- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-16
- Bylos Nr.
- e2A-707-357/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-12-3-00466-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Bartašienė
- Atsakovas
- G. E.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka ieškovės išnagrinėjo uždarosios akcinės bendrovės L. B. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2018 m. birželio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės L. B. ieškinį dėl negrąžinto kredito ir nesumokėtos bendros vartojimo kredito kainos (mokėjimo palūkanų), palūkanų po sutarties nutraukimo, procesinių palūkanų, žyminio mokesčio ir atstovavimo išlaidų priteisimo iš atsakovės G. E..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė remdamasi 2017 m. birželio 29 d. su pradiniu kreditoriumi sudaryta Paskolų portfelio pardavimo sutartimi (reikalavimo perleidimo sutartimi) ir ankstesnėmis 2016 m. spalio 25 d. ir 2017 m. vasario 23 d. reikalavimo perleidimo sutartimis prašo priteisti iš atsakovės G. E. pagal atsakovės ir pradinio kreditoriaus 2015 m. birželio 23 d. sudarytą Vartojimo kredito sutartį Nr. 9761983001 (toliau – Sutartis) 100,00 Eur negrąžintą kreditą, 14,10 Eur bendrą vartojimo kredito kainą, 99,94 Eur palūkanas, taikant 111,21 procentų metinę palūkanų normą priskaičiuotas per 328 dienas po Sutarties įvykdymo termino pasibaigimo, be to, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15,00 Eur žyminį mokestį ir 121,00 Eur išlaidas už advokato pagalbą rengiant procesinius dokumentus. Ieškinyje taip pat prašoma priimti sprendimą už akių, jei atsakovė nepateiktų atsiliepimo į pareikštą ieškinį.
2. Atsakovei procesiniai dokumentai asmeniškai ir pasirašytinai įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, bet atsakovės atsiliepimas per vadovaujantis CPK 142 straipsnio 1 dalimi teismo nustatytą keturiolikos dienų terminą teisme negautas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmai 2018 m. birželio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovės G. E. 100,00 Eur skolą, 14,10 Eur vartojimo kredito kainą, 11,27 Eur palūkanas už naudojimąsi vartojimo kredito suma po Sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 125,37 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. gegužės 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 79,66 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei UAB L. B.. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.
4. Nurodė, kad sutarties sąlygos, neatsižvelgiant į kredito gavėjo galimybes nustatančios kredito gavėjo prievolę net ir po Sutarties įvykdymo termino pasibaigimo toliau mokėti tas pačias palūkanas, kurias buvo numatyta mokėti per Sutartyje konkrečiai apibrėžtą terminą, laikytinos nesąžiningomis. Sutarties sąlyga, leidžianti atsakovui nevykdant ar neįvykdžius savo piniginių prievolių reikalauti iš atsakovo, kuris yra vartotojas, Sutartyje numatyto dydžio mokėjimo palūkanų (arba tokio paties dydžio kompensacinių palūkanų), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktą laikytina nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga, nes nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Apeliacinės instancijos teismai, išnagrinėję ieškovės UAB L. B. apeliacinius skundus, formuoja praktiką, pagal kurią teismai turi mažinti taip pat ir mokėjimo palūkanas, jei jos neatitinka VKĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų (Šiaulių apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-482-569/2018; Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-490-212/2018).
5. Pagal VKĮ įtvirtinto reglamentavimo prasmę, ribinio ar jam artimo dydžio bendra vartojimo kredito kainos metinė norma, apimanti ir metinę palūkanų normą, dėl ypač didelės finansinės naštos kredito gavėjui gali būti taikoma tik santykinai trumpą kredito grąžinimo terminu apibrėžtą laikotarpį, dėl kurio pats kredito gavėjas išreiškė savo sutikimą vartojimo kredito sutartyje. Vartojimo kredito sutartyje numatyto dydžio mokėjimo palūkanos pagal VKĮ gali būti taikomos tik iki vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymo momento. Skolininkui neįvykdžius piniginės prievolės, negali būti toliau skaičiuojamos sutartinės mokėjimo palūkanos (arba tokio paties dydžio kompensacinės palūkanos), kurios konkrečiu atveju numatytos kreditoriaus vienašališkai parengtoje vartojimo kredito sutartyje. Priešingai aiškinant, t. y. laikant, kad pavėluotų įmokų mokėjimo ar jų nemokėjimo atvejais (vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymo atvejais) gali būti priskaičiuojamos didžiulės sutartinės palūkanos, kurias konkrečiu atveju pradinis kreditorius priskaičiavo per 328 dienas nuo Sutarties įvykdymo termino pasibaigimo 2015 m. spalio 23 d. VKĮ nustatytas netesybų dydžio ribojimas, taikomas skolininkui nepajėgiant vykdyti vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų, neturėtų jokios teisinės ir praktinės reikšmės, o vartojimo kredito teisiniai santykiai transformuotųsi į atvirą lupikavimą. Suėjus paskolos grąžinimo terminui, šalių prievoliniai santykiai nepasibaigia, o įgyja naują kokybę: kreditoriui atsiranda teisė reikalauti grąžinti skolą, o skolininkui – pareiga ją grąžinti. Negrąžinus skolos iki nustatyto termino, šalia paskolos teisinių santykių tarp sutarties šalių atsiranda nauji teisiniai santykiai – sutartinės civilinės atsakomybės santykiai. Skolininkui neįvykdžius prievolės kreditorius įgyja naują teisę – teisę reikalauti atlyginti nuostolius, o skolininkas naują pareigą – pareigą atlyginti kreditoriui nuostolius, padarytus prievolės neįvykdymu. Esant sutarties pažeidimui, pelno palūkanų mokėjimui taikomos specialios CK 6.874 straipsnio nuostatos, o ne CK 6.872 straipsnio nuostatos. Pelno palūkanos iki sutartyje numatyto paskolos grąžinimo termino mokamos taikant CK 6.872 straipsnį, o praleidus terminą, t. y. paskolos gavėjui pažeidus sutartį, paskolos davėjo pelno praradimas kompensuojamas pagal CK 6.874 straipsnį, kaip specialiąją normą. Praleidus terminą paskolai grąžinti vietoj pelno palūkanų, nustatytų sutartyje ar įstatyme, mokamos kompensuojamosios palūkanos pagal CK 6.874 straipsnio 1 dalį ir vadinamosios procesinės palūkanos, kurias nustato CK 6.37 straipsnio 2 dalis. Ieškovas už tolesnį naudojimąsi pinigais po vartojimo kredito sutarties termino pasibaigimo turi teisę reikalauti iš atsakovės palūkanų, atliekančių nuostolių kompensavimo funkciją, o ne mokėjimo (pelno) funkciją.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
6. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB L. B. prašo pakeisti Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2018 m. birželio 29 d. sprendimą už akių dalyje dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po Sutarties termino pasibaigimo dienos ir priteisti ieškovei UAB L. B. iš atsakovės G. E. 99,94 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po Sutarties termino pasibaigimo dienos; pakeisti Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2018 m. birželio 29 d. sprendimą už akių dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti ieškovei iš atsakovės G. E. 136,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2018 m. birželio 29 d. sprendimą už akių dalį palikti nepakeistą; priteisti ieškovei UAB L. B. iš atsakovės G. E. 15,00 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
6.1. Dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po vartojimo kredito sutarties termino pasibaigimo dienos priteisimo nurodo, kad kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis).
6.2. Apeliantas neprašė priteisti nei netesybų, nei kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, aiškiai nurodė, kad prašo priteisti mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po Sutarties termino pasibaigimo dienos, teismas, neatsižvelgęs į egzistuojančią Lietuvos Respublikos teismų praktiką dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimo tvarkos, savo iniciatyva apelianto prašytas priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas po Sutarties termino pasibaigimo dienos kvalifikavo kaip kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, jas sumažino bei dalį priteisė.
6.3. Teismas netinkamai vertino mokėjimo ir kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų bei netesybų santykį, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl prašomų sumų priteisimo, visiškai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Atsakovė Sutartimi įsipareigojo ne tik apeliantui grąžinti suteiktą 100,00 Eur vartojimo kreditą, sumokėti 14,10 Eur bendros vartojimo kredito kainos, kurios metinė norma – 189,50 proc., per 30 (trisdešimt) dienų laikotarpį, bet ir Sutarties bendrųjų sąlygų 4.1., 4.4., 6.5. bei 7.1. punktais Sutarties neįvykdymo atveju įsipareigojo toliau mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurios skaičiuojamos pagal Sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą Bendrą vartojimo kredito kainą, kuri, kaip minėta, sudaro 189,50 proc.
6.4. Apeliantas, teikdamas ieškinį teismui, manė, jog pasibaigus Sutarties terminui, nėra tikslinga skaičiuoti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurios išreikštos bendra vartojimo kredito kainos metine norma, kai VKĮ aiškiai nurodoma, jog palūkanos sudaro tik dalį bendros vartojimo kredito kainos. Apeliantas palūkanas po Sutarties termino pasibaigimo dienos paskaičiavo taikydamas ne Sutartyje įtvirtintą 189,50 proc. bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą, bet Sutartyje įvirtintą 111,21 proc. metinę palūkanų normą. Apeliantas ne tik sumažino mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po Sutarties termino pasibaigimo dienos normą, bet ir geranoriškai šias palūkanas paskaičiavo tik už 365 kalendorines dienas, nors atsakovė pagal 2015-06-23 sudarytą Sutartį vėluoja atsiskaityti beveik 3 (tris) metus.
6.5. Mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga gali būti nustatyta įstatymu arba šalių sutarimu, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos už naudojimąsi paskolos pinigais mokamos iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). Pelno (mokėjimo) ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu kartu gali būti skaičiuojamos bet kuriame finansavimo sandoryje, pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir CK 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Teismas skundžiamo Sprendimo motyvuojamojoje dalyje nepagrįstai nurodo, kad esant sutarties pažeidimui, pelno palūkanų mokėjimui taikomos specialios CK 6.874 straipsnio nuostatos, o ne CK 6.872 straipsnio nuostatos. Teismas neskiria mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, kurios Lietuvos teismų jurisprudencijoje traktuojamos kaip atlygis už naudojimąsi pinigais, paskirties ir kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, kurios yra skirtos kompensuoti minimaliems kreditoriaus patirtiems nuostoliams negautų pajamų pavidalu vien už įvykdyti prievolę termino praleidimą, paskirties.
6.6. Teismas, spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad Sutarties šalys privalo vykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas Sutartį susitarė dėl palūkanų ir jų dydžio; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-2317-260/2017).
6.7. Sutartyje įtvirtinta 189,50 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma atitinka tuo metu galiojusios VKĮ redakcijos 21 str. 1 d. reikalavimus, todėl nei ji, nei Sutartyje įtvirtinta 111,21 proc. metinė palūkanų norma, kuri sudaro tik dalį bendros vartojimo kredito kainos metinės normos, Teismo negalėjo būti mažinama. Teismas, mažindamas prašomas priteisti palūkanas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno mokėjimo palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (CK 6.223, 6.228 straipsniai).
6.8. CK 6.223 straipsnio 3 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų dėl sutarties pakeitimo nagrinėjimo tvarka. Suinteresuota pakeisti sutartį šalis pirmiausia su siūlymu keisti sutartį turi kreiptis į kitą šalį. Tik šiai atsisakius keisti sutartį ar neatsakius į tokį siūlymą, suinteresuota šalis įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl sutarties pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014-06-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2014). Teismų praktikoje nurodoma, kai atsakovas, sudarydamas Sutartį, prisiėmė Sutartyje nustatytus įsipareigojimus žinodamas, kad yra atsakingas už sutarties įvykdymą, laiku negrąžino kredito ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola būtų grąžinta ar mokėjimai atidėti vėlesniems terminams, yra pats atsakingas už didelę mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų sumą (Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1407-265/2017).
Motyvuojamoji dalis
Konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas.
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia ir pasisako dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
8. Byloje nustatyta, kad 2015 m. birželio 23 d. tarp pradinio kredito davėjo UAB „4finance“ ir atsakovės G. E. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 9761983001, kuria atsakovei buvo suteiktas 100,00 Eur vartojimo kreditas 2 mėnesių terminui, bei pagal kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 14,10 Eur bendrą vartojimo kredito kainą Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. Atsakovė pagal sutartį pirmą įmoką turėjo sumokėti praėjus trims mėnesiams po Sutarties sudarymo – 2015-09-23. 2017-06-29 tarp Pradinio kreditoriaus ir ieškovės UAB L. B. buvo sudaryta Paskolų portfelio pardavimo sutartis (Reikalavimo perleidimo sutartis), kuria Pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises į Pradiniam kreditoriui skolingus asmenis. Ieškovė 2017-07-03 atsakovei elektroniniu paštu išsiuntė pranešimą dėl reikalavimo įvykdyti prievolę, kartu su reikalavimo perleidimo sutarties kopija. Sutarties 2.6. punkte numatyta Sutarties sudarymo tvarka, Sutarties 3.1. puntu Šalys susitarė, kad atsakovė privalo grąžinti vartojimo kredito sumą bei sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą griežtai laikydamasi Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyto grafiko. Sutarties 4.1. punktų Šalys susitarė, kad už naudojimąsi vartojimo kredito suma, atsakovė privalo mokėti fiksuotas palūkanas išreikštas bendra vartojimo kredito kainos metine norma ir kurios procentinė išraiška sudaro 189,50 proc. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų įvykdžiusi savo pinigines prievoles ieškovui.
9. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimai kuriuos įgijo apeliantė kildinami iš sutarties, kuri atitinka CK 6.886 ir 6.887 straipsniuose, numatytų vartojimo kredito sutarčių požymius.
10. Ta aplinkybė, kad tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovės sudaryta vartojimo kredito sutartis su jos papildymais, buvo nutraukta prieš terminą, negali būti pagrindas mažinti mokėjimo palūkanas. Sutarties 4.4 ir 6.5 punktais atsakovė ir pradinis kreditorius susitarė, kad mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos skaičiuojamos nuo vartojimo kredito atsakovui išmokėjimo dienos iki dienos, kada visas vartojimo kreditas bus grąžintas pradiniam kreditoriui. Taigi, nagrinėjamos bylos atveju šalys buvo susitarusios dėl pelno palūkanų, kaip mokesčio už pinigų skolinimą. Akivaizdu, kad reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės, todėl, neabejotinai apeliantė šiuo atveju turi teisę į mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas.
11. Apeliantė nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas bei neteisėtas, teismai ne kartą yra išaiškinę mokėjimo ir kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų bei netesybų santykį, jų skaičiavimo tvarką ir trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1; Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-127-227/2016; Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-2317-260/2017 ir kt.)
12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė cituoja aktualią šios bylos ginčo išsprendimui teismų praktiką, tačiau atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo ne kartą pabrėžiama teismų pareiga laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015). Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016, 24 punktas). Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime byloje Nr. 26/07 yra pabrėžęs, kad atsižvelgtina į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis. Bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti atitinkamai Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CK 6.261 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos yra minimalūs kreditoriaus nuostoliai, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą. Palūkanos gali būti nustatytos šalių susitarimu (sutartinės) arba įstatymu (įstatyminės), kurios gali būti mokamos kaip mokestis (atlyginimas) už pinigų skolinimą (mokėjimo arba pelno palūkanos), arba palūkanos kaip minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis).
14. Mokėjimo (pelno) palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma. Mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007).
15. Apeliantė pažymėjo, jog ieškiniu neprašė priteisti nei netesybų, nei kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, aiškiai nurodė, kad prašo priteisti mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po Sutarties termino pasibaigimo dienos sumą. Kreditorius, siekiantis gauti pelną už pinigų perleidimą naudoti skolininkui, turėtų sutartyje nustatyti skolininko pareigą mokėti pelno (mokėjimo) palūkanas, nes netesybos kompensuoja tik dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius. Sutiktina su apeliantės argumentu, kad kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Skolininkas mokėjimo (pelno) palūkanas moka paskolos (CK 6.872 straipsnis), banko indėlio (CK 6.896 straipsnis), banko sąskaitos (CK 6.920 straipsnis) ir kitose sutartyse. Mokėjimo (pelno) palūkanas gali įtvirtinti ir specialieji įstatymai (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas).
16. Sutarties sudarymo metu galiojusio VKĮ 2 str. 2 d. buvo nurodoma, jog bendrą vartojimo kredito kainą sudaro visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, išskyrus atlyginimą notarui. Į bendrą vartojimo kredito kainą taip pat įskaičiuojami sąskaitos, kurioje registruojamos mokėjimo operacijos ir vartojimo kredito lėšų išmokėjimas, administravimo mokesčiai, nebent sąskaitos atidarymas yra neprivalomas ir sąskaitos administravimo mokesčiai buvo aiškiai atskirai nurodyti vartojimo kredito sutartyje arba bet kurioje kitoje su vartotoju sudarytoje sutartyje; mokėjimo priemonių, skirtų mokėjimo operacijoms ir vartojimo kredito lėšoms išmokėti, išlaidos; kitos su mokėjimo operacijomis susijusios išlaidos; su vartojimo kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, pavyzdžiui, draudimo įmokos, jeigu privaloma sudaryti su vartojimo kredito sutartimi susijusią papildomų paslaugų teikimo sutartį, siekiant gauti vartojimo kreditą skelbiamomis sąlygomis.
17. Šiuo metu galiojančio VKĮ 21 str. 2 d. numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka VKĮ 21 str. 1 d. nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. Sutarties sudarymo metu galiojusiame VKĮ 21 str. 2 d. (Suvestinė redakcija (2015-01-01 - 2016-01-31) buvo nurodoma, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų.
18. Teismas netinkamai vertino mokėjimo ir kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų bei netesybų santykį. Atsakovė Sutartimi įsipareigojo ne tik kreditorei grąžinti suteiktą 100,00 Eur vartojimo kreditą, sumokėti 14,10 Eur bendros vartojimo kredito kainos, kurios metinė norma – 189,50 proc., per 30 (trisdešimt) dienų laikotarpį, bet ir Sutarties bendrųjų sąlygų 4.1., 4.4., 6.5. bei 7.1. punktais Sutarties neįvykdymo atveju įsipareigojo toliau mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurios skaičiuojamos pagal Sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą Bendrą vartojimo kredito kainą, kuri, kaip minėta, sudaro 189,50 proc. Apeliantė nurodo, kad atsižvelgdamas į tai, kad Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, Sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, geranoriškai mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas po Sutarties termino pasibaigimo dienos paskaičiavo taikydama ne Sutartyje įtvirtintą 189,50 proc. bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą, bet Sutartyje įvirtintą 111,21 proc. metinę palūkanų normą. LR Civilinis kodeksas, įstatymo nuostatos, šalių sutartis nenumato mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimo pabaigos momento. Laikoma, kol skolininkas negrąžina paskolintos vartojimo kredito sumos, jis ja naudojasi ir už šį naudojimąsi kreditoriui privalo mokėti sutartas mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog palūkanų skaičiavimo pradžios ir pabaigos momentai priklauso nuo palūkanų atliekamos funkcijos. Mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga gali būti nustatyta įstatymu arba šalių sutarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos už naudojimąsi paskolos pinigais mokamos iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis).
19. Teismas pripažįsta pagrįstais apeliantės argumentus, kad apeliantė ne tik sumažino mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po Sutarties termino pasibaigimo dienos normą, bet ir palūkanas paskaičiavo tik už 365 kalendorines dienas, nors atsakovė pagal 2015-06-23 sudarytą Sutartį vėluoja atsiskaityti beveik 3 (tris) metus, mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po Sutarties termino pasibaigimo dienos suma sudaro 99,94 Eur. Kredito gražinimo termino pabaigos momentas yra svarbus tik tam, kad būtų aišku nuo kurios dienos pradedamos skaičiuoti kompensuojamąją funkciją atliekančios palūkanos, kadangi jos negali būti skaičiuojamos anksčiau kaip tik po prievolės įvykdymo termino pasibaigimo. Mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimui kredito grąžinimo termino pabaigos momentas jokios įtakos nedaro, kadangi skolininkas ir toliau po kredito grąžinimo termino pabaigos naudojasi kreditoriaus paskolinta suma. Kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas skolininkas privalo mokėti vien už termino įvykdyti prievolę praleidimą, o mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas už naudojimąsi paskolinta pinigų suma.
20. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Šios nuostatos reiškia, kad, pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir CK 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Taigi, teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nepagrįstai nurodo, kad esant sutarties pažeidimui, pelno palūkanų mokėjimui taikomos specialios CK 6.874 straipsnio nuostatos, o ne CK 6.872 straipsnio nuostatos.
21. Byloje nebuvo įrodinėjama, kad bendra vartojimo kredito kainos metinė norma šių reikalavimų neatitiko. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudaro teisinį pagrindą ieškovės reikalavimą tenkinti ir priteisti 99,94 Eur mokėjimo palūkanas už naudojimąsi vartojimo kreditu po sutarties nutraukimo dienos.
22. Nutartyje išdėstytais argumentais apeliacinis skundas tenkinamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria teismas iš dalies tenkino ieškovės reikalavimą dėl mokėjimo palūkanų priteisimo iš atsakovės, keistina priteisiant iš atsakovės 99,94 Eur mokėjimo palūkanas ieškovei.
23. Keičiant skundžiamą sprendimo už akių dalį, ieškovės pirmosios instancijos teisme priteistos Eur patirtos bylinėjimosi išlaidos didintinos iki 136,00 Eur. Apeliacinį skundą patenkinus, iš atsakovės ieškovei priteistinos 15 Eur žyminio mokesčio išlaidos už apeliacinį skundą (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4, 7 dalys, 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2018 m. birželio 29 d. sprendimą pakeisti. Teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip.
Ieškinį tenkinti.
Priteisti iš atsakovės G. E. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei UAB L. B. (juridinio asmens kodas 302528679) 100,00 Eur (vieno šimto eurų) skolą, 14,10 Eur (keturiolikos eurų) vartojimo kredito kainą, 99,94 Eur (devyniasdešimt devynių eurų ir 94 ct) palūkanas už naudojimąsi vartojimo kreditu po sutarties nutraukimo dienos, 5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. gegužės 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 136 Eur (vieno šimto trisdešimt šešių eurų) bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti iš atsakovės G. E. ieškovei UAB L. B. 15 Eur (penkiolikos eurų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.