Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.1; 2.6.11.2; 3.1.7.6; 3.2.4.4; 3.2.4.11; 3.2.4.8.2; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1; 3.3.1.21

2025 m. kovo 5 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. P. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2024 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-159-1086/2024 pagal ieškovės mažosios bendrijos „Simonera“ ieškinį atsakovei S. P. dėl nepagrįsto reikalavimo atlyginti automobilio remonto išlaidas ir turtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – T. L., institucija, teikianti išvadą byloje – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė mažoji bendrija (toliau – ir MB) „Simonera“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi ieškiniu į teismą, prašydama išnagrinėti ginčą iš esmės ir atsakovės S. P. (toliau – ir atsakovė) reikalavimus ieškovei dėl automobilio Audi A1, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pagaminimo data – 2015 m. rugsėjo 17 d. (toliau – ir automobilis), 3 300 Eur remonto išlaidų ir 100 Eur turtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstus bei priteisti visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija (toliau – ir VVTAT) 2023 m. birželio 16 d. nutarimu nutarė patenkinti vartotojos S. P. keliamus reikalavimus, t. y. pripažinti pagrįstais S. P. reikalavimus atlyginti 3 300 Eur automobilio remonto išlaidas ir atlyginti 100 Eur turtinę žalą (dėl kuro bake esančio užteršto kuro – 60 Eur, purkštukų patikros išlaidas – 40 Eur), iš viso – 3 400 Eur.

3. Paaiškino, kad atsakovė 2023 m. vasario 19 d., vadovaudamasi skelbime autoplius.lt (skelbimo Nr. (duomenys neskelbtini)) pateikta informacija, kreipėsi į ieškovę, siekdama įsigyti naudotą ginčo automobilį. Suteikus atsakovei pilną informaciją apie minėtą automobilį, atsakovė nusprendė atvykti apžiūrėti automobilį bei atlikti bandomąjį važiavimą. 2023 m. vasario 20 d. atsakovė kartu su broliu L. P. atvyko apžiūrėti automobilio. Kadangi automobilis atsakovei buvo tinkamas, atsakovė paprašė atlikti bandomąjį važiavimą. Bandomasis atsakovės važiavimas truko apie 20 minučių. Po bandomojo važiavimo buvo aptarinėjamos sutarties sąlygos. Atsakovei buvo siūloma automobilį patikrinti specializuotame autoservise, tačiau atsakovė nuo automobilio patikrinimo atsisakė. Vykdant toliau derybas dėl sutarties sąlygų, viena iš atsakovės sąlygų buvo ta, jog ieškovė atliktų automobilio techninę apžiūrą. 2023 m. vasario 21 d. tarp šalių buvo sudaryta pažyma – sąskaita serija SMN Nr. 092 (kuri atstoja pirkimo – pardavimo sutartį) dėl automobilio pirkimo – pardavimo. Atsakovė už automobilį sumokėjo 8 600 Eur kainą. Automobilio pirkimo – pardavimo metu, prieš įsigyjant ir atsiimant automobilį, atsakovė visapusiškai ir atidžiai patikrino jį bei apžiūrėjo. 2023 m. kovo 20 d. atsakovė kreipėsi į ieškovę, informuodama apie automobilio gedimus ir reikalavo arba nutraukti sutartį bei grąžinti už automobilį sumokėtus pinigus, arba padengti 3 300 Eur automobilio remonto išlaidas. 2023 m. kovo 23 d. ieškovė pateikė atsakovei atsiliepimą, kuriuo atmetė atsakovės siųstą pretenziją kaip nepagrįstą.

4. Pažymėjo, kad automobilis pareiškėjai parduotas ir perduotas 2023 m. vasario 21 d. Atsakovė šiuo automobiliu naudojosi vieną mėnesį. Pirkimo metu automobilio techninis stovis buvo geras – automobilis puikiai kūrėsi, gerai važiavo, buvo ką tik atlikta techninė automobilio apžiūra. Tokie gedimai, apie kuriuos atsakovė rašo, nustatyti nebuvo. Defektiniame akte nurodyti defektai galėjo kilti nuo atsakovės netinkamo automobilio eksploatavimo. Minėti defektai pastebėti 2023 m. kovo 16 d., t. y. po mėnesio naudojimosi automobiliu. Tokie defektai galėjo atsirasti dėl netinkamo kuro naudojimo arba važiuojant su mažiau nei minimaliu kuro kiekiu bake. Defektiniame akte nurodyti automobilio trūkumai galėjo atsirasti dėl natūralaus automobilio dalių nusidėvėjimo. Automobilis savo eiga atvažiavo iki meistro dirbtuvių, iki tol automobilis puikiai veikė. Atsakovė automobilį įsigijo 2023 m. vasario 21 d., t. y. tuomet, kada buvo pakankamai žema lauko temperatūra. Esant įpurškimo problemoms, žemoje lauko temperatūroje automobilio užkurti būtų buvę neįmanoma.

5. Akcentavo, kad atsakovės įsigytas automobilis pirkimo – pardavimo metu užsivedė ir važiavo, atsakovė turėjo visas galimybes atlikti jos techninį patikrinimą, tačiau savo rizika apsiribojo vizualiu jos apžiūrėjimu ir išbandymu. Pirkimo – pardavimo metu automobiliu buvo galima be trukdžių naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį. Šiuo metu negalima tiksliai nustatyti, kokiu intensyvumu atsakovė automobilį eksploatavo. Atsakovės sąmatoje nurodomi gedimai iš esmės negali būti laikomi automobilio gedimu ar kitokiu techniniu trūkumu. Automobilis buvo 2015 m. gamybos, rida – 168300 km, privaloma techninė apžiūra buvo atlikta 2023 m. vasario 21 d. ir galioja iki 2025 m. vasario 21 d. Atsakovė su pirktu automobiliu nuvažiavo 1090 km. Atsakovė neįrodė, jog jos įsigytas iš ieškovės automobilis neatitinka kokybės reikalavimų.

6. Pažymėjo ir tai, kad negalima vadovautis meistro dyzelisto T. L. pateiktomis išvadomis, kadangi jis neturi tokios kompetencijos aukščiau minėtoms išvadoms reikšti. Iki šiol nėra pateikta jokių įrodymų, kad meistras dyzelistas yra tokių sistemų specialistas. Kadangi minėtas asmuo nėra kompetentingas, todėl neatmeta galimybės, jog automobilio gedimai atsirado nuo netaisyklingo meistro darbo. Be to, pateiktame defektiniame akte bei sąskaitoje faktūroje nurodytos kainos yra ženkliai didesnės, nei vyrauja rinkoje. Iš pateiktų atsakovės banko sąskaitos išrašo nėra aišku, kokias prekes ar paslaugas atsakovė degalinėse pirko. Pažymėjo, kad 40 Eur išlaidos už purkštukų patikrą yra irgi nepagrįstos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Plungės apylinkės teismo Palangos rūmai 2024 m. spalio 2 d. sprendimu ieškovės MB „Simonera“ ieškinį tenkino – pripažino atsakovės S. P. reikalavimus ieškovei dėl automobilio Audi A1, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pagaminimo data – 2015 m. rugsėjo 17 d., 3 300 Eur remonto išlaidų ir 100 Eur turtinės žalos atlyginimo nepagrįstais ir šį atsakovės prašymą atmetė, taip pat priteisė iš atsakovės ieškovei 2 377 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8. Teismas nustatė, kad atsakovės įsigytas automobilis yra pagamintas 2015 m., sutarties sudarymo metu (2023 m. vasario 21 d.) automobilis buvo 8 m. senumo, pakankamai didelės ridos – 168300 km. Teismas sprendė kad atsakovė, pirkdama daug metų naudotą ir už gana nedidelę kainą (8 600 Eur) automobilį, galėjo numanyti, jog tinkamam automobilio eksploatavimui bus būtina atlikti ne tik einamąją automobilio priežiūrą, bet gali išryškėti bet kuriuo įsigyto automobilio tolesnio eksploatavimo momentu ir kitų gedimų, sąlygotų detalių natūralaus nusidėvėjimo. Nors sutartyje nebuvo pažymėta, kad automobilis neturi jokių defektų ir gedimų, o skelbime nurodyta, jog automobilis techniškai tvarkingas, tačiau atsakovė, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, galėjo numanyti, jog automobilis gali turėti tam tikrų trūkumų, apie kurios automobilio pardavėjas gali net nežinoti.

9. Teismas nustatė, kad meistro dyzelisto T. L. 2023 m. kovo 16 d. sudarytame defektiniame akte užfiksuotas ginčo automobiliui nustatytas susidėvėjimas trijų purkštukų varinių tarpinių, susidėvėję (kiauri) trijų purkštukų grįžtamieji, susidėvėjęs aukšto spaudimo kuro siurblys, kuro filtras, bakas bei kuro sistema užteršta aukšto spaudimo siurblio metalo drožlėmis. Defektiniame akte pateiktas remonto darbų kainos paskaičiavimas: kuro purkštukai ir keitimas – 1 602 Eur, kuro filtras ir keitimas – 70 Eur, kuro aukšto spaudimo siurblys ir keitimas – 1 198 Eur, kuro sistemos valymas – 350 Eur, chemija ir sistemos plovimas – 30 Eur, išsami kuro sistemos diagnostika – 50 Eur, viso 3 300 Eur. Teismas vertino, kad atsakovė neįrodė, jog automobilio trūkumai yra esminiai, juos pašalinti sudėtinga, neįmanoma ar toks pašalinimas reikalautų didelių finansinių kaštų, o automobiliu ateityje negali būti naudojamasi.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovė įsigijo naudotą 8 metų senumo automobilį, kurio rida – 168300 km, todėl įvertinus tą aplinkybę, jog transporto priemonės detalės ir dalys natūraliai dėvisi, nėra pagrindo tikėtis, kad automobilis neturės trūkumų ar apskritai nereikės atlikti tam tikrų remonto darbų. Naudotoms prekėms yra taikomos kitokios nuostatos nei naujoms prekėms. Jau vien pats prekės pobūdis – naudotas automobilis – lemia pirkėjo didesnio atidumo reikalavimus. Tokiu atveju pats pirkėjas turi išsiaiškinti, ar perkama prekė jam bus tinkama, o pardavėjas suteikia konsultaciją pagal jam pateiktus duomenis.

11. Teismas pažymėjo, kad nors pardavėjas turi pareigą informuoti apie visus esminius automobilio trūkumus, prieš parduodamas automobilį pardavėjas turi aiškiai žinoti jo trūkumus, kuriuos galėtų pateikti pirkėjui. Teismas nustatė, kad 2023 m. kovo 15 d. apžiūros metu odometro duomenys buvo 169410 km, taigi, atsakovė, įsigijusi automobilį, su juo nuvažiavo 1110 km. Kadangi automobilis pirktas 2023 m. vasario 21 d., odometro duomenys apžiūros metu nustatyti 2023 m. kovo 15 d., teismas konstatavo, kad atsakovė naudojosi automobiliu ir šios aplinkybės atsakovė neneigė. Kadangi buvo perkamas 8 metų senumo automobilis, kurio rida – 168300 km, tai automobilio purkštukų varinių tarpinių, trijų purkštukų grįžtamųjų susidėvėjimas, aukšto spaudimo kuro siurblio, kuro filtro susidėvėjimas, bako bei kuro sistemos užterštumas aukšto spaudimo siurblio metalo drožlėmis galėjo atsirasti ir pačiai atsakovei eksploatuojant automobilį. Automobilio pravažiuotas kilometražas paneigia aplinkybę, jog dėl automobilio nustatytų trūkumų buvo negalima jo naudoti pagal paskirtį.

12. Teismas akcentavo, kad byloje nėra pateikti duomenys apie dyzelisto meistro T. L. tinkamą kvalifikaciją teikti išvadas apie automobilio gedimo priežastis ir su tuo susijusiais klausimais, kad būtų galima tinkamai įvertinti jo defektiniame akte nurodytos analizės pagrįstumą ir patikimumą. Nors byloje yra pateiktas įrodymas, jog T. L. vykdo individualią veiklą – variklinių transporto priemonių techninę priežiūrą ir remontą, tačiau atsakovė, įpareigota teismo, apie T. L. turimą kvalifikaciją jokių įrodymų nepateikė. Be to, teismo posėdžio metu, teikdamas paaiškinimus trečiasis asmuo T. L. nurodė, jog jis daug metų vykdo tik individualią veiklą, susijusią su variklinių transporto priemonių techninė priežiūra ir remontu, tačiau tam jokios kvalifikacijos neturi ir nėra įgijęs. Pažymėjo, jog yra „savamokslis“, remontuoti išmoko iš kitų asmenų. Taigi, teismas vertino, kad atsakovės byloje pateikti 2023 m. kovo 16 d. defektinis aktas ir T. L. paaiškinimas negali patvirtinti automobilio detalių susidėvėjimo bei aplinkybės, jog automobilio defektai yra esminiai bei automobilis negali būti naudojamas pagal jo paskirtį. Savo procesine teise dėl ekspertizės skyrimo atsakovė nesinaudojo.

13. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog trečiasis asmuo T. L. surašė 2023 m. kovo 16 d. defektinį aktą ir paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog 1090 km rida negalėjo įtakoti tokių defektų atsiradimo, o 2023 m. kovo 15 d. nustatyti ir užfiksuoti 2023 m. kovo 16 d. defektiniame akte automobilio defektai yra esminiai, eksploatuoti automobilio pagal tiesioginę jo paskirtį, nepašalinus šių defektų, negalima. Tačiau teismas vertino, kad trečiasis asmuo tokias aplinkybes konstatavo savo subjektyviu vertinimu, nesant tai patvirtinančių jokių objektyvių įrodymų. Defektiniame akte T. L. pats nurodė, jog išvardinti lengvojo automobilio defektai yra atsiradę dėl ilgalaikės automobilio eksploatacijos. Šias aplinkybes taip pat nurodė ir teikdamas paaiškinimus, jog defektiniame akte nurodytos detalės ir kuro sistemoje esančios metalo drožlės gali būti atsiradusios ir dėl natūralaus detalių nusidėvėjimo. Be to, patvirtino, jog atsakovės atvežtas automobilis jam buvo pristatytas dėl paskirstymo diržo komplekto su aušinimo siurbliu keitimo darbų, o ne dėl kažkokių atsiradusių automobilio defektų ar techninių gedimų. Patvirtino, jog atsakovė, atvežusi automobilį, aukščiau paminėtų darbų atlikimui nenurodė jokių nusiskundimų dėl netinkamo automobilio kokybės ar automobiliui atsiradusių gedimų. Įprasti reikalavimai naudotam automobiliui yra tai, kad jis iš esmės būtų techniškai tvarkingas ir juo būtų galima naudotis pagal tiesioginę paskirtį – važiuoti. Teismas sprendė, jog kadangi nuvažiuota 1110 km po įsigijimo, automobilio įsigijimo metu tiesioginę funkciją automobilis atliko ir jokių esminių gedimų, neleidžiančių jo eksploatuoti, nebuvo.

14. Teismas nurodė, kad jam abejonių kelia ir trečiojo asmens nurodyti defektai bei keičiamų detalių nusidėvėjimo fakto konstatavimas. Akte nurodytų detalių nusidėvėjimas dar nereiškia, jog minėtos automobilio detalės yra neveikiančios ar visiškai sugedusios. Tai, jog detalės yra susidėvėjusios ar neatitinkančių naujų detalių parametrams, nesudaro pagrindo teigti išvadai, jog automobilis negali būti eksploatuojamas tinkamai ir toliau pakankamai ilgą laiką. Tokios aplinkybės nepaneigė nei atsakovė, nei trečiasis asmuo posėdžio metu. Trečiasis asmuo, teigdamas paaiškinimus teismo posėdžio metu, negalėjo nurodyti bei patvirtinti, jog minėtos detalės suges ar nebeveiks artimiausiu laiku. Taip pat jokiais logiškais ir objektyviais paaiškinimais nepatvirtino, jog kuro sistemoje esančios metalo drožlės kažkaip įtakoja automobilio veikimą bei dėl to automobilis negali būti eksploatuojamas. Priešingai, posėdžio metu nurodė, jog kiekviename naudotame automobilyje galima rasti metalo drožlių kuro sistemoje dėl natūralaus nusidėvėjimo ir dėl to automobilis gali būti eksploatuojamas. Nors purkštukus trečiasis asmuo tikrino tikrinimo stende ir nurodė bei pateikė ataskaitą, jog jie neatitinka parametrų, tačiau šių įrodymus teismas nevertino, nes minėtos ataskaitos nėra išverstos įstatymų nustatyta tvarka į lietuvių kalbą, o atsakovė išversti minėtus rašytinius įrodymus į lietuvių kalbą buvo įpareigota. Be to, teismo posėdžio metu trečiasis asmuo nurodė, jog tikrinimo stendas tinkamus parametrus lygina su naujais purkštukais ir jiems keliamais parametrais, todėl teismas darė išvadą, jog naudoti purkštukai ir negali atitikti naujų purkštukų parametrų, tačiau akivaizdu, jog jie nebuvo sugedę ir visiškai neveikė. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, jog automobilis iki purkštukų patikrinimo veikė nepriekaištingai ir jokių gedimų dėl purkštukų netinkamo darbo stebima nebuvo, kas sudarytų pagrindą juos keisti kaip turinčius defektą. Tai, jog kuro filtras yra užterštas kuro filtro drožlėmis, yra natūralus procesas, kadangi kuro filtro paskirtis ir yra sustabdyti tokių drožlių atsiradusių dėl natūralaus detalių dėvėjimosi ar kitų nešvarumų patekimui toliau į kuro siurblį bei purkštukus.

15. Teismas akcentavo, jog defektinio akto paaiškinime nurodyta aplinkybė, kad, klientės teigimu, kuras šiam automobiliui buvo naudotas tik iš degalinių ir kuro bake yra apie 38 l dyzelinio kuro, todėl prielaida dėl automobilio eksploatavimo tuščiu baku atmestina. Tačiau teismas vertino, kad tokia išvada yra niekuo nepagrįsta, išskyrus atsakovės paaiškinimu trečiajam asmeniui, nes tai, kad automobilis atvežtas darbų atlikimui yra užpildytas 38 l dyzelinio kuro, neįrodo fakto, kad automobilis nuo įsigijimo iki atvežimo trečiajam asmeniui, pravažiavęs 1110 km, negalėjo būti eksploatuojamas tuščiu baku ar su minimaliu kiekiu dyzelinio kuro. Atsakovės byloje pateikti banko sąskaitų išrašai įrodo faktą, jog piniginės operacijos buvo vykdomos degalinėse, tačiau neįrodo fakto, jog būtent už ataskaitose nurodytas sumas buvo pilamas vien tik kuras. Dar labiau abejonių kelia ir defektiniame akte nurodytas susidėvėjęs aukšto spaudimo kuro siurblys, kaip pats trečiasis asmuo nurodė teismo posėdžio metu, šį faktą jis konstatavo neišardžius kuro siurblio, o sprendžiant iš kuro sistemoje ir išpiltame iš kuro sistemos esančiame dyzeline matomų metalo drožlių.

16. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovė kaip pardavėja turi pareigą informuoti apie automobilio trūkumus, tačiau tai nepaneigia, jog atsakovė, pirkdama gerokai naudotą automobilį, ir pati turėjo imtis priemonių tam, kad įsitikintų perkamo automobilio technine būkle. Byloje ginčo nėra, kad atsakovė automobilio pirkimo – pardavimo sutartį sudarė nepatikrinusi jo būklės specializuotame centre. Teismo nuomone, kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. turi elgtis protingai. Protingumas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad atsakovė, pirkdama 8 metų naudotą automobilį, privalėjo pasinaudoti savo teise patikrinti jo techninę būklę (kokybę) specializuotame autoservise, tačiau to nepadarė.

17. Dar daugiau, teismas atkreipė dėmesį, kad automobilio patikrą atsakovė atliko praėjus beveik mėnesiui laiko po jo įsigijimo. Šių aplinkybių kontekste teismas vertino, kad automobilio įsigijimo metu automobilis tiesioginę funkciją atliko ir jokių esminių gedimų, neleidžiančių jo eksploatuoti, nebuvo. Atsižvelgęs į tai, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog automobilis jo pardavimo metu buvo netinkamas naudoti pagal paskirtį. Šių aptartų faktinių aplinkybių pagrindu darė išvadą, jog atsakovė, turėdama galimybę įsitikinti ketinamo pirkti automobilio technine būkle, tačiau to nepadariusi, prisiėmė riziką įsigyti jos lūkesčių nepateisinančią transporto priemonę. Byloje nėra duomenų, jog atsakovė neturėjo galimybės derėtis su ieškove dėl automobilio apžiūros ir sutarties sudarymo laiko.

18. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo laikyti, kad automobiliui nustatyti trūkumai pardavėjai (ieškovei) buvo žinomi ar galėjo būti žinomi. Teismas vertino, kad purkštukų varinių tarpinių, purkštukų grįžtamųjų susidėvėjimas, aukšto spaudimo kuro siurblio, kuro filtro susidėvėjimas, bako bei kuro sistemos užterštumas aukšto spaudimo siurblio metalo drožlėmis gali būti nustatytas tik atlikus išsamią profesionalią automobilio apžiūrą, todėl nėra pagrindo išvadai, jog ieškovei apie šiuos automobilio trūkumus galėjo būti žinoma. Transporto priemonės detalės ir dalys natūraliai dėvisi, todėl pardavėjas, parduodamas transporto priemonę, negali prisiimti visų transporto priemonės gedimų rizikos dėl natūralaus detalių (dalių) dėvėjimosi, o pirkėjas negali tikėtis tokių pat garantijų ar daikto nepriekaištingo veikimo kaip ir įsigyjant naują transporto priemonę. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovė, būdama automobilio savininke žinojo apie defektų akte įvardijamus automobilio trūkumus ir jų sąmoningai neatskleidė atsakovei sudarant automobilio pirkimo sandorį. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad automobilio detalių nusidėvėjimai, tame tarpe ir drožlės kuro bake ir kuro sistemoje, atsirado jį eksploatuojant ieškovei, buvo ir automobilio pardavimo metu, apie juos ieškovei buvo žinoma, tačiau atsakovei tokia informacija nebuvo suteikta. Neįrodžius, kad buvusiam automobilio savininkui – ieškovei – iki automobilio pardavimo atsakovei buvo žinomi defektiniame akte konstatuoti automobilio trūkumai, t. y. detalių susidėvėjimai, negali kilti ieškovės atsakomybė dėl šių trūkumų. Būtų neprotinga reikalauti iš naudoto automobilio pardavėjo, kad prieš parduodamas 8 metų naudotą automobilį jis kreiptųsi į automobilių servisą, reikalaudamas įvertinti automobilio detalių būklę (nusidėvėjimą).

19. Teismas akcentavo, kad defektiniame akte nurodytų detalių nusidėvėjimai ir kuro bake bei kuro sistemoje esančios drožlės nėra esminiai ir netrukdo naudotis automobiliu pagal paskirtį, nes atsakovė naudojosi nusipirktu automobiliu tinkamai, jokių gedimų nebuvo, jokie automobilio įspėjamieji signalai neužsidegė ir nesignalizavo apie esančius gedimus, automobilis buvo techniškai tvarkingas iki momento kol nebuvo nuvežtas atsakovės pasirinktam meistrui automobilio apžiūrai.

20. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, jog nėra pagrindo priteisti atsakovei jos turėtų 3 300 Eur išlaidų už automobilio atliktus remonto darbus, o atsakovės 100 Eur turtinė žala nėra susijusi priežastiniu ryšiu dėl ieškovės netinkamų veiksmų, nes nenustatyta ir byloje neįrodyta, jog ieškovė pardavė automobilį su trūkumais ir apie juos žinojo bei siekė juos nuslėpti, todėl prašymas atmestinas. Teismas vertino, kad byloje nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog defektiniame akte nurodytų detalių nusidėvėjimas (nes jų gedimas byloje nenustatytas ir neįrodytas) buvo iki atsakovei įsigyjant automobilį, o ieškovė nuslėpė jai žinomus automobilio trūkumus, siekė suklaidinti ar apgauti atsakovę bei galėjo ir turėjo žinoti apie minėtus automobilio nusidėvėjimus ar gedimus. Iš byloje surinktų įrodymų sprendė, kad netinkamos kokybės daikto faktas neįrodytas. Atsakovė nepateikė įrodymų, jog ieškovė pardavė automobilį su paslėptais defektais, kad jie atsirado iki automobilio perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki automobilio perdavimo, ir ieškovė yra atsakinga dėl atsakovės patirtų išlaidų automobilio remontui. Dėl aukščiau išsakytų argumentų, teismas konstatavo, jog ieškovė, kaip ginčo automobilio pardavėja, neatsako už šios prekės nustatytą detalių nusidėvėjimą ar metalo drožlių atsiradimą kuro sistemoje ar kuro bake, nesant dėl jų automobilio gedimų bei objektyvių duomenų dėl negalimumo naudoti jo pagal paskirtį, kurie atsirado po automobilio perdavimo atsakovei (kaip pirkėjai). Esant tokiai situacijai, teismas ieškovės pareikštą ieškinį tenkino ir atsakovės prašymą atlyginti 3 300 Eur automobilio remonto išlaidas ir 100 Eur turtinę žalą laikė nepagrįstu ir atmestinu.

21. Ieškinį patenkinęs visiškai, teismas sprendė esant pagrindui iš atsakovės ieškovės naudai priteisti ieškovės teisme patirtas visas bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

22. Atsakovė S. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2024 m. spalio 2 d. sprendimą arba jį pakeisti dalyje dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, taip pat prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

23. Nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nevertino VVTAT 2024 m. birželio 16 d. priimto nutarimo, kuriame buvo konstatuota, kad vartotojos (atsakovės) reikalavimai atlyginti 3 300 Eur automobilio remonto išlaidas ir 100 Eur turtinę žalą (dėl kuro bake esančio užteršto kuro – 60 Eur, purkštukų patikros išlaidas – 40 Eur), iš viso –3 400 Eur, yra pagrįsti. Taip pat nepagrįstai nesivadovavo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 21 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-18690-937/2023 nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis.

24. Mano, kad teismas skundžiamame sprendime visiškai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos bylose dėl reikalavimų parduodamo naudoto daikto kokybei ir dėl pardavėjo atsakomybės už parduoto daikto kokybės trūkumus. Teismas visą atsakomybę perkėlė atsakovei (pirkėjai), dėmesį sutelkdamas būtent tik į atsakovės veiksmus ir visiškai nevertindamas ieškovės (pardavėjos), užsiimančios automobilių prekyba, veiksmų. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė privalėjo pasinaudoti savo teise patikrinti automobilio techninę būklę (kokybę) specializuotame autoservise ir kad ieškovės nežinojimas apie automobilio būklę atleidžia ją nuo atsakomybės.

25. Pažymi, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nevertino to fakto, kad dar prieš kreipiantis į VVTAT, atsakovė kvietė ieškovę atvykti ir įsitikinti nustatytais automobilio defektais, taip pat sutiko, kad ieškovė atliktų diagnostiką „Audi“ autorizuotame servise ir rašytiniais įrodymais galėtų įrodyti savo teiginį, kad gedimai yra išgalvoti.

26. Nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime kritikavo defektinį aktą, tačiau neįvertino tos aplinkybės, kad ieškovė apskritai jokių įrodymų, kurie paneigtų defektiniame akte nurodytus trūkumus, byloje nepateikė. Atsakovė byloje pateikė defektinį aktą, kuriame buvo nurodyta, kad eksploatuoti automobilio pagal tiesioginę jo paskirtį, nepašalinus defektų, negalima. Teismas net nevertino, kad byloje būtent ieškovė pateikė prašymą skirti ekspertizę, suformavo klausimus ekspertui, tačiau bylos nagrinėjimo metu ekspertizės skirti nebeprašė.

27. Pažymi ir tai, kad teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. R. V. nedirbo ieškovės įmonėje, todėl atstovauti įmonę teisme ir dalyvauti posėdžiuose negalėjo, pinigus mokėti atstovui advokatui taip pat jokios teisės neturėjo. Ieškovės prašymas dėl išlaidų advokatui atlyginimo, kurios buvo patirtos vartojimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje, negalėjo būti tenkintas. Teismo priteistos 1 200 Eur išlaidos už keturis teismo posėdžius taip pat yra per didelės ir ieškovės byloje neįrodytos.

28. Ieškovė MB „Simonera“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės S. P. apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

29. Nurodo, kad nesutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentais. Mano, kad teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybės ir įrodymus, todėl pagrįstai ieškovės ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

30. Trečiasis asmuo T. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2024 m. spalio 2 d. sprendimą.

31. Nurodo, kad sutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentais. Mano, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į visus bylos rašytinius įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

32. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovės S. P. apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

33. Apeliacijos dalyką pagal apeliacinio skundo ribas sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo, išnagrinėjus ginčą iš esmės, tenkintas ieškovės MB „Simonera“ ieškinys dėl nepagrįsto atsakovės S. P. reikalavimo atlyginti automobilio remonto išlaidas ir turtinę žalą, taip pat priteistos visos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl teismo liudijimo išdavimo

34. Ieškovė MB „Simonera“ 2025 m. vasario 4 d. pateikė prašymą išduoti teismo liudijimą gauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos visą informaciją apie mokesčių mokėtojų T. L. ir S. P. atliktus operatyvinius patikrinimus, kurie buvo atliekami pagal MB „Simonera“ 2024 m. lapkričio 6 d. skundą ir 2024 m. lapkričio 17 d. skundo papildymą.

35. Pagal CPK 199 straipsnį asmuo gali prašyti teismo išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų. Teismas taip pat gali asmeniui, kuris prašo išreikalauti rašytinį įrodymą, duoti liudijimą apie teisę gauti tą įrodymą, kad jis būtų pateiktas teismui (CPK 199 straipsnio 4 dalis).

36. Apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios CPK III dalies XVI skyriaus „Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme“ nurodytoms taisyklėms (CPK 302 straipsnis). Specialioji naujų įrodymų priėmimo į apeliacinę bylą taisyklė yra įtvirtinta CPK 314 straipsnyje. Pagal šioje normoje nustatytą reglamentavimą, naujų įrodymų priėmimas (ir, atitinkamai, išreikalavimas) apeliacinės instancijos teisme yra itin ribojimas ir galimas iš esmės tik tokiose situacijose, kai asmuo juos teikė pirmosios instancijos teismui, tačiau šis teismas nepagrįstai atsisakė įrodymus priimti (pagal analogiją – išreikalauti), arba kai tokių įrodymų pateikimo būtinybė atsirado jau po teismo sprendimo priėmimo ir anksčiau jų nebuvo galima pateikti. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti (išreikalauti) naujus įrodymus, teismas turi patikrinti bei įvertinti, be kita ko, ir tai, ar prašomi priimti (išreikalauti) nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą. Kasacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jei dalyvaujantis byloje asmuo pateikia prašymą teismui išreikalauti įrodymus, kurių jis pats negali gauti, teismas juos išreikalauja (tenkina prašymą) tik tokiu atveju, jeigu konstatuoja, kad tokie įrodymai yra susiję su civilinės bylos įrodinėjimo dalyku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014).

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės prašymo dėl teismo liudijimo išdavimo motyvus, sprendžia, jais nepagrindžiama būtinybė šioje proceso stadijoje rinkti papildomus įrodymus. Nepateikta duomenų, leidžiančių teigti, kad ieškovės siekiami surinkti įrodymai turėtų esminės reikšmės sprendžiant šalių ginčą. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra sprendžiami jokie klausimai dėl trečiojo asmens T. L. ir atsakovės S. P. galimai vykdomų mokesčių teisės aktų pažeidimų, kas reiškia, kad ieškovės siekiami surinkti duomenys nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyku. Be to, ieškovės prašymo tenkinimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, kadangi tokio prašymo patenkinimas suponuotų apeliacinės instancijos teismo pareigą atidėti teismo posėdį, pasiūlant kitiems proceso dalyviams susipažinti su prašymu bei pateikti dėl jo nuomonę, o vėliau susipažinti su teismo liudijimo pagrindu gautais dokumentais ir dėl jų pasisakyti. Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija ieškovės prašymo dėl teismo liudijimo išdavimo netenkina (CPK 199 ir 314 straipsniai).

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

38. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2023 m. vasario 21 d. sudaryta pažyma – sąskaita, serija SMN Nr. 092, kuri laikytina ir transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartimi bei automobilio priėmimo – perdavimo aktu, pardavėja MB „Simonera“ (ieškovė) pardavė pirkėjai S. P. (atsakovei) automobilį Audi A1, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), pagaminimo data – 2015 m. rugsėjo 17 d., už 8 600 Eur sumą. Sutartyje jokie automobilio trūkumai nenurodyti.

39. 2023 m. kovo 27 d. atsakovė kreipėsi į VVTAT, reikalaudama atlyginti 3 300 Eur automobilio remonto išlaidas ir 100 Eur turtinę žalą (dėl kuro bake esančio užteršto kuro – 60 Eur, purkštukų patikros išlaidas – 40 Eur). VVTAT 2023 m. birželio 16 d. priėmė nutarimą, kuriame nurodė, jog patenkino vartotojos S. P. (šioje byloje atsakovės) reikalavimą, t. y. pripažino pagrįstais vartotojos reikalavimus atlyginti 3 300 Eur automobilio remonto išlaidas ir 100 Eur turtinę žalą.

40. Ieškovė, nesutikdama su VVTAT 2023 m. birželio 16 d. nutarimu, pareiškė ieškinį teisme, kuriuo prašė išnagrinėti ginčą iš esmės ir atsakovės reikalavimus ieškovei dėl automobilio 3 300 Eur remonto išlaidų ir 100 Eur turtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstus bei priteisti visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio pagrindu nurodė tai, kad pirkimo – pardavimo metu automobilio techninis stovis buvo geras – automobilis puikiai kūrėsi, gerai važiavo, buvo ką tik atlikta techninė automobilio apžiūra, atsakovės aprašomi gedimai nustatyti nebuvo. Automobilis savo eiga atvažiavo iki meistro dirbtuvių, defektai buvo pastebėti po mėnesio naudojimosi automobiliu, automobiliu atsakovei nuvažiavus 1090 km, automobilis iki apsilankymo meistro dirbtuvėse puikiai veikė. Laikėsi pozicijos, kad negalima vadovautis meistro dyzelisto T. L. 2023 m. kovo 16 d defektiniame akte pateiktomis išvadomis, kadangi jis neturi reikiamos kompetencijos tokioms išvadoms daryti, be to, defektiniame akte nurodyti defektai galėjo atsirasti dėl atsakovės netinkamo automobilio eksploatavimo (netinkamo kuro naudojimo arba važiuojant su mažiau nei minimaliu kuro kiekiu bake) arba dėl natūralaus automobilio dalių nusidėvėjimo. Taip pat tvirtino, kad atsakovė automobilį įsigijo tuomet, kada buvo pakankamai žema oro temperatūra, o esant įpurškimo problemoms, žemoje lauko temperatūroje automobilio užkurti būtų buvę neįmanoma.

41. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, teigdama, kad automobilio defektai yra įrodyti 2023 m kovo 16 d. defektiniu aktu ir jo paaiškinimu, fotofiksacijomis bei vaizdo įrašų medžiaga. Defektai nėra akivaizdūs, yra esminiai, atsiradę dėl ilgalaikės automobilio eksploatacijos, t. y. 1090 km rida trijų savaičių laikotarpyje negalėjo įtakoti tokių defektų atsiradimo, dėl jų automobilis negali būti eksploatuojamas pagal pagrindinę jo paskirtį. Ieškovė, skelbime deklaruodama, jog automobilis yra be defektų, yra nesąžininga, o įsigytas automobilis neatitinka kokybės, apie kurią atsakovė buvo informuota. Žinodama apie defektus, už rinkos kainą atsakovė nebūtų įsigijusi automobilio. Tinkamo kuro naudojimas pagrįstas atsiskaitymais oficialiose Lietuvos teritorijoje veikiančiose degalinėse. Kuro bake yra apie 38 1 dyzelinio kuro, todėl prielaida dėl automobilio eksploatavimo tuščiu baku taip pat atmestina.

42. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino – pripažino atsakovės reikalavimus ieškovei dėl automobilio 3 300 Eur remonto išlaidų bei 100 Eur turtinės žalos atlyginimo nepagrįstais ir šį atsakovės prašymą atmetė, taip pat priteisė iš atsakovės ieškovei 2 377 Eur bylinėjimosi išlaidų, konstatavęs, kad atsakovė neįrodė naudoto automobilio netinkamos kokybės fakto. Pirmosios instancijos teismas iš esmės sprendė, kad automobilio detalių gedimas byloje nenustatytas ir neįrodytas, o ieškovė, kaip automobilio pardavėja, neatsako už nustatytą automobilio detalių nusidėvėjimą ar metalo drožlių atsiradimą kuro sistemoje ar kuro bake, nesant dėl jų automobilio gedimų bei objektyvių duomenų dėl negalimumo naudoti jo pagal paskirtį.

43. Apeliaciniu skundu atsakovės ginčijamas teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tuo pagrindu, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, visiškai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos bylose dėl reikalavimų parduodamo naudoto daikto kokybei ir dėl pardavėjo atsakomybės už parduoto daikto kokybės trūkumus, netinkamai įvertino byloje esančias faktines aplinkybes ir atsakovės pateiktus įrodymus, netinkamai taikė įrodinėjimo taisykles, nepagrįstai nevertino ir nesivadovavo VVTAT 2024 m. birželio 16 d. nutarime ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 21 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-18690-937/2023 nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis. Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat kvestionuoja byloje atlikto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tinkamumą.

Dėl ginčui aktualių materialiosios teisės normų taikymo, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

44. Apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos bylose dėl reikalavimų parduodamo naudoto daikto kokybei ir dėl pardavėjo atsakomybės už parduoto daikto kokybės trūkumus, nes vertino tik atsakovės (pirkėjos) veiksmus ir visiškai nevertino ieškovės (pardavėjos), užsiimančios automobilių prekyba, veiksmų, tokiu būdu visą atsakomybę perkėlė atsakovei. Atsakovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė privalėjo pasinaudoti teise patikrinti automobilio techninę būklę (kokybę) specializuotame autoservise ir kad ieškovės nežinojimas apie automobilio būklę atleidžia ją nuo atsakomybės. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nepagrįstai nevertino to fakto, kad dar prieš kreipiantis į VVTAT atsakovė kvietė ieškovę atvykti ir įsitikinti nustatytais automobilio defektais, taip pat sutiko, kad ieškovė atliktų diagnostiką „Audi“ autorizuotame servise ir rašytiniais įrodymais galėtų įrodyti savo teiginį, kad gedimai yra išgalvoti, neatsižvelgė į aplinkybes, kad ieškovė apskritai jokių įrodymų, kurie paneigtų defektiniame akte nurodytus trūkumus, byloje nepateikė, kad būtent ieškovė byloje pateikė prašymą skirti ekspertizę, suformavo klausimus ekspertui, tačiau bylos nagrinėjimo metu ekspertizės skirti nebeprašė. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokie apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

45. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, iš tiesų yra išaiškinta, kad įstatymas nenustato privalomo daiktų kokybės patikrinimo vien dėl to, kad parduodamas naudotas daiktas (CK 6.337 straipsnis), todėl pirkėjas turi teisę, o ne pareigą bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, atitinkančiu protingumo kriterijus, patikrinti perkamo daikto kokybę (CK 6.328 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-969/2016, 34 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad įstatyme nustatytos pardavėjo pareigos garantuoti parduodamo daikto kokybę ir atskleisti pirkėjui informaciją apie daikto būklę nepaneigia nei maža parduodamo daikto kaina, nei paties pardavėjo nežinojimas apie daikto būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020, 27 punktas).

46. Nors pirmosios instancijos teismo argumentai apie tai, kad atsakovė privalėjo pasinaudoti savo teise patikrinti automobilio techninę būklę (kokybę) specializuotame autoservise ir kad ieškovės nežinojimas apie automobilio būklę atleidžia ją nuo atsakomybės neatitinka pirmiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai savaime nelemia išvados, kad nagrinėjamoje byloje ginčas buvo išspręstas neteisingai.

47. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamą praktiką parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo „įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto CPK 178 straipsnyje; įstatyme nėra nustatyta parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos, taigi pirkėjas, teigdamas, kad pardavėjas pažeidė sutartį, negali apsiriboti teiginiu, jog daiktai yra netinkami, jis turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016, 25 punktas). Sprendžiant dėl parduoto daikto kokybės, pirkėjas turi įrodyti, kad parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y. kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus, o aplinkybes, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018).

48. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).

49. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatydamas fakto aplinkybes ir darydamas išvadą, jog atsakovė neįrodė ginčo automobilio netinkamos kokybės fakto, pažeidė aktualias materialinės teisės normas, procesines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ar nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (CPK 12, 176-178, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą išsamiai ištyręs ir įvertinęs visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, remdamasis visų byloje esančių įrodymų visuma, vadovaudamasis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia tokios išvados teisingumo.

50. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje surinktų įrodymų visuma nebuvo pakankama konstatuoti, kad ginčo automobilis tiek nuosavybės teisės perėjimo momentu, tiek tam tikrą laiką po to neatitiko kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, kad jo negalima naudoti pagal paskirtį. Pažymėtina jog ne dėl bet kokių naudoto automobilio trūkumų automobilis pripažįstamas netinkamos kokybės, o tik dėl esminių trūkumų ir gedimų, kuriuos pašalinti sudėtinga, neįmanoma ar toks pašalinimas reikalautų didelių finansinių kaštų, o automobiliu ateityje negali būti naudojamasi. Tokiu atveju yra vertinamas nurodomų trūkumų pobūdis, todėl vien tik dokumento, kuriame yra užfiksuoti nustatyti naudoto automobilio trūkumai, pateikimas byloje negarantuoja pirkėjui (vartotojui) palankaus teismo sprendimo priėmimo.

51. Neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog ieškovė, kviečiama atsakovės, neatvyko ir neįsitikino nustatytais automobilio defektais, atsakovės sutikimu neatliko diagnostikos „Audi“ autorizuotame servise, kad rašytiniais įrodymais galėtų įrodyti savo teiginį, jog gedimai yra išgalvoti. Šiuo atveju būtent atsakovei teko procesinė pareiga įrodyti parduoto naudoto automobilio netinkamos kokybės faktą. Kaip minėta, lemiamos reikšmės šioje byloje turėjo atsakovės 2023 m kovo 16 d. defektiniame akte nurodomų automobilio trūkumų pobūdžio vertinimas, o ne tik įsitikinimas, kad šie trūkumai faktiškai egzistavo.

52. Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, ieškovė byloje įrodinėjo aplinkybes, kurios mažina ar šalina jos, kaip pardavėjos, atsakomybę už parduoto automobilio kokybę. Būtent vertindamas šias ir kitas bylos faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė, 2023 m. vasario 21 d. įsigijusi automobilį, iki apžiūros pas dyzelistą meistrą T. L. 2023 m. kovo 15 d., naudojosi automobiliu beveik mėnesį laiko ir nuvažiavo juo 1110 km. Iš atsakovės ir trečiojo asmens T. L. paaiškinimų nustatė, kad atsakovė automobilį T. L. pristatė dėl paskirstymo diržo komplekto su aušinimo siurbliu keitimo darbų, o ne dėl kažkokių atsiradusių automobilio defektų ar techninių gedimų, atsakovė, atvažiavusi automobiliu pas T. L. aukščiau paminėtų darbų atlikimui, jam nenurodė jokių nusiskundimų dėl netinkamos automobilio kokybės ar atsiradusių automobilio gedimų. Automobilyje jokie įspėjamieji signalai neužsidegė ir nesignalizavo apie esančius gedimus. Pačiame 2023 m kovo 16 d. defektiniame akte taip pat nenurodyta, kad buvo nustatyti automobilio gedimai, o fiksuota, kad yra susidėvėjusios trijų kuro purkštukų varinės tarpinės, susidėvėję (kiauri) trijų purkštukų grįžtamieji, susidėvėjęs aukšto spaudimo kuro siurblys, kuro filtras, bakas bei kuro sistema užteršta aukšto spaudimo siurblio metalo drožlėmis. Šių byloje nustatytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nebuvo nustatytas ir įrodytas automobilio gedimas, automobilio įsigijimo metu automobilis tiesioginę funkciją atliko ir jokių esminių gedimų, neleidžiančių jo eksploatuoti, nebuvo, 2023 m kovo 16 d. defektiniame akte nurodyti automobilio trūkumai galėjo atsirasti ir pačiai atsakovei beveik mėnesį laiko eksploatuojant automobilį.

53. Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai pagrįstai vertino, jog vien tai, kad defektiniame akte yra fiksuotas pirmiau nurodytų detalių susidėvėjimas, savaime nelemia išvados, jog tos automobilio detalės yra neveikiančios ar visiškai sugedusios, kad automobilis negali būti eksploatuojamas tinkamai ir toliau pakankamai ilgą laiką. Byloje nebuvo pateikta duomenų, leidžiančių daryti priešingas išvadas. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, trečiasis asmuo T. L., 2024 m. rugpjūčio 28 d. teismo posėdyje duodamas paaiškinimus, negalėjo nurodyti bei patvirtinti, kad minėtos detalės suges ar nebeveiks artimiausiu laiku, taip pat jokiais logiškais ir objektyviais paaiškinimais nepatvirtino, jog kuro sistemoje esančios metalo drožlės kažkaip įtakoja automobilio veikimą ir dėl to automobilis negalėjo ir negali būti eksploatuojamas. Priešingai, teismo posėdžio metu trečiasis asmuo nurodė, jog kiekviename naudotame automobilyje galima rasti metalo drožlių kuro sistemoje dėl natūralaus nusidėvėjimo ir dėl to automobilis gali būti eksploatuojamas. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į trečiojo asmens teismo posėdyje duotus paaiškinimus, jog faktą, kad yra susidėvėjęs aukšto spaudimo kuro siurblys, jis nustatė neišardęs siurblio, o spręsdamas apie tai iš kuro sistemoje ir išpiltame iš kuro sistemos esančiame dyzeline matomų metalo drožlių, o purkštukų parametrus jis lygino su tikrinimo stende esančiais parametrais, taikomais naujiems purkštukams, nors naudoti purkštukai ir negali atitikti naujų purkštukų parametrų. Taigi, atsakovė byloje nepateikė tokių duomenų, kurie leistų teigti, kad dėl natūralaus nusidėvėjimo parduoto naudoto automobilio kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, nėra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę (8 metai) ir sąlygas (rida – 168300 km).

54. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2023 m. liepos 14 d. pareikštame ieškinyje, be kita ko, buvo nurodžiusi, kad gavusi atsiliepimus spręs klausimą dėl ekspertizės byloje atlikimo ir kvalifikuoto eksperto paskyrimo. 2023 m. rugpjūčio 28 d. teisėjo rezoliucijomis priėmus byloje atsakovės ir trečiojo asmens atsiliepimus į ieškovės ieškinį, 2023 m. rugsėjo 28 d. ieškovė byloje pateikė prašymą skirti ekspertizę, suformavo klausimus ekspertui. 2023 m. rugsėjo 28 d. teisėjo rezoliucija nutarta prašymą spręsti parengiamojo posėdžio metu, išklausius šalių nuomones dėl pateikto prašymo. 2024 m. vasario 22 d. parengiamojo posėdžio metu, sprendžiant dėl ieškovės pareikšto prašymo skirti ekspertizę, atsakovės atstovas laikėsi pozicijos, kad dėl šio prašymo tikslinga spręsti po bylos šalių paaiškinimų. Pirmosios instancijos teismas pritarė tokiai atsakovės atstovo pozicijai ir nusprendė dėl ieškovės prašymo skirti ekspertizę spręsti vėlesnėje bylos nagrinėjimo stadijoje. 2024 m. gegužės 16 d. teismo posėdžio metu atsakovė, teikdama paaiškinimus, nurodė, kad dar 2023 m. rugsėjo mėn. ji ginčo automobilį suremontavo. 2024 m. rugpjūčio 27 d. atsakovė pateikė į bylą T. L. atsakovei 2023 m rugsėjo 20 d. išrašytą sąskaitą faktūrą serija DYZ Nr. 0108 už automobilio kuro sistemos remontą 3 300 Eur sumai, kurioje nurodyta, kad atsiskaitymas grynais ir sąskaitos išrašymo dieną pinigus T. L. gavo.

55. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šios byloje nustatytos aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad būtent dėl atsakovės veiksmų (2023 m. rugsėjo mėn. atlikto ginčo automobilio remonto) byloje neliko galimybės atlikti ginčo automobilio ekspertizę, nors atsakovei buvo žinodama apie ieškovės ketinimus spręsti klausimą dėl ekspertizės byloje atlikimo ir kvalifikuoto eksperto paskyrimo po atsiliepimų pateikimo (tai buvo nurodyta 2023 m. liepos 14 d. pareikštame ieškinyje, atsakovė atsiliepimą teismui pateikė 2023 m. rugpjūčio 4 d.). Pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai pripažino, kad tokiu būdu atsakovė neteko galimybės šios įrodinėjimo priemonės pagalba pagrįsti jai tenkančias įrodinėti aplinkybes.

56. Kadangi atsakovė tinkamai neįvykdė jai tekusios įrodinėjimo pareigos leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagrįsti parduoto naudoto automobilio netinkamos kokybės faktą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės įrodinėtas aplinkybes pripažino neįrodytomis ir, tuo remdamasis, ieškovės ieškinį tenkino.

Dėl prejudicinių faktų

57. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai nevertino VVTAT 2024 m. birželio 16 d. priimto nutarimo, kuriame buvo konstatuota, kad vartotojos (atsakovės) reikalavimai atlyginti automobilio remonto išlaidas (3 300 Eur) ir turtinę žalą (dėl kuro bake esančio užteršto kuro – 60 Eur, purkštukų patikros išlaidas – 40 Eur), iš viso – 3 400 Eur, yra pagrįsti, taip pat nepagrįstai nesivadovavo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 21 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-18690-937/2023 nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis.

58. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

59. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355-403/2020, 32 punktas).

60. Pagal Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – ir VTAĮ) 28 straipsnio 1 dalį vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas įsigalioja ir yra privalomas vykdyti, jeigu nė viena ginčo šalis per 30 dienų nuo vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo nepareiškia ieškinio bendrosios kompetencijos teisme CPK nustatyta tvarka, prašydama nagrinėti ginčą iš esmės. To paties įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kreipimasis į teismą po vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vienai iš ginčo šalių per nustatytą terminą besikreipus į teismą dėl ginčo nagrinėjimo iš esmės, VVTAT nutarimas neįgyja teisinės galios ir jokių papildomų veiksmų dėl jo panaikinimo atlikti nereikia (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-412-467/2021). Aptartas teisinis reguliavimas rodo, kad teismai turi tokį ginčą išspręsti iš esmės, kadangi, inicijavus ginčą teisme, VVTAT nutarimo teisinė galia nustoja veikti įstatymo pagrindu (VTAĮ 28 straipsnio 1 dalis, 29 straipsnio 2 dalis).

61. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nutarimas, priimtas dėl individualaus vartotojo ir pardavėjo ar paslaugos teikėjo ginčo, yra tik rekomendacinio pobūdžio, juo šalims įvertinus ginčo aplinkybes pasiūlomas ginčo sprendimo variantas, tačiau nenustatoma privalomų įpareigojimų (VTAĮ 27 straipsnio 3 dalies 10 punktas). Tuo jis skiriasi nuo teismo sprendimo, turinčio privalomąją galią (CPK 18 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2013; Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1598-555/2020).

62. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą per 30 dienų nuo vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo, todėl šalių ginčas, kilęs iš vartojimo teisinių santykių, pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjamas iš esmės, vadovaujantis CPK normomis. VVTAT 2024 m. birželio 16 d. nutarime nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados neturi prejudicinės galios ir pirmosios instancijos teismui, nagrinėjusiam ginčą iš esmės, nėra privalomos.

63. Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-18690-937/2023 pagal ieškovės MB „Simonera“ patikslintą ieškinį atsakovei VVTAT dėl S. P. ir MB „Simonera“ pasirašytos 2023 m. vasario 21 d. pažymos – sąskaitos, serija SMN Nr. 092, sąlygų (2, 3, 4 ir 5 punktų) pripažinimo neatitinkančiomis CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies nesąžiningų sąlygų kriterijų, kurį 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimu teismas atmetė kaip nepagrįstą. Minėtos civilinės bylos nagrinėjimo dalyką sudarė pažymos – sąskaitos sudarymo metu buvusios ir jos sudarymui turėjusios įtakos aplinkybės, taip pat vertinimas, ar pažymos – sąskaitos 2, 3, 4 ir 5 punktų sąlygos laikytinos nesąžiningomis.

64. Teisėjų kolegijos manymu, ankstesnėje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-18690-937/2023, užbaigtoje įsiteisėjusiu 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimu, nebuvo nustatytos jokios teisingam ginčo šioje civilinėje byloje išsprendimui reikšmingos aplinkybės ar padarytos išvados. Skundžiamo sprendimo motyvuose, tenkinant ieškinį, nėra remiamasi pažymos – sąskaitos 2, 3, 4 ir 5 punktų sąlygomis, kurios ankstesnėje Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-18690-937/2023 įsiteisėjusiu 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimu iš esmės yra pripažintos atitinkančiomis CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies nesąžiningų sąlygų kriterijus. Išnagrinėtos ir šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas nesutampa. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad ankstesnėje Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-18690-937/2023 įsiteisėjusiu 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimu buvo nustatyti prejudiciniai faktai, kuriais pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis, spręsdamas ginčą šioje civilinėje byloje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

65. Atsakovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo, išsprendus ginčą iš esmės, atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Atsakovė tvirtina, kad R. V. nedirbo ieškovės įmonėje, todėl atstovauti įmonę teisme ir dalyvauti posėdžiuose negalėjo, pinigus mokėti atstovui advokatui taip pat jokios teisės neturėjo. Atsakovės įsitikinimu, ieškovės prašymas dėl išlaidų advokatui atlyginimo, kurios buvo patirtos vartojimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje, negalėjo būti tenkintas, o pirmosios instancijos teismo priteistos 1 200 Eur išlaidos už keturis teismo posėdžius taip pat yra per didelės ir ieškovės byloje neįrodytos. Teisėjų kolegija su dalimi šio apeliacinio skundo argumentų sutinka.

66. Ieškovė pateikė duomenis apie 2 377 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 77 Eur sumokėtas žyminis mokestis ir 2 300 Eur teisinės pagalbos išlaidas už advokato pagalbą rengiant procesinius dokumentus, VVTAT pateiktus paaiškinimus ir atstovaujant teismo posėdžiuose. Pateikė teisinės pagalbos išlaidas patvirtinančius įrodymus – 2024 m. rugpjūčio 28 d. sąskaitą – faktūrą Nr. ARV Nr. 0058-2024 ir 2024 m. rugpjūčio 28 d. pinigų priėmimo kvitą. Iš pinigų priėmimo kvito matyti, kad 2024 m. rugpjūčio 28 d. R. V. – kaip laikinai einantis įmonės direktoriaus pareigas – už advokato suteiktas paslaugas advokatui grynaisiais pinigais sumokėjo 2 300 Eur. Byloje yra pateiktas vienintelio MB „Simonera“ nario N. M. 2023 m. lapkričio 7 d. sprendimas, kuriuo N. M. nusprendė, esant įmonės vadovui (direktoriui) N. M. komandiruotėje užsienyje nuo 2023 m. lapkričio 7 d. iki 2023 m. gruodžio 10 d., pavesti laikinai eiti įmonės direktoriaus pareigas įmonės darbuotojui R. V.. Iš teismo informacinių pažymų matyti, kad R. V. dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose iš vykusių keturių (2023 m. gruodžio 4 d., 2024 m. gegužės 16 d. ir 2024 m. rugpjūčio 28 d.), N. M. ir advokatas A. V. – visuose keturiuose teismo posėdžiuose (2023 m. gruodžio 4 d., 2024 m. vasario 22 d., 2024 m. gegužės 16 d. ir 2024 m. rugpjūčio 28 d.), advokatas byloje rengė ir teikė teismui procesinius dokumentus, konsultavo ieškovę, todėl nėra pagrindo išvadai, kad ieškovės atstovavimas pirmosios instancijos teisme buvo netinkamas. Teisėjų kolegija taip pat neturi objektyvaus pagrindo abejoti, ar R. V. 2024 m. rugpjūčio 28 d. sumokėjo 2 300 Eur atstovui advokatui už suteiktas teisines paslaugas, būdamas MB „Simonera“ darbuotoju. Apeliaciniame skunde šiuo aspektu dėstomi teiginiai, jų pagrįstumo nepagrindžiant jokiais objektyviais įrodymais.

67. VTAĮ 27 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija sprendžia tik dėl vartotojo patirtų išlaidų, susijusių su vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūra (įskaitant išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti), atlyginimo proporcingai patenkintų vartotojo reikalavimų daliai. Analogiško turinio nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 1R-382 „Dėl Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros taisyklių patvirtinimo“ 43.2 punkte. Šių teisės normų analizė suponuoja išvadą, kad pardavėjo ar paslaugų teikėjo prašymas dėl išlaidų advokatui atlyginimo negali būti pateiktas ir išnagrinėtas VVTAT. Minėtuose teisės aktuose nėra nuostatų, ribojančių ginčą laimėjusio pardavėjo ar paslaugų teikėjo teisę į VVTAT patirtų išlaidų advokatui už teisinę pagalbą atlyginimą, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovės prašymas dėl išlaidų advokatui atlyginimo, kurios buvo patirtos vartojimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje, negalėjo būti tenkintas atmestinas kaip nepagrįstas.

68. Tačiau teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentui, kad ieškovės patirtos išlaidos už advokato atstovavimą keturiuose teismo posėdžiuose (kurių bendra trukmė sudarė 5 val.), šiek tiek viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) nurodytą rekomenduojamą priteisti užmokesčio dydį, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina ne 1 200 Eur, o 1 080,50 Eur šių išlaidų atlyginimo (rekomenduojama suma apskaičiuojama taip: 0,1 (8.19 punktas) × 5 val. (9 ir 10 punktai) × 2 161 Eur (2024 m. I ketv. (7 punktas)) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Kadangi skundžiamu sprendimu, priteisiant aptariamas išlaidas, suklysta nežymiai, ši sprendimo dalis tikslintina nurodant, kad ieškovei iš atsakovės priteistina ne 2 377 Eur, o 2 257,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

69. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus ir motyvus, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį, pažeidė materialinės ar procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti ar pakeisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, patikslinant jo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

70. Atsakovės apeliacinio skundo netenkinus, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą patyrė 1 200 Eur išlaidas. Šių išlaidų dydis neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio (maksimali suma apskaičiuojama taip: 1,3 (8.11 punktas) × 2 196,40 Eur (2024 m. II ketv. (7 punktas)) = 2 855,32 Eur), todėl atsakovės apeliacinio skundo netenkinus, ieškovei priteisiamas 1 200 Eur tokių išlaidų atlyginimas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2024 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2024 m. spalio 2 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nurodant:

„Priteisti iš atsakovės S. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei mažajai bendrijai „Simonera“, juridinio asmens kodas 305768081, 2 257,50 Eur (du tūkstančius du šimtus penkiasdešimt septynis eurus ir penkiasdešimt euro centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo“.

Priteisti iš atsakovės S. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei mažajai bendrijai „Simonera“, juridinio asmens kodas 305768081, 1 200 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.