Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Juozapavičiaus, Virginijos Liudvinavičienės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

nukentėjusiajam I. T. ir nukentėjusiųjų I. T. ir X. T. atstovui advokatui Dainiui Dargevičiui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nukentėjusiųjų I. T. (I. T.) ir X. T. (X. T.) atstovo advokato apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį nutraukta, nustačius jo baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį.

D. Š. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiųjų I. T. ir X. T. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Nukentėjusiųjų prašymas dėl išlaidų atstovo paslaugoms apmokėti netenkintas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. Š. buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas valstybės tarnautoju – policijos pareigūnu, viršijo jam suteiktus įgaliojimus – vykdydamas tarnybines pareigas, peržengdamas būtinosios ginties ribas, kai gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, siekdamas sulaikyti galimai nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tiesiogine tyčia jį nužudė ir dėl to didelę neturtinę žalą patyrė fizinis asmuo, juridinis asmuo – Lietuvos policija ir valstybė, o būtent: jis, būdamas valstybės tarnautoju – X apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) specialistu, vykdydamas pagal tarnybines pareigas priskirtas funkcijas, reaguodamas į X apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnų priskirtą iškvietimą – pranešimą apie padarytą nusikalstamą veiką prieš medikus, atvykusius pas pacientą, kartu su X apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) specialistu E. R. (policijos pajėgų vienetas (toliau – PPV) Nr. X) ir X apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) specialistais L. M. ir A. D. PPV Nr. Y, 2023 m. gruodžio 12 d., apie 14 val. 44 min., atvyko į gyvenamojo namo kiemą, esantį (duomenys neskelbtini), kur pasitikę medikai paaiškino, kad juos užpuolusi ir X sveikatos sutrikimų turinti moteris užsidariusi savo namuose, D. Š., nesilaikydamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr.5-V-420 patvirtinto „Policijos pajėgų vienetų veiklos organizavimo aprašas“ (su vėlesniais 2021 m. liepos 9 d. pakeitimais Nr. 5-V-524, 2022 m. kovo 30 d. Nr.5-V-358, 2022 m. gegužės 7 d. Nr. 5-V-522) aprašo reikalavimų, kuriame įtvirtinta nuostata, kad „policijos pajėgoms įvykio vietoje vadovauja pirmojo į įvykio vietą atvykusio PPV vyresnysis pareigūnas, kuris asmeniškai atsako už veiksmų įvykio vietoje teisėtumą, kokybę bei rezultatyvumą ir kurio nurodymai privalomi visiems įvykio vietoje dirbantiems policijos pareigūnams“, netinkamai vadovavo ir nekoordinavo policijos pareigūnų veiksmų įvykio vietoje, nesilaikė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2019 m. vasario 15 dienos įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtinto „Specialiųjų policijos pajėgų pasitelkimo ir jų kompetencijų reaguoti į didesnio pavojingumo įvykius aprašas“ aprašo reikalavimų, įtvirtinančių nuostatą „jei sulaikomas asmuo aktyviais veiksmais nekelia grėsmės, užmegzti kontaktą < ... >“, žinodamas, kad galimai nusikalstamą veiką padaręs asmuo A. T. turi X sveikatos sutrikimų ir neadekvačiai reaguoja į situaciją, tokiam asmeniui suprantamai neprisistatė ir nepaaiškino A. T., tuo metu buvusiai gyvenamojo namo viduje ir niekam nekėlusiai grėsmės, atvykimo tikslo ir reikalavimų pagrindo, kartu su kitais įvykio vietoje buvusiai policijos pareigūnais reikalavo, kad pastaroji išeitų į lauką ir taip sukėlė konfliktinę situaciją bei nulėmė agresyvų jos elgesį, dėl ko A. T., jau būdama namo kieme, su peiliu rankoje puolė namo kieme tuo metu buvusius policijos pareigūnus ir medikus. Tuo metu, kai A. T. su peiliu rankoje pradėjo artintis prie D. Š., jis, viršydamas įgaliojimus, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą „gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves“, 28 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus, kad „šaunamieji ginklai < ... > gali būti panaudoti tik išimtiniais atvejais, kai tai neišvengiamai būtina ir kai psichinė ar fizinė prievarta buvo neveiksminga arba kyla neišvengiamas pavojus asmens gyvybei ar sveikatai“, 28 straipsnio 2 dalyje 3 ir 5 punktuose nustatytą teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį „gindamasis ar gindamas kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo gyvybei ar sveikatai nusikalstamo kėsinimosi“ ir „sulaikydamas nusikalstamą veiką galimai padariusį asmenį, jeigu kyla neišvengiamas pavojus pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai“, nesant neišvengiamo būtinumo nedelsiant sulaikyti asmenį, įtariamą padariusį nusikalstamą veiką, A. T. besiartinant prie jo su peiliu rankoje, pirmojo ir paskesnių šūvių metu jai nesant tokiu atstumu, kuriam esant galėtų kilti akivaizdi ir reali grėsmė aplinkinių gyvybei ir sveikatai, nesant jos veiksmams akivaizdžiai ir realiai pavojingiems, neteisingai įvertinęs būtinosios ginties situaciją ir dėl to gynybai aiškiai neatitinkant kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, nesant neišvengiamo pavojaus asmens gyvybei ir sveikatai ir tokiu būdu neišvengiamo būtinumo naudoti šaunamąjį ginklą, turėdamas galimybę kitais būdais veikti esamoje situacijoje ir nenaudoti šaunamojo ginklo, peržengdamas būtinosios ginties ribas, panaudojo tarnybinį šaunamąjį ginklą – Y mm kalibro pistoletą „X“ Nr. (duomenys neskelbtini) tyčia šovė penkis kartus į A. T., padarydamas du šautinius kiaurinius kairės šlaunies sužalojimus, po vieną šautinį kiaurinį sužalojimą abejose plaštakose: šautinę kiaurinę kairės plaštakos žaizdą, šautinę kiaurinę dešinės plaštakos žaizdą su naginės falangos amputacija ir antro piršto pirštakaulių skeveldriniais lūžiais, vieną šautinį kiaurinį kairio dilbio sužalojimą – sužalojimus, visumoje ir atskirai vertinamus nesunkiu sveiktos sutrikdymu, nes dėl jų nukentėjusiosios sveikata būtų sutrikusi ilgiau 10 dienų, dvi šautines kiaurymines pilvo žaizdas – sužalojimus, visumoje ir atskirai vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, dėl ko prasidėjus vidiniam kraujavimui, kurį sukėlė du šautiniai kiauryminiai pilvo sužalojimai su plonžarnių, plonžarnių pasaito ir aortos pažeidimais, nukentėjusioji A. T. mirė. Tokiu būdu D. Š., viršydamas įgaliojimus, veikdamas priešingai tarnybos interesams ir veiklos principams, peržengdamas būtinosios ginties ribas, tyčia nužudė A. T. ir taip pažeidė asmens konstitucines teises ir laisves, pažemino pareigūno vardą, sumažino pasitikėjimą valstybe ir valstybės institucija – Lietuvos policija, sumenkino jų autoritetą ir pasitikėjimą visuomenėje, dėl ko didelę žalą patyrė fizinis asmuo, juridinis asmuo – Lietuvos policija ir valstybė.

2. Šiais savo veiksmais D. Š. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 28 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, BK 228 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai, atsiliepimų į juos argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5.17. Skunde nurodoma, kad pripažinus D. Š. kaltu, nukentėjusiųjų civilinis ieškinys turi būti tenkinamas visa apimtimi.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, skundžiamo teismo nuosprendžio motyvus bei apeliacinių skundų argumentus, atlikusi įrodymų tyrimą, apklaususi išteisintąjį D. Š. ir liudytoją E. R., papildomai išnagrinėjusi kitus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, priešingai nei nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, teismo išvados padarytos įvertinus įrodymų visumą. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ar veikos kvalifikavimo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių įstatymų nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Dėl baudžiamosios bylos pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį nutraukimo, nustačius D. Š. baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį

11. Iš prokuroro ir nukentėjusiųjų atstovo advokato apeliacinių skundų matyti, kad juose nėra ginčijamos šios pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, tačiau nesutinkama su teismo išvada, jog D. Š. nužudė A. T. veikdamas būtinosios ginties ribose ir jų neviršijo.

13. Sprendžiant būtinosios ginties situaciją, būtina itin kruopščiai ištirti visas bylos aplinkybes ir savo išvadas pagrįsti konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes tik teisingas ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą BK 28 straipsnio taikymą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir tiksliai nustatė aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant klausimą dėl būtinosios ginties ribų.

14. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad dar iki nagrinėjamo įvykio buvo stebimas pakitęs, vis agresyvėjantis A. T. elgesys. Bylos duomenys (4 t., 51, 63–65, 79–86, 122–130) patvirtina, kad A. T. nustatyta (duomenys neskelbtini). X ligoninės rašte pažymėta, kad nuo 2001 m. žuvusioji gydėsi 24 kartus, ji visada būdavo atvežama greitosios medicinos pagalbos, lydima policijos pareigūnų, dėl ryškiai sutrikusio elgesio, pasireiškusios agresijos aplinkiniams: mėtydavo daiktus, daužė automobilius, turėjo kirvį, kuriuo viską daužė, būdavo agresyvi. Iš apžiūros protokolo matyti, kad A. T. gydyta ir Y ligoninėje, šioje ligoninėje ji gydyta 2 kartus dėl X. Žuvusiosios sūnūs X. ir I. T. parodė, kad dar iki nagrinėjimo įvykio jų motinos elgesys darėsi vis agresyvesnis, jai buvo prasidėjęs ligos paūmėjimas. Iš liudytojų V. J. ir A. B. parodymų matyti, kad ir įvykio dienos rytą žuvusioji elgėsi keistai, todėl A. B. pranešė A. T. sūnui, jog jo motinai tikėtinai prasidėjo ligos paūmėjimas. Po šios informacijos gavimo nukentėjusysis I. T. savo motinai A. T. iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Iš kitų objektų apžiūros protokolo (t. 2, b. l. 140–142) matyti, jog I. T., skambindamas Bendrajam pagalbos centrui, nurodė, kad jo motina serga (duomenys neskelbtini), jai prasidėjusi „X“, jo motinos darbdavys pranešė, jog ji elgiasi agresyviai. Žuvusiosios sūnus išsakė baimę, jog greitu metu kažkas gali įvykti, prašė medikų vykti į namus. Be to, jis nurodė, kad gali prireikti ir policijos pareigūnų, kas jau yra buvę. Visi šie aptarti bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad dar iki nagrinėjimo įvykio A. T. elgesys jau kurį laiką buvo pakitęs, pasižymėjo agresyvumu ir jai nustatytos X ligos – (duomenys neskelbtini) – paūmėjimu. Iš esmės ir šios aplinkybės apie žuvusiosios A. T. būseną, jos elgesį nėra ginčijamos apeliaciniuose skunduose.

16. Iš bylos duomenų (išteisintojo D. Š. ir liudytojų E. R., L. M., A. D., J. A. J., J. K. parodymai, vaizdo stebėjimo kamerų įrašai ir jų apžiūros protokolai) matyti, kad atvykusiems policijos pareigūnams medikai J. A. J. ir J. K. suteikė informaciją tiek apie A. T. ligą ((duomenys neskelbtini)), tiek apie jos agresyvų elgesį jiems atvykus (grasinimus „papjauti“; išbėgimą su peiliu ir kastuvu) ir atliktus smurtinius veiksmus prieš juos (automobilio, kuriame sėdėjo medikai, stiklo daužymą kastuvu; vijimąsi ir bandymą suduoti smūgius peiliu, smūgių sudavimą kastuvo kotu). Medikai parodė ir jų darytus vaizdo įrašus (kaip minėta, iš kurių matyti, jog būdama namuose žuvusioji mojavo peiliu, jį buvo prisidėjusi sau prie kaklo, nukreipusi į savo krūtinę). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareigūnams atvykus į įvykio vietą, išgirdus medikų suteiktą reikšmingą informaciją, pamačius vaizdo įrašus, apdaužytą tarnybinį automobilį, buvo nustatyti požymiai nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje. Teismas nurodė ir apie tai, kad be šių požymių buvo nustatyta ir reali grėsmė, jog A. T. gali kelti pavojų sau, turint duomenų apie jos nestabilią X būseną, ligos paūmėjimą, gestus peiliu mojuojant sau prie kaklo. Policijos pareigūnai parodė ir apie dvejones, ar name nebuvo ir daugiau asmenų, kuriems dėl A. T. X būklės irgi galėjo grėsti pavojus. Atsižvelgęs į tai pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog šių aplinkybių kontekste pareigūnų sprendimas laužti duris ir nedelsiant sulaikyti A. T. buvo pagrįstas ir teisėtas vykdant tarnybines pareigas sulaikyti galimus nusikaltimus padariusį asmenį, kuris potencialiai kėlė grėsmę ir savo sveikatai, gyvybei, ir buvo užsirakinęs namuose bei neįleido atvykusių medikų, pareigūnų. Su tokia teismo išvada prokuroras ir nukentėjusiųjų atstovas advokatas nesutinka. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog iki atvykstant policijos pareigūnams žuvusioji ir toliau buvo agresyviai nusiteikusi, jis nurodo, kad iki pareigūnams pradedant laužti duris A. T. nekėlė jokio pavojaus nei sau, nei kitiems asmenims. Nukentėjusiųjų atstovas advokatas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neatsižvelgė į vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuota, jog atvykus policijos pareigūnams A. T. ramiai sėdėjo prie stalo, neturėjo peilio, su pareigūnais nekonfliktavo. Nukentėjusiųjų atstovas advokatas taip pat nurodo, kad policijos pareigūnai neturėjo teisės nedelsiant sulaikyti A. T., laužti namo duris, vartoti necenzūrinius žodžius, neprisistatyti. O prokuroras apeliaciniame skunde papildomai nurodo, kad tarp išteisintojo D. Š. ir liudytojo E. R. parodymų bei vaizdo stebėjimo kamerų įrašuose užfiksuotų aplinkybių yra prieštaravimų dėl policijos pareigūnų bendravimo su žuvusiąja ir pastarosios elgesio.

17. Siekiant išsamiai išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su policijos pareigūnų veiksmais ir žuvusiosios būsena jiems atvykus, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir papildomai apklausti išteisintasis ir minėtas liudytojas, taip pat dar kartą peržiūrėti vaizdo stebėjimo kamerų įrašai.

18. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis D. Š. parodė tas pačias, kaip ir pirmosios instancijos teisme, aplinkybes, jog atvykę į įvykio vietą ir iš medikų sužinoję informaciją apie A. T. elgesį ir jos sveikatos būklę, nuėjo prie namo, kuriame prie lango sėdėjo žuvusioji, jai prisistatė ir pareikalavo išeiti į lauką. Apeliacinės instancijos teisme išteisintasis parodė, kad ji jau tada elgėsi neadekvačiai, jos akys buvo paklaikusios, o pirmosios instancijos teisme jis parodė ir apie tai, jog iš karto A. T. pradėjo rėkti „tik pabandykite, aš jus papjausiu“. Apeliacinės instancijos teisme išteisintasis, kaip ir pirmosios instancijos teisme, parodė, kad tiek jis, tiek kiti jo kolegos policijos pareigūnai daug kartų A. T. prisistatė. Liudytojas E. R. apeliacinės instancijos teisme, kaip ir pirmosios instancijos teisme, taip pat parodė, kad priėjęs prie lango pastebėjo žuvusiosios keistą elgesį. A. T. jis prisistatė policijos pareigūnu ir nurodė atidaryti duris. Pirmosios instancijos teisme E. R. parodė ir apie tai, kad A. T. į jo bendravimą atsakydavo vis didėjančia agresija, o pradėjus reikšti aiškius reikalavimus atidaryti duris, nes kitu atveju bus panaudota fizinė jėga, išlaužtos durys, žuvusioji pradėjo blaškytis namuose, kažkam skambino telefonu, o galiausiai pasiėmė peilį ir grasindama „važiuokite, papjausiu“ juo mosikavo. Iš šių išteisintojo ir liudytojo parodymų matyti, kad pirmosios instancijos teisme jie nurodė apie agresyvesnį A. T. elgesį jiems atvykus. Kiti policijos pareigūnai liudytojai A. D. ir L. M. pirmosios instancijos teisme parodė, jog prisistatė A. T., bandė su ja užmegzti kontaktą. Teisiamojo posėdžio metu perskaičius šių liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b, l, 106–109, 119–122), jie patvirtino, kad A. T., būdama namo viduje, mosavo peiliu. A. D. teisiamojo posėdžio metu patikslino, kad tą ji darė dar jiems nepradėjus laužti namo durų.

19. Iš vaizdo įrašų (pareigūnų vaizdo stebėjimo kamerų), kurie dar kartą buvo peržiūrėti ir apeliacinės instancijos teisme, matyti, kad atvykę policijos pareigūnai, išgirdę reikšmingą informaciją iš įvykio vietoje buvusių medikų, nuėjo prie namo, kurio viduje buvo žuvusioji A. T.. Galima sutikti su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, jog iš šių vaizdo įrašų matyti, kad policijos pareigūnai priėję prie namo lango pakeltu tonu pradėjo reikalauti, jog žuvusioji atidarytų namo duris, priešingu atveju, nurodė, jog durys bus išlaužtos, pareigūnai apėjo namą apžiūrėdami, kaip į jo vidų būtų galima patekti, o pamatę pravertą langą jie sakė, jog įlips pro langą ir „baigsis čia jos šitie žaidimai“, taip pat kumščiu trankė namo langą, prie kurio sėdėjo žuvusioji, o D. Š., turėdamas rankose lazdą, beldė ja į langą, stovėjo priešais langą į ją nukreipęs rankose turėtą elektroimpulsinį prietaisą „Tazer“, reikalavo, kad ji atidarytų duris, o vienas iš pareigūnų, eidamas aplink namą, sakė „gerai, gerai, tegul pastresuoja“. Galima sutikti, kad iš vaizdo stebėjimo kamerų įrašų negalima spręsti apie tinkamą pareigūnų prisistatymą nukentėjusiajai, tačiau nėra pagrindo teigti, jog jie apskritai to nepadarė. Minėti vaizdo įrašai patvirtina, kad įvairiu metu daug kartų policijos pareigūnai, tiek valstybine kalba, tiek rusų kalba nurodė, jog „policija“, taip pat žuvusiajai nurodė atidaryti namo duris. Galima sutikti su tuo, kad pareigūnų atvykimo metu A. T. būsena buvo aprimusi, tačiau ir tuo metu ji netoliese turėjo peilį. Iš vaizdo stebėjimo kamerų įrašų girdėti, jog tik atvykę, nuo jų atvykimo buvo praėjusi tik apie 1 min., vienas iš pareigūnų garsiai kitiems praneša, jog pas žuvusiąją yra peilių. A. T. neatidarius namo durų pareigūnai pradėjo ieškoti priemonių durims išlaužti. Žuvusioji suagresyvėjo ir pasiėmė peilį prasidėjus durų laužimo veiksmams (tik įdėjus laužtuvą į tarpą tarp durų ir staktos), tačiau išgirdęs šaukiančią A. T. D. Š. nutraukė laužimo veiksmus ir dar kartą, vėl abejomis kalbomis ramiu tonu nurodė, jog atvyko policija, prašė atidaryti duris. Pareigūnų E. R. ir L. M. vaizdo stebėjimo kamerų įrašuose matyti, jog A. T. mojuoja peiliu ir garsiai šaukia. Žuvusiajai nepaklusus pareigūnų reikalavimams D. Š. tęsė durų laužimo veiksmus.

20. Įvertinus aptartus bylos duomenis, taip pat ir gautus apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nors apklausti proceso metu tiek medikai, tiek įvykio vietoje buvę policijos pareigūnai teigė didesne dalimi buvus dalykišką bendravimą su A. T., tinkamai jai prisistačius ir paaiškinus atvykimo tikslą, visgi labiausiai įvykio vietoje buvusią situaciją atspindi vaizdo stebėjimo kamerų įrašai. Atkreipiamas dėmesys, kad, priešingai nei nurodoma nukentėjusiųjų atstovo advokato apeliaciniame skunde, aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas šioje dalyje rėmėsi labiau vaizdo stebėjimo kamerų įrašais nei liudytojų, buvusių įvykio vietoje, parodymais, nesuteikia pagrindo teigti, jog tarp parodymų ir vaizdo įrašų yra esminiai prieštaravimai. Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojų parodymai apie policijos pareigūnų bendravimą su žuvusiąja yra labiau subjektyvaus pobūdžio, nes kiekvienas profesionalų ir taktišką bendravimą gali ir supranta bei vertina savaip (kitaip), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad aplinkybes, susijusias su policijos pareigūnų bendravimu su A. T., objektyviausiai atspindi vaizdo stebėjimo kamerų įrašuose užfiksuotos aplinkybės.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors policijos pareigūnai bendravo ne itin profesionaliai, jų bendravimas nepasižymėjo aukšta kultūra, bendravo gan grubiai ir trūko mandagumo bei pagarbos žuvusiajai, tą patvirtina ir apeliaciniuose skunduose nurodomas Mykolo Romerio universiteto raštas dėl pareigūnų veiksmų įvertinimo (pareigūnai neužmezgė kontakto su agresoriumi; nepaaiškino savo atvykimo tikslo; agresyviai daužo į lango stiklą; demonstravo jėgos viršenybę ir kt.) (t. 2, b. l. 179–187), tačiau nėra pagrindo teigti, jog jie neprisistatė A. T.. Be to, iš bylos matyti, kad pro namo langą ji galėjo ir turėjo matyti ne tik policijos pareigūnų uniformas, bet ir jų tarnybinius automobilius. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos išvadai, kad nepaisant to, jog D. Š. ir jo kolegų bendravimas su namuose užsidariusia A. T. išties nebuvo taktiškas, pasižymėjo tam tikru galios demonstravimu, vis dėlto byloje nustatytos aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, kad tokiais savo veiksmais pareigūnai būtų išprovokavę ar kitaip nulėmę žuvusiosios puolimą.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, negalima nesutikti ir su teismo išvada, kad policijos pareigūnai turėjo pagrindą sulaikyti nukentėjusiąją. Tuo tarpu nėra pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, kad atvykus policijos pareigūnams A. T. nekėlė jokios realios grėsmės sau ir kitiems. Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant šią aplinkybę itin svarbu atsižvelgti į A. T. sveikatos būklę (o būtent jai nustatytos ligos paūmėjimą) tiek prieš įvykį, tiek įvykio metu. Jau minėta, kad galima sutikti su apeliacinių skundų argumentais, jog atvykus policijos pareigūnams A. T. agresyvus elgesys buvo aprimęs, galima sutikti net ir su tuo, kad tuo metu ji sau ir aplinkiniams nekėlė akivaizdaus pavojaus, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodė, jog nagrinėjamu atveju būtina įvertinti bendrą situacijos kontekstą tiek iki nagrinėjimo įvykio dienos, tiek ir specialiosioms tarnyboms jau atvykus į žuvusiosios namus, kas leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad nustatytus agresyvius žuvusiosios veiksmus sukėlė ne kaltinamojo bei kitų policijos pareigūnų elgesys, o būtent X poveikis.

23. Jau aptarti bylos įrodymai patvirtina, to neneigia ir prokuroras bei nukentėjusiųjų atstovas advokatas apeliaciniuose skunduose, kad atvykus medikams A. T. elgėsi itin agresyviai, tokio elgesio metu ji sužalojo J. K., tik atsitiktinumo dėka jis nebuvo sužalotas dar labiau, o A. J. J. savo reakcijos dėka išvengė skaudžių pasekmių, jau aptarti duomenys patvirtina, kad A. T. agresijos metu sudaužė medikų automobilio stiklą. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad dar iki šių įvykių A. T. elgesys jau kurį laiką buvo pakitęs, jai buvo prasidėjęs X ligos paūmėjimas, dėl to jai ir buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamo įvykio metu užfiksuoti žuvusiosios veiksmai puolant kitus asmenis esant prasidėjusiai X nebuvo atsitiktiniai. Nukentėjusysis A. T. teisme parodė apie ankstesnį agresyvų jo motinos elgesį prasidėjus X, jis nurodė, kad priepuolio metu ji griebėsi peilio, taip pat vaikė jį po kiemą pasiėmusi kirvį, jam pačiam teko gintis nuo motinos. Šie nukentėjusiojo parodymai ir jau aptarti medicininiai duomenys, kuriuose nurodyti nevienkartinis agresyvus žuvusiosios elgesys, patvirtina žuvusiosios agresyvų elgesį prasidėjus ligos paūmėjimui (X), t. y. kad būdama tokios būsenos, A. T., apsiginklavusi peiliu ir kirviu, puolė kitus, įskaitant ir artimuosius, mėtė daiktus, daužė automobilius. Be to, priešingai, nei nurodoma nukentėjusiųjų atstovo advokato apeliaciniame skunde, teismas pagrįstai įvertino ir duomenis, jog 2017 m. teismo nutartimi A. T., būdama nepakaltinama, buvo pripažinta padariusi BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, kurios metu apdaužė kelyje sustojusius automobilius ir sukėlė fizinį skausmą dviem iš automobilių išlipusiems asmenims, prieš juos smurtaudama. Šie duomenys, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat yra svarbūs vertinant A. T. agresyvų elgesį jos ligos paūmėjimo metu. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria teismo išvadai, kad agresyvus elgesys, agresijos, taip pat ir fizinės, nukreipimas į kitus asmenis ligos paūmėjimo metu buvo dėsningas žuvusiajai, toks elgesys kartodavosi periodiškai ir, pabrėžtina, nepriklausomai nuo kitų asmenų veiksmų bei jų elgesio. Atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjamo įvykio metu, kaip teisingai nurodė teismas, nei medikų J. A. J. ir J. K. taktiškas ir taikus bendravimas, nei žuvusiosios bendradarbės A. B. skatinimai važiuoti su medikais nepadarė teigiamos įtakos jos elgesiui. Tiek žuvusiosios sūnūs, tiek medikai, tiek bendradarbė parodė apie jau kelių dienų prasidėjusį (duomenys neskelbtini) ligos paūmėjimą – prasidėjusią X, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, minėtos ligos paūmėjimas, priešingai nei nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, negali ir nepraeina per trumpą laikotarpį (daugiau nei 20 min.) nesuteikiant atitinkamos specialios, profesionalios medicininės pagalbos. Teismas pagrįstai nurodė, kad įvykio vietoje buvę medikai, kurie, kaip teigė, yra ne kartą dirbę su X sutrikimus turinčiais asmenimis, kategoriškai nurodė, kad jau jiems atvykus žuvusioji buvo X, elgėsi agresyviai, nesiorientavo aplinkoje, o ilgesnis bendravimas ar kitoks verbalinis kontaktas su A. T. nebūtų turėjęs jokios reikšmės pastarosios veiksmams. Be minėtų aplinkybių tai, kad žuvusioji visiškai nesuvokė situacijos, leidžia spręsti ir jos skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą, kurio metu ji ir atvykusius policijos pareigūnus vadino apsimetėliais, ketinančiais ją nužudyti, kas yra būdinga A. T. diagnozuotos ligos išraiškai. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, žuvusiosios ramus elgesys atvykus policijos pareigūnams negali būti vertinamas kaip A. T. X ligos išraiškos pabaiga. Visi aptarti duomenys suteikia pagrindo vienareikšmiškai išvadai, kad A. T. puolimas, įvykęs išlaužus duris, buvo nulemtas jos X ligos paūmėjimo, o ne pareigūnų veiksmų, nors šie ir nebuvo itin profesionalūs. Tačiau būtent dėl ligos poveikio A. T. visiškai nesuvokė situacijos ir buvo agresyviai nusiteikusi prieš bet kokius atvykusius asmenis, taip pat ir prieš pareigūnus. Todėl atmetami apeliacinių skundų argumentai, jog pareigūnų veiksmai sukėlė konfliktą ir išprovokavo A. T. agresyvų elgesį. Visuma išnagrinėtų įrodymų tai paneigia.

24. Pagal teismų praktiką būtinosios ginties provokacija – tai tokie veiksmai, kai asmuo tyčia provokuoja kito asmens pavojingo kėsinimosi veiksmus, vėliau siekdamas tariamos gynybos pretekstu padaryti žalą. Tai yra situacijos, kai asmens užpuolimas būna sąmoningai sukeltas paties besiginančiojo, siekiančio panaudoti užpuolimą kaip pretekstą savo neteisėtiems veiksmams (LAT kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-496/2007, Nr. 2K-78/2016, Nr. 2K-416-942/2016, Nr. 2K-128-648/2023). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino būtinosios ginties provokacijos situaciją nagrinėjamu atveju. Teismas nurodė, kad kaltinime inkriminuotos aplinkybės (atvykę policijos pareigūnai X sutrikimų turinčiai A. T. tinkamai neprisistatė, nepaaiškino atvykimo tikslo ir reikalavimo atidaryti namų duris pagrindo, savo veiksmais sukėlė konfliktinę situaciją bei nulėmė agresyvų žuvusiosios elgesį, pastarajai peiliu puolant namo kieme buvusius pareigūnus ir medikus) rodo, kad iš esmės valstybinis kaltinimas įrodinėjo, jog pareigūnai savo elgesiu išprovokavo A. T. puolimą. Taip pat įrodinėta, kad nebuvo neišvengiamo būtinumo nedelsiant sulaikyti asmenį, įtariamą padariusį nusikalstamą veiką. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo sutikti, jog pareigūnų veiksmai buvo provokuojantys ar nulėmė vėlesnį agresyvų žuvusiosios puolimą. Teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada, todėl nukentėjusiųjų atstovo advokato apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, susiję su būtinosios ginties provokacija, atmetami. Jau buvo nurodyta, kad agresyvų A. T. elgesį puolant policijos pareigūnus nulėmė jos X ligos paūmėjimas. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras policijos pareigūnų veiksmų nesiejo su būtinosios ginties provokacija, kaltinime nėra nurodyti žodis „provokacija“ ar frazė „būtinosios ginties provokacija“. Galima sutikti su šiuo prokuroro teiginiu, kad kaltinime tiesiogiai nenurodytos minėtos frazės. Vis dėlto, tai nereiškia, kad kaltinimas neturi užuominų apie galimą būtinosios ginties provokaciją. Todėl teismas pagrįstai įvertino nagrinėjamą įvykį ir šiuo aspektu bei padarė pagrįstą išvadą. Paneigdamas būtinosios ginties provokaciją pats prokuroras nurodo, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog D. Š., atvykęs su kitais policijos pareigūnais į gautą iškvietimą, iš anksto ir sąmoningai planavo ar turėjo tikslą panaudoti smurtinio ar kitokio pobūdžio veiksmus ir tam pateisinti savo neteisėtus veiksmus provokavo būtinosios ginties situaciją.

25. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į D. Š. pareikšto kaltinimo prieštaringumą. D. Š. buvo kaltinamas panaudojęs šaunamąjį ginklą nesant neišvengiamo būtinumo, kai A. T. veiksmai nebuvo akivaizdžiai pavojingi ir realiai keliantys grėsmę paties D. Š. ar kitų įvykio vietoje buvusių asmenų sveikatai ar gyvybei. Teismas nurodė, kad tokia kaltinimo formuluotė suponuoja prokuroro poziciją, jog būtinosios ginties situacija neegzistavo (nenustatytas pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis). Kita vertus, kaltinime inkriminuojama ir tai, kad A. T. su peiliu rankoje puolė namo kieme buvusius policijos pareigūnus ir medikus, tačiau D. Š. gynyba penkis kartus šaunant tarnybiniu ginklu aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, todėl buvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Kaltinamajame akte veika kvalifikuota su nuoroda į BK 28 straipsnio 3 dalį, kas rodytų buvus būtinosios ginties situaciją, tačiau laikant, kad jos ribos buvo peržengtos. Tokios pozicijos prokuroras laikėsi ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog, nepaisant minėto D. Š. pareikšto kaltinimo prieštaringumo, nėra pagrindo konstatuoti nei tai, kad būtinosios ginties situacija neegzistavo apskritai, nei tai, kad buvo peržengtos jos ribos. Su tokia teismo išvada teisėjų kolegija irgi sutinka.

26. Bylos duomenimis (išteisintojo D. Š. ir liudytojų E. R., A. D., L. M., J. K., J. A. J. parodymai, vaizdo stebėjimo kamerų įrašai ir jų apžiūros protokolai) nustatyta, kad po to, kai buvo išlaužtos namo durys, A. T., laikydama peilį ir nukreipdama jį į pareigūnus, ėjo link policijos pareigūnų. Iš išteisintojo, policijos pareigūnų bei medikų liudytojų parodymų, pareigūnų vaizdo stebėjimo kamerų įrašų bei jų apžiūros protokolų ir specialisto išvadų Nr. M 1550/2023(01) ir Nr. IBPS-V-387795-24 matyti, kad siekdami sulaikyti A. T. ir iš jos rankų atimti peilį, kuris buvo 23,3 cm ilgio, A. D., L. M. ir D. Š. panaudojo elektroimpulsinį prietaisą „Tazer“. Po šios priemonės panaudojimo (jų buvo panaudota net kelios) A. T. suklupo, tačiau nepaleisdama iš rankos peilio, po kelių sekundžių atsikėlė ir bandė suduoti smūgius bet kuriam policijos pareigūnui. Byloje nustatyta, kad pareigūnas A. D. buvo prispaudęs A. T. ranką, kurioje laikė peilį, prie žemės ir panaudodamas teleskopinę lazdą E. R. bandė jį išmušti, tačiau to padaryti nepavyko, nes žuvusioji tvirtai laikė peilį ir, jo nepaleisdama, staigiai atsikėlė, vėl bandydama smogti. Vienas iš smūgių pataikė į E. R. koją ir sužalojo jį. Specialisto išvada Nr. G 3966/2023(01) patvirtina, kad šiam policijos pareigūnui kojoje padarytas sužalojimas, atitinkantis nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 122). Atlikusi šiuos veiksmus, A. T. užsidarė namo duris, tačiau nuolat jas pravėrinėjo ir, mojuodama peiliu, bandė sužaloti policijos pareigūnus. A. D. atidarius namo duris E. R. panaudojo elektroimpulsinį prietaisą „Tazer“, teleskopinę lazdą. Po šių veiksmų A. T. vėl suklupo, tačiau ji ir toliau bandė suduoti smūgius peiliu. Išteisintasis D. Š. ir liudytojas E. R. parodė, kad nedaug trūko, jog tuo peiliu būtų pataikiusi L. M. į kaklą. Prieš žuvusiąją A. D. panaudojo dar ir fizinę jėgą (jai spirdamas) bei ašarines dujas, tačiau niekas nesuveikė. Tada A. T., toliau laikydama rankoje peilį, nusivijo E. R., tačiau jis užbėgo už medikų automobilio. A. D., vydamasis, bandė pargriauti A. T.. Žuvusioji staiga apsisuko ir atkišusi peilį pradėjo bėgti link D. Š., L. M., A. D., buvusius prieš ją. Tuo metu A. D. ir L. M. staigiai atsitraukė į šonus už išteisintojo.

27. Atsižvelgdama į nurodytus policijos pareigūnų veiksmus, teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, kad pareigūnai veikė nekoordinuotai ir chaotiškai, be vieningo vadovavimo. Apie tai pažymėta ir Mykolo Romerio universiteto rašte dėl pareigūnų veiksmų įvertinimo. Tačiau, kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nepaneigia to, jog D. Š. turėjo teisę į būtinąją gintį ir ją realizavo teisėtai.

28. Išteisintojo D. Š. ir liudytojų E. R., A. D., L. M., J. A. J. parodymai ir vaizdo stebėjimo kamerų įrašai bei jų apžiūros protokolai patvirtina, kad A. T., atkišusi peilį, bėgo į priešais ją buvusį D. Š., kuris greitu žingsniu besiartinančią nukentėjusiąją įspėjo apie šaunamojo ginklo panaudojimą, taip pat ir pakartojo žodžius „policija“. Pirmosios instancijos teisme išteisintasis D. Š. nurodė, kad A. T. bėgo į jį atkišusi peilį, o jos akys buvo paklaikusios. Jis apeliacinės instancijos teisme, kaip ir pirmosios instancijos teisme, parodė, kad jis buvo visiškai įsitikinęs, jog žuvusioji jį nužudys.

29. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, išteisintasis iš karto šaunamojo ginklo nepanaudojo, pirmą šūvį atliko į koją tik tuo metu, kai tarp jo ir žuvusiosios buvo likęs nedidelis atstumas. Priešingai nei nurodoma prokuroro ir nukentėjusiųjų atstovo advokato apeliaciniuose skunduose, policijos pareigūnų ir medikės parodymai bei vaizdo stebėjimo kamerų įrašai patvirtina, kad šis atstumas buvo nesaugus ir įveikiamas vos keliais žingsniais, t. y. tarp išteisintojo ir žuvusiosios buvo nedidelis atstumas. Šią aplinkybę akivaizdžiai patvirtina paties D. Š. vaizdo stebėjimo kameros įrašas. Išteisintasis D. Š., pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, nurodė, kad atstumas buvo apie 2,5 m. Pirmosios instancijos teisme E. R. parodė, kad atstumas buvo toks, kad A. T. galėjo peiliu durti į bet kurią išteisintojo kūno vietą, o apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas patikslino, jog A. T. buvo ištiestos rankos atstumu nuo D. Š.. Liudytojos J. A. J. parodymai taip pat patvirtina, jog šis atstumas buvo apie 2 m. Apie labai nedidelį atstumą nurodoma ir Mykolo Romerio universiteto rašte dėl pareigūnų veiksmų įvertinimo (t. 2, b. l. 179–187), kurį apeliaciniuose skunduose mini ir apeliantai. O Lietuvos policijos mokyklos rašte toks atstumas įvertintas kaip rizikingai mažas išvengti žuvusiosios pavojingo kėsinimosi į pareigūną (t. 2, b. l. 171–177). Būtent itin nedidelį bei rizikingai pavojingą atstumą tarp A. T. ir D. Š. patvirtina ir specialisto išvada Nr. M 1550/2023(01), kurioje nurodyta, kad žuvusiajai nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti penkiais šūviais iš atstumo, kai neveikė antriniai šūvio produktai, galimai ne mažiau kaip iš keliasdešimt centimetrų – kelių metrų atstumo.

30. Prokuroras neteisingai nurodo, kad judančios link D. Š. A. T. rankos buvo labiau priglaustos prie savęs. Bylos duomenimis (išteisintojo D. Š., liudytojų E. R., A. D., L. M. parodymai ir D. Š., E. R., A. D. vaizdo stebėjimo kamerų įrašai bei jų apžiūros protokolai) nustatyta, kad po pirmojo šūvio atkišusi peilį į pareigūną A. T. toliau kryptingai artinosi link D. Š., kuris nuolat judėjo atgal. Tada išteisintasis šovė dar vieną kartą į žuvusiosios koją. Tik tuo metu ji rankas priglaudė prie krūtinės, tačiau šis šūvis irgi jos nesustabdė, ji nei paleido peilio, nei nustojo artintis prie išteisintojo. O tada jau paeiliui buvo iššauti trečias, ketvirtas ir penktas šūviai, atitinkamai į rankų ir pilvo sritis. Tik po šių šūvių A. T. pakeitė judėjimo kryptį, sustojo ir suklupo. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad daugiau jokių veiksmų D. Š. prieš A. T. neatliko. Nukentėjusiųjų atstovas advokatas apeliaciniame skunde nurodo, kad šūviai į rankų sritį buvo atlikti tik po šūvio į pilvo sritį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo su šiais argumentais sutikti, nes pirmi šūviai, kurie buvo iššauti į kojas, A. T. puolimo nesustabdė, todėl nėra pagrindo manyti, jog ją galėjo sustabdyti šūviai į rankas. Tai, kad išteisintasis parodė, jog šaudamas paslydo ir dėl to pataikė žuvusiajai į pilvo sritį, nėra pagrindo vertinti kaip jo gynybinės versijos. Jis neneigia, kad šaudamas pataikė A. T. į pilvą ir dėl šio sužalojimo ji mirė. Specialisto išvada Nr. M 1550/2023(01) patvirtina, kad A. T. mirtis įvyko nuo vidinio nukraujavimo, sukelto dviejų šautinių kiauryminių pilvo sužalojimų su plonžarnių, plonžarnių pasaito ir aortos pažeidimais. Specialisto išvadoje nurodyta, kad šautiniai sužalojimai galėjo būti padaryti penkiais šūviais iš šaunamojo ginklo, nukentėjusiajai esant atsisukus į šaunamąjį ginklą, judant link šaudžiusio ginklo, jai palinkusiai į priekį, galimai laikant peilio rankeną abiejose plaštakose. Pirmųjų dviejų šūvių kulkos kliudė kairę šlaunį, kas detaliai aptarta išvados 3.2.1. papunktyje. Kitų dviejų šūvių kulkos pataikė į plaštakas, kuriose galėjo būti suspausta peilio rankena: vieno šūvio kulka pataikė į kairę plaštaką, peršaudama plaštaką deformavosi ir pataikė į pilvą, padarydama pilvo žaizdą; kita kulka pataikė į dešinės plaštakos antro piršto pamatinės falangos nugarinį paviršių, suskaldė pirštakaulius, išlindo delniniame piršto paviršiuje; sužalojusi šį pirštą, kulka pataikė į peilio rankeną, suskaldė ją, deformavosi, pakeitė kryptį ir sužalojo kairį dilbį, padarydama sužalojimus. Dar vieno šūvio kulka pataikė į tiriamosios pilvą, padarydama šūvio įėjimo žaizdą pilve (t. 1, b. l. 108–114).

31. Kaip minėta, pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties BK straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

32. Teismų praktikoje įtvirtintos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (LAT kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31-788/2015, Nr. 2K-38-788/2020, Nr. 2K-73-495/2022, Nr. 2K-128-648/2023, Nr. 2K-89-891/2025 ir kt.).

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT formuojamoje teisminėje praktikoje dėl policijos pareigūno teisės į būtinąją gintį nurodoma, jog teismas, spręsdamas, ar pareigūnų mirtinos jėgos panaudojimas yra pateisinamas, taiko testą, nustatydamas, ar asmuo buvo „nuoširdžiai ir tikrai įsitikinęs“, kad jėgos panaudojimas buvo būtinas. Priešinga nuomonė reikštų, kad valstybei ir jos teisėsaugos pareigūnams, vykdantiems savo pareigas, būtų užkraunama nereali našta – galbūt net kelianti grėsmę jų ir kitų žmonių gyvybei. EŽTT akcentuoja, kad spręsdamas, ar pareigūno įsitikinimas buvo pagrįstas, EŽTT, nebūdamas susijęs su nagrinėjamais įvykiais, negali pakeisti policijos pareigūno, turėjusio reaguoti akimirksniu, kad išvengtų sąžiningai suvokto pavojaus savo ar kitų žmonių gyvybei, suvokimo savo paties vertinimu, o turi įvykius vertinti iš asmens, veikusio savigynos tikslais nagrinėjamų įvykių metu, pozicijos. Teismas turi įvertinti, ar besigynusiojo įsitikinimas buvo subjektyviai pagrįstas, atsižvelgiant į visas tuo metu buvusias aplinkybes (2025 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Koomen prieš Nyderlandus, 2016 m. kovo 30 d. sprendimas byloje Armani Da Silva prieš Jungtinę Karalystę, 2011 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Giuliani ir Gaggio prieš Italiją). Taigi EŽTT suformavo taisyklę, jog turi būti įvertinta, ar besigynusiojo įsitikinimas buvo subjektyviai pagrįstas, atsižvelgiant į visas tuo metu buvusias aplinkybes.

34. Skundžiamame nuosprendyje, įvertinęs bylos įrodymus ir atsižvelgęs į reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad išteisintasis D. Š. atėmė gyvybę A. T., gindamasis nuo pradėto pavojingo ir tiesioginio kėsinimosi į jo sveikatą bei gyvybę, veikdamas būtinosios ginties ribose ir jų neviršijo (BK 28 straipsnio 2 dalis). Teismas, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, baudžiamosios bylos dalį dėl D. Š. pareikšto kaltinimo pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį pagrįstai nutraukė nustatęs baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį.

35. Byloje ištirtais įrodymais, kurie jau buvo aptarti, taip pat ir duomenimis, gautais atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, nustatyta, kad A. T. elgėsi itin agresyviai ir pavojingai. Šis elgesys buvo nukreiptas į sužalojimą ar net nužudymą įvykio vietoje buvusių asmenų. Priešingai nei nurodoma nukentėjusiųjų atstovo advokato apeliaciniame skunde, žuvusioji ne tik žodžiais išreiškė grasinimus nužudyti, tačiau ir ėmėsi aktyvių smurtinių veiksmų. A. T. nuolat kartojo „papjausianti“, kastuvu daužė greitosios medicinos pagalbos automobilio stiklą, sužalojo mediką ir policijos pareigūną. Iš bylos matyti, kad ji peiliu smūgiavo iš esmės į bet kurį įvykio vietoje buvusį asmenį. Žuvusioji peiliu taikėsi tiek į medikus, tiek į policijos pareigūnus. Nukentėjusiųjų atstovas advokatas nepagrįstai nurodo, kad J. K. ir E. R. po nagrinėjimo įvykio nuvyko į ligoninę siekdami pateisinti pareigūnų veiksmus, neteisingai nurodoma ir apie tai, jog nėra duomenų, jog sužalojimus jiems padarė A. T.. Jau aptarti duomenys patvirtina, kad liudytojams specialistų išvadose Nr. G 3967/2023 (01) ir Nr. G 3966/2023 (01) (t. 1, b. l. 122, 123) nustatytus sužalojimus padarė būtent A. T.. Galima sutikti su tuo, kad A. T. susierzinimui galbūt galėjo turėti reikšmės ir policijos pareigūnų neprofesionalus bendravimas, tačiau ši aplinkybė paskesnės būtinosios ginties situacijos nepanaikina. Šios paskesnės situacijos nepanaikina ir nekoordinuoti bei chaotiški policijos pareigūnų veiksmai. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. T. prieš policijos pareigūnus agresyviai elgėsi ne dėl jų netinkamo prisistatymo jiems atvykus ar sprendimo laužti duris, tačiau dėl jos tuo metu jau net kelias dienas besitęsusios X ligos paūmėjimo. Pareigūnams išlaužus namo duris, žuvusioji į juos bėgo laikydama peilį, jokios pareigūnų naudotos priemonės (elektroimpulsiniai prietaisai „Tazer“, lazda, fizinė jėga, dujos) iš esmės jai neveikė arba poveikis buvo tik itin trumpą laikotarpį. Po šių priemonių panaudojimo A. T. toliau elgėsi pavojingai, ji toliau intensyviai bei kryptingai smūgiavo peiliu į įvairias pareigūnų kūno vietas. Todėl teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamo įvykio metu A. T. nustatytos ligos – (duomenys neskelbtini) – paūmėjimas ženkliai padidino žuvusiosios jėgą ir puolimo pavojingumą. Pažymėtina, kad aptartuose medicininiuose duomenyse nurodyta apie (duomenys neskelbtini). Vertinant kėsinimosi pavojingumą svarbu atkreipti dėmesį ir į naudoto peilio savybes. Kaip teisingai pirmosios instancijos teismas nurodė, A. T. pareigūnus puolė ne įprastu kasdienėje buityje naudojamu peiliu, o itin dideliu, kurio geležtės ilgis siekė 23,3 cm, plotis iki 2,65 cm, o storis 1,5 mm (2 t., b. l. 27–32). Ši aplinkybė taip pat ženkliai didina prasidėjusio puolimo pavojingumą bei galimų padarinių sunkumą, tuo atveju jei peiliu būtų visgi pataikyta į įvykio vietoje buvusius asmenis. Todėl teismas pagrįstai padarė išvadą apie padidintą žuvusiosios A. T. fizinę jėgą, kuri, kartu pasitelkiant ir didelių matmenų peilį, kėlė realią grėsmę įvykio vietoje buvusių asmenų gyvybei. Be to, pavojingumą rodo ir pačios žuvusiosios nenuspėjamas agresyvus elgesys. Remiantis visomis šiomis aplinkybėmis, žuvusiosios veiksmai – bėgimas tiesiai į D. Š., į jį atstačius peilį – patvirtina aiškų ketinimą suduoti jam smūgį rankoje laikytu peiliu. Taigi šis kėsinimasis buvo ne tik pavojingas, bet ir realus ir akivaizdus. Be to, kėsinimasis buvo nukreiptas į baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje, į D. Š. gyvybę. Pats išteisintasis teigė supratęs, jog A. T. bėga link jo su ketinimais jį nužudyti. Priešingai nei nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, bylos duomenys patvirtina, kad kėsinimasis buvo pradėtas ir tebevyko tuo momentu, kai D. Š. panaudojo ginklą prieš su peiliu į jį bėgusią A. T.. Pažymėtina, kad D. Š. įspėjo besiartinančią A. T. apie ginklo panaudojimą, šaukdamas „policija“, ir tik po to, kai žuvusioji nesustojo, bet tęsė puolimą peiliu, ir tarp jų atstumas buvo jau nedidelis, iššovė pirmą kartą. Bylos duomenimis nustatyta, kad išteisintasis pirmąjį šūvį iššovė tik tuo metu, kai tarp jo ir žuvusiosios buvo likęs itin nedidelis ir rizikingas sveikatai bei gyvybei atstumas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pirmasis šūvis buvo į žuvusiosios koją, tačiau šis šūvis neturėjo iš esmės jokios įtakos, ji ir toliau artinosi prie D. Š. į jį atkišusį peilį. Ji nesustojo nei akimirkai ir po antrojo šūvio, taip pat nepakeitė ir judėjimo trajektorijos. Taigi iš esmės du pirmieji šūviai į kojas A. T. nesustabdė, tik po to paeiliui sekę šūviai ją sustabdė, ji pakeitė judėjimo kryptį, sustojo ir suklupo. Teismas pagrįstai nurodė, kad policijos pareigūnai jau buvo išnaudoję visas turimas specialiąsias priemones, tačiau jomis niekaip nepavyko atremti žuvusiosios puolimo ar išmušti iš jos rankų tvirtai laikomą peilį. Pažymėtina, kad A. T. puolimas peiliu buvo ne tik pavojingas, bet ir pasižymėjo neprognozuojamumu bei greitai kintančia eiga, o tai neabejotinai kėlė didelę stresinę būseną D. Š., todėl nėra pagrindo reikalauti, kad išteisintasis kritiniu momentu dar būtų svarstęs apie kitokių priemonių, kurios, kaip minėta jau buvo išnaudotos, panaudojimą. Jis turėjo spontaniškai, greitai, be jokio iš ankstinio plano reaguoti į staigiai kilusį puolimą peiliu. Pagal teisminę praktiką, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, baudžiamasis įstatymas ir nereikalauja, kad gynybos priemonės ir intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą; įstatymas neriboja ir gynybai nuo pavojingo kėsinimosi taikomų priemonių (asmuo gali gintis vien savo fizinėmis jėgomis, gali panaudoti šaunamuosius ir nešaunamuosius ginklus, kitas priemones ar daiktus). Ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis, kuris turi rodyti aiškų neatitikimą tarp tos žalos, kuri padaryta ar galėjo būti padaryta užpultajam, ir tos žalos, kuri realiai padaryta pasikėsinusiam asmeniui. Teismas teisingai pažymėjo, kad asmuo, pagrįstai manantis, kad jam gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančio asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis. Todėl nagrinėjamu atveju D. Š. tarnybinio ginklo panaudojimas ginantis nuo A. T., kuri, būdama X ligos paūmėjimo būsenoje, su padidinta fizine jėga puolė jį didelių matmenų peiliu ir kurios neveikė jokios kitos jau prieš tai naudotos priemonės, teisėjų kolegijos nuomone, atitiko kėsinimosi prieš patį besiginantį pobūdį ir pavojingumą. Nėra pagrindo išvadai, kad D. Š. gynyba aiškiai neatitiko A. T. kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Todėl dėl visų jau aptartų aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, kad iššaudamas penkis šūvius A. T. ir tokiu būdu atimdamas jai gyvybę, D. Š. veikė būtinosios ginties situacijoje ir būtinosios ginties ribų neperžengė.

Dėl D. Š. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisinimo

36. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje D. Š. buvo kaltinamas ir pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Jis buvo kaltinamas tuo, kad būdamas valstybės tarnautoju – X apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) specialistu, t. y. policijos pareigūnu – viršijo įgaliojimus (veikė priešingai tarnybos interesams ir veiklos principams, pažeidė Lietuvos Respublikos policijos įstatymą, neteisingai įvertino būtinosios ginties situaciją, ir peržengdamas būtinosios ginties ribas, panaudojo tarnybinį šaunamąjį ginklą ir tyčia nužudė A. T.) ir dėl to didelę žalą patyrė fizinis asmuo ir juridiniai asmenys – Lietuvos policija ir valstybė.

37. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad D. Š. A. T. atėmė gyvybę veikdamas būtinosios ginties sąlygomis ir neperžengdamas jos ribų, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra padaryta didelė žala fiziniams asmeniui ir juridiniams asmenims, t. y. nėra BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Todėl D. Š. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

38. Prokuroras ir nukentėjusiųjų atstovas advokatas su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad D. Š. viršijo įgaliojimus panaudodamas šaunamąjį ginklą, kadangi ginklas buvo panaudotas nesant neišvengiamos būtinybės. Nukentėjusiųjų atstovas advokatas apeliaciniame skunde nurodo, kad D. Š. sąmoningai nevykdė teisės aktų reikalavimų, nevadovavo policijos pareigūnams įvykio vietoje, atvykęs A. T. suprantamai neprisistatė, nepaaiškino atvykimo tikslo ir reikalavimų išeiti iš namo pagrindo, su ja, sergančia X liga, bendravo agresyviai, vartojo necenzūrinius žodžius, skatino ir sukėlė konfliktinę situaciją bei nulėmė agresyvų A. T. elgesį peiliu puolant policijos pareigūnus. Visi šie apeliacinių skundų argumentai yra atmetami.

39. Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo.

40. Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje, objektyviai reiškiasi: 1) pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; 2) pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; 3) priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Visais atvejais žala turi būti įrodyta ir motyvuota teismų sprendimuose, nes žala yra vienas piktnaudžiavimo nusikaltimo požymių. Pagal didelės žalos požymį vyksta piktnaudžiavimo nusikaltimo atribojimas nuo drausminio nusižengimo. Nesant padarinių, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ar (ir) tarnybos įgaliojimų viršijimas paprastai pripažįstami tarnybiniu (drausminiu) nusižengimu.

41. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad nagrinėjamu atveju policijos pareigūnų veiksmuose trūko profesionalumo. Šioje nutartyje jau buvo pasisakyta, kad jų bendravimas nepasižymėjo aukšta kultūra, iš tikrųjų jie vartojo ir necenzūrinius žodžius, toks bendravimas buvo gan grubus, įvertinant, jog jie atvyko į iškvietimą dėl asmens, turinčio X ligą, veiksmų, trūko pagarbaus bendravimo, galima sutikti ir su tuo, kad D. Š. žuvusiajai aiškiai nenurodė atvykimo tikslo, jai nenurodė reikalavimo atidaryti duris pagrindo, tačiau bylos duomenys patvirtina, jog D. Š. prisistatė A. T., jis, vykdydamas tarnybines pareigas, turėjo teisėtą pagrindą reikalauti A. T. atidaryti namų duris, siekiant ją sulaikyti, nes buvo nustatyta, jog žuvusioji galimai padarė nusikalstamas veikas ir kelia pavojų savo pačios ir kitų asmenų sveikatai ir gyvybei.

42. Šioje nutartyje jau buvo atmesti apeliacinių skundų argumentai, jog policijos pareigūnai išprovokavo ar kitaip nulėmė žuvusiosios puolimą ir buvo padaryta vienareikšmiška išvada, kad A. T. peiliu puolė pareigūnus dėl jai nustatytos X ligos paūmėjimo. Taip pat šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog D. Š. atėmė gyvybę A. T. gindamasis nuo pradėto pavojingo ir tiesioginio kėsinimosi į jo sveikatą bei gyvybę, veikdamas būtinosios ginties ribose ir jų neviršijo. Todėl nustačius, kad D. Š. veikė būtinosios ginties sąlygomis, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju veika, turinti BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, nepadaryta. Nagrinėjamu atveju piktnaudžiavimas tarnyba D. Š. yra siejamas išskirtinai su A. T. nužudymu, todėl nustačius, kad išteisintasis veikė būtinosios ginties sąlygomis, daroma išvada, jog veika, turinti BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, nepadaryta. Atsižvelgiant į šias išvadas, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad nekilo ir padariniai dėl pagal BK 228 straipsnio 1 dalį kaltinime aprašytos nusikalstamos veikos.

43. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nors D. Š. nevisiškai tinkamai vadovavo ir koordinavo policijos pareigūnus įvykio vietoje, tačiau pažymėjo, jog vadovavimas nagrinėjamoje situacijoje negali būti traktuojamas kaip vienasmenis sprendimų priėmimas. Teismas sprendė, kad skirtingas pozicijas užėmę pareigūnai geriau matė ir vertino svarbias aplinkybes, kurios buvo reikšmingos vėlesniems sprendimams priimti. Išteisintasis D. Š. ir liudytojai E. R., A. D., L. M. parodė, kad prieš laužiant duris trumpai apsitarė veiksmų eigą. Nors iš policijos pareigūnų vaizdo stebėjimo kamerų įrašų ir jų apžiūros protokolų matyti, kad išankstinis, detalus veiksmų planas sulaikyti A. T. nebuvo aptartas, visgi įvykių eigoje pareigūnai trumpai aptarė ir pasidalino, kuris iš jų atliks kokius veiksmus ir kokias specialiąsias priemones naudos. Iš šių duomenų matyti, kad laužti duris policijos pareigūnai priėmė bendru sprendimu, tam ieškojo priemonių, tuo metu, kai rengėsi laužtuvu laužti duris, D. Š. davė nurodymus kitiems pareigūnams pasiruošti elektroimpulsinius prietaisus, o kitiems nurodė stebėti žuvusiąją pro langą. Jau išlaužus duris, grumiantis su žuvusiąja, D. Š. nurodė iš jos rankų ištraukti peilį, vėliau jis davė nurodymą dėl ašarinių dujų panaudojimo. Tokių veiksmų metu D. Š. davė nurodymą padaryti pertrauką. O jau vėliau jis šaukia „ginklą“. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad nors pradinis pareigūnų veiksmų planas nebuvo detaliau aptartas, o buvo gana chaotiškas, tačiau dėl jų patirties dirbant kartu jie žinojo kokiems veiksmams reikia pasiruošti, be to, buvo pagrįstai manyta, jog elektroimpulsinių prietaisų panaudojimas bus pakankamas sulaikyti A. T.. Kaip jau minėta, elektroimpulsiniai prietaisai žuvusiosios atžvilgiu buvo neveiksmingi (veikė tik trumpam laikui arba apskritai nesuveikė), o kitos priemonės taip pat nebuvo efektyvios. Dėl to tolesnis jos sulaikymas tapo apsunkintas ir chaotiškas. Sparčiai kintant situacijai, pareigūnai turėjo ne tik sulaikyti A. T., bet ir išvengti tiesioginės grėsmės savo sveikatai ar/ir gyvybei (dėl smūgių peiliu), todėl apsitarti laiko nebuvo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aplinkybės dėl kaltinamojo nepakankamo, nekoordinuoto, gano padriko vadovavimo pareigūnų veiksmams įvykio vietoje nesudaro savarankiško pagrindo konstatuoti D. Š. veiksmuose esant BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių.

Dėl civilinio ieškinio ir išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

44. Prokuroras ir nukentėjusiųjų atstovas advokatas apeliaciniuose skunduose prašo nukentėjusiųjų X. T. ir I. T. civilinį ieškinį patenkinti bei priteisti išlaidas nukentėjusiųjų atstovo advokato paslaugoms apmokėti.

45. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiųjų X. T. ir I. T. atstovas advokatas pareiškė civilinį ieškinį 111 027 Eur. Civiliniame ieškinyje prašoma iš D. Š. ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos X apskrities vyriausiojo policijos komisariato, solidariai priteisti po 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam nukentėjusiajam; iš D. Š. ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos X apskrities vyriausiojo policijos komisariato, solidariai priteisti 11 027 Eur turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam I. T.; iš D. Š. ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos X apskrities vyriausiojo policijos komisariato, solidariai priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško įvykdymo; iš D. Š. priteisti 1 000 Eur advokato išlaidoms, patirtoms ikiteisminio tyrimo metu, bei išlaidoms, kurias patyrė pirmosios instancijos teisme, kurių apmokėjimą patvirtinančius dokumentus pateikė bylos nagrinėjimo metu, apmokėti; vėliau buvo pateikti dokumentai, didinantys turtinės žalos dydį (t. 6, b. l. 84–89, 90, 91, 92, 93, 94, 95, 96, 97, 98, 99, 100, 101, 105–115, 116, 117, 118, 119, 120, 121, 122, 123, t. 7, b. l. 6–9, 8, 9, 10, 11, 12, 13a, 13).

46. Baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio pagrindas yra nusikalstamos veikos padarymas, o ieškinio dalykas – reikalaujamos atlyginti turtinės ar (ir) neturtinės žalos dydis. Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba atmesti, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, taip pat tam tikrais atvejais pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą; priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas gali arba civilinį ieškinį atmesti (jei neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką), arba jį palikti nenagrinėtą (jei kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos). BPK aiškiai nenumatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas yra nutraukiamas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, tad, šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Dėl to, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–260/2006, Nr. 2K-327/2008, Nr. 2K-216/2010, Nr. 2K-P-259/2014 ir civilinėse bylose Nr. e3K-3-242-421/2019, Nr. e3K-3-135-469/2023).

47. Pagal BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktą priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Pažymėtina, kad šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

48. BPK 104 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teisminėje praktikoje nurodoma, kad nutraukus baudžiamąją bylą, proceso išlaidos (ir bylinėjimosi išlaidos) taip pat negali būti išieškomos (LAT kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-788/2017).

49. Atsižvelgiant į tai, kad D. Š. baudžiamoji byla pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį nutraukta, nustačius jo baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį, o jis pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nukentėjusiųjų atstovo advokato civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą. Taip pat teismas teisingai sprendė, jog nėra pagrindo priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinius skundus, netenkindama juose dėstomų prašymų D. Š. pripažinti kaltu, o palikdama galioti pirmosios instancijos skundžiamą nuosprendį, kuriuo D. Š. baudžiamoji byla pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį nutraukta, nustačius jo baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį, o pagal BK 228 straipsnio 1 dalį jis išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, neturi pagrindo kitaip išspręsti klausimo dėl civilinio ieškinio ir dėl ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

50. Apeliaciniame skunde nukentėjusiųjų atstovas advokatas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Teismo posėdyje nukentėjusiųjų atstovas advokatas pateikė atstovavimo išlaidas pagrindžiančius dokumentus – 1 000 Eur sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 25/21 ir mokėjimo kvitą, iš kurio matyti, jog nukentėjusysis I. T. sumokėjo 300 Eur advokatui (t. 7, b. l. 171, 172). Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme galioja jau aptartos BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos ir teisminė praktika. Pažymėtina, kad, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniai skundai, taip pat ir nukentėjusiųjų atstovo advokato, atmetami ir paliekamas galioti skundžiamas nuosprendis, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo taip pat negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nukentėjusiųjų I. T. ir X. T. atstovo advokato apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiųjų I. T. ir X. T. prašymo išieškoti iš išteisintojo D. Š. išlaidas, patirtas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiųjų atstovas apeliacinės instancijos teisme, paslaugoms apmokėti netenkinti.