- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-28
- Bylos Nr.
- e2A-482-569/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-12-3-00274-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lina Muchtarovienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
- Atsakovas
- A. K.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2018 m. balandžio 3 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui A. K. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Legal Balance“ kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo A. K. 72,41 Eur negrąžintą kreditą, 10,40 Eur nesumokėtą bendrą vartojimo kredito kainą, 72,35 Eur mokėjimo palūkanas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pradinis kreditorius UAB „Finansų administravimas“ 2017 m. birželio 29 d. sudaryta paskolų portfelio pardavimo sutartimi reikalavimo teisę į atsakovo įsiskolinimą perleido ieškovei UAB „Legal Balance“. Ieškovė prašė priimti sprendimą už akių jei atsakovas nepateiks atsiliepimo į pareikštą ieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmai 2018 m. balandžio 3 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo A. K. ieškovei UAB „Legal Balance“: 72,41 Eur negrąžintą kreditą; 10,40 Eur bendrą vartojimo kredito kainą; 7,45 Eur mokėjimo palūkanas; 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 90,26 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. kovo 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir – bylinėjimosi išlaidas: 8,73 Eur žyminio mokesčio ir 48,40 Eur išlaidas už procesinių dokumentų parengimą. Kitą ieškinio dalį atmetė.
3. Teismas konstatavo, kad pradinis kreditorius savo įsipareigojimus įvykdė – visą kredito sumą pervedė į atsakovo nurodytą sąskaitą, tačiau atsakovas sutarties sąlygų nesilaikė ir suteikto vartojimo kredito bei bendros vartojimo kredito kainos iki sutartyje nustatyto termino negrąžino. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sumokėjęs pradiniam kreditoriui ar iš jo reikalavimo teisę perėmusiai ieškovei skolą.
4. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas netesybos, jeigu jos aiškiai per didelės gali būti mažinamos. Teismas padarė išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovės reikalaujamas palūkanų dydis, vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomas. Teismas sprendė, jog norėdama, kad būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai, ieškovė privalėjo juos įrodyti, tačiau ieškovė į bylą tokių įrodymų nepateikė.
5. Teismas nurodė, kad patenkino 58,17 proc. ieškovės reikalavimų, todėl ieškovei iš atsakovo proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteisė 8,73 Eur žyminio mokesčio (15 Eur x 58,17 proc.) bei 48,40 Eur išlaidas už procesinių dokumentų parengimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
6. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Legal Balance“ prašo: pakeisti Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2018 m. balandžio 3 d. sprendimo už akių dalį dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po Sutarties termino pasibaigimo dienos ir priteisti apeliantei UAB Legal Balance iš atsakovo A. K. 72,41 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po Sutarties termino pasibaigimo dienos; pakeisti Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2018 m. balandžio 3 d. sprendimo už akių dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti apeliantei UAB Legal Balance iš atsakovo A. K. 63,40 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą; priteisti apeliantei iš atsakovo A. K. 15,00 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Ieškovė (apeliantė) teismo neprašė priteisti nei netesybų, nei kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų. Apeliantė ieškinyje aiškiai nurodė, kad prašo priteisti mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties termino pasibaigimo dienos sumą. Tačiau teismas, neatsižvelgęs į egzistuojančią Lietuvos Respublikos teismų praktiką dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimo tvarkos, savo iniciatyva apeliantės prašytas priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas po Sutarties termino pasibaigimo dienos kvalifikavo kaip netesybas, jas sumažino.
6.2. Teismas, remdamasis LR VKĮ 11 straipsnio 8 dalimi, netinkamai vertino mokėjimo ir kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų bei netesybų santykį, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl prašomų sumų priteisimo.
6.3. Teismas skundžiamame sprendime visiškai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgoje Nr. AC-37-1 aptartą mokėjimo, kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų bei netesybų skaičiavimo tvarką. Teismas tiesiog preziumavo faktą, kad visais atvejais palūkanos, kurios skaičiuojamos po kredito grąžinimo termino pabaigos, yra netesybos.
6.4. Teismui nesuteikta teisė kontroliuoti pelno palūkanų dydį ir savo iniciatyva vertinti šių palūkanų atitiktį protingumo kriterijui. Atsakovas teisme nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų, nereikalavo sutarties sąlygų pakeitimo, nevykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, todėl teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius ir, modifikuojant sutartį, mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas vertinti kaip sutartines netesybas ir jas mažinti.
6.5. Teismas nepagrįstai netenkino dalies materialinio reikalavimo. Remiantis minėta pozicija bei nustačius, jog apeliantės ieškinyje nurodytas reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, kad apeliantei priteistinos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
8. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalys, kuriomis buvo priteistos mažesnės mokėjimo palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
9. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp pradinio kreditoriaus – UAB „Finansų administravimas“ ir atsakovo 2013 m. lapkričio 13 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „Finansų administravimas“ suteikė atsakovui 72,41 Eur (250 Lt) dydžio vartojimo kreditą, kurį atsakovas įsipareigojo grąžinti ieškovei per 2 mėnesius ir sumokėti 10,40 Eur (35,92 Lt) dydžio kredito kainą, kredito grąžinimo diena – 2014 m. kovo 13 d. Minėtoje sutartyje numatyta 195,10 proc. bendra kredito kainos metinė norma ir 113,26 proc. vartojimo kredito metinė palūkanų norma. Pradinis kreditorius reikalavimo teisę atlygintinai perleido ieškovei UAB „Legal Balance“.
10. Apeliantės teigimu, ji teismo neprašė priteisti nei netesybų, nei kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų. Apeliantė ieškinyje aiškiai nurodė, kad prašo priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas. Teismas, remdamasis LR VKĮ 11 straipsnio 8 dalimi, netinkamai vertino mokėjimo ir kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų bei netesybų santykį.
11. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo, pelno palūkanos); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Pelno palūkanos iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą.
12. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014; ir kt.).
13. Taigi, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (pvz., CK 6.872, 6.896 ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose (pvz., Vartojimo kredito įstatyme).
14. Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos šių palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų – už naudojimąsi paskolintais pinigais.
15. Nagrinėjamu atveju pagal 2013 m. lapkričio 13 d. vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 4.1 punktą šalys susitarė dėl palūkanų už naudojimąsi kredito davėjo suteiktais pinigais (atlyginimas už pinigų skolinimą). Specialiosiose šios sutarties sąlygose šalys susitarė, kad vartojimo kredito metinė palūkanų norma yra – 113,26 proc., bendra kredito kainos metinė norma – 195,10 proc. Sutarties 4.4 punktu šalys susitarė, kad palūkanos skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos (imtinai) iki dienos, kuomet visas kreditas yra faktiškai grąžinamas kredito davėjui. 7.1. punkte numatyta, jog kredito gavėjui praleidus kredito ir/ar palūkanų mokėjimo terminą, 4.1 punkte nurodyta bendra norma yra skaičiuojama toliau nuo visos pradelstos sumokėti sumos už visą pradelsimo laiką, pagal CPK 6.874 straipsnio 1 dalyje, Vartojimo kredito įstatyme bei šioje sutartyje nustatytas taisykles. Apeliantė, prašydama priteisti iš atsakovo 72,35 Eur mokėjimo palūkanas, nurodė, mokėjimo palūkanas apskaičiavo taikydama ne sutartyje įtvirtintą 195,10 proc. bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą, o tik 113,26 proc. metinę palūkanų normą.
Žemesnės instancijos teismas
16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neatskyrė mokėjimo palūkanų nuo kompensuojamųjų, todėl pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį šalių aptartas mokėjimo palūkanas sumažino iki kompensuojamųjų palūkanų dydžio, vertindamas, kad tai yra netesybos.
17. Pažymėtina, kad mokėjimo (pelno) palūkanos nepatenka į Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies normos taikymo sritį, nes jos yra kaip atlyginimas (mokestis) už paskolintus pinigus, o šiuo atveju šalių nustatytos 113,26 proc. palūkanos buvo sutartas atlygis už kredito davėjos suteiktus naudotis pinigus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).
18. Kadangi vartojimo sutartyje draudžiama įtvirtinti nesąžiningas sąlygas, o jei tokios įtvirtintos, vartotojui neprivaloma jų laikytis, tai teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2012; kt.). Tokios nuostatos laikomasi ir vertinant vartojimo kredito sutarties sąlygas dėl palūkanų dydžio. Dėl to apeliantės argumentai, kad teismas neturi teisės kontroliuoti pelno palūkanų dydį, vertintini kaip nepagrįsti.
19. Vartojimo kredito įstatymo (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. galiojusi statymo redakcija) 21 straipsnyje nustatyti tam tikri reikalavimai dėl bendros vartojimo kredito kainos: ji turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo interesų pusiausvyros (šio straipsnio 1 dalis).
20. Dėl to teismas, spręsdamas ginčą dėl vartojimo kredito sutartimi nustatytų palūkanų priteisimo, turi patikrinti, ar šalių nustatytų palūkanų, sudarančių bendrą kredito kainą, dydis protingas, pagrįstas, sąžiningas, atitinka abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Įstatyme nustatyta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatytos bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu didesnė kaip 200 proc. (Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalis).
21. Tai reiškia, kad tokiais atvejais, kai bendra vartojimo kredito kainos metinė norma didesnė kaip 200 proc., pripažįstama, jog kaina neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimų, tačiau kita sutarties šalis (kredito įstaiga), gali šią prezumpciją nuginčyti (įrodyti, kad kaina atitinka minėtus įstatymo reikalavimus). Tačiau toks teisinis reglamentavimas nereiškia, kad bendra vartojimo kredito kaina, neviršijanti šio dydžio, visais atvejais atitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimus. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija įstatyme nustatytos maksimalios ribos (200 proc.), ji turi būti vertinama pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).
22. Teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes: šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015).
23. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šalių sudarytoje sutartyje nustatytos bendros vartojimo kredito kainos metinė norma yra 195,10 proc., t. y. neviršijo Vartojimo kredito įstatyme numatytų 200 proc., o bendrą vartojimo kredito kainą sudarančių palūkanų metinė norma yra 113,26 proc.
24. Nagrinėjamu atveju sutartis yra sudaryta pagal standartines kredito davėjo nustatytas sąlygas, kurių kredito gavėjas koreguoti neturi galimybės, tarp šalių yra susiklostę vartojimo teisiniai santykiai. Pažymėtina, kad ieškovui teismo sprendimu jau priteista 10,40 Eur bendra vartojimo kredito kaina, skolos suma yra palyginti nedidelė, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš esmės tokio pat dydžio mokėjimo palūkanas yra neproporcingas. Vertinant tai, kad bendra vartojimo kredito suma yra 72,41 Eur, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vartojimo kredito sutartyje nustatytos palūkanos yra per didelės, pažeidė vartojimo kredito gavėjo ir jo davėjo interesų pusiausvyrą, todėl yra pagrindas pelno palūkanas mažinti. Nors pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių vartojimo kredito sutartyje nustatytas palūkanas, tačiau iš esmės jų sumažinimas yra tikslingas ir pagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmojoje ir apeliacinėje instancijoje
25. Apeliantė taip pat prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių palikus nepakeistą, nėra pagrindo perskaičiuoti apeliantės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme bei priteisti žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.