Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo C. K. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo C. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjo skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 ir 25 straipsnio reikalavimus, todėl teismas 2025 m. balandžio 7 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą pašalinti skundo trūkumus.

Pareiškėjas 2025 m. balandžio 14 d. pašalino teismo nutartimi nustatytus skundo trūkumus, t. y. pateikė teismui įrodymus, kad sumokėjo žyminį mokestį. Pareiškėjas taip pat pateikė argumentus dėl Sprendimo vykdymo sustabdymo.

II.

Teismo vertinimu, pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nenurodė ir nepagrindė rašytiniais įrodymais, kokią neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą žalą patirs tuo atveju, jeigu teismas netaikys reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Skundžiamu Sprendimu nėra pradėta pareiškėjo išsiuntimo procedūra, todėl argumentai, kad pareiškėjas privalės išvykti, nėra tikslūs.

III.

atleidimas iš darbo reikštų ir negrįžtamą ekonominę bei socialinę žalą.

Pareiškėjas yra asmuo su negalia, todėl darbo netekimas reiškia itin ribotas galimybes integruotis į darbo rinką ateityje. Tai prieštarauja tiek nacionaliniam, tiek tarptautiniam žmogaus teisių apsaugos principui – užtikrinti orų gyvenimą ir įtrauktį.

Pareiškėjas reguliariai remia savo žmoną, tai matyti iš banko išrašų. Sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje sukeltų žalą ne tik pačiam pareiškėjui, bet ir jo šeimos nariams.

Sprendimo pasekmės yra neproporcingos siekiamam tikslui. Migracijos tikslai gali būti pasiekti ir mažiau ribojančiomis priemonėmis, pavyzdžiui, laikinai sustabdant leidimo galiojimą, o ne iš karto panaikinant jį.

Migracijos departamento vertinimu, nepatogumai, kuriuos pareiškėjas gali patirti, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, negali būti vertinami kaip didelė ir neatitaisoma žala. Tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Materialinės paramos teikimas sutuoktinei neįrodo, kad ginčijamo Sprendimo vykdymas galėtų sukelti pareiškėjui didelę ir neatitaisomą žalą.

Pareiškėjas neturi ilgalaikio gyventojo statuso, todėl nėra pagrindo remtis Direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso. Pareiškėjas neturi pagrindo vadovautis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika bylose C-89/17, C-578/08, nes pareiškėjo santykiai su sutuoktine, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, jos teigimu, yra nutrūkę, pradėta ištuokos byla.

Nėra pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo šeimos ryšius, nes jie vertinami kaip nutrūkę. Migracijos departamentas neturi duomenų, pareiškėjas taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų apie savo integraciją Lietuvos Respublikoje. Ginčijamu Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos, todėl pareiškėjo argumentai nepagrįsti.

Pareiškėjo pateikti argumentai dėl galinčios kilti žalos yra hipotetinio pobūdžio, pagrįsti prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje ir nepagrindžia realiai galinčios kilti didelės ir neatitaisomos žalos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje, pagrįstumas ir teisėtumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018).

Spręsdamas dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, įtvirtintą ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte, t. y. ginčijamo individualaus teisės akto galiojimo laikiną sustabdymą.

Prašymą taikyti nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad jis investavo lėšas į būsto nuomą, dokumentų rengimą ir kitas su persikėlimu į Lietuvą susijusias išlaidas. Išvykimas reikštų šių investicijų praradimą ir papildomas išlaidas grįžtant į kilmės šalį. Pareiškėjas, turintis negalią, jau rado darbą Lietuvoje, atitinkantį jo poreikius, kuris leidžia jam išlaikyti save ir savo šeimą. Leidimo panaikinimas neigiamai veikia jo profesinį gyvenimą ir ekonominį stabilumą. Sprendimas trukdo pareiškėjui siekti atkurti santykius su žmona ir palaikyti bendravimą su ja.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos taikyti jo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Pareiškėjo atskirojo skundo teiginiai dėl ateityje jam galinčios kilti žalos, susiję su išvykimu į kilmės valstybę, yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą patirtų pareiškėjas, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo deklaruotą nuolatinę gyvenamąją vietą, nepateikti įrodymai apie socialinius ryšius Lietuvoje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-456-442/2023).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog yra priimtas sprendimas grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę ar pareiškėjas realiai yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Šiuo aspektu pareiškėjo skunde nurodyti argumentai vertintini kaip susiję su tikėtinais atsakovo veiksmais bei nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-190-415/2025). Vien tik galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-705-556/2023; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-658-1047/2024). Aplinkybė, kad pareiškėjas sieja su Lietuvos Respublika tam tikri ekonominiai ryšiai ir / ar jis gali patirti tam tikras neigiamas (finansines) pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, jeigu jis neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-777-520/2024).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog, nesustabdžius Sprendimo galiojimo, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad nagrinėjamu atveju yra būtina sustabdyti ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo galiojimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 70 str. 1 d.), todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą skundžiamą nutartį, kurios naikinti ar keisti nėra pagrindo. Dėl to pareiškėjo atskirasis skundas yra atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo C. K. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.