- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-28
- Bylos Nr.
- e2A-490-212/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Zina Mickevičiūtė
- Ieškovas
- UAB Legal Balance
- Atsakovas
- M. L.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės UAB Legal Balance apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. balandžio 18 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės UAB Legal Balance ieškinį atsakovui M. L. ( M. L.) dėl skolos, delspinigių bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Legal Balance“ prašė priteisti iš atsakovo M. L. 275 Eur negrąžinto kredito, 37,60 Eur bendros vartojimo kredito kainos, 274,65 Eur palūkanų už naudojimąsi vartojimo kredito suma po sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15 Eur žyminio mokesčio bei 48,40 Eur išlaidų už procesinių dokumentų parengimą.Nurodė, kad vartojimo kredito davėjas UAB „Finansų administravimas“ ir atsakovas 2017-06-29 sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2015-06-28 sudarė vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) priedą, pagal kurį atsakovui buvo suteiktas 275 Eur vartojimo kreditas 2 (dviejų) mėnesių terminui. Sutartimi atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 37,60 Eur bendrą vartojimo kredito kainą (palūkanas) sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais.UAB „Legal Balance“ ir UAB „Finansų administravimas“ 2009-03-04 sudarė paskolų portfelio pardavimo sutartį, pagal kurią pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises į pradiniam kreditoriui skolingus asmenis.Ieškovė 2017-07-03 atsakovui elektroniniu paštu išsiuntė pranešimą dėl reikalavimo įvykdyti prievolę, kartu su reikalavimo perleidimo sutarties kopija. Tačiau atsakovas iki šiol skolos negrąžino.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Utenos apylinkės teismas Visagino rūmų 2018 m. balandžio 18 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 275 Eur negrąžinto kredito, 37,60 Eur kredito mokesčio, 92,95 Eur mokėjimo palūkanas, 5 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos – 405,55 Eur nuo bylos iškėlimo teisme (2018-03-06) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 43,75 Eur bylinėjimosi išlaidas.Nustatė, kad 2015-06-28 atsakovas ir pradinis kreditorius UAB „4 Finance“ sudarė vartojimo kredito sutartį, kuria atsakovui buvo suteiktas 200 Eur vartojimo kreditas 2 mėnesių terminui. 2015-06-28 buvo sudarytas vartojimo kredito sutarties Nr. 9969070001 priedas, kuris papildė 2015-06-28 vartojimo kredito sutartį ir atsakovui suteikta papildomai 75 Eur kreditas. Viso sutartimi atsakovui buvo suteiktas 275 Eur vartojimo kreditas 2 (dviejų) mėnesių terminui. Atsakovas įsipareigojo iki 2015-10-28 grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 37,60 Eur bendrą vartojimo kredito kainą (palūkanas) sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. Atsakovas prisiimtų įsipareigojimų nevykdė ir su pradiniu kreditoriumi neatsiskaitė. 2017-06-29 tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovės buvo sudaryta Paskolų portfelio pardavimo sutartis, kuria pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovo įsiskolinimą. Atsakovas liko skolingas ieškovei 275 Eur negrąžinto vartojimo kredito bei 37,60 Eur bendros vartojimo kredito kainos pagal sutarties grafiką iki sutarties nutraukimo. Ieškovė 2017-07-03 atsakovui išsiuntė pranešimą dėl kreditoriaus pasikeitimo ir susidariusios skolos sumokėjimo.Atsižvelgdamas į tai, jog atsakovas sutarties nevykdė, teismas iš jo priteisė 275 Eur negrąžinto kredito ir 37,60 Eur bendros vartojimo kredito kainos.Nors šalys palūkanas nustatė savo susitarimu ir atsakovas sutiko skolintis pinigus tokiomis sąlygomis, tačiau teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 3 dalimi, turi teisę mažinti palūkanas. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinio reikalavimai kildinami iš vartojimo kredito teisinių santykių, atsakovas (vartotojas) yra fizinis asmuo, prašomos priteisti palūkanos paskaičiuotos taikant 107,85 proc. (kurias ieškovė sumažino nuo 182,80 proc.), kredito kainos metinę normą, sudaro daugiau nei pusę pagrindinės skolos, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, padarė išvadą, kad prašomos priteisti palūkanos po kredito grąžinimo termino laikytinos aiškiai per didelėmis. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju palūkanų po kredito grąžinimo dydis, kuriuo remiasi ieškovas, yra neprotingai didelis, todėl mažino iki 36,5 proc. metinių palūkanų. Ieškovei iš atsakovo priteisė 92,95 Eur palūkanų, o likusią ieškovės reikalavimo dalį dėl sutartinių palūkanų po kredito grąžinimo termino priteisimo atmetė.Pagal ieškovės ieškinį yra patenkinta 69 procentai reikalavimų, todėl bylinėjimosi išlaidos ieškovei priteisė proporcingai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė UAB Legal Balance prašo pakeisti Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą už akių dalyje dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos ir priteisti UAB Legal Balance iš atsakovo M. L. 274,65 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos; pakeisti sprendimą už akių dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti apeliantei iš atsakovo 63,40 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą teismo 2018 m. balandžio 18 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą bei priteisti apeliantei iš atsakovo 15 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.Apeliantei neaišku dėl kokių priežasčių teismas sprendime mini trečiąjį asmenį AB „BnP Finance“. Todėl mano, jog teismas net neišnagrinėjo kartu su ieškiniu pateiktų papildomų įrodymų bei priėmė šabloninį sprendimą už akių.Nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria sumažintos palūkanos, kadangi sutartinės palūkanos gali būti dviejų rūšių – mokėjimo ir kompensuojamąją funkciją atliekančios palūkanos. Nors teismas ir teisingai identifikavo prašomų priteisti palūkanų funkciją, tačiau mažindamas šias palūkanas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgoje Nr. AC-37-1 aptarta kompensuojamųjų palūkanų mažinimo tvarka ir pagrindais. Toje pačioje apžvalgoje nurodoma, jog „<...> mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.)“.Apeliantės nuomone, palūkanoms mažinti pirmiausia yra reikalingas šalies, kuriai kyla pareiga mokėti palūkanas, reikalavimas, kuris gali būti išreikštas tiek ieškinio (priešieškinio) forma, tiek atsikirtimo į reikalavimą priteisti pelno palūkanas forma. Teismui, kitaip nei kompensuojamųjų palūkanų atžvilgiu, nesuteikta teisė kontroliuoti pelno palūkanų dydį ir savo iniciatyva vertinti šių palūkanų atitiktį protingumo kriterijui. Atsakovas teisme nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo Sutarties sąlygų, nereikalavo sutarties sąlygų pakeitimo, neįvykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, todėl Teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius ir mažinti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas.Teismas neatsižvelgė į tai, kad Sutarties specialiosiose sąlygose įtvirtintame mokėjimo grafike paskaičiuota bendra vartojimo kredito kaina, preziumuojant, kad visos įmokos bus mokamos laiku. Nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad apeliantas mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas paskaičiavo taikydamas ne 180,80 proc. bendrą kredito kainos metinę normą, bet 107,85 proc. metine palūkanų normą, nors atsakovas sutarties bendrųjų sąlygų 4.1., 4.4., 6.5. bei 7.1. punktais sutarties neįvykdymo atveju įsipareigojo toliau mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurios skaičiuojamos pagal sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą bendrą vartojimo kredito kainą, ir sudaro 180,80 proc.Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad apeliantas, mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas po sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos, taikant 107,85 proc. metinę palūkanų normą, paskaičiavo geranoriškai tik už 338 kalendorines dienas, nors atsakovas pagal 2015 m. birželio 28 d. sudarytą sutartį vėluoja atsiskaityti beveik 3 metus.Teismas mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų normą sumažino iki 36,50 proc., kai, tuo tarpu, net ir šiuo metu galiojančio Vartojimo kredito įstatymas (VKĮ) 21 str. 2 d numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka VKĮ 21 str. 1 d. nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. Juolab, kai sutarties sudarymo metu galiojusiame VKĮ 21 str. 2 d. (Suvestinė redakcija 2015-01-01 - 2016-01-31) buvo nurodoma, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog sutartyje įtvirtinta 180,80 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma, kuri yra beveik per pus mažesnė nei tuo metu galiojusios VKĮ redakcijos 21 str. 2 d. nurodyta didžiausia norma, atitinka tuo metu galiojusios VKĮ redakcijos 21 str. 1 d. reikalavimus, todėl nei ji, nei sutartyje įtvirtinta 107,85 proc. metinė palūkanų norma, kuri sudaro tik dalį bendros vartojimo kredito kainos metinės normos, teismo negalėjo būti mažinama. Mano, kad apeliantui priteistina visa mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po Sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos suma 274,65 Eur, taikant 107,85 proc. metinę palūkanų normą bei visos bylinėjimosi išlaidos.
Atsiliepimų į ieškovės apeliacinį skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.Byloje nustatyta, kad UAB „4finance“ ir atsakovas M. L. 2015 m. birželio 28 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 9969070001, kurios pagrindu atsakovui buvo suteikta bendra vartojimo kredito suma 275 Eur. Atsakovas įsipareigojo kreditą grąžinti iki 2015 m. spalio 28 d., kartu sumokant 37,60 Eur mokamų palūkanų.UAB „4finance“, UAB „Finansų administravimas“ ir UAB „Legal Balance“ 2017 m. birželio 29 d. sudarė Paskolų portfelio pardavimo sutartį, kurios pagrindu pradinis kreditorius perleido, o UAB „Legal Balance“ įgijo teisę reikalauti iš atsakovo M. L. įvykdyti neįvykdytas prievoles pagal sutartį. Ieškovė 2017 m. liepos 3 d. raštu pranešė atsakovui apie kreditoriaus pasikeitimą ir pareikalavo įvykdyti savo prievolę.Apeliantė ginčija teismo sprendimo dalį, motyvuodama tuo, kad teismas nepagrįstai sumažino prašomų priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, kad atsakovas byloje neprašė suamžinti palūkanas bei neginčijo sutarties sąlygų, todėl teismas savo iniciatyva negalėjo kištis į šalių sutartinius santykius.Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą (CK 6.872 straipsnis); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis).Palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007).Šalių sudarytoje vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 4 punkte buvo aptartos palūkanų normos apskaičiavimo bei taikymo sąlygos ir tvarka. Sutarties 4.1. punktas numatė, jog už naudojimąsi kreditu kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, išreikštas bendra kredito kainos metine norma, ir kurios procentinė išraiška yra pateikiama sutarties specialiosiose sąlygose (180,80 proc.). Sutarties 4.4. punkte buvo numatyta, kad palūkanos skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos (imtinai) iki dienos, kuomet visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu nustatytos mokėjimo (pelno) palūkanos, jų skaičiavimas tęsiasi iki sutarties pasibaigimo (2012 m. spalio 25 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1).Sutiktina su apelianto argumentais, kad teismas mažindamas mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas negalėjo vadovautis CK 6.37 straipsniu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis taip pat gali būti mažinamas, tik vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, o taikant sutarčių teisės normas (CK 6.223 straipsnis, 6.228 straipsnis).Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad teismas negalėjo savo iniciatyva mažinti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teismo procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012). Šiuo atveju, buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl teismas galėjo savo iniciatyva vertinti sutarties sąlygas nesant atsakovo prašymo. Be to, atsakovui M. L. kreditas buvo suteiktas vartojimo tikslams, todėl mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas specialiuosiuose įstatymuose, ką visiškai pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime už akių.Pažymėtina, jog bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų (VKĮ 21 straipsnio 1- 2 dalys) (VKĮ 21 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d.). Tuo metu galiojusiame Vartotojų kredito įstatyme taip pat buvo įtvirtina nuostata, jog priežiūros institucija pagal vartojimo kredito gavėjo prašymą, pateiktą šio įstatymo 29 straipsnyje nustatyta tvarka, arba teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Šiuo metu galiojančiame VKĮ 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros. Straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą.Teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į VKĮ 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes: šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015).Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodo ir pati apeliantė, atsakovas, pasirašydamas vartojimo kredito sutartį, sutiko su 107,85 procento vartojimo kredito metinėmis palūkanomis. Su atsakovu sudarytoje Vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sudarė 180,80 proc. ir formaliai sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyto apribojimo neviršijo.Vertinant prašomų priteisti palūkanų dydį, svarbia aplinkybe pripažintina tai, kad sudarytoje Vartojimo kredito sutartyje bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sudaro 180,80 proc., t. y. beveik siekia įstatyme nurodytą maksimalią 200 proc. šios normos ribą. Vertinant pasiskolintos ir negrąžintos sumos (275 Eur) ir prašomų priteisti pelno palūkanų sumos (274,65 Eur) santykį matyti, kad palūkanų prašoma priteisti suma beveik lygi prašomai priteisti skolai. Atsakovui suteiktas vartojimo kreditas buvo trumpalaikis (dviems mėnesiams), kredito grąžinimo terminas baigėsi 2015 m. spalio 28 d., o į teismą dėl skolos ir palūkanų priteisimo ieškovė kreipėsi praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo kredito grąžinimo termino pabaigos. Duomenų, kad atsakovui būtų siųsti raginimai, priminimai grąžinti kreditą, nėra. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog, suteikiant vartojimo kreditą bei ilgą laiką nesikreipiant teisminės gynybos, buvo elgiamasi nesąžiningai vartotojo, kuris yra silpnesnioji šalis, atžvilgiu, juo labiau, kad vartojimo kreditas buvo suteiktas itin trumpam laikotarpiui.Kaip minėta, Sutarties sudarymo metu galiojusios VKĮ redakcijos nuostatos suteikė galimybę teismui mažinti bendrą vartojimo kredito kainą (21 straipsnio 3 dalis), o šiuo metu galiojančios VKĮ redakcijos 21 straipsnio nuostatas numato pakankamai žemą bendros vartojimo kredito kainos dydį – 75 procentus, draudimą, jog bendra vartojimo kredito kaina būtų didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą, bei suteikia galimybę teismui, įvertinusiam šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Taigi šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas yra kur kas labiau užtikrinantis vartotojo interesų apsaugą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino prašomas priteisti palūkanas iki 36,5 proc.Apeliantas teigia, jog teismas negalėjo mažinti bendros kredito kainos metinės normos, nes ji atitiko tuo metu galiojusį VKĮ įstatymą ir neviršijo 200 procentų. Priešingai nei tvirtina apeliantė, teisinis reglamentavimas, galiojęs Sutarties sudarymo metu bei nustatęs 200 procentų bendros vartojimo kredito kainos metinę palūkanų normą, nereiškia, kad bendra vartojimo kredito kaina, neviršijanti šio dydžio, visais atvejais atitinka VKĮ 21 straipsnio reikalavimus. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija Sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos įstatyme nustatytos maksimalios ribos (200 procentai), ji turi būti vertinama pagal VKĮ 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, apeliacinio skundo argumentus, byloje esančius įrodymus bei teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą už akių (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.