Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Dalės Burdulienės ir Raimondo Buzelio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-295-924/2017 pagal ieškovės ADB „Gjensidige“ ieškinį atsakovei V. Č. dėl dalies išmokėtų sumų priteisimo ir V. Č. priešieškinį ieškovei ADB „Gjensidige“ dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, tretieji asmenys D. K., I. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinių skundų faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl naujų įrodymų prijungimo.

Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Apeliantė prašo prijungti prie bylos naujus įrodymus: I. B. 2017-03-03 rašytinį paaiškinimą su vertimu į lietuvių kalbą. Nurodo, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Teigia, kad apeliantė negalėjo jų pateikti anksčiau, nes nežinojo kur rasti minėtą asmenį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apeliacinio skundo argumentas nepatvirtina naujo įrodymo pateikimo apeliacinės instancijos teisme pagrindo. Apeliantės pateikti I. B. vardu surašyti paaiškinimai nelaikomi leistinais įrodymais CPK 177 str. 2 dalies nuostatų prasme. Nagrinėjamoje byloje I. B. buvo įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, todėl turėjo šalies procesines teises ir pareigas ir galėjo duoti paaiškinimus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 47 str. 2 d.). Todėl atsisakytina apeliantės pateiktus įrodymus priimti (CPK 314 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys dėl dalies išmokėtų sumų priteisimo ir netenkintas atsakovės priešieškinys dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ginčo esmės

Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė, atstovaujama I. B., 2013-12-19 sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. SGB 1807779, pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonė AUDI A6, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini). Estijos policijos pažyma apie motorinės transporto priemonės eismo įvykį patvirtina, kad I. B., vairuodamas apdraustą automobilį, Estijoje 2014-05-10 pateko į eismo įvykį ir buvo pripažintas kaltu dėl įvykusios avarijos. 2014-06-09 ieškovė sprendimu įvykį pripažino draudiminiu ir išmokėjo gavėjui 8703, 10 Eur, draudiminę išmoką.

Ieškovė kreipdamasis į teismą nurodė, kad pagal LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ ) 22 straipsnio 2 dalį, draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiam autoavarijoje asmeniui, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją, jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje ar įstatymuose nustatytas pareigas. Ieškovės teigimu, atsakovė pažeidė draudimo sutarties 1.5 p., 1.6 p. sąlygas, pagal kurias ji buvo įsipareigojusi neperduoti transporto priemonės asmenims su mažesniu nei 7 m. vairavimo stažu, ir nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą. Eismo įvykio metu apdraustą transporto priemonę vairavęs I. B. neturėjo 7 metų vairavimo stažo, todėl prašė priteisti iš atsakovės 50 procentų dydžio išmokėtos draudimo išmokos - 4351, 55 Eur (3014, 50 Eur +1337, 05 Eur) žalai atlyginti.Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pagal 2013-12-19 sudarytą įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. SGB 1807779, draudėja yra transporto priemonės savininkė V. Č., o trečiasis asmuo I. B. tik jos įstatyminis atstovas, kuris sudarydamas draudimo sutartį veikė draudėjos vardu, sprendė, kad atsakovė kaip transporto priemonės savininkė, netinkamai vykdė Draudimo Sutarties 1.5, 1.6 p. sąlygas, nes raštu nepranešė draudikui apie draudimo rizikos pasikeitimą. Teismas, nenustatęs, kad 2013-12-19 transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. SGB 1807779 1,5; 6.1 ir 6.2 punktai prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, atsakovės priešieškinį atmetė.Pažymėtina, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamus padarinius, dėl kurių ir buvo draustasi, atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas nurodė, kad eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei draudėjas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė Privalomojo draudimo taisyklėse[1] nustatytas pareigas. Šių pareigų vykdymas yra svarbus dėl to, kad, įvykus eismo įvykiui, kuo operatyviau ir objektyviau būtų išsiaiškintos eismo įvykio aplinkybės, dalyviai, asmeniui ir (ar) turtui padarytos žalos dydis bei civilinės atsakomybės už ją apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-433/2007).

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad aplinkybių dėl automobilio pirkimo pardavimo sutarties ir ginčo draudimo sutarties sudarymo 2013-07-08 per ieškovo įgaliotą atstovę A. Ž. nustatymas būtinai susijęs su aplinkybėmis, kad nei I. B., nei A. Ž. nebuvo įtraukti dalyvauti teismo procese suinteresuotais asmenimis. Šių asmenų neįtraukimas į bylą yra savarankiškas pagrindas apeliacines instancijos teismui panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas vienas iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų – pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šio konkretaus sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindo taikymo galimybę, yra išaiškinęs, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų teisių ir pareigų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009; kt.). Taigi kiekvienu atveju sprendžiant, ar yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte, būtina nustatyti, ar neįtrauktiems į bylą asmenims teismo sprendimu nustatytos arba panaikintos teisės ar pareigos, arba kitaip keičiama jų teisinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2013).Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės teiginiai nesudaro pagrindo skundžiamo sprendimo panaikinimui CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu (CPK 327 str. 1 d. 1 p.). I. B. į bylą įtrauktas trečiuoju asmeniu 2016-02-06 pirmosios instancijos teismo protokoline nutartimi (1 t. b. l. 117-119). Jam procesiniai dokumentai su jų vertimais į rusų kalbą 2016-02-25 nutartimi išsiųsti įstatymų nustatyta tvarka, apie 2017-01-25 teismo posėdį 2016-12-15 nutartimi teismo šaukimas įteiktas viešo paskelbimo būdu, todėl jam apie bylos nagrinėjimą yra pranešta tinkamai. Apeliantės nurodyti argumentai dėl A. Ž. neįtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, atmestini, nes nėra aplinkybių, teikiančių pagrindą manyti, jog sprendimu nuspręsta dėl jos teisių ir pareigų.

Dėl draudimo sutarties sąlygų.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino Sutarties 1.5, 1.6. p. sąlygų siurprizinėmis ir nesąžiningomis vartojimo sutarties sąlygomis.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant, ar konkreti sutarties sąlyga gali būti pripažinta siurprizine, turi būti vertinama, ar 1) pagal sąlygos turinį, formuluotę ir išraiškos būdą sąlyga yra pakankamai aiški ir 2) ar ji šaliai buvo pakankamai atskleista. Ar sutarties sąlygos turinys ir formuluotė išdėstyti aiškiai, gali būti sprendžiama pagal tai, ar esminės nuostatos yra išdėstytos suprantamai normalių gebėjimų asmeniui, ar daug nuostatų apima sąlyga, ar kiekviena iš jų detaliai aptarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689/2006). Be to, turi būti atsižvelgiama į prisijungusios sutarties šalies patirtį, susiklosčiusius šalių santykius, kitas aplinkybes, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2008; 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014). Taigi CK 6.186 straipsnio 1dalis gali būti taikoma tik tada, kai yra dvi sąlygos: pirma, standartines sutarties sąlygas parengusi šalis neįvykdė CK 6.185 straipsnio 2 dalyje nurodytos pareigos, t. y. nesudarė tinkamos galimybės kitai šaliai susipažinti su standartinėmis sąlygomis; antra, sąlygos, su kuriomis prisijungusi šalis aiškiai nesutinka, yra netikėtos, t. y. tokios, kurių ji negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2008; 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-969/2016; kt.). Nagrinėjamoje byloje draudimo sutartis, su kurios sąlygomis draudėja teigia nesusipažinusi, buvo sudaryta elektroniniu būdu, jos įgalioto asmens I. B. ir galioja nesant ją sudariusių asmenų parašų. Trečiasis asmuo D. K. apklaustas pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad į draudėją kreipėsi I. B., kuriam jis išaiškino apie draudimo sutartyje nurodytas rizikas, byloje nėra ginčo dėl to, kad draudimo sutartį gavo įgaliotas asmuo po sutarties sudarymo, kad I. B. sumokėjo draudimo įmoką. Pagal Draudimo sutarties 6. 2 p. draudimo įmokos sumokėjimas yra laikomas draudėjo patvirtinimu, kad jam yra žinomos, suprantamos ir tinkamos sutarties sąlygos.Teisėjų kolegijos nuomone, nors 2013-12-19 sudaryta draudimo sutartis su fiziniu asmeniu prisijungimo būdu, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti Sutarties 1.5, 1.6 punktų ir 6.2 punkto 2 dalies sąlygas siurprizinėmis CK 6.186 straipsnio prasme. Šalių sudaryta sutartis yra nedidelės apimties, Sutarties sąlyga dėl apribojimų tretiesiems asmenims naudotis transporto priemone išreikšta aiškiai ir suprantamai, ji nepažeidžia sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyros ir laikyti ją nesąžininga nėra pagrindo.Teisėjų kolegijos vertinimu, transporto priemonės valdytojo amžius, vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką. Transporto priemonės valdytojo vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu. Šią išvadą patvirtina ir 2014 m. gegužės 10 d. įvykusio eismo įvykio aplinkybės, tai yra trečiojo asmens I. B. neatsakingas elgesys, esant nepavojingoms oro sąlygoms ir gerai kelio dangai, kelyje.

Dėl sandorių apsimestinumo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad apeliantė byloje siekė įrodyti, kad šalys sudarydamos automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, automobilio draudimo ir automobilio panaudos sutartis, neišreiškė savo tikrosios valios, nes automobilį iš tikro už savo pinigus nusipirkto I. B., kuris šį automobilį apsimestinai perrašė atsakovei ir jos vardu sudarė apsimestinę automobilio draudimo sutartį, o atsakovė šį automobilį grąžino į tikrojo savininko nuosavybę apsimestine panaudos sutartimi, t.y. kad minėti sandoriai yra apsimestiniai (CK 1.87 straipsnis).Kasacinio teismo išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2006; kt.).Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai dėl jos nurodytų sandorių apsimestinumo nepakankami ir neteikia pagrindo draudimo sutartį ir automobilio pirkimo, panaudos sutartis teismo iniciatyva ex officio pripažinti apsimestiniais sandoriais. Tiek atsiliepime į ieškinį, tiek dublike atsakovė nurodė, jog transporto priemonė buvo registruota jos vardu ir ji panaudos sutartimi transporto priemonę perdavė valdyti trečiajam asmeniui I. B.. 2015-12-09 teismo posėdžio metu apeliantės atstovas taip pat nurodė, jog ginčo transporto priemonę valdė teisėtas valdytojas I. B. panaudos sutarties ir įgaliojimo pagrindu (posėdžio garso įrašas 51:47). Tą pačią aplinkybę atsakovės atstovas nurodė ir 2016-02-04 teismo posėdžio metu (posėdžio garso įrašas 34:20). Byloje nėra ginčo dėl to, kad draudimo sutarties sudarymo metu bei eismo įvykio metu transporto priemonės savininke buvo apeliantė V. Č.. Apeliantės procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės apie tai, kad ji žinodama, kad I. B. yra Rumunijos pilietis, negyvenantis Lietuvoje, išdavė jam 2013-07-08 įgaliojimą, sudarė transporto priemonės 2013-07-08 panaudos sutartį, tokiu būdu atliko visą eilę veiksmų sąmoningai, įvykdė sandorius, teisiniai padariniai išliko, todėl laikytina, kad jį sudariusių asmenų valia, išreikšta sutartyse, atitiko jų vidinę valią (automobilio savininkė yra atsakovė). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, draudėjo pareiga sudaryti TPVCAP draudimo sutartį yra siejama su nuosavybės teise, todėl draudėju negali būti transporto priemonę nuomos ar panaudos pagrindu valdantis asmuo (TPVCAPDĮ 6 str. 2 d., 4 str. 2 d.), nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo I. B., kuris sudarydamas draudimo sutartį, veikė draudėjos vardu pagal jos išduotą įgaliojimą.Pažymėtina, jog atsakovė neginčija aplinkybės, jog panaudos sutarties pagrindu perdavė vairuoti automobilį asmeniui, neturinčiam 7 metų vairavimo stažo. Todėl akivaizdu, kad būtent dėl tokių jos veiksmų padidėjo draudimo rizika ir atsirado pareiga informuoti apie tai draudiką, dar iki rizikos padidėjimo, nes nuo to momento, kai atsakovė įsigijo minėtą automobilį, jai perėjo ir visos draudėjos teisės bei pareigos, tame tarpe ir informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog atsakovė pažeidė Sutartį ir Taisyklių 62.2 punktą.

Dėl draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydžio.

Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis).Pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintas Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu: draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka (62.2 punktas).Byloje neginčijamai nustatyta, kad eismo įvykį sukėlė asmuo, kurio vairavimo stažas eismo įvykio metu buvo mažesnis nei 7 metai, kas neatitinka draudimo sutarties 1.5 ir 1.6 p. sąlygų. Ieškovė reikalauja iš draudėjos priteisti 50 procentų draudimo išmokos.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, be kita ko, atsižvelgtina į tai, kokia apimtimi draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-969/2016). Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu apeliantė būtų informavusi ieškovę apie draudimo rizikos padidėjimą, ieškovė, siekdama prisiimti padidėjusią draudimo riziką, būtų galėjusi pasinaudoti teise dėl papildomos įmokos sumokėjimo, t.y. dėl draudimo apsaugos kainos perskaičiavimo. Atsakovės veiksmai, nesilaikant Sutartyje nustatytų sąlygų vertintini, kaip pakankamai reikšmingi ir iš esmės pažeidžiantys bendradarbiavimo pareigą bei sutarčių vykdymo principus (CK 6.63 str. 1 d. 1 p., 6.200 str.). Kadangi pagal bylos medžiagą nustatyta, jog vien draudimo rizikos padidėjimu būtų galima laikyti automobilio perleidimą asmeniui, neturinčiam 7 metų vairavimo stažo, tačiau šiuo konkrečiu atveju draudimo rizika nelaikytina ypatingai padidėjusi, nes įvykio metu vairavęs transporto priemonę ir avariją sukėlęs trečiasis asmuo I. B. turėjo 6, 6 metų vairavimo stažą, o draudimo įmoka dėl draudimo rizikos padidėjimo būtų tik 50 Eur didesnė nei sumokėta trečiojo asmens (418 Eur, 1 t. b. l. 74). Ieškovė ieškiniuose nenurodė ir nepateikė pagrindžiančių įrodymų ar argumentų, kodėl šiuo individualiu atveju prašo iš atsakovės priteisti ne leidžiamą susigrąžinti išmokėtos sumos dalį (iki 50 procentų), o pusę išmokėtos išmokos (CPK 178 str.). 2016-01-22 rašytiniuose paaiškinimuose dėl reikalaujamos grąžinti draudimo išmokos dalies dydžio, ieškovė reikalavimą dėl 50 procentų sumos grąžinimo grindžia eismo įvykio metu padarytos žalos - 8703, 10 Eur dydžiu kaip labai dideliu Lietuvos mastu (1 t. b. l. 106-108). Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus sutarties sąlygas, atsakovei sutartyje nustatytos pareigos pažeidimo pobūdį, ieškovei iš atsakovės priteistos grąžinti 4351, 55 Eur sumos dydis (50 procentų išmokėtos draudimo išmokos) yra per didelis. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą bei nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija priteistą sumą sumažina iki 20 proc. išmokėtos draudimo išmokos, kas sudaro 1741 Eur (0,2 x 8703,10). Pripažintina, kad ši suma atitinka teisingumo, protingumo principus bei yra proporcinga apeliantės padarytam Sutarties pažeidimui.Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų detaliau nepasisakoma, nes jie neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija išdėstytų motyvų pagrindu konstatuoja, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykį reguliuojančias teisės normas, pagrįstai konstatavo, kad atsakovei kilo pareiga draudėjai grąžinti išmokėtos sumos dalį, tačiau šią dalį nustatė netinkamai. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamas sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, atitinkamai keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Išnagrinėjus bylą, tenkinta 40 procentų ieškovės ieškinio reikalavimų, todėl proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai mažintina ieškovei iš atsakovės priteista bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme suma iki 39,20 Eur (0,4 x (98 Eur žyminis mokestis)). Pirmosios instancijos teisme atsakovė turėjo 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teiktą teisinę pagalbą surašant procesinius dokumentus bei atstovavimą, kurias pagrindžia 2015-11-12 atstovavimo sutartis, atsakovei suteiktų teisinių paslaugų detalizavimas ir pinigų priėmimo kvitai: 2015-11-12 Nr.836564 – 300 Eur, 2015-11-12 Nr. 836565 – 400 Eur, 2016-10-17 Nr. 882457-300 Eur. Atsižvelgiant į atmestų ieškinio reikalavimų dalį (60 proc.), įvertinant tai, kad atsakovės priešieškinys netenkintas, iš ieškovės atsakovei priteistina 300 Eur bylinėjimosi išlaidų (1000:2x0,6) pirmosios instancijos teisme.Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad apeliantė už apeliacinį skundą sumokėjo 139 Eur žyminį mokestį. Apeliantė buvo pareiškusi 2 materialiuosius reikalavimus: ieškinius atmesti, o priešieškinį patenkinti. Įvertinus tai, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies (dėl ieškinio, o dėl priešieškinio - netenkintinas), todėl skundą iš dalies patenkinus, iš ieškovės apeliantei priteistina 59 Eur sumokėto žyminio mokesčio (4351,55 Eur – 1741 Eur x 3 proc.x75 proc.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimo dalis, kuriomis priteista išmokėtos draudiminės išmokos, 5 procentų dydžio palūkanos bei paskirstytos tarp šalių bylinėjimosi išlaidos, pakeisti ir šias sprendimo dalis išdėstyti taip:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės V. Č. 1741 Eur išmokėtos draudiminės išmokos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos ( t.y. 1741 Eur) nuo 2015-06-19 (bylos iškėlimo teisme dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 39, 20 Eur bylinėjimosi išlaidas – ieškovei ADB „Gjensidige“.

Priteisti iš ieškovės ADB „Gjensidige“ 300 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovei V. Č.. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės ADB „Gjensidige“ 59 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme atsakovei V. Č..

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.