- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-24
- Bylos Nr.
- 2S-783-102/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-16-3-00506-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualdas Januška
- Atsakovas
- M. Ž.
- Ieškovas
- UAB DK „PZU Lietuva“
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-783-102/2012
NUTARTIS
2012 m. spalio 24 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Romualdas Januška apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo M. Ž. atskirąjį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-606-286/2012 pagal ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui M. Ž. dėl žalos atlyginimo, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė UAB DK „PZU Lietuva“ ieškiniu kreipėsi į Ignalinos rajono apylinkės teismą, prašydama regreso tvarka priteisti iš atsakovo M. Ž. autoįvykio metu padarytos 13 991 Lt žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė atsakovui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti jo kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus bei turtines teises 13 991 Lt sumai.
Žemesnės instancijos teismas
Ignalinos rajono apylinkės teismas, vadovaudamasis CPK 144, 145, 148 straipsniais, 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartimi ieškovės reikalavimų užtikrinimui nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui M. Ž. priklausančias pinigines lėšas ar nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus 13 991 Lt sumai. Nutartį motyvavo tuo, kad atsakovas ilgą laiką vengia atlyginti 13 991 Lt žalą ir, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas M. Ž. prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį kaip neteisingą ir nepagrįstą. Nurodo, kad teismas, taikydamas turto areštą, nenustatė realios grėsmės, jog, ieškinį patenkinus, teismo sprendimas negalės būti įvykdytas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, vadovaudamasis vien ieškovo interesais, visiškai nepasisakė ir nenustatė jokių aplinkybių, kurios leistų manyti, kad atsakovas slėps, perleis turtą, pinigines lėšas. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės sumos. Teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį, atsižvelgdamas į konkretaus asmens finansines galimybes. Šioje byloje ginčijama suma 13 991 Lt nėra didelė, teismas nevertino atsakovo finansinės padėties, todėl taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvo pagrindo. Be to, teismas nevertino, kad ieškinys paduotas praleidus ieškinio senaties terminą ir atnaujinti praleistą terminą ieškovė neprašo. Tuo pažeistas teisingumo principas.
Ieškovė atsiliepimo į atskirąjį skundą teismui nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 str. nustatytas nebaigtinis laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas, tarp jų ir atsakovo nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, areštas bei jų taikymo tvarka. Teismas gali panaudoti kelias laikinąsias apsaugos priemones, tačiau bendra jų suma negali būti didesnė už ieškinio sumą.
Ieškovė nurodo, kad 2008 m. liepos 11 d. autoįvykio metu buvo apgadintas mikroautobusas VW LT35, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Dėl autoįvykio kaltu pripažintas atsakovas, pasišalinęs iš įvykio vietos. Todėl, išmokėjus draudimo išmoką, ieškovė įgijo regreso teisę į žalos išieškojimą iš atsakovo.
Laikinosios apsaugos priemonės nėra materialieji teisiniai civilinių teisių gynybos būdai – jos padeda geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą. Taikydamas CPK 145 str. numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia reikalavimų (ieškinio) pagrįstumo, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių kyla dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašo priteisti iš atsakovo (fizinio asmens) 13 991 Lt žalos atlyginimą. Reikalaujama priteisti suma, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra fizinis asmuo, laikytina didele. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarties motyvuojamoje dalyje padarė išvadą, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovės reikalavimų patenkinimo atveju, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nors atsakovas M. Ž. atskirąjame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neįvertino jo turtinės ( finansinės ) padėties, tačiau apeliantas, paduodamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jo turtinė padėtis yra tokia gera, kad, ieškinį patenkinus, nekils jokia grėsmė sprendimo įvykdymui.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas atsakovui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškovės reikalavimas būtų patenkintas.
Apeliantas atskirajame skunde vienu iš argumentų nurodo tai, kad teismas neatsižvelgė, jog ieškinys paduotas praleidus ieškinio senaties terminą ir atnaujinti praleistą terminą ieškovė neprašo. Kadangi teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia reikalavimų (ieškinio) pagrįstumo klausimo, todėl ir šiuo atveju teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalėjo nustatyti, ar ieškovė yra praleidusi ieškininės senaties terminą. Ši aplinkybė turėtų būti nustatyta bylą nagrinėjant iš esmės. Įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui, kuriuo ieškinys būtų atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovė atlygintų nuostolius, atsiradusius dėl jos prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ( CPK 146 str. 2 d.). Be to, pagal CPK 148 str. atsakovas turi teisę prašyti, kad pirmosios instancijos teismas pakeistų vieną laikinąją apsaugos priemonę kita arba įmokėti ieškovo reikalaujamą pinigų sumą į teismo specialiąją sąskaitą, pateikti laidavimo raštą, įkeisti turimą turtą.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą nutartį, todėl naikinti ar keisti ją atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Ignalinos rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.