/2019 duomenis įsitikino, kad dėžės, kurių vertė 987 Eur nėra apskaitomos kaip bankrutuojančio fizinio asmens A. M. nuo 2015-2016 metų nuosavybės teise turimas turtas. Fizinio asmens bankroto procese galioja sąžiningumo prezumpcija, t. y. laikoma, jog asmuo yra sąžiningas, kol neįrodyta priešingai. Šiuo atveju kol kas nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuris patvirtintų aplinkybę apie atsakovo turimą ir nepaminėtą turtą jo bankroto procese.
7. Teismas taip pat pažymėjo, kad, nors atsakovas nurodė, jog V. Ž. dėžių iškrovimo metu nebuvo, tačiau 2019 m. spalio 21 d. teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas V. Ž. patvirtino aplinkybę, jog su V. V. iškrovė dėžes. Liudytojas apie sandorio turinį, jo teisinę reikšmę paaiškinti negalėjo, nes šių aplinkybių objektyviai nežinojo. Tuo tarpu atsakovas į ieškinio reikalavimus atsikerta aplinkybe ir pirkimo–pardavimo sandorį įrodinėja liudytojos parodymais, kad jo ilgametė sugyventinė D. R. matė pinigus, sumokėtus už dėžes, kuriuos atsakovas iš ieškovo paėmė darbo kambaryje, o jai sugyventinio (atsakovo) buvo pasakyta, kokie ir iš kokio sandorio tie pinigai (800 ar 900 Eur). Vis dėlto 2017 m. kovo 2 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą yra užfiksuota kitokia aplinkybė: A. M. paaiškino, kad atsiskaitymas vyko grynais pinigais, ar kas matė atsiskaitymo faktą, pasakyti negali.
8. Teismas, esant prieštaravimams tarp atsakovo paaiškinimų, liudytojos parodymų, atitinkamai šių duomenų prieštaravimams tarp esminių bylos aplinkybių, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu darė išvadą, kad liudytojos D. R. parodymai patikimumo aspektu vertintini kaip prieštaraujantys byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl teismas jais vadovaujasi ribotai, atitinkamai nelaiko įrodyta aplinkybe, kad tarp šalių įvyko atlygintinas plastmasinių dėžių pirkimo–pardavimo sandoris. Tai lemia, kad ieškinys tenkinamas, o pagal požymių visumą, trūkstant duomenų apie konkretų 210 dėžių naudojimą, tuo metu kai jos buvo atsakovo žinioje, ieškovui teigiant, kad dėžės turėjo būti naudojamos bendrai jo ir atsakovo sraigių įsigijimo ir gabenimo veiklai (tam neįvykus, atsakovui šios aplinkybės neginčijant), pripažįstama, kad 2015-2016 metų dėžių perdavimo sandoris faktiškai atitinka neatlygintinės pasaugos sutartį.
9. Teismas sprendė, kad, nors byloje ir nurodoma, kad 210 dėžių natūra yra pas atsakovą, tačiau tokių aplinkybių pagrįstumas abejotinas, kadangi daiktų sandėliavimo vieta nurodoma tiek pas atsakovą jo namuose, tiek kitose tik atsakovui žinomose vietose, kurių atsakovas byloje neįvardijo. Dėl to yra pagrindas priteisti ir negrąžintų daiktų ekvivalentą pinigais (tenkinti ieškinio alternatyvų reikalavimą), jeigu nebūtų galima įvykdyti ieškinio reikalavimą dėl daiktų grąžinimo natūra, tuo labiau, kad atsakovas ginčija daiktų grąžinimo faktą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu atsakovas A. M. prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Ieškovo pozicija dėl to, kam jis buvo perdavęs ginčo dalyką – 210 vnt. plastmasinių dėžių, skirtų sraigėms gabenti, buvo kintanti ir nenuosekli, tačiau teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė ir jos neanalizavo. Ieškovas su analogišku ieškiniu jau buvo kreipęsis į Vilniaus miesto apylinkės teismą, tačiau šioje byloje atsakovu jis buvo nurodęs ne atsakovą M. M., bet UAB „Rikoda“. Šioje byloje ieškovas bandė įrodyti, kad plastmasines dėžes sraigėms gabenti jis neatlygintinai davė pasaugoti ir pasinaudoti UAB „Rikoda“ ir jas reikalavo grąžinti iš UAB „Rikoda“. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Šio ginčo atveju ieškovas jau pakeitė poziciją ir teigė, kad plastmasines dėžes sraigėms gabenti neatlygintinai naudotis perdavė atsakovui A. M..
1.2. Ieškovas dėl ginčo dėžių buvo kreipęsis ir į Alytaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, savo pareiškime nurodydamas, kad neatlygintai pasinaudoti dėžėmis leido atsakovui A. M., o tik vėliau savo poziciją pakeitė ir nurodė, kad šias dėžes jis perdavė UAB „Rikoda“. Todėl Alytaus apskrities VPK Varėnos rajono PK veiklos skyriaus vyr. tyrėjas A. R. priėmė nutarimą, kurio pagrindu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Tokia prieštaringa ieškovo V. V. pozicija leidžia daryti išvadą, kad ieškovas meluoja, teigdamas jog atsakovui A. M. buvo perdavęs neatlygintai naudotis plastmasinėmis dėžėmis.
1.3. Ieškovas, besikreipdamas tiek į policiją, tiek į teismą ir nurodydamas šių plastmasinių dėžių perdavimo aplinkybes, kiekvieną kartą nurodo skirtingai. Tokia prieštaringa ieškovo pozicija dėl dėžių perdavimo aplinkybių patvirtina, kad ieškovas meluoja ir piktnaudžiauja jam įstatymo suteikiamomis procesinėmis teisėmis. Tačiau teismas nesigilino į šias aplinkybes, jų neanalizavo ir dėl jų nepasisakė, o ginčijamą sprendimą grindė vien tik prielaidomis.
Žemesnės instancijos teismas
1.4. Teismas nurodė, kad labiau tikėtina, jog tarp šalių susiklostė panaudos, o ne pirkimo–pardavimo santykiai, tačiau šio savo teiginio nepagrindė jokiais įrodymais.
1.5. Teismas, priimdamas sprendimą, padarė procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimą, t. y. nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir neišsprendė byloje padarytų išvadų ir faktų prieštaros, neatsižvelgė į teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus.
1.6. Teismas nepagrįstai liudytojos D. R. parodymus laikė nepatikimais, o liudytojo V. Ž. parodymais patikėjo, nesigilino į faktą, kad V. Ž. dėžių iškrovimo metu nebuvo. Be to, V. Ž. patvirtino tik faktą, kad dėžės buvo iškrautos UAB „Rikoda“ sandėlyje, tačiau ar jos buvo perduotos, ar parduotos, ar kaip kitaip atiduotos A. M. ar UAB „Rikoda“, jis nežino. Todėl V. Ž. tik patvirtino tą aplinkybę, dėl kurios ginčo šioje byloje nėra, t. y. jis patvirtino faktą, kad dėžės buvo atvežtos ir iškrautos sandėlyje. Tačiau dėl nesuprantamų priežasčių teismas pratiškai vadovavosi tik liudytojo V. Ž. parodymais ir tuo pagrindu ieškinį patenkino.
1.7. Teismas faktiškai rėmėsi tik ieškovo V. V. paaiškinimais, kad šias ginčo dėžes jis perdavė A. M. palaikyti, nors daugiau jokių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, byloje nėra.
1.8. Dėžės A. M. buvo atvežtos dar 2015 m. vasarą, o ieškovas jų pasigedo ir pradėjo reikšti pretenzijas tik 2018 m. Visa tai rodo, kad iš tikro tarp šalių buvo sudaryta dėžių pirkimo–pardavimo sutartis ir ieškovas ilgą laiką atsakovui jokių pretenzijų neturėjo. Be to, šios plastmasinės dėžės yra skirtos sraigių laikymui bei transportavimui, o kaip žinia, sraigių rinkimas ir jų supirkimas vyksta kiekvienais metais nuo balandžio iki birželio mėn. Todėl akivaizdu, kad ieškovas, kuris vykdė šią veiklą, šių dėžių būtų pasigedęs ir jos jam būtų buvę reikalingos tiek 2016, tiek 2017, tiek 2018 m. pavasarį. Tačiau jis to nedarė ir net nesikreipė nei žodžiu, nei raštu į atsakovą dėl šių dėžių grąžinimo ar perdavimo. Taigi akivaizdu, kad ieškovą ir atsakovą siejo pirkimo–pardavimo santykiai. Ši aplinkybė buvo nustatyta ir įsiteisėjusiame teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-9073-936/2018, tačiau teismas neįsigilino į šį sprendimą, nesivadovavo prejudiciniu faktu, jį ignoravo ir tokiu būdu pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punkto ir 279 straipsnio 4 dalies nuostatas.
Atsiliepimas
11. Ieškovas V. V. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Teismas teisingai nurodė, kad tarp šalių įvyko žodinis sandoris ir kad šis sandoris labiausiai galėtų ir gali būti kvalifikuojamas kaip panaudos (skolinimo).
2.2. Atsakovas A. M. teigė, kad 210 dėžių įsigijo vykdydamas individualią veiklą, bet teismui negalėjo pateikti jų įsigijimo dokumento.
2.3. Teismas pagrįstai nurodė, kad Alytaus apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2FB-213- 445/2019, kurioje 2018 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi A. M. iškelta bankroto byla, nėra duomenų, kad A. M. priklauso 210 dėžių, kaip turtas, kurio vertė 987 Eur. Šie duomenys patvirtina, kad A. M. nuo 2015 iki 2018 metų nebuvo įsigijęs 210 dėžių. Kadangi jų vertė viršija 1 MMA, pagal įstatymą šios dėžės turėjo būti nurodytos kaip turtas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
13. Byloje sprendžiamas klausimas dėl turto priklausomybės ir jo išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.
14. Ieškovas V. V., gindamas savo teises, teismo prašė įpareigoti atsakovą A. M. grąžinti 210 vnt. plastmasinių dėžių sraigėms gabenti, kurių vertė 987 Eur, o jeigu jų natūra grąžinti neįmanoma, priteisti iš atsakovo 987 Eur. Atsakovas A. M. teigė, kad šias dėžes jis įsigijo iš ieškovo žodinės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, todėl yra jų savininkas.
15. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai, įpareigojo atsakovą A. M. grąžinti ieškovui V. V. 210 vienetų plastmasinių dėžių, kurių vienos vertė 4,70 Eur, o nesant galimybės natūra grąžinti 210 vienetų plastmasinių dėžių, priteisė iš atsakovo A. M. ieškovui V. V. 987 Eur piniginę negrąžintų daiktų vertę. Teismas sprendė, kad dėžės atsakovui buvo perduotos žodinės nemokamos pasaugos sutarties pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
16. Su teismo sprendimu nesutinka atsakovas A. M., ginčydamas teismo išvadą, kad dėžės buvo perduotos nemokamos pasaugos sutarties pagrindu, kadangi jis jas pirko, o teismas netinkamai įvertino įrodymus, neatsižvelgęs į nuolat keičiamą ieškovo poziciją dėl to, kam jis buvo perdavęs dėžes (A. M. ar UAB „Rikoda“)
Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo
17. Atsakovas, ginčydamas teismo išvadas dėl tarp šalių susiklosčiusių nemokamos pasaugos santykių, teigia, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, t. y pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Atsakovo nuomone, pakako įrodymų, kad jis ginčo dėžes įsigijo žodinės pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos su ieškovu, pagrindu.
18. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016, 63 punktas).
19. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-29-403/2018 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
20. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią apie tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas gali konstatuoti tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl jų egzistavimo, todėl dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo nėra reikalaujama teismo įsitikinimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių (faktų) buvimą tada, kai byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tos aplinkybės (faktai) buvo, negu kad jų nebuvo.
21. Pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, įvertino visus byloje pateiktus įrodymus ir išvadas padarė iš visos įrodymų visumos, vadovaudamasis nurodyta tikėtinumo taisykle.
22. Apelianto skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino nenuoseklių ir nuolat kitusių ieškovo paaiškinimų apie tai, kam jis buvo perdavęs ginčo dalyką – 210 vnt. plastmasinių dėžių, skirtų sraigėms gabenti, kadangi ieškovas pradžioje teigė, kad dėžes perdavė UAB „Rikoda“, vėliau – kad atsakovui A. M., neturi esminės reikšmės. Net ir pats atsakovas teigė ir teigia, kad jis ginčo dėžes yra nusipirkęs iš ieškovo, vadinasi jos yra jo žinioje, o ieškovo pareikštas pirminis ieškinys dėl įpareigojimo grąžinti daiktus buvo pareikštas UAB „Rikoda“ todėl, kad dėžės buvo iškrautos UAB „Rikoda“ sandėlyje, o atsakovui A. M. vadovaujant šiai bendrovei, ieškovui buvo apsunkintos galimybės nustatyti, kieno žinioje jos yra – UAB „Rikoda“, ar A. M.. Taigi, tokie ieškovo paaiškinimų skirtumai, nežinant, kas turėtų jam grąžinti dėžes, rodo tik jo pažeistų teisių gynimo būdų ieškojimą, o ne sąmoningą melagingų duomenų nurodymą, dėl ko nebūtų galima tikėti ieškovo paaiškinimais, ar būtų pagrindas nustatyti piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismas, atmesdamas pradinį ieškovo ieškinį, pareikštą UAB „Rikoda“, 2018 m. gruodžio 3 d. sprendime nurodė, kad išnagrinėtoje byloje nebuvo įrodyta, jog tarp ieškovo (V. V.) ir atsakovo (UAB „Rikoda“) buvo sudaryta žodinė pasaugos sutartis, tačiau kartu padarė labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovą (V. V.) tam tikri teisiniai santykiai siejo su trečiuoju asmeniu (A. M.).
23. Teisėjų kolegija taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl liudytojos D. R. parodymų, kad ji matė pinigus, sumokėtus už dėžes, prieštaravimo kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, pirmiausia todėl, kad tuomet, kai ieškovas pradžioje kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, atsakovas A. M. savo 2007 m. vasario 27 d. rašytiniame paaiškinime buvo nurodęs, jog jis 2015 metais dėžes iš V. V. nupirko kaip fizinis asmuo ir jam sumokėjo 840 Eur, po 4 Eur už vienetą, taip pat nurodė, kad atsiskaitymas vyko grynais pinigais, ar kas matė atsiskaitymo faktą, pasakyti negali. Todėl labiau tikėtina, kad toks pirminis A. M. paaiškinimas buvo teisingas, o liudytojos D. R. parodymai atsirado vėliau – galimai kaip tam tikra gynybinė versija.
24. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nelaikydamas įrodyta aplinkybę, kad tarp šalių įvyko atlygintinis plastmasinių dėžių pirkimo–pardavimo sandoris, vertino ne tik liudytojos D. R. parodymus, bet ir visų byloje pateiktų įrodymų visumą, tarp jų ir Alytaus apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2FB-213-445/2019, kurioje 2018 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi fiziniam asmeniui A. M. iškelta bankroto byla, duomenis, kad ginčo dėžės kaip fizinio asmens A. M. 2015-2016 m. nuosavybės teise turimas turtas nebuvo apskaitytas. Šie duomenys netiesiogiai patvirtina, kad ir A. M. šio turto nelaikė savo asmeniniu turtu ir jo neapskaitė.
25. Liudytojo V. Ž. parodymai nėra reikšmingi nustatant, kokiu pagrindu ieškovas perdavė dėžes atsakovui, tačiau apeliantas visiškai nepagrįstai teigia, kad teismas būtent V. Ž. parodymų pagrindu ieškinį patenkino, nes, kaip nurodyta, teismas išvadas padarė visų įrodymų visumos pagrindu.
26. Šalių pirkimo–pardavimo santykių nepatvirtina ir atsakovo nurodomas faktas, kad dėžės buvo atvežtos A. M. 2015 m. vasarą, o ieškovas pretenzijas ėmė reikšti tik 2018 m. Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas V. V., gindamas savo teises, dar 2017 m. vasario 21 d. kreipėsi į Alytaus apskrities Varėnos policijos komisariatą, jau tuomet nurodydamas, kad dėžes A. M. paskolino, o ne pardavė. Be to, dėžes atsakovui teigė perdavęs ne 2015 metais, kaip nurodo atsakovas, o 2016 m. pavasarį, todėl pakankamai greitai ėmėsi ginti savo teises.
27. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės, o apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
28. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
29. Atsakovo A. M. apeliacinį skundą atmetus, jam bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme (žyminis mokestis už apeliacinį skundą), nepriteisiamos.
30. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija minimalios (5 Eur) valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl iš ieškovės nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ Nr. 1R-19/1K-2).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.