Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Mariaus Dobrovolskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kristinos Domarkienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7342-838/2019 pagal ieškovo D. M. (D. M.) ieškinį atsakovui N. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas netenkintas.

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

7. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

8. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo priteista skola pagal paskolos sutartį, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Faktinės bylos aplinkybės

9. Nustatyta, kad 2019 m. sausio 4 d. D. M. ir N. S. pasirašė skolos raštą, kuriuo D. M. paskolino N. S. 8 025 Eur iki 2019 m. gegužės 31 d. Atsakovas N. S. 2019 m. sausio 26 d. bankiniu pavedimu pervedė ieškovui D. M. 270 Eur, 2019 m. sausio 27 d. bankiniu pavedimu Nr. 737 – 130 Eur. Ieškovas D. M. 2019 m. gegužės 9 d. išsiuntė registruota pašto siunta atsakovui N. S. priminimą dėl skolos grąžinimo. Duomenų byloje apie kitus atsakovo atliktus piniginius pavedimus ar kitokį pinigų perdavimą ieškovui nėra.

Dėl teismingumo

10. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė bylų teismingumo taisykles, nes byla neteisminga Lietuvos teismų jurisdikcijai. Ieškinio teismui pateikimo momentu jo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Nors savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 2019 m. rugpjūčio mėn., tačiau Rusijos Federacijoje gyvena nuo 2001 m., turi ten šeimą. Teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir nenustatinėjo tarptautinio teisės akto, kuris reglamentuoja skolos priteisimo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

11. Pagal bendrąją teismingumo taisyklę ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą (CPK 29 straipsnis). Pagal CK nuostatas fizinio asmens nuolatine gyvenamąja vieta pripažįstama ta vieta, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena (CK 2.12 straipsnio 1 dalis, 2.16 straipsnis). Jeigu fizinio asmens gyvenamoji vieta nežinoma arba jos nustatyti neįmanoma, tokio asmens gyvenamoji vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta (CK 2.17 straipsnio 2 dalis).

12. Ieškovas ieškinį teismui pateikė 2019 m. birželio 6 d. ir nurodė atsakovo gyvenamosios vietos adresą – (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Atsakovas pats apeliaciniame skunde nurodė, kad deklaravo išvykimą į Rusijos Federaciją 2019 m. rugpjūčio mėn. (CPK 187 straipsnio 1 dalis), atsakovas iki 2019 m. gegužės 10 d. dirbo UAB „Klaipėdos juodasis auksas“. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, ieškinio pateikimo momentu atsakovo gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje, tad pirmosios instancijos teismas nepažeisdamas teismingumo taisyklių priėmė ir išnagrinėjo ieškovo ieškinį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 2.17 straipsnio 3 dalies nuostatas atsakovas privalėjo pranešti ieškovui apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamoje vietoje.

Dėl teisinių santykių kvalifikavimo

13. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo ieškinį ir priteisė pagal 2019 m. sausio 4 d. paskolos sutartį nesumokėtą 7 625 Eur skolos likutį. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą, nepagrįstai jų sutartį kvalifikavo paskolos sutartimi ir priteisė iš jo skolą, nors jis pinigų apskritai negavo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

14. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.

15. Pagal CK 6.870 straipsnio 2 dalį paskolos sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

16. Nagrinėjamu atveju atsakovas neginčijo sutarties ir joje nurodytos paskolos sumos. Tačiau jis teigė, kad sutartis nebuvo sudaryta, nes jam pinigai faktiškai perduoti nebuvo, pačioje sutartyje nėra žymos apie pinigų perdavimo faktą. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip teisiškai nereikšmingus.

17. Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 1 ir 3 dalys) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-916/2017 19 punktą).

18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs reikalavimai – jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pvz., ,,pinigus gavau“, ,,ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“ ir pan.), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Taip pat kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatymo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant klausimą apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

19. Byloje ginčo nėra, kad sutartyje nėra pažymėta, jog jos pasirašymo momentu ieškovas perduoda pinigus atsakovui (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Skolos raštą pasirašė pats atsakovas, t. y. sutiko su pasirašytos sutarties turiniu ir iš jos atsirandančiais teisiniais padariniais. Aiškinant sutarties turinį lingvistiniu metodu sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog sutartyje esant įrašui - ieškovas „skolina“ pinigus, t. y. kalbama apie esamą dabartinį laiką, o ne būsimą, kaip teigia apeliantas apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, joks vidutiniškai atsargus žmogus nesirašytų ant sutarties, kurioje būtų minimas pinigų skolinimas jeigu tokių pinigų nebūtų gavęs, o jeigu tarp šalių būtų buvęs susitarimas dėl pinigų skolinimo ateityje, negavęs pinigų pagal sutartį, būtų kreipęsis į ieškovą apie tai, kad jis nevykdo sutarties. Be to, į bylą pateikti du atsakovo atlikti mokėjimai į ieškovo sąskaitą (2019 m. sausio 26 d. bankiniu pavedimu pervedė ieškovui 270 Eur, 2019 m. sausio 27 d. bankiniu pavedimu Nr. 737 – 130 Eur) po ginčo sutarties pasirašymo patvirtina, jog atsakovas buvo skolingas ieškovui. Apeliantas duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad jis ieškovui buvo skolingas pagal kitas prievoles, nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai). Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad labiau tikėtina, jog atsakovas pagal 2019 m. sausio 4 d. ginčo paskolos sutartį ieškovui buvo skolingas 8 025 Eur (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Nustačius, kad atsakovas ieškovui dalį skolos sumokėjo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovas ieškovui skolingas 7 625 Eur, ir šią sumą priteisė ieškovui.

20. Vienu iš apeliacinio skundo argumentų apeliantas nurodo, kad sandoris yra negaliojantis pagal CK 6.871 straipsnio 3 dalį kadangi sandorio suma viršijo 3 000,00 Eur (buvo nesilaikyta privalomos notarinės formos). Teisėjų kolegijos nuomone, šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas nes ieškovas bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad ginčo sutartyje nurodyta suma buvo paskolinta per keletą kartų, o kiekvieną kartą skolininkui perduodama pinigų suma neviršijo 3 000,00 Eur, o ginčo skolos raštu buvo užfiksuota visa iki tol atsakovui paskolinta pinigų suma. Atsakovas iš viso neigė paskolos teisinių santykių buvimą tačiau į šiuos apeliacinio skundo argumentus atsakyta nutarties 13 – 19 punktuose, o įrodymų apie tai, kad per vieną kartą buvo skolinama 3 000,00 Eur siekianti suma neteikė.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai teisinės reikšmės sprendimo priėmimui neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Dėl procesinės bylos baigties

22. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius, tinkamai taikė proceso kodekso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, todėl apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

23. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.

24. Ieškovas pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme turėjo 300,00 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šios išlaidos pagrįstos, neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (8.11 punktas), todėl priteistinos ieškovui iš atsakovo.

25. Atsakovo apeliacinis skundas netenkintas, todėl jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui D. M. (D. M.) iš atsakovo N. S. 300,00 Eur jo turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.