Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės E. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-19589-631/13 pagal ieškovo Ergo Insurance SE, veikiančios per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei E. G. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 1228,30 Lt žalos atlyginimą, 5 proc. metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2012-01-16 eismo įvykio Didžiojoje g. 23, Vilnius, metu atsakovė, vairuodama automobilį BMW X3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į stovintį automobilį Lexus GS 350, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino. Po eismo įvykio atsakovė pasišalino iš eismo įvykio vietos, apie tai nepranešusi policijai. Vilniaus apskrities VPK nustatė, kad eismo įvykis įvykęs dėl atsakovės kaltės. Transporto priemonės BMW X3 valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ADB „Ergo Lietuva“ (dabartinis teisių perėmėjas Ergo Insurance SE). Ieškovas, remdamasis LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (toliau – TPVCAPDĮ) bei Taisyklėmis, patirtintomis 2008-02-13 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 122, atlygino dėl eismo įvykio žalą patyrusiam asmeniui nuostolius, išmokėdamas draudimo išmoką. Įgyvendindamas TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 4 p. suteiktą teisę, ieškovas kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas grąžinti išmokėtą draudimo išmoką, tačiau atsakovė šios sumos nesumokėjo. Atsakovė eismo įvykio vietoje nepasiliko, nuvažiavo. Eismo įvykį matė liudytoja, kuri užfiksavo atsakovės automobilio numerį ir paliko raštelį automobilio Lexus GS 350 savininkui. Atsakovė draudžiasi pas ieškovą, todėl nukentėjusio asmens draudimo bendrovė, išmokėjusi jam draudimo išmoką, pateikė ieškovui pretenziją dėl žalos apmokėjimo. TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 4 p. numatyta regreso teisė į žalą padariusį asmenį, jeigu jis pasišalina iš eismo įvykio vietos. Ši įstatymo norma nenumato jokių papildomų sąlygų, t.y. nėra būtina, kad asmuo būtų nubaustas administracine tvarka. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad iš eismo įvykio vietos atsakovė pasišalino. Pasišalinimas iš eismo įvykio vietos kaip administracinės teisės pažeidimas pagal ATPK 130 str. 1 d. negali būti tapatinamas su pasišalinimu iš eismo įvykio vietos, sudarančiu pagrindą susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką. Kaltę pasišalinus iš eismo įvykio vietos reikia aiškinti pagal CK normas. Atlikdama sudėtingą parkavimo manevrą, atsakovė buvo neatidi, nesielgė rūpestingai. Civilinė atsakomybė gali kilti ir esant neatsargumui.

Atsakovė atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko, nurodydama, jog 2013-03-05 teismo sprendimu administracinio teisės pažeidimo byloje atsakovės veiksmuose joks pasišalinimas iš eismo įvykio vietos nebuvo nustatytas. Nei eismo įvykyje nukentėjusio asmens pretenzijų, nei policijos pažymos negalima laikyti atsakovės pasišalinimo iš eismo įvykio vietos įrodymais, nes pagal LR CPK 182 str., įrodymu byloje gali būti aplinkybės, patvirtintos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nuosprendžiu. Atsakovės vertinimu, ieškovas nepaiso teismų praktikos, jog pasišalinimas iš įvykio vietos turi būti nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį, nes ieškovas jau 2012 m. sausio mėnesį žinojo, kad ieškovui tenka nuostoliai dėl prisiimtos draudimo rizikos, susijusios su atsakovės civiline atsakomybe (eismo įvykis buvo 2012-01-16, 2012-01-30 ieškovas gavo pretenziją), todėl sutrumpintas 1 metų ieškinio senaties terminas laikytinas pasibaigusiu 2013-02-01. Administracinėje teisėje asmuo laikomas nekaltu tol, kol neįrodyta priešingai. Pasišalinimas iš eismo įvykio vietos yra numatytas ATPK. Atsakovės elgesys šiuo klausimu jau buvo teismo vertintas. Tai, kad byloje yra dokumentų, kuriuose rašoma, kad atsakovė nuvažiavo iš eismo įvykio vietos, nieko neįrodo, nes tai nėra tapatu pasišalinimui. Prie ieškinio pateiktos policijos pažymos apatinėje grafoje pažymėta, kad atsakovė yra padariusi eismo įvykį, o viršutinėje buvo nuoroda ir į pasišalinimą, tačiau atsakovės atstovė kreipėsi į policiją dėl pažymos pataisymo. Pataisytoje 2012-05-08 pažymoje yra nuoroda tik į transporto priemonės apgadinimą pagal ATPK 127 str. 2 d. Policijos pažymos, nukentėjusiojo paaiškinimai ar liudytos parodymai negali būti įrodymais ir prejudiciniais faktais. Policijos dokumentuose yra nurodomi tik įtarimai pasišalinus iš eismo įvykio vietos. Sprendimo, kad atsakovė pasišalino iš eismo įvykio vietos, nėra. Atsakovė laikoma nekalta dėl administracinės teisės pažeidimo padarymo, kol neįrodyta priešingai. Pagal nusižengimo esmę, kaltė gali pasireikšti tik tyčia, o ne neatsargumu. Pasišalinimas iš eismo įvykio vietos laikomas tyčiniu veiksmu. Atsakovės darbo vieta yra šalia eismo įvykio vietos, apie kameras, esančias šioje vietoje, atsakovė žinojo, todėl, kaip protingas asmuo, suvokė, kad pasišalinti nėra tikslo. Ji tokio tikslo neturėjo. Jei įvykį mačiusi liudytoja būtų rodžiusi kažkokius ženklus, atsakovė būtų sustojusi, o šiuo atveju, nuvažiavo, nes nesuvokė, jog kliudė kitą automobilį, nuvažiavo ieškoti kitos sustojimo vietos, o ne siekdama pasišalinti iš įvykio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimas ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovės 1228,30 Lt žalos atlyginimo ieškovo Ergo Insurance SE, veikiančio per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą naudai. Priteisė iš atsakovės 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 1228,30 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2013-04-18 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 72 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo Ergo Insurance SE, veikiančio per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą naudai bei 15,30 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Teismas, remdamasis byloje surinktais rašytiniais įrodymais, prijungta Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.6.-784-271/2012, byloje dalyvaujančių asmenų atstovų paaiškinimais nustatė, jog transporto priemonės BMW X3, v/n (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. 2012-01-16 įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintos dvi transporto priemonės - BMW X3, v/n (duomenys neskelbtini) ir Lexus GS 350, v/n (duomenys neskelbtini) Automobilį BMW X3 vairavo atsakovė. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-03-05 nutarimu atsakovę pripažino kalta padarius teisės pažeidimą, numatytą LR (duomenys neskelbtini) str. 2 d. (sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė) ir paskyrė jai 150 Lt baudą, t.y. atsakovė nubausta už tai, kad sukėlė eismo įvykį, kurio metu apgadino automobilį Lexus GS 350,. Teismas administracinio teisės pažeidimo bylą dalyje dėl pažeidimo pagal (duomenys neskelbtini) str. 1 d. (pasišalinimo iš eismo įvykio vietos), nesant E. G. veikoje šio pažeidimo sudėties, nutraukė (ATP byla Nr. A2.6.-784-271/2012). Ieškovas atlygino dėl eismo įvykio žalą patyrusiam asmeniui UAB „My Dreamhome“ nuostolius, išmokėdamas jam 1228,30 Lt draudimo išmoką. Išmokėjęs draudimo išmoką, ieškovas kreipėsi į draudėją UAB „Dietos sistemos“ (automobilio BMW X3 panaudos su E. G. sutartis), reikalaudamas, kad išmokėtą draudimo išmoką grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, pasišalinęs iš eismo įvykio vietos. Draudimo išmoka grąžinta nebuvo. Ginčo dėl to, kad atsakovė kliudė ir apgadino automobilį Lexus GS 350 bei po to nuvažiavo iš eismo įvykio vietos, byloje nėra. Atsakovės pagrindinis nesutikimo su ieškiniu argumentas, jog ji, nors ir nuvažiavo iš eismo įvykio vietos, nėra nubausta administracine tvarka pagal (duomenys neskelbtini) str. 1 d., teisine prasme, pasišalinimo iš įvykio vietos nebuvo, tai patvirtina teismo nutarimas, todėl ieškovas neturi teisės reikalauti iš jos grąžintinos draudimo išmokos.

Atsakovės argumentus teismas atmetė, nes nutarimas, priimtas administracinio teisės pažeidimo byloje, šiuo atveju, neturi prejudicinės galios. Teismas atsižvelgė į teismų formuojamą praktiką, priimtus sprendimus ir nutartis vėlesnėse bylose, nei atsakovės nurodyta 2010-03-15 Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr.2A-56/2010. Aplinkybė, ar atsakovė pasišalino iš eismo įvykio vietos, nustatoma vertinant įrodymus pagal civilinio proceso taisykles nagrinėjamoje civilinėje byloje. Vykdant administracinį persekiojimą galioja nekaltumo prezumpcijos principas. Civiliniame procese galioja kiti įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo principai. Abi šalys turi vienodą pareigą teikti savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą sudarančius įrodymus (CPK 178 str.). Pagal CPK 176 str. 1 d., faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas fakto buvimu. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką, t.y. teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą ne tik, kai dėl jų egzistavimo nėra jokių abejonių, bet ir kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtinu buvus atitinkamą faktą, nei jo nebuvus (Vilniaus apygardos teismo 2012-01-26 nutartis civ. byloje Nr. 2A-154-656/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-26 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-129/2008).

Iš Kelių policijos valdybos techninės apžiūros akte esančių nuotraukų, transporto priemonės apžiūros – defektų akto nustatyta, kad apgadintas automobilio Lexus GS 350 priekinis bamperis ir priekinis kairės pusės sparnas. Iš ieškovo pateiktų nuotraukų bei ekspertinės pažymos nustatyta, kad automobilių kontakto pasekoje buvo apgadintos ir kitos po priekiniu bamperiu esančios detalės – suskilo priekinio kairės pusės žibinto laikiklis, lūžo priekinio bamperio laikiklis, buvo deformuotas priekinio bamperio ir kairės pusės priekinio sparno metalinis laikiklis. Iš nuotraukų matyti, kad automobilio BMW X3 apgadinimai – įbrėžimai driekiasi per visas dešinės pusės galines dureles. Pagal ekspertinę pažymą, transporto priemonės tarpusavyje kontaktavo du kartus. Ištyrus surinktus įrodymus, atsižvelgiant į automobilių apgadinimų pobūdį, mechanizmą, teismo vertinimu, atsakovė turėjo suvokti sukėlusi eismo įvykį. Tokią išvadą teismas darė peržiūrėjęs vaizdo įrašą, esantį administracinio teisės pažeidimo byloje, iš kurio matyti, jog atsakovės vairuojamam automobiliui kliudžius stovėjusį automobilį Lexus GS 350, pastarasis nežymiai sujudėjo, ko tikrai negalėjo nepastebėti rūpestingas ir apdairus vairuotojas. Dėl to teismas pripažino, kad atsakovė pasišalino iš eismo įvykio vietos. Pagal CK 6.248 str. 3 d., laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Atsakovės, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojos, veiksmai atliekant parkavimo manevrą vertinami, kaip nepakankamas rūpestingumas ir apdairumas. Net ir nesant atsakovės tiesioginės tyčios dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, ji laikoma kalta dėl nepakankamo rūpestingumo ir apdairumo. Tokia kaltės forma taip pat sukelia atsakovei civilinę atsakomybę. Susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo byloje esančia pažyma apie E. G. nuobaudas, teismas darė išvadą, jog ji nėra itin drausminga vairuotoja, ne vienąkart per pastaruosius keletą metų bausta už greičio viršijimą. Visos byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog atsakovė galėjo ir privalėjo suvokti savo kaltę ne tik sukeliant eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė, bet ir nuvažiuojant iš eismo įvykio vietos, neišlipus iš automobilio, neįsitikinus, jog nepadarė niekam žalos. Atsakovė nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi. Konstatuojamas atsakovės pasišalinimas iš eismo įvykio vietos, ir TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 4 punkte įtvirtinta draudiko, sumokėjusio išmoką, teisė reikalauti sumokėtos sumos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens, jam pasišalinus iš įvykio vietos.

Nustačius, kad atsakovė pasišalino iš eismo įvykio vietos, jai kyla atsakomybė regreso tvarka grąžinti ieškovui išmokėtą draudimo išmoką, todėl teismas iš atsakovės ieškovo naudai priteisė išmokėtos draudimo išmokos sumą.

Spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties taikymo, teismas rėmėsi CK 1.125 str. 7 d., kurioje numatyta, jog iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, bei CK 1.127 str. 4 d., pagal kurią iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Ieškovui teisė reikalauti susigrąžinti dalį draudimo išmokos atsirado nuo to momento, kai jis draudimo išmoką išmokėjo UAB „Nuostolių valdymas“ pagal nukentėjusio asmens ir šios bendrovės atsiskaitymų suderinimo aktą, t.y. nuo 2012-04-20. Ieškovas į teismą su reikalavimu dėl draudimo išmokos priteisimo kreipėsi 2013-04-17, nepraleidęs vienerių metų ieškinio senaties termino nuo prievolės įvykdymo momento, todėl teismas atsakovės prašymą taikyti ieškinio senatį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė pateikė apeliacinį skundą (b.l.91-97), kuriuo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir ieškinį atmesti. Nurodo, jog ATP byloje surinkta medžiaga patvirtina, jog apeliantė buvo atidi, elgėsi rūpestingai (ji nekalbėjo telefonu vairuodama automobilį, nekalbėjo su keleiviais, nerūkė ir pan.), tai, kad ji buvo bausta už greičio viršijimą, neįrodo jokių šiai bylai reikšmingų faktų. Atsakovė nebuvo nubausta pagal ATPK 130 str. 1 d. tik todėl, kad nebuvo įrodytas atsakovės pasitraukimo iš įvykio vietos faktas. Atsakovė nepastebėjo, kad atsitrenkė į kitą automobilį, nejuto, kad jį kliudė, automobilio signalizacija nesuveikė, ir todėl nuvažiavo parkuotis į kitą vietą. Vaizdo medžiaga patvirtina, kad apeliantė siekė parkuoti didelių gabaritų automobilį ir supratusi, kad neužteks vietos, nuvažiavo toliau. Atsakovės automobilis patyrė nežymius, menkai įžiūrimus nubrozdinimus, ji nebandė jų maskuoti (perdažyti automobilio ir pan.). Liudytoja nedavė jokių ženklų dėl buvusio kontakto. Liudytojos parodymai vertinti kritiškai, nes liudytoja klydo nurodydama apeliantės plaukų spalvą, nebuvo jokio automobilio stabtelėjimo bei greičio, vaizdo įraše neužfiksuota vairuotojos reakcija. Apeliantė dirba Vilniaus senamiestyje ir žino apie filmavimo faktą, todėl jei būtų suvokusi, kad dalyvauja eismo įvykyje, būtų suvokusi ir tai, kad įvykis galimai užfiksuotas vaizdo medžiagoje, todėl automobilis bus identifikuotas, tačiau apeliantės automobilis draustas, techniškai tvarkingas, todėl jai nebuvo jokio tikslo pasišalinti iš įvykio vietos tyčia.

Teismas nepagrįstai vadovaujasi 2013-11-18 ekspertine pažyma, kuri surašyta paties atsakovo darbuotojo, tokia pažyma subjektyvi, tą apeliantė nurodė teismo posėdyje (dėl darbuotojo pavaldumo santykių); be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kad darbuotojas turėtų tinkamą kvalifikaciją vertinti eismo įvykiuose dalyvavusių transporto priemonių trajektorijas). Turto ir verslo vertinimo įstatyme nenumatyta, jog vertinamas autoįvykių mechanizmas. Eksperto išvada gali būti laikoma tinkamu įrodymu, kai ji gauta civilinio proceso nustatyta tvarka (Lietuvos Apeliacinio teismo 2009-10-02 nutartis civ. byloje Nr. 2A-430/2009).

Teismas prieštaringai nurodė, jog rūpestingas ir apdairus vairuotojas turėjo pastebėti, kad kitas automobilis po kliudymo nežymiai sujudėjo, tačiau pats teismas konstatavo, jog sujudėjimas buvo nežymus. Vaizdinė medžiaga nepatvirtina, jog atsakovė žiūrėjo būtent į tą pusę ir matė nežymų sujudėjimą. Todėl teismas nepagrįstai pasisakė, kad atsakovė turėjo suvokti sukėlusi eismo įvykį.

Ieškovas nenuoseklus, teigdamas, kad atsakovės nenubaudimo pagal ATPK 13 str. 1 d. faktas nereikšmingas, tačiau ieškinį grindė būtent su ATPK 130 str. 1 d. susijusiu dokumentu – 2012-05-08 Policijos pažyma, tačiau kita 2013-04-30 policijos pažyma patvirtina, jog buvo ankstesnėje pažymoje buvo padaryta klaida darant nuorodą ATP 130 str. 1 d.

Ieškinyje nepagrįstai vadovautasi Klaipėdos apygardos teismo 2012-01-23 nutartimi civilinėje byloje Nr.2A-198-159/2012, nes faktinės aplinkybės neatitinka šios bylos aplinkybių (subjektas pripažino pasišalinęs iš įvykio vietos, apeliantė to nepripažįsta, šis faktas nenustatytas, ieškovas jo neįrodė. Taip pat nepagrįstai remtasi Vilniaus apygardos teismo 2012-01-26 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-154-656/2012, nes nagrinėjamu atveju jokių akivaizdžių apgadinimų nebuvo, Panevėžio apygardos teismo 2013-05-10 nutartyje Nr.2A-313-198/2013 taip pat nustatytos kitokios faktinės aplinkybės.

Mano, jog teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010-12-29 paskelbta praktika dėl priežastinio ryšio vertinimo (AC-34-1), skelbta biuletenyje Teismų praktika Nr. 34, nes apeliantės atžvilgiu nenustatyta jokia jos priešinga teisei veika. Teismas turėjo vadovautis LAT 2013-02-15 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2013, kurioje konstatuota, jog CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, pažymėjo, kad kitoje civilinėje ar administracinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priima civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2009; kt.).

Mano, jog teismas turėjo vadovautis ir Lietuvos Apeliacinio teismo suformuota praktika civilinėje byloje Nr.2A-56/2010, kurioje nurodyta, kad nesant įsiteisėjusio ir galiojančio teismo nuosprendžio ar sprendimo, kuriuo būtų įstatymo nustatyta tvarka pripažinta buvus padaryta teisei priešingą veiką (baudžiamąjį nusižengimą ar administracinį teisės pažeidimą), todėl laikytina neįrodyta, kad toks asmuo padarė tokią veiką ir yra dėl to kaltas. Šiuo atveju galioja bendroji prezumpcija, kad asmuo yra laikomas nekaltu nusikalstamų veikų ar administracinių teisės pažeidimų padarymu, kol įstatymo nustatyta tvarka ir priemonėmis neįrodyta priešingai.

Ieškovas atsiliepimu (b.l.102-107) prašo apeliacinį skundą atmesti. Remiasi teismų praktika (Vilniaus apygardos teismo 2012-06-29 sprendimas civ.byloje Nr. 2A-2368-345-2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-26 nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-4338/2007) ir mano, jog vairuotojo pasitraukimas iš įvykio vietos byloja apie siekį nuslėpti teisiškai reikšmingus faktus. Šiuo atveju liko abejonių dėl to, kas iš tiesų vairavo automobilį, nes liudytoja nurodė, kad moteris buvo tamsiaplaukė, nepatikrintas vairuotojo blaivumas. Asmens civilinės atsakomybės klausimas civilinėje byloje sprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar buvo atliktas eismo įvykio tyrimas nustatyta tvraka, ar eismo įvykio dalyviams buvo taikyta administracinė atsakomybė. Įvykyje dalyvavo tik vienas eismo dalyvis – padidinto pavojaus šaltinio valdytoja atsakovė. Administracinėje byloje Nr.A2.6-784-271/2012 teismas taip pat pažymėjo, kad vairuotoja norėdama pastatyti automobilį buvo nepakankamai atidi. Aplinkybė, kad atsakovė pasišalino iš įvykio vietos yra užfiksuota filmuota medžiaga, patrulių pranešimais, liudytojos parodymais. Pažymi, jog iš įrodymų, surinktų administracinėje byloje Nr.A2.6-784-271/2012 matyti, kad atsakovei atsitrenkus į automobilį Lexus GS 350, šis stipriai sujudėjo, vairuotoja pavažiavo atgal ir kurį laiką pastovėjo ir dideliu greičiu nuvažiavo Rūdninkų g. link. Tarp automobilių buvo du kontaktai, tai pažymėjo Transporto priemonių žalų administravimo grupės vadovas V. P., turintis specialių žinių ir ilgametę draudžiamųjų įvykių tyrimo patirtį. Atsakovė privalėjo matyti, kad pavojingai priartėjo prie kito automobilio, padidinto pavojaus šaltinio valdytojams keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Liudytoja vienareikšmiškai suprato, kad vairuotoja suprato sukėlusi eismo įvykį, paliudijo, kad automobilis Lexus GS 350 net pasislinko link šaligatvio. Tokia atsakovės elgsena nesiderina su atidaus ir rūpestingo padidinto pavojaus šaltinio valdytojo elgsena.

Nukentėjusiai transporto priemonei padaryta 1228,30Lt žala; apgadinimai užfiksuoti nuotraukose, automobilio techninės apžiūros akte nurodyta, kad brėžimai driekiasi per visas dureles, tai liudija, kad kontakto trukmė nebuvo trumpa, o truko kurį laiką, buvo perbrauktos visos durelės. Apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika aktuali ne dėl faktinių aplinkybių, bet dėl teisės aiškinimo – draudiko teisės reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jei jis pasišalino iš įvykio vietos.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliantė nesutinka su skundžiamus sprendimu, kuriuo iš atsakovės priteista 1228,30 Lt žalos atlyginimo ieškovo naudai, savo nesutikimą grįsdama tais argumentais, jog atsakovė nebuvo nubausta pagal ATPK 130 str. 1 d. tik todėl, kad nebuvo įrodytas atsakovės pasitraukimo iš įvykio vietos faktas; teismas turėjo vadovautis LAT 2013-02-15 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2013, dėl CPK 182 str. 2 p. taikymo įrodinėjant aplinkybes, kurios nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje.

Apeliantė argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo LAT 2013-02-15 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2013 bei 2009 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2009, nepagrįsti.

Pažymėtina, jog CPK 182 str. 2 p. nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Šiuo atveju atsakovės atžvilgiu išnagrinėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje dalyvavo ne tos pačios šalys - ieškovas Ergo Insurance SE, veikiantis per Ergo Insurance SE Lietuvos filialą, išnagrinėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. Nr.A2.6-784-271/2012 nedalyvavo, taigi ieškovas galėjo teikti naujus įrodymus ir šioje byloje įrodinėjimo dalyką sudaro faktai, ar atsakovė 2012-01-16 sukėlusi eismo įvykį iš jo vietos pasišalino. Šiuo aspektu taip pat atsižvelgtina į tai, kad aplinkybė dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos administracinės teisės pažeidimo byloje ir civilinėje byloje nėra tapati dėl skirtingos atsakomybės rūšies taikymo tikslų ir įrodinėjimo specifikos.

TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš eismo įvykio vietos. Ši nuostata yra perkelta ir į Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 59.4 punktą. Manydamas, kad atsakovė sukėlė 2012-01-16 eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas apgadintos dvi transporto priemonės– BMW X3 ir Lexus GS 350– bei iš jo vietos pasišalino, ieškovas, kaip draudikas, pareiškė atsakovei reikalavimą grąžinti nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką regreso tvarka. Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, pareiga įrodyti egzistuojant išimtį, dėl kurios ieškovas, sumokėjęs draudimo išmoką, įgijo teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakovas, teko ieškovui (CPK 12 str., 178 str.).

Pagal CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Taigi, įrodymai yra pagrindinė priemonė teismo įsitikinimui dėl tam tikrų reikšmingų faktų civilinėje byloje buvimo pasiekti. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-110/2013).

Civilinė atsakomybė už žalą, padarytą draudikui padidinto pavojaus šaltinio valdytojo –draudėjo – yra civilinės teisės institutas. Tai lemia, kad, sprendžiant dėl draudėjo civilinės atsakomybės draudikui pagal TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 4 p., jo veiksmų vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui pagal administracinio proceso teisę. Civilinę bylą dėl draudėjo civilinės atsakomybės draudikui pagal TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 4 p. pagrindu nagrinėjantis teismas vertina draudėjo veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, sprendžiantis dėl asmens civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji administraciniame procese, kuriame galioja nekaltumo prezumpcijos principas, todėl atmestinas apeliantės argumentas, jog šiuo atveju ieškinio pagrįstumą paneigia aplinkybė, kad ji nebuvo nubausta pagal ATPK 130 str. 1 d., neįrodžius pasitraukimo iš įvykio vietos fakto.

Taip pat nepagrįsti apeliantės argumentai, jog nepagrįstai buvo vadovaujamasi Klaipėdos apygardos teismo 2012-01-23 nutartimi civilinėje byloje Nr.2A-198-159/2012 Panevėžio apygardos teismo 2013-05-10 nutartyje Nr.2A-313-198/2013, nes pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, šiomis nutartimi nesivadovavo. Apeliantė taip pat nepagrįstai mano, jog pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Lietuvos Apeliacinio teismo suformuota praktika civilinėje byloje Nr.2A-56/2010, nes minėtoje byloje nagrinėtos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentais, jog ta aplinkybė, kad ji buvo bausta už greičio viršijimą, neįrodo jokių šiai bylai reikšmingų faktų, tačiau atmeta apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog rūpestingas ir apdairus vairuotojas turėjo pastebėti, kad kitas automobilis po kliudymo nežymiai sujudėjo, pats konstatavęs, jog automobilio Lexus GS 350 sujudėjimas buvo nežymus. Iš vaizdo medžiagos bei liudytojos parodymų (b.l.21-24; ATP b.l.19) matyti, jog automobilio Lexus GS 350 sujudėjimas nors ir buvo nežymus, tačiau jį buvo galima pastebėti, jį pastebėjo liudytoja, jis objektyviai matomas ir įvykio vaizdo medžiagoje.

Nors apeliantės manymu liudytojos parodymai vertinti kritiškai, nes liudytoja klydo nurodydama apeliantės plaukų spalvą, nebuvo jokio automobilio stabtelėjimo bei greičio, vaizdo įraše neužfiksuota vairuotojos reakcija, tačiau šie netikslumai nepaneigia byloje esančių įrodymų visumos, iš kurios darytina išvada, kad apeliantė, galėjo ir privalėjo suvokti savo kaltę tiek sukeliant eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintos transporto priemonės, tiek nuvažiuojant iš eismo įvykio vietos, neįsitikinus, jog ji nepadarė žalos.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta ir tuos apeliantės argumentus, jog teismas nepagrįstai vadovaujasi 2013-11-18 ekspertine pažyma, nes pagal kasacinio teismo praktiką, eksperto išvada gali būti laikoma tinkamu įrodymu, kai ji gauta civilinio proceso nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju 2013-11-18 ekspertinę pažymą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tik kaip rašytinį įrodymą, tačiau ne kaip eksperto išvadą CPK 212-216 str. prasme. Apeliantė nepateikė 2013-11-18 ekspertinėje pažymoje nurodytą išvadą paneigiančių įrodymų. Ieškovas kaip draudėjas gali turėti darbuotojų, kurie įvertina draudžiamuosius įvykius ir tai yra įprasta draudimo bendrovių praktika.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinę įrodymų visetą (bylos ir vaizdinę medžiagą, šalių, atstovų paaiškinimus; liudytojos parodymus), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylą, tinkamai laikėsi įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo taisyklių, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl šių taisyklių taikymo, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė galėjo ir privalėjo suvokti savo kaltę ne tik sukeliant eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė, bet ir nuvažiuojant iš eismo įvykio vietos, neišlipus iš automobilio, neįsitikinus, jog nepadarė niekam žalos, todėl šiuo atveju draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti sumokėtos sumos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens, jam pasišalinus iš įvykio vietos.

Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.