Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Lysionok, Astos Pikelienės ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliančių (ieškovės) Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“ ir (atsakovės) V. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“ ieškinį atsakovams V. K., J. G. (J. G.), T. G. (T. G.), J. A., J. A. (J. A.), H. L. ir V. Č. dėl servituto nustatymo ir atsakovės V. K. priešieškinį ieškovei Vilniaus rajojo žemės ūkio bendrovei „Vanaginė“ dėl servituto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

I. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

I. A. instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

19. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

20. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

21. Apeliacijos objektą nagrinėjamu atveju sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. sausio 3 d. sprendimo dalies, kuria teismas (i) nustatė servitutą atsakovei V. K. nuosavybės teise priklausančiai daliai žemės sklypo, bei (ii) nustatė atlyginimo atsakovei V. K. už nustatytą servitutą dydį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl papildomų paaiškinimų ir naujų įrodymų prijungimo

23. CPK 323 straipsnyje nustatyta, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Tai reiškia, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, nebegali būti tikslinamas ar keičiamas nei apeliacinio skundo dalykas, nei pagrindas. Taigi, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, nebegalima nurodyti naujų, įstatymo nustatytu terminu pateiktame skunde nenurodytų, argumentų, faktinių aplinkybių, nebegalima keisti apeliacinio skundo reikalavimo. Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas. Nors CPK 42 straipsnio 1 dalis suteikia teisę byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikti rašytinius paaiškinimus, tačiau juose negali būti nurodomos naujos aplinkybės ar nauji argumentai, kurie nebuvo pateikti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).

24. Nors nagrinėjamu atveju atsakovės V. K. teismui 2023 m. kovo 30 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose yra nurodomos tam tikros naujos aplinkybės, pavyzdžiui, kad nuotekų šalinimo tinklų dalis yra užaklinta, arba kad atsakovės sutuoktinis pašalino dalį ieškovės tinklams padarytos žalos, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visas kitas nurodomas aplinkybes atsakovė iš esmės jau buvo išdėsčiusi savo anksčiau teiktuose procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas atsakovės papildomus rašytinius paaiškinimus priima ir vertina juos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis. Tuo pačiu, užtikrindamas abiejų ginčo šalių procesinių teisių pusiausvyrą ir lygiateisiškumą, teismas priimti ieškovės, atsiliepiant į minėtus atsakovės rašytinius paaiškinimus, papildomai pateiktus prieš pat teismo posėdį rašytinius paaiškinimus.

25. Taip pat pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 37-38 punktai).

26. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei naujai pateiktų rašytinių įrodymų turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas priimti ir vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir duomenimis tiek ieškovės kartu su atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą pateiktą rašytinį įrodymą - Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2023 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. AD5-1717, tiek atsakovės kartu su apeliaciniu skundu bei papildomais rašytiniais paaiškinimais pateiktus naujus įrodymus - Aplinkos ministerijos 2022 m. gruodžio 21 d. raštą „Dėl Jūsų prašymo suteikti papildomos informacijos“ Nr. AD5-24712 ir Aplinkos apsaugos departamento 2023 m. kovo 23 d. raštą „Dėl informacijos suteikimo“ Nr. AD5-5389, tiek ieškovės kartu su rašytiniais paaiškinimais pateiktą rašytinį įrodymą - Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus vadybos viršininko 2023 m. vasario 17 d. el. laiško kopiją, kadangi šie naujai pateikti įrodymai, nors dalis jų (tačiau ne visi) yra datuoti kiek ankstesne (tačiau nežymiai) nei priimtas skundžiamas sprendimas data, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra aktualūs ir turintys reikšmės tinkamam ir objektyviam ginčo klausimo išnagrinėjimui.

27. Tuo tarpu ieškovės kartu su atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą pateiktą fotonuotrauką su nuoroda į internetinės svetainės www.15min.lt 2022 m. rugsėjo 2 d. straipsnį teismas atsisako priimti, kadangi, kaip matyti, šių įrodymų data yra žymiai ankstesnė nei priimtas skundžiamas sprendimas, tad teismo vertinimu, šį įrodymą ieškovė turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teismui; be to, nurodytas straipsnis (jo turinys) nagrinėjamu atveju nėra aktualus, tuo tarpu rezervuaro (dumblo aikštelės) duomenys (koordinatės, forma, dydis, matmenys) yra kituose bylos procesiniuose dokumentuose ir su jais pateiktuose prieduose; taip pat nėra aišku, kada tiksliai buvo daryta ši nuotrauka.

Dėl ginčo esmės

28. Nagrinėjamu atveju byloje nekilo ginčo dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. sausio 3 d. sprendimo dalies, kuria teismas nustatė neterminuotą servitutą atsakovams J. A., J. A., J. G., T. G., H. L. ir V. Č. nuosavybės teise priklausančiam tarnaujančiam daiktui – daliai (226 kv. m) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), viešpataujančių daiktų – ieškovei ŽŪB „Vanaginė“ nuosavybės teise priklausančių inžinerinių statinių (buitinių nuotekų vamzdyno) atžvilgiu ir nustatė atlyginimo minėtiems atsakovams už nustatytą servitutą dydį.

29. Byloje kilo ginčas dėl servituto nustatymo atsakovei V. K. nuosavybės teise priklausančiam tarnaujančiam daiktui – daliai žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), viešpataujančių daiktų – ieškovei ŽŪB „Vanaginė“ nuosavybės teise priklausančių statinių, kurių unikalūs numeriai: (duomenys neskelbtini), priklausinių – inžinerinių statinių (nuotekų rezervuaro, kanalizacijos vamzdynų) atžvilgiu, tiek dėl servituto apimties, tiek dėl kompensacijos už servitutą dydžio.

30. Atsakovė V. K. apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, visų pirma, padarė nepagrįstą išvadą dėl nuotekų rezervuaro (dumblo aikštelės) egzistavimo bei nustatė servitutą faktiškai neegzistuojančiam (žuvusiam) daiktui; antra, nustatė per didelės apimties servitutą suteikdamas ieškovei teisę rekonstruoti inžinerinius statinius; trečia, nustatė per mažą kompensacijos už nustatytą atsakovės žemės sklype servitutą dydį.

32. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi, servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.

33. Servituto santykiai grindžiami bendraisiais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principais (CK 1.2 straipsnis), kurie, be kito, reiškia, kad nustatant servitutą turi būti užtikrinta teisinga tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyra. Ji pasiekiama, be kita ko, atlygintinumu, todėl pagal bendrą taisyklę nuosavybės teisės suvaržymas turi būti teisingai atlygintas. Tai reiškia, kad viena teisinio santykio šalis, gaudama naudos, turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai. Servitutui, kaip kiekvienai išvestinei daiktinei teisei, būdinga ir tai, kad servituto turėtojo teisės naudotis svetimu daiktu neturi paneigti tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisių. Ar laikytasi viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų interesų balanso, ar nepažeistos tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės, gali būti sprendžiama pagal servituto turinį įvertinant, kiek servitutu nustatytos teisės atitinkamai suvaržo nuosavybę.

34. Pagal CK 4.112 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas servituto turinį sudaro suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės tarnaujančiojo daikto savininko konkrečių naudojimosi daiktu teisių sąskaita; jeigu nustatant servitutą nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, jį sąlygoja viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai. Kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių jį tiksliai nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias (CK 4.112 straipsnio 2 dalis); servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.113 straipsnio 1 dalis).

35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl aptarto servituto santykių teisinio reglamentavimo yra išaiškinęs, kad servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo; servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą. Sprendžiant dėl servitutu suteikiamų ar atimamų teisių apimties būtina įvertinti viešpataujančiojo daikto tikslinę paskirtį, nes tai lemia faktinius daikto naudojimo poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; kt.).

36. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar šios teisės yra susijusios su naudojimusi viešpataujančiaisiais daiktais pagal tikslinę paskirtį ir ar egzistuoja objektyvus bei konkretus jų poreikis, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Dėl nuotekų rezervuaro (dumblo aikštelės) buvimo / nebuvimo

37. Atsakovė V. K. apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nustatė servitutą realiai nebesančio, nebeegzistuojančio, sunaikinto, žuvusio ir išnykusio daikto – nuotekų rezervuaro atžvilgiu, kuris net nepriklauso ieškovei nuosavybės teise, kadangi faktinė situacija dėl nuotekų rezervuaro yra pasikeitusi nuo tada, kai šis rezervuaras buvo užfiksuotas archyviniuose Vilniaus rajono savivaldybės dokumentuose ir teismas rezervuaro egzistavimo faktą nustatė remdamasis senais (archyviniais) duomenimis, kurie sprendimo priėmimo metu neatitiko esamos situacijos; be to, anot atsakovės, teismas rezervuaro užkasimą nepagrįstai traktavo kaip daikto sugadinimą, o neišnykimą. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir neturi pagrindo jiems pritarti.

38. Visų pirma, pastebėtina, kad klausimas dėl servituto nustatymo nuotekų rezervuarui pagal ieškovės parengtą planą, esančiam tuo metu atsakove buvusiai M. B. G., o dabar – atsakovei V. K. priklausančiame žemės sklype, galimumo, taip pat ir dėl tokio rezervuaro buvimo, teisino statuso, priklausomybės ir pan., jau buvo visų instancijų teismų sprendžiamas pirmą kartą nagrinėjant bylą, ir nors bylą pirmą kartą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas apskritai buvo atmetęs ieškovės ieškinio reikalavimus, be kita ko, ir dėl to, jog nuotekų rezervuaras nėra įregistruotas ir identifikuotas, o apeliacinės instancijos teismas – dėl to, kad nuotekų rezervuaras, kaip buvo nustatyta iš eksperto D. Kalibato vertinimo akto, kaip ir kiti ieškovei priklausantys, atsakovės žemės sklype esantys inžinieriniai statiniai, yra sugadintas ir šiuo metu negali būti eksploatuojamas pagal paskirtį (rezervuaras užkastas), tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vertindamas ir šiuo aspektu ieškovės teikto kasacinio skundo bei buvusios atsakovės M. B. G. (kurios teises perėmė dabartinė atsakovė V. K.) atsiliepimo į jį argumentus bei panaikindamas abiejų instancijų teismų procesinius sprendimus, savo nutartyje, o konkrečiai jos 28 punkte, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, expresis verbis konstatavo ir nurodė, jog ieškovei priklausantys inžinieriniai statiniai, esantys M. B. G. žemės sklype, yra sugadinti, tarp jų nuotekų rezervuaras yra užkastas, tačiau byloje nėra duomenų, kad šie statiniai būtų žuvę, kas sudarytų pagrindą teigti, jog servitutas dėl jų negali būti nustatytas; aplinkybė, kad inžinieriniai statiniai šiuo metu yra sugadinti ir ieškovė negali jais tinkamai naudotis, nepaneigia ieškovės turimos nuosavybės teisės ir jos turinio; teismai nevertino ir netyrė, kokiu būdu ieškovei įgyvendinti savo nuosavybės teises į atsakovų sklypuose jau turimus, kaip viešpataujančiuosius daiktus, nurodomus inžinierinius statinius ir pan.

39. Taigi, kasacinis teismas nagrinėjamoje byloje konstatavo tiek atitinkamų inžinierinių tinklų, įskaitant nuotekų rezervuaro, buvimo dabar jau atsakovei V. K. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, faktą, tiek ir šių tinklų priklausymo ieškovei nuosavybės teise faktą, ir šios išvados, būdamos privalomos žemesnių instancijų teismams, nagrinėjant bylą iš naujo, nebegali būti kvestionuojamos nei teismų, nei dalyvaujančių byloje asmenų. Byloje nėra jokių duomenų ir įrodymų, kad faktinė situacija, buvusi kasacinio teismo nutarties priėmimo metu, būtų po to vienaip ar kitaip pasikeitusi, o atsakovės apeliacinio skundo argumentai, susiję iš esmės su jau byloje buvusių ir tebesančių įrodymų vertinimu ginčo aspektu, atmestini, kaip nepagrįsti.

40. Apeliantė teigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nenustatinėja faktinių aplinkybių, todėl jo nutartimi ginčo aspektu negali būti remiamasi, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vertino kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, kiek tai susiję su žemesnių instancijų teismų atliktu įrodymų tyrimu ir vertinimu, t. y. sprendė dėl tinkamo / netinkamo įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo žemesnių instancijų teismuose, teismams darant atitinkamas išvadas ir iš esmės konstatavo tokių taisyklių pažeidimo faktą. Be to, apeliantė nepagrįstai nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas grąžino bylą nagrinėti iš naujo būtent tam, kad būtų įvertintas ieškovės statinių egzistavimo ar neegzistavimo faktas. Kaip jau buvo minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 28 d. nutartyje pats aiškiai konstatavo ieškovės statinių egzistavimo ir priklausymo jai nuosavybės teise faktus, o grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui būtent dėl to, kad būtų ištirta, kokiu būdu ieškovė gali įgyvendinti savo nuosavybės teises į atsakovų sklypuose jau turimus inžinierinius statinius, kokiu būdu galėtų prieiti, privažiuoti ar kitaip patekti prie jų, vykdyti jų techninės priežiūros, remonto, rekonstravimo darbus ar kitus veiksmus, ir egzistuojant objektyviai būtinybei nustatyti servitutą – koks turėtų būti jo turinys, apimtis, proporcingumas ir atlygintinumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 28 d. nutarties 34-37 punktai).

41. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai įvertino atsakovės teiktus atsikirtimus į ieškinį šiuo aspektu (kiek tai susiję su nuotekų rezervuaro egzistavimu, žuvimu, sugadinimu ir pan.) ir visiškai pagrįstai sprendė, jog byloje nėra duomenų, kad inžinerinio statinio (buitinio nuotekų vamzdyno ir valymo įrenginių) sudėtinė dalis (dumblo aikštelė) iki kreipiantis ieškovei į teismą dėl servituto nustatymo ar šiuo metu būtų žuvusi ar neatitaisomai sugadinta, dėl ko servitutas negalėtų būti nustatytas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai taikęs įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas šiuo aspektu, jas pažeidęs ir pan.

42. Nors atsakovė apeliaciniame skunde akcentuoja nuotekų rezervuaro užpylimo smėliu faktą, kaip jo žuvimo ir išnykimo įrodymą, tačiau šiuo aspektu pritartina ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, jog ta aplinkybė, kad rezervuaras (dumblo aikštelė) šiuo metu yra užpiltas (nepriklausomai nuo to, dėl kieno veiksmų ir kokiu sprendimu), tai nereiškia, kad jis yra žuvęs ir kad jo nebūtų galima atsistatyti ar kad nuotekų tinklai gali veikti be rezervuaro (dumblo aikštelės).

43. Taip pat visiškai pritartina ieškovės nurodomai aplinkybei, jog rezervuaras (dumblo aikštelė) yra sudėtinė nuotekų tvarkymo sistemos dalis ir nuotekų tinklai suprojektuoti ir įrengti su rezervuaru (dumblo aikštele) tikslingai. Todėl nepaisant to, kad rezervuaras (dumblo aikštelė) šiuo metu registre nėra įregistruotas, tačiau akivaizdu, kad nuotekų tinklai neužsibaigia ties valymo įrenginiais, fekalinės kanalizacijos vamzdis veda į rezervuarą (nuotekų aikštelę). Kaip teisingai pabrėžė ieškovė savo atsiliepime į apeliacinį skundą, aplinkybę, kad rezervuaras (dumblo aikštelė) faktiškai egzistavo ir buvo sudėtinė nuotekų tinklų dalis, patvirtino ir pati atsakovė V. K., nurodydama aplinkybes dėl 2017 metų kovo mėn. įvykusios avarijos, teigdama, kad rezervuarą (dumblo aikštelę) užpylė Vilniaus rajono savivaldybės administracija likviduodama ekstremalaus įvykio pasekmes.

Dėl servituto apimties

44. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai servitutu suteikė teisę ieškovei rekonstruoti ginčo statinius, kas savaime reiškia jų išorės matmenų (ilgio, pločio, aukščio) pakeitimą, kurie, anot atsakovės, nėra būtini esamiems ieškovės daiktams eksploatuoti.

45. Šiuo aspektu vėlgi, pirmiausia paminėtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 28 d. nutartyje padaryta išvada bei tuo pačiu nurodymas žemesnių instancijų teismams, be kita ko, spręsti ir dėl to, kokiu būdu ieškovė gali įgyvendinti savo turimas nuosavybės teises į statinius, be kita ko, teisės aktų nustatyta tvarka vykdyti jų techninės priežiūros, remonto, rekonstravimo darbus ir atlikti bet kokius kitus veiksmus, susijusius su eksploatavimu pagal paskirtį.

46. Antra, priešingai, nei teigia apeliaciniame skunde atsakovė, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas būtent į atsakovės interesus bei siekdamas užtikrinti abiejų ginčo šalių interesų pusiausvyrą, šiuo atveju nustatė ne abstraktaus pobūdžio ir absoliučią ieškovės teisę rekonstruoti inžinierinius statinius, o teisę atlikti rekonstrukciją, nekeičiant inžinierinių tinklų vietos ir nedidinant buitinių nuotekų valymo įrenginių tūrio, nedidinant dumblo aikštelės ploto ir pan., nes akivaizdu, kad priešingu atveju iškiltų poreikis koreguoti ir patį servitutą įvairiais aspektais.

47. Trečia, nagrinėjamu atveju, įvertinus tiek pirmą kartą nagrinėjant bylą teismuose, tiek nagrinėjant bylą iš naujo neabejotinai nustatytą ieškovės inžinierinių tinklų (ne tik minėto nuotekų vamzdyno), esančių atsakovės sklype, sugadinimo faktą (kurį pripažįsta ir pati apeliantė) - šuliniuose ir nuotekų talpykloje pripilta betono, užbetonuotas nuotekų vamzdynas, užkastas nuotekų rezervuaras ir t.t. – akivaizdu, kad būtinas šių tinklų remontas, tinkamos būklės atstatymas, galimai ir rekonstravimas tam, kad jie galėtų būti naudojami pagal paskirtį, tarnauti pagrindiniams ieškovės statiniams ir pan., apie kurį, be kita ko, kalbama ir eksperto dr. Dariaus Kalibato vertinimo akto išvadoje, kurioje nurodyta, kad, apžiūrėjus (duomenys neskelbtini) žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) teritorijoje esančius nuotekų valymo įrenginius, nustatyta, jog šuliniuose ir nuotekų valymo talpykloje pripilta betono, taip pat užbetonuotas nuotekų vamzdynas, o kadastro duomenų topografinėje nuotraukoje pažymėtas nuotekų rezervuaras užkastas; rekomenduotina demontuoti esamus pažeistus ir užpiltus įrenginius, įrengti naują nuotekų valymo sistemą; išvadoje nurodyta, kokia suma būtų reikalinga padarytai žalai likviduoti ir įrenginiams atstatyti.

48. Ketvirta, atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui iš esmės nenurodė ir nepagrindė, kaip suteikta ieškovei servitutu teisė rekonstruoti statinius gali neproporcingai pažeisti pačios ieškovės, kaip žemės sklypo savininkės, teises ir pan.

49. Pagaliau, apeliaciniame skunde nurodomas argumentas dėl Inspekcijos surašyto ieškovei privalomojo nurodymo nutraukti nuotekų kaupimą, kadangi ieškovė savo inžinerinius tinklus naudoja ne pagal paskirtį (kaupia nuotekas vietoj jų valymo), dėl ko, anot atsakovės, nėra poreikio nustatinėti servitutą, atmestinas, kaip teisiškai ir faktiškai nereikšmingas, kadangi kaip matyti iš ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateikto rašytinio įrodymo – Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2023 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. AD5-1717, privalomas nurodymas buvo panaikintas, konstatavus, jog pasikeitė aplinkybės, t. y. bendrovei įgijus teisę laisvai ir nekliudomai prieiti prie inžinerinių statinių, palikti skundžiamą Privalomąjį nurodymą - įsirengti vieną iš teisėtų nuotekų tvarkymo būdų, tame tarpe – nuotekų valymas ir išleidimas į aplinką, kurio sistemą Bendrovė turi ir ji nėra nepataisoma, būtų nepagrįsta. Sprendime nurodoma, jog pasikeitus aplinkybėms, kai Bendrovei reikalinga tik susiremontuoti/ rekonstruoti jau turimus valymo įrenginius, Privalomasis nurodymas įsirengti kitą teisėtą nuotekų tvarkymo būdą nebetenka prasmės, todėl Privalomasis nurodymas naikintinas.

Dėl atlyginimo už servitutą

50. Servituto nustatymo teisiniams santykiams būdingas atlygintinumas – CK 4.129 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta, kad įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.

51. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas servituto atlygintinumo klausimą, turi pareigą nustatyti nuosavybės teisės apribojimui adekvačią kompensaciją, kuri kiekvienu atveju gali skirtis priklausomai nuo faktinių bylos, kurią teismas nagrinėja, aplinkybių. Kitaip tarnaujančiojo daikto savininko teisių apimtis, palyginti su viešpataujančiojo daikto savininko teisėmis, būtų neproporcingai iškreipta (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-687/2019, 32 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra išskyręs ir pavyzdinį (nebaigtinį) aplinkybių, į kurias turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl kompensacijos dydžio, sąrašą: pvz., kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016 31 punktą). Pažymėtina, kad žemės sklypo rinkos kaina taip pat gali būti vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011; 2015 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015).

52. Nagrinėjamu atveju tiek ieškovė, tiek atsakovė V. K., pateikdamos apeliacinius skundus, nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl nustatyto atsakovams atlyginimo už ieškovės naudai nustatytą servitutą dydžio: (i) atsakovės V. K. teigimu, pirmosios instancijos teismas nustatė per mažą atsakovei kompensacijos už servituto nustatymą dydį, t. y. tik pusės servitutu užimamo sklypo nuomos rinkos vertės, nors atsakovė V. K. dėl nustatyto servituto realiai negalės gauti naudos, kurios dydis atitinka visą servitutu užimamo sklypo nuomos rinkos vertę; (ii) tuo tarpu ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, kad ieškovei nuosavybės teise priklausantys statiniai ginčo žemės sklype buvo pastatyti dar iki nuosavybės teisės atkūrimo į žemės sklypą, ir tokiu atveju taikyti Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies nuostatas, įtvirtinančias, kad už žemę savininkui mokama LR Žemės nuomos įstatymo nustatyta tvarka valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžio žemės nuomos mokestį.

53. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia atmeta ieškovės apeliacinio skundo argumentus, jog kompensacija už naudojimąsi atsakovės žemės sklypu servituto pagrindu turėjo būti teismo nustatyta vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies nuostatomis, pagal kurias, tais atvejais, kai grąžinamam natūra žemės sklypui nustatomas servitutas kitų asmenų nuosavybės teise valdomų pastatų ir statinių eksploatacijai, kompensacija už servitutą nustatoma tokio pat dydžio kaip ir valstybės žemės nuomos mokestis, apskaičiuotas už žemės plotą, reikalingą šiems pastatams ir statiniams eksploatuoti, nustatytas tos savivaldybės, kurioje yra žemės sklypas, teritorijoje, išskyrus atvejus, jeigu šalys susitaria kitaip.

54. Pirmiausia pastebėtina, jog kaip visiškai pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovė V. K., tokios Atkūrimo įstatymo nuostatos, atitinkamai ir jame įtvirtintas kompensacijos skaičiavimo principas / taisyklė, kompensacijos už servitutą dydį susiejanti su valstybinės žemės nuomos mokesčiu, gali būti taikomos tik tais atvejais, kai servitutas nustatomas / buvo nustatytas paties viešojo administravimo subjekto, atkuriančio nuosavybės teises, administraciniu teisės aktu / sprendimu nuosavybės teisių atkūrimo metu, o ne apskritai visais atvejais, kai pirminė privati nuosavybė į atitinkamą žemė sklypą atsiranda atkūrus į jį nuosavybės teises, nepriklausomai nuo to, kokios vėliau daiktinės teisės į jį gali būti nustatytos / eliminuotos. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalis taikytina būtent nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso vykdymo metu ir reglamentuoja situacijas, kai iki priimant viešojo administravimo subjekto sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar jo priėmimo metu yra nustatomas servitutas to paties viešojo administravimo subjekto sprendimu. Viešojo administravimo subjektas, priimantis sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui, turi detaliai įvertinti situaciją, faktines aplinkybes, grąžinamos žemės statusą ir nuspręsti, ar reikalinga tokiam sklypui nustatyti servitutą. Nagrinėjamu gi atveju dar prieš 22 metus atkuriant nuosavybės teises į ginčo sklypą ankstesniems savininkams, nebuvo nustatytas joks servitutas, o pati atsakovė V. K. apskritai įgijo nuosavybės teisę į sklypo dalį sandorio pagrindu, praėjus ženkliam laiko tarpui po nuosavybės teisių į žemę atkūrimo proceso pabaigos.

55. Pažymėtina ir tai, kad pati ieškovė savo apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-636-706/2015, kurioje kaip tik ir buvo priteista periodinė kompensacija už servitutą atsispiriant nuo valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžio, atveju, kuomet servitutas buvo nustatytas būtent atitinkamu apskrities viršininko administracijos sprendimu, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą. Nagrinėjamu gi atveju susiklostė kitokia situacija, kuomet servitutas nustatomas ne nuosavybės teisių atkūrimo procese administraciniu teisės aktu, o nustatomas teismo sprendimu.

56. Antra, nors kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nustatant periodinės kompensacijos už servitutą dydį tam tikrais atvejais ir gali būti atsižvelgiama į atitinkamos savivaldybės tarybos patvirtintus valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifus, tačiau tokio pobūdžio teisės akto nuostatos, reglamentuojančios nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką, įskaitant ir paties mokesčio tarifus, gali būti taikomos tik kaip vienas iš kriterijų periodinės kompensacijos už servitutą dydžiui nustatyti, ir visais atvejais būtina įvertinti skirtumus tarp tų teisinių santykių, kuriems reglamentuoti yra tiesiogiai skirtas atitinkamas savivaldybės teisės aktas, ir tų teisinių santykių, kuriems papildomai (kartu su kitais kriterijais) kvalifikuoti yra taikomas šis teisės aktas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020).

57. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nustatydamas kompensacijos už servitutą dydį pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi ne valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžiu (tarifu) bei atitinkamai apskaičiuojant tokį mokestį imant pagal žemės verčių žemėlapius masiniu būdu žemės verte, o individualizuota vidutine žemės sklypo nuomos rinkos verte, tiksliau - ploto, kurį užima nustatytas servitutas, nuomos rinkos verte, nustatytina pagal metinę palūkanų normą, ir pagrįstai, taikydamas 3,10 proc. metinę palūkanų normą, Lietuvos banko skelbiamą nuo 2021 m. spalio mėnesio juridiniams asmenims paskolai iki 1 mln. Eur (kaip savo priešieškinyje prašė atsakovė), nustatė ieškovės atsakovei V. K. už pusę servitutu užimamo sklypo rinkos vertę mokamą metinį kompensacijos dydį - 3 736 Eur ((241 045 Eur x 3,10 proc.) / 2). Pastebėtina, kad ieškovė nekvestionavo fakto, kad įprastai žemės sklypo nuomos kaina siejama būtent su palūkanų norma, t. y. neginčijo atsakovės pasirinkto principo galimumo ir teisingumo.

58. Kita vertus, atmestini ir atsakovės apeliacinio skundo argumentai, jog nustatydamas kompensacijos dydį pirmosios instancijos teismas, kaip į kriterijų, nepagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovei tampant ginčo sklypo dalies savininke, buvo ir negalėjo būti nežinoma apie jame esantį buitinių nuotekų vamzdyną ir valymo įrenginius bei dėl to galinčius kilti suvaržymus.

59. Visų pirma pažymėtina, kad tai nebuvo vienintelis ir esminis argumentas teismui nustatant kompensacijos už servitutą dydį.

60. Antra, tokio pobūdžio (žinojimo / nežinojimo) aplinkybė teismų praktikoje yra pripažįstama tinkamu, leistinu, teisiškai reikšmingu ir taikytinu kriterijumi teisingos kompensacijos nustatymo procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-636-706/2015). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad atsakovė V. K. iš savo motinos – buvusios atsakovės M. B. G. 2022 m. vasario 22 d. dovanojimo sandorio pagrindu įsigydama jau tebevykstant teismo procesui nagrinėjamoje byloje ir atitinkamai žinodama apie ieškovės jame pareikštus reikalavimus dėl servituto nustatymo, taip pat žinojo ir negalėjo nežinoti apie sklype esančius ieškovei priklausančius statinius, todėl būdama apdairiu ir rūpestingu asmeniu, turėjo galimybę, pasinaudodama profesionalia teisininkų pagalba, išsiaiškinti galimo servituto nustatymo teismo sprendimu esmę, jo padarinius, suprasti realias įgyjamo turto panaudojimo galimybes, juo labiau, kad ieškovei priklausantys statiniai ginčo sklype buvo pastatyti dar iki nuosavybės teisės į jį atkūrimo atsakovės motinai. Taigi, įsigydama sklypą nuosavybės teise, perimdama jį iš motinos jau tebevykstančio teisminio ginčo metu, apeliantė turėjo žinoti visus galimus / potencialius sklypo suvaržymus, todėl savo valia prisiėmė jų nustatymo teismo sprendimu riziką. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad dėl servituto apeliantės teisė disponuoti ginčo sklypu, jį parduoti neapribota.

61. Trečia, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne tik minėta aplinkybe, bet ir visa eile kitų ginčo situacijoje teisiškai reikšmingų tinkamo atlyginimo dydžio nustatymui bei viešpataujančio ir tarnaujančio daikto savininkų teisių ir interesų pusiausvyros užtikrinimui kriterijų ir aplinkybių bei laikėsi kasacinio teismo suformuotos praktikos ginčo klausimu.

62. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas servituto atlygintinumo klausimą, turi pareigą nustatyti nuosavybės teisės apribojimui adekvačią kompensaciją, kuri kiekvienu atveju gali skirtis priklausomai nuo faktinių bylos, kurią teismas nagrinėja, aplinkybių. Kitaip tarnaujančiojo daikto savininko teisių apimtis, palyginti su viešpataujančiojo daikto savininko teisėmis, būtų neproporcingai iškreipta (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-687/2019, 32 punktas).

63. Kasacinis teismas taip pat yra išskyręs ir pavyzdinį (nebaigtinį) aplinkybių, į kurias turi būti atsižvelgiama, sprendžiant dėl kompensacijos dydžio, sąrašą: pvz., kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016 31 punktą). Pažymėtina, kad žemės sklypo rinkos kaina taip pat gali būti vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011; 2015 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015). Teismai disponuoja diskrecija nustatyti kompensacijos dydį, įvertinę, be kitų, aplinkybes, susijusias su tarnaujančiojo daikto savininko suvaržymų pagal paskirtį naudoti sklypo (likusią) dalį, kuriai nenustatytas servitutas, apimtimi, jam, kaip savininkui, išliekančias pareigas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-687/2019).

64. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teismas turi pareigą nustatyti nuosavybės teisės apribojimui adekvačią kompensaciją, kuri kiekvienu atveju gali skirtis priklausomai nuo faktinių bylos, kurią teismas nagrinėja, aplinkybių. Kitaip tarnaujančiojo daikto savininko teisių apimtis, palyginti su viešpataujančiojo daikto savininko teisėmis, būtų neproporcingai iškreipta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017). Žemės sklypo rinkos kaina pagal kasacinio teismo praktiką gali būti vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį, kaip priteisiama vienkartinė, o ne periodinė kompensacija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011; 2015 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015; 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-687/2019).

65. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pasirinko tinkamą, teismų praktiką atitinkantį pirminį / atskaitos taško kriterijų periodinei kompensacijai už servitutą nustatyti – žemės sklypo nuomos rinkos kainą, taip pat tinkamą kompensavimo būdą – periodinį, ir kompleksiškai įvertino visus teisiškai reikšmingus faktorius tinkamo atlyginimo dydžio nustatymui, o būtent tai, kad:

65.1. Atsakovės sklypo dalyje nustatytas servitutas yra neterminuotas, kas reiškia, kad suvaržymai nėra apriboti bei apibrėžti laike;

65.2. Atsakovės sklypo dalyje nustatyto servituto apimtis ir atsakovei tekantys suvaržymai, kaip ir ieškovės gaunama nauda, yra platūs bei dideli: nustatytas servituto plotas yra net 8 306 kv. m, kas sudaro beveik pusę viso sklypo ploto; nors dalis viešpataujančių daiktų (inžinerinių statinių) yra po žeme, tačiau pats viešpataujančių daiktų pobūdis (buitinių nuotekų vamzdynas ir valymo įrenginiai) ir jų naudojimo sąlygos (nuotekų galutinis taškas yra dumblo aikštelė) iš esmės lemia ir likusios atsakovės sklypo dalies nepatrauklumą;

65.3. Kaip konstatavo ankščiau bylą nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, taip pat ir antrą kartą bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas bei šiuo metu konstatuojama apeliacinės instancijos teismo, dėl ieškovės inžinierinių statinių sugadinimo turi būti atlikti, ir ieškovė nori bei ketina atlikti atitinkamus jų remonto, techninės priežiūros, rekonstrukcijos ir pan. darbus, kas neabejotinai reikš intensyvų ilgalaikį naudojimąsi atsakovės žemės sklypo dalimi, atitinkamų statybinio pobūdžio darbų jame vykdymą ir pan.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

66. Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl tarp šalių paskirstytų ir iš atsakovės V. K. ieškovės naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė mano, kad teismas nepagrįstai priteisė visas ieškovės bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės V. K., kadangi, visų pirma, ieškinys nebuvo tenkintas pilna apimtimi, t. y. kompensacija už servitutą priteista ne pagal ieškinio reikalavimą; antra, byloje yra septyni atsakovai, tačiau bylinėjimosi išlaidos priteistos iš vienos atsakovės V. K..

67. Visų pirma pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas bendrai reglamentuotas CPK 93 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Tačiau pažymėtina, kad teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 93 straipsnio 4 dalyje nurodyti du kriterijai, nuo kurių įvertinimo priklauso tai, ar byloje būtina nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, nurodytų CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse: 1) šalių procesinis elgesys bei 2) bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys. Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-472-313/2018).

68. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ieškovo poreikį inicijuoti bylą ir atitinkamai – išlaidų patyrimą, lemia: 1) neteisėti atsakovo veiksmai, nuo kurių ieškovas yra priverstas ginti savo teises; 2) atsakovo pozicija byloje dėl tokių veiksmų teisėtumo ir atitinkamai – ieškinio reikalavimų, susijusių su tokiais veiksmais, pagrįstumo bei nuo šios pozicijos priklausanti proceso trukmė ir patiriamų išlaidų dydis; 3) atsakovo elgesys procese – sąžiningumo, bendradarbiavimo, koncentruotumo ir kitų civilinio proceso principų laikymasis ar nesilaikymas, daręs įtaką proceso trukmei ir išlaidų dydžiui. Pavyzdžiui, jei atsakovas, atlikęs teismo neteisėtu ir ieškovo teises pažeidusiu pripažintą veiksmą, byloje nuosekliai pripažįsta savo veiksmo neteisėtumą ir atitinkamų ieškinio reikalavimų pagrįstumą bei procese veikia taip, kad byla būtų išspręsta kuo greičiau, tai sudaro prielaidas ginčą išspręsti mažesnėmis išlaidomis nei nesutinkant su ieškiniu, veikiant nesilaikant pirmiau nurodytų civilinio proceso principų. Jei proceso dalyvių veiksmai pagal įtaką išlaidų dydžiui byloje buvo skirtingi, yra pagrindas pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį nukrypti nuo to paties straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir išlaidas paskirstyti atitinkamai pagal jas lėmusius faktorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020).

69. Šiuo atveju, nors bylos inicijavimą lėmė poreikis nustatyti servitutus abiejuose visiems byloje dalyvavusiems atsakovams nuosavybės teise valdomuose žemės sklypuose, t. y. tiek atsakovei V. K. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), tiek kitiems atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau, kaip matyti iš bylos procesinės eigos, ginčas ir atitinkami teismo procesai (tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos, tiek kasacinės instancijos teismuose) vyko išimtinai tik tarp ieškovės ŽŪB „Vanaginė“ ir atsakovės V. K. (prieš tai atsakovės motinos – M. B. G.), tuo tarpu kiti atsakovai prieštaravimų dėl ieškinio apskritai byloje nereiškė. Todėl šių argumentų pagrindu atmestini atsakovės teiginiai, jog ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos turėjo būti paskirstytos ir priteistos iš visų byloje dalyvavusių atsakovų.

70. Kitas aspektas, kurio pagrindu atsakovė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo / priteisimo, tai, kad ieškinys nebuvo patenkintas pilna apimtimi, t. y. buvo patenkintas ieškinio reikalavimas dėl servituto nustatymo, tačiau atlyginimo dydis už nustatytą servitutą nebuvo nustatytas pagal ieškovės prašomą metodiką / paskaičiavimą. Su šiuo apeliantės argumentu apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylose dėl servituto nustatymo ieškinio reikalavimas nustatyti servitutą atsakovo žemės sklype yra pagrindinis neturtinio pobūdžio reikalavimas, o kitas reikalavimas – priteisti atsakovui kompensaciją už servitutą – yra turtinis ir išvestinis iš pirmojo bei neatskiriamai su juo susijęs, todėl nagrinėjamu atveju iš esmės patenkinus pagrindinį ieškovės reikalavimą dėl servituto nustatymo, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą priteisti iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

71. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į skundus argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino visas teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias tiek servituto nustatymo pagrindus, tiek priteistinos kompensacijos už atsakovei nustatyto servituto dydį, todėl iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovės V. K. ieškovės naudai priteisė visas bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgęs, kad teismo priteista atlyginimo už nustatytą servitutą suma ženkliai skiriasi nuo ieškovės ieškinyje prašytos nustatyti sumos. Kadangi sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų byla nesprendžiama iš esmės, bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimai nėra tarp šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo dalis, todėl šioje dalyje yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą patikslinti, nurodant, jog iš atsakovės V. K. ieškovės ŽŪB „Vanaginė“ naudai priteistina 5 000 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

72. Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

73. Kadangi aukščiau išdėstytų aplinkybių pagrindu tiek ieškovės, tiek atsakovės pateiktų apeliacinių skundų materialūs reikalavimai netenkintini, todėl nei viena iš šalių neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinio proceso metu (CPK 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliančių ieškovės Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“ ir atsakovės V. K. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.