Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Radzevičienės ir Almos Urbanavičienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių J. T. ir S. T. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-527-213/2015 pagal ieškovių J. T. ir S. T. ieškinį atsakovui V. A. dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Atsakovas V. A. (toliau tekste – atsakovas) su pareikštais reikalavimais dėl žalos atlyginimo sutiko iš dalies. Nurodė, kad jo šuo yra ramaus būdo, pabėgo iš aptvertos namo teritorijos atsakovo mažamečiam vaikui netyčia atvėrus vartus, o pabėgęs norėjo tik pažaisti su ieškovių vedžiojamu šunimi. Ieškovės iš dalies pačios kaltos dėl įvykio, kadangi pačios išprovokavo šuns agresyvų elgesį, ieškovių vedžiojamas šuo buvo be pavadžio, dėl ko po įvykio negalėjo greitai surasti nukentėjusio šuns ir pasunkėjo jo gydymas. Atsakovas bandė tartis su ieškovių šeima dėl taikaus ginčo sprendimo, tačiau jam atsisakius sumokėti prašomus 10 000 Lt, derybos nutrūko.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu, nurodo, kad šuns įkandimai, dėl to patirti sveikatos sutrikdymai būna labai skausmingi, sunkiai gyjantis, taip pat skausmingi skiepai nuo pasiutligės, dėl to patyrė didelį skausmą, neigiamus išgyvenimus, stresą, didelius nepatogumus, baimė šunims išliks visą gyvenimą.

Nurodo, kad neturtinės žalos atlyginimo reikalavimą (jo dydį) negalima vertinti, kaip ieškinio reikalavimą į kurį turi būti atsižvelgiama paskirstant bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje šalių paaiškinimais ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2013 m. gegužės 8 d. atsakovo šuo, pabėgęs iš aptvertos teritorijos, apkandžiojo ieškovės S. T. šunį bei pačias ieškovės. Byloje kilo ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos dydžio priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.267 straipsnio 1 dalį naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Asmuo atsako ir už iš jo pabėgusių gyvūnų padarytą žalą.

Dėl turtinės žalos

J. T. ir S. T. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepriteisė 52,26 Eur sumos už kuro išlaidas S. T. šuns vežiojimui iš Lentvario į veterinarijos gydyklą UAB „Greitoji žirafa“, esančią Vilniuje, Žemynos g. 2B, taip pat nepagrįstai atmestas reikalavimas dėl S. T. 3,70 Eur ir J. T. 17,63 Eur išlaidų važiuojant į greitosios pagalbos priėmimo skyrių ir pas teismo medicinos ekspertus, nors visi įrodymai liudija tokių išlaidų buvimą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis nurodo, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Remiantis CPK 178 straipsniu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.).

Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodymų vertinimas (CPK 185 straipsnis) reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

Nagrinėjamos byloje apeliantės nurodo, kad kuro išlaidas už kelionės patvirtina liudytojo J. T. paaiškinimai, atsiskaitymai už veterinarijos paslaugas kvitai, rašytiniai įrodymai, jog būtent nurodytu metu apeliantėms buvo suteikta medicininė pagalba bei atlikti eksperto (specialisto) tyrimai. Teisėju kolegija sutinka, kad minėtoms kelionėms apeliantės turėjo patirti ir patyrė išlaidų. Prašomai priteisti sumai pagrįsti apeliantės pateikė 2013 m. gegužės 23 d. kvitą už kurą 28,22 Eur sumai, tačiau neįrodo, kad būtent už šią sumą įsigyto kuro nepakako kelionių atstumams įveikti. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kokia transporto priemone apeliantės keliavo, nėra pateikta įrodymų apie transporto priemonės kuro sąnaudas, iš kurių galima būtų spręsti, kad jų išleistos 28,22 Eur sumos nepakako ir jos patyrė didesnę žalą.

Teisėju kolegija pažymi, kad tiek apeliantes, tiek sužalotą apeliantės S. T. šunį vežiojo J. T., todėl darytina išvada, kad jeigu išlaidos kurui galimai viršijo 28,22 Eur sumą, tai apeliantės J. T. ir S. T. šių išlaidų nepatytrė.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino tik tą dalį reikalavimų dėl turtinės žalos priteisimo, kuri buvo įrodyta mokėjimo kvitais.

Dėl neturtinės žalos

Apeliantės nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu ir prašo jį padidinti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Kita vertus, įstatymo numatyta pinigine satisfakcija siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010; 2014 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2014).

Neturtinės žalos dydis išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), tačiau šioje teisės normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas, nes atsižvelgęs į bylos aplinkybes teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi, esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad paprastai nukentėjusysis subjektyviai įvertina ir nurodo jam padarytos neturtinės žalos dydį. Asmens reakcija į jo neturtinių vertybių pažeidimą gali būti adekvati ir neadekvati, nukentėjusiojo jausmai, vidiniai išgyvenimai, sukrėtimai ir kančios yra individualūs, todėl, remdamasis tokiais vidiniais išgyvenimais, nulemtais individualios reakcijos į to paties pobūdžio ir sunkumo veiksmus, kuriais pažeidžiamas didesnę ar mažesnę vertę asmeniui turintis gėris, nukentėjusysis subjektyviai įvertina ir nurodo jam padarytos neturtinės žalos dydį. Vis dėlto, teismai, vertindami CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydį lemiančius kriterijus, visų pirma turi įvertinti pažeistos vertybės pobūdį pagal protingo žmogaus etaloną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 25 d. nutartis, priimta byloje I. M. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-417/2013).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliančių argumentu, kad šuns įkandimai, dėl to patirti sveikatos sutrikdymai būna labai skausmingi, sunkiai gyja, dėl ko apeliantės patyrė didėlį skausmą , neigiamus išgyvenimus, stresą, kad nebuvo malonu stebėti, kaip atsakovo šuo draskė S. T. šunį, kad įvykis sukėlė didelį išgąsti, neigiamus išgyvenimus, stresą. Ar baimė šunims išliks visą gyvenimą, gali paaiškėti tik ateityje. Iš kitos pusės, S. T. šuo pasveiko, apeliančių patirti sveikatos sutrikimai nėra sunkus, teismo medicinos specialisto vertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvadą, nėra duomenų apie ilgalaikius ieškovių sveikatos sutrikimo padarinius ateityje, šuns įkandimo randai užgijo ir nėra nustatyta, kad ieškovėms keltu didėlį diskomfortą. Remiantis bylos duomenimis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino žalą padariusio asmens, atsakovo, kaltę kaip nerūpestingumą ir nepakankamą atsargumą, nesant atsakovo tyčios, dėl ko toks atsakovo elgesys nėra neturtinės žalos dydį didinantis veiksnys.

Apeliantės nurodo, kad atsakovas neįrodinėjo savo sunkios turtinės padėties, o šia aplinkybė nesirėmė ir teismas sprendime, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turtinė atsakovo padėtis nėra svarbus kriterijus vertinant neturtinės žalos atlyginimo dydį visų pirma dėl to, kad neturtinės žalos atlyginimo paskirtis yra ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kompensuoti nukentėjusiojo patirtus neigiamus išgyvenimus, esminę reikšmę suteikiant pažeistos vertybės pobūdžiui ir kilusiems padariniams, ypač atsižvelgus į tai, kad atsakovas jau buvo nubaustas 600 Lt bauda už netinkamą gyvūnų priežiūrą, kuri lėmė žalos asmens sveikatai ir turtui atsiradimą.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija įvertinusi visas bylos aplinkybės, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas apeliantėms priteisė pagrįstą ir proporcingą patirtiems sužalojimams, skausmui, neigiamiems išgyvenimams ir patirtam stresui neturtinę žalą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Apeliantės nurodo, kad neturtinės žalos atlyginimo reikalavimo dydį negalima vertinti, kaip ieškinio reikalavimą į kurį turi būti atsižvelgiama paskirstant bylinėjimosi išlaidas.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje ir 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, pagal kurią bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, t. y. pagal principą „pralaimėjęs moka“. Kitiems atvejams, kai patenkinti ne visi ieškinio reikalavimai, bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė nustatyta CPK 93 straipsnio 2 dalyje. Pagal nurodytą straipsnį, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Įstatymo nenustatyta, kokiu konkrečiu santykiu ir proporcija turi būti nustatomas priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydis. Ši teisės spraga užpildoma teismams taikant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei vadovaujantis šių teisės normų taikymo suformuota teismų praktika.

Pažymėtina, kad kasacinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo paskirstant tarp šalių priteisiamas bylinėjimosi išlaidas atsižvelgia į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas taisykles (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-686/2015; 2013 m. liepos 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013).

Apeliantės nurodo, kad neturtinės žalos dydis negali būti vertinamas kaip iš anksto žinomas ir nustatytas, nes neturtinę žalą nustato teismas, todėl apeliantės ieškinyje tik formaliai nurodė tariamai patirtą neturtinę žalą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors neturtinės žalos dydis negali būti žinomas ir nustatytas kol teismas jo nenustato, tačiau būtent asmuo patyręs neturtinę žalą, prieš kreipiantis su ieškiniu dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi įvertinti ar tikrai tokią žalą patyrė ir objektyviai įvertinti kilusios žalos piniginę išraišką. Akivaizdu, kad nepagrįstai prašant per didelės neturtinės žalos dydžio priteisimo, toks reikalavimas nebus pilnai patenkintas ir teks atlyginti didesnę dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų.

Įvertinusi pirmos instancijos teismo skaičiavimus nustatant bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidos tarp šalių paskirstytos vadovaujantis CPK normų reikalavimais ir nenukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos.

Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 326 str. 1 d. 1 p.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Atsakovas prašo solidariai priteisti iš apeliančių atsakovo naudai 1 000,00 Eur už teisines paslaugas Vilniaus apygardos teisme ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau - Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, jog, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti inter alia į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį dalyvavimą toje byloje, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, į Rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius. Rekomendacijų 7, 8.9 punktuose nustatyta, jog rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už apeliacinį skundą yra 2,5 Lietuvos statistiko departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniame procese nebuvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai ir parengti apeliacinį skundą nereikėjo specialių žinių, atsakovui šios bylos apeliaciniame procese atstovavo ta pati advokatė, kuri atstovavo atsakovą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, be to, atsižvelgdama į Rekomendacijų 8.9 nustatytą rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio (atlyginimo) už apeliacinio skundo parengimą dydį, konstatuoja esant pagrindą sumažinti atsakovo prašomą bylinėjimosi išlaidų sumą ir priteisti jam solidariai iš apeliančių 300 Eur.

Trakų rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 6 d. sprendimu grąžino apeliantei S. T. 5,85 Eur sumos žyminį mokestį. Apeliantės prašė įskaityti 5,85 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Remiantis CPK 80 straipsnio 1, 4, 7 dalimis, mokėtino žyminio mokesčio suma yra 2 Eur. Atsižvelgiant į tai apeliantei S. T. grąžintina 3,85 Eur be pagrindo sumokėto žyminio mokesčio (LR CPK 87 str. 1 d. 1 p., 5 d.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui V. A. solidariai iš apeliančių A. R. ir A. U. 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Apeliantei S. T. vietoj 5,85 Eur žyminio mokesčio grąžinti 3,85 Eur sumos žyminį mokestį.