- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-05-10
- Bylos Nr.
- 2A-313-198/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-16-3-00506-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Jonaitienė (pran.), Laimantas Misiūnas, Birutė Valiulienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės Draudimo
- Atsakovas
- M. Ž.
- Kategorijos
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 113.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-313-198/2013
Teisėjas Kęstutis Rimkus Teisminio proceso Nr. 2-16-3-00506-2012-8
2013 m. gegužės 10 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 04 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-19-286/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) Draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui M. Ž. dėl žalos regreso tvarka priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB Draudimo kompanija “PZU Lietuva“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo M. Ž. 13991 Lt sumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas ( žyminį mokestį – 420 Lt, už ieškinio parengimą - 580,80 Lt) Ieškinyje nurodė, kad 2008-02-19 tarp šalių buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS Nr. 778549, kuria buvo apdrausta automobilio AUDI COUPE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. 2008-07-11 kelyje Molėtai-Kaltanėnai - Ignalina dėl atsakovo kaltės įvyko autoavarija, kurioje buvo apgadintas mikroautobusas VW LT35, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Remiantis policijos pažyma atsakingu už eismo įvykį pripažintas atsakovas M. Ž., kuris iš autoįvykio vietos pasišalino. Ieškovas už žalą, padarytą mikroautobusui VW LT35, išmokėjo 13991 Lt dydžio draudimo išmoką. Atsakovas į ieškovo pretenziją dėl žalos atlyginimo regreso tvarka nereagavo ir iki šiol žalos neatlygino, todėl ieškovas prašė tenkinti ieškinį.
Žemesnės instancijos teismas
Ignalinos rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 04 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš UAB Draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ M. Ž. naudai 700 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo priteisti pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą iš atsakovo ieškovo naudai išmokėtą draudimo išmoką. Nurodė, kad byloje esantys duomenys, teismo vertinimu, nesudaro pakankamo pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad atsakovas sąmoningai tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos. Byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, kad atsakovas privalėjo pamatyti, jog su juo prasilenkęs mikroautobusas nuvažiavo nuo kelio į pakelės griovį ir apvirto. Nė vienas iš baudžiamojoje byloje parodymus davusių liudytojų nepatvirtino, jog M. Ž. suprato ir matė, kad eismo įvykis kilo dėl jo kaltės, ir kad būtent dėl to jis iš įvykio vietos išvažiavo. Utenos apskrities VPK Ignalinos rajono policijos komisariato l. e. viršininko pareigas G. M. 2011-03-16 pažymoje taip pat iš esmės tik konstatuota, kad eismo įvykio vietoje M. Ž. nepasiliko dėl nežinomų priežasčių, dėl ko atsakovui, matomai, ir nebuvo iškelta byla dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje. Kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovo veikoje yra (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo subjektyviosios pusės elementas – tyčia, ieškovas nepateikė.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB Draudimo kompanija „PZU Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą kaip nepagrįstą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti iš atsakovo M. Ž. ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (įskaitant ir 726 Lt už apeliacinio skundo parengimą. Teigia, kad ginčo esmę sudaro fakto (pasišalinimo iš eismo įvykio vietos) buvimo ar nebuvimo konstatavimas. Nurodo, kad byloje yra pakankamai duomenų patvirtinančių, kad atsakovas pasišalino iš įvykio vietos, tačiau atsakovas nagrinėjant bylą visiškai nepateikė jokių įrodymų ar motyvų, kurie pagrįstų faktą, jog jis iš įvykio vietos nepasišalino. Nurodė, kad Utenos apskrities VPK Ignalinos raj. PK KPS 2011-03-16 raštas yra tinkamas įrodymas, kuris patvirtina M. Ž. pasišalinimą iš įvykio vietos. Šių byloje esančių duomenų pagrindu apeliantas daro išvadą, kad atsakovas, sukėlęs eismo įvykį, dėl kurio vėliau buvo pripažintas kaltu, pasišalino iš eismo įvykio vietos. Nurodė, kad baudžiamojoje byloje teismas nenustatinėjo aplinkybių dėl atsakovo pasišalinimo, todėl ir spręsdamas klausimą dėl bausmės dėl to ir nepasisakė. Iš TPVCAPDĄ 22 str. 1 d. 4 p. nuostatų darytina išvada, kad nėra būtina, kad asmuo dėl pasiraukimo iš eismo įvykio vietos būtų baustas administracine tvarka, asmens pasišalinimą iš eismo įvykio vietos taip pat gali patvirtinti kitokie įrodymai. Atsakovas negalėjo nepastebėti to, kad dėl jo kaltės mikroautobusas nuvažiavo į griovį ir apvirto. Tai, kad atsakovas suprato ir matė, kad eismo įvykis įvyko dėl jo kaltės patvirtina liudytojo G. P. parodymai, jog po avarinės situacijos sukėlimo atsakovas pristabdė, tačiau grįžo į savo juostą ir nuvažiavo. Teigia, jog teismas taip pat pažeidė, įrodymų vertinimo taisykles, nes neįvertino to, jog byloje buvo pakankamai duomenų, patvirtinančių atsakovo pasišalinimo iš eismo įvykio vietos faktą.
Atsiliepimas
Ieškovas M. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš UAB Draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ atsakovo M. Ž. naudai jo turėtas išlaidas už advokato suteiktas paslaugas, rašant atsileipimą. Atsakovo nuomone Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą pagrįstai ir tinkamai vadovavosi LR CK nuostatomis ir LAT suformuota praktika. Bylos faktinės aplinkybės teismo yra pakankamai gerai įvertintos ir paremtos visų įrodymų visuma ir baudžiamosios bylos medžiaga, kurioje nebuvo konstatuota pasišalinimo iš įvykio vietos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas ( CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų skundžiamo sprendimo dalyje.
Byloje nustatyta, kad 2008-02-19 tarp šalių buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS 01/Nr. 778549, kuria transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta automobilio AUDI COUPE, valst.Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė (b. l. 5).
2008-07-11 kelyje Molėtai-Kaltanėnai-Ignalina įvyko autoavarija, kurioje buvo apgadintas mikroautobusas VW LT35, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Ieškovas už žalą, padarytą mikroautobusui VW LT35, 2012-01-18 AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo 13 991 Lt dydžio draudimo išmoką (b. l. 9-11, 16-20). Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-02-13 nutarimu patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 59.4. punktu, ieškovas prašo šią išmoką priteisti iš atsakovo, kaip iš atsakingo už žalos padarymą asmens, kuris pasišalino iš įvykio vietos.
Eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei draudėjas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nustatytas pareigas (šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas, CK6.114 straipsnio 5 punktas, 6.988 straipsnio 3 dalis). Viena iš pagrindinių vairuotojo pareigų yra tai, kad, įvykus eismo įvykiui, su ja susijęs transporto priemonės vairuotojas (eismo dalyvis) privalo pranešti policijai, taip pat ir nepasišalinti iš eismo įvykio vietos. Ieškovas teigia, jog atsakovas pažeidė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, t. y. pasišalino iš įvykio vietos.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovui nebuvo taikyta administracinė atsakomybė už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, taip pat pažymėjo, kad byloje esantys duomenys nesudaro pakankamo pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad atsakovas sąmoningai tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos bei, kad atsakovas privalėjo matyti, jog su juo prasilenkęs mikroautobusas nuvažiavo nuo kelio į pakelės griovį ir apvirto.
Tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta.
Asmens civilinės atsakomybės klausimas civilinėje byloje turi būti sprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar buvo atliktas eismo įvykio tyrimas įstatymo nustatyta tvarka, ar eismo įvykio dalyviams buvo taikyta drausminė ar administracinė atsakomybė. Administracinės atsakomybės prejudiciškumas būtų svarbus tik tuomet, jeigu atsakovas administracine tvarka būtų nubaustas teismo sprendimu. Atsakovas administracinėn atsakomybėn už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos patrauktas nebuvo, todėl civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą galima įrodinėti visomis įstatymo numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, taip pat šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais (CPK 177 straipsnis 2 dalis).
Teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Iš atsakovui iškeltos ir išnagrinėtos baudžiamosios bylos 2K-264/2011 nagrinėjamoje civilinėje byloje pateikti dokumentai (liudytojų, įtariamojo apklausos protokolai ir kt.b.l. 72-105) vertintini kaip rašytiniai įrodymai kartu su kitais įrodymais (CPK 178 str., 185 straipsnis). Eismo įvykio tyrimo metu buvo nustatyta, kad M. Ž. 2008-07-11, apie 19 val. 8 min., Ignalinos rajone, kelio Molėtai-Kaltanėnai-Ignalina 52-ame kilometre, vairuodamas automobilį AUDI COUPE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė tuo metu galiojusių kelių eismo taisyklių (toliau – KET), patvirtintų 2002-12-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1950, 2 priedo 1.1. punktą, t. y. kirto ištisinę kelio ženklinimo liniją ir išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, bei punktą 180.3., t. y. neįsitikino, kad lenkimui būtina juostos atkarpa yra laisva ir netrukdo priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms, ir šiais savo veiksmais sudarė avarinę situaciją, kurios metu priešpriešine eismo juosta atvažiuojantis VW LT35, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas A. Š., bandydamas išvengti susidūrimo, nuvažiavo nuo kelio į pakelės griovį ir apvirto, dėl ko mikroautobuso keleiviams buvo padaryti įvairaus sunkumo sveikatos sutrikdymai. Teismas pripažino M. Ž. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad M. Ž. kaltė įrodyta, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir savo nutartyje konstatavo, kad M. Ž., neįsitikindamas, jog lenkimui būtina juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms, buvo nepakankamai dėmesingas ir nevykdė KET reikalavimų, t. y. elgėsi nerūpestingai, nes nors ir nesuvokė savo veiksmų pavojingumo, dėl ko nenumatė galimų padarinių, tačiau turėjo suprasti ir numatyti juos bei jų išvengti (b. l. 38-45).
Teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus baudžiamojoje byloje nustatytas įvykio aplinkybes, M. Ž. kirtęs ištisinę kelio ženklinimo liniją ir išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą bei neįsitikinęs, kad lenkimui būtina juostos atkarpa yra laisva ir netrukdo priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms, nors ir neįvykus tiesioginiam transporto priemonių kontaktui, privalėjo suvokti, kad jo veiksmai galėjo sukelti autoįvykį, kurio metu galėjo nukentėti kiti asmenys, t.y. negalėjo neatkreipti dėmesio, kad yra pavojingos eismo situacijos dalyvis. Todėl pagrįsti ir įtikinami apelianto argumentai, kad atsakovas suprato, jog jis sukėlė avarinę situaciją ir dėl to negalėjo nepastebėti, kad dėl jo kaltės mikroautobusas nuvažiavo į griovį ir apvirto. Tai, kad atsakovas suprato ir matė, kad eismo įvykis įvyko dėl jo kaltės įrodo liudytojo G. P. parodymai, jog po avarinės situacijos sukėlimo atsakovas pristabdė, tačiau grįžo į savo juostą ir nuvažiavo (b.l.72,73 ). Liudytojas G. P. apie eismo įvykį pranešė policijai. Utenos apskrities Vyriausiojo komisariato 2011-03-16 pažymoje Nr.89-59-S-1230, surašytoje pirminių eismo įvykio tyrimo duomenų pagrindu, konstatuota, kad M. Ž. iš eismo įvykio vietos pasišalino (b.l.12-13).
Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos ( CK 6.263 str.1, 2 d.). Civilinėje teisėje prievolė atlyginti žalą atsiranda ne tik esant tyčinei kaltės formai, bet ir neatsargumui ( CK 6.248 str.2 d.). Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina ( CK 6.248 str. 3 d.). Atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo ( CK 6.280 str.1 d.).
Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog atsakovas suvokė, kad sukėlė eismo įvykį, tačiau sąmoningai, nepranešęs policijai iš jo pasišalino. Atsakovo neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala ieškovo draustam turtui. Todėl ieškovas turi teisę į žalos atlyginimą ( CK 6.263 str., 6.270 str., 6.280 str., LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 punktas, LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimo Nr.795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 59.4 p.). Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo. CK 6. 37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas palūkanų dydis 5 procentai, dėl to patenkinus ieškinį, šios procesinės palūkanos priteistinos iš atsakovo ieškovui.
Atsakovas prašo prie apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos prijungti baudžiamąją bylą Nr.1-11-712/2009, nes ieškovas nepateikė kitų įrodymų, prieštaraujančių prie ieškinio pateiktai policijos pažymai, taip pat nurodo, kad baudžiamojoje byloje yra Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009-06-30 ekspertizės aktas Nr.11—651 (09), kuriame yra nurodyta ir kitos transporto priemonės vairuotojo kaltė. Prašymas prijungti baudžiamąją bylą atmestinas, nes atsakovo atstovė konkrečiai nenurodo kokių įrodymų iš baudžiamosios bylos nepateikė ieškovas, nes prašymą dėl konkrečių įrodymų iš baudžiamosios bylos prijungimo atsakovas galėjo pateikti pirmosios instancijos teisme, o ekspertizės akto kopija yra pateikta nagrinėjamoje civilinėje byloje (178 str., CPK 314 str. ).
Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ieškovas, paduodamas ieškinį ir apeliacinį skundą sumokėjo 840 Lt žyminio mokesčio (b. l. 4, 114 ), 1306,80 Lt už ieškinio ir apeliacinio skundo parengimą ( b.l. 23, 115), todėl patenkinus ieškinį, šios išlaidos priteistinos iš atsakovo (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 04 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį tenkinti.
Priteisti iš M. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 13 991 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2012-09-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2146,80 Lt bylinėjimosi išlaidų uždarosios akcinės bendrovės Draudimo kompanijos „PZU Lietuva“, juridinio asmens kodas 110057869, naudai.